Socialinė politika - valstybės vykdomas pajamų perskirstymas ir turtinių santykių reguliavimas tarp žmonių bei visuomenės grupių siekiant socialinio teisingumo ir lygybės - yra esminė gerovės valstybės kūrimo priemonė, užtikrinanti piliečių socialinį ekonominį saugumą, o kartu puoselėjantis ir jų lojalumą valstybei.
Perėjimas nuo valstybinio socializmo prie savarankiškos socialinės politikos
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vienu svarbiausių jaunos valstybės uždavinių tapo esminė socialinės politikos pertvarka, keičiant į gamybą integruotą valstybinio socializmo socialinę politiką savarankiška politika.
Po nepriklausomybės atkūrimo daugelis ekonominių ryšių greitai nutrūko. Ankstesnės rinkos buvo prarastos. Tai skatino iš esmės bei skubiai pertvarkyti ekonomiką ir ieškoti būdų, kaip išsaugoti bent minimalias socialines garantijas.
Šiame knygos skyriuje nagrinėjamas socialinės politikos formavimasis ir raidos tendencijos Lietuvoje. Pirmoje dalyje aptariama socialinės politikos pertvarka Vidurio ir Rytų Europoje XX a. pabaigoje, antroje pristatomos Lietuvos socialinės politikos rengimo ir įgyvendinimo kryptys atkūrus nepriklausomybę, trečioji dalis skirta Lietuvos socialinės apsaugos sistemai, ketvirtoje nagrinėjamos šalies socialinės politikos raidos tendencijos ir pokyčių perspektyvos ruošiantis narystei Europos Sąjungoje (ES) ir Lietuvai tapus ES nare.
Socialinės politikos modelio pasirinkimas ir ankstyvosios reformos
This paper analyzes the development of Lithuanian social policy in the period 1990-2000, seeking to reveal how economic, social, and political transformations determined the direction of the social security system.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
The study is based on two theoretical approaches - path dependence and discursive institutionalism - which allow for a comprehensive explanation of both structural and ideological changes in social policy during the transition period.
The results of the study show that after the restoration of independence, the Lithuanian social security system was formed not as a consistent ideological choice, but as an adaptation to deep economic shocks, hyperinflation, unemployment, and limited public finances.
Early decisions in 1990-1995 acted as a critical juncture that established a contribution-based, limited redistributive social insurance model and created an institutional "lock" that limited the alternatives for subsequent reforms.
The pension, health, labor market, and social support systems developed in a fragmented manner, constantly balancing between the principles of solidarity and the requirements of fiscal sustainability, and the final model at the end of the decade took on the characteristics of a liberal, corporatist, and clientelistic model.
Pilietinė visuomenė ir nevyriausybinės organizacijos kaip socialinės politikos actoriai
Pilietinė visuomenė ir socialinės politikos formavimas M.P.Šaulausko nuomone, pilietinė visuomenė tai savanoriškų, nevyriausybinių ir tiesiogiai nuo valdžios nepriklausomų formalių ir neformalių piliečių grupių, institucijų ir (jų) asociacijų visuma bei normatyvinis tokią visumą reglamentuojančių nuostatų karkasas.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Pilietinėje visuomenėje žmonių grupių socialinius ryšius ir santykius palaiko papročiai, tradicijos, teisiniai aktai ir kitų socialinių institutų galia.
M.P. Šaulausko nuomone, nuo 1992m. Lietuvos visuomenė kinta evoliuciniu būdu. Evoliuciniame raidos etape (nuo1992m.)vyko visų nuostatų institucionalizacija, t.y. Tai pilietinės visuomenės plėtros laikmetis. Politinės visuomenės kitimo tempas sulėtėjo, pilietinis aktyvumas (išskyrus pilietines partijas ir judėjimus) įgavo socialinę kultūrinę kryptį.
Nevyriausybinės visuomeninės organizacijos (NVO) - laisva piliečių valia įkurta demokratinė organizacija, kuri tarnauja visuomenės ar jos grupių labui, nesiekia pelno ar tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme. Tai - nesavitikslė veikla.
Lietuvos vyriausybė atkreipė dėmesį į realias NVO galimybes, 2000-2004m. programoje Socialinės paramos srityje numatė plačiau panaudoti nevalstybinį sektorių, plėtojant bendruomenės socialines paslaugas bet tuo pat metu vietos savivaldos įstatyme 6 str, p.5 išlaikymą ir bendradarbiavimą su NVO priskiria prie savarankiškų funkcijų.
Visuomenės raidos etapai ir socialinės sąlygos
Remiantis visuomenės uždarumo, atvirumo ir kiaurumo sąvokomis bei jau minėtomis Vakarų civilizacijos idėjomis galima išskirti šiuolaikinės Lietuvos visuomenės socialinės raidos etapus.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
- Lietuvos valstybės suvereniteto atkūrimo parengimo 1988-1990 m. etapas: suvereniteto legitimacijai būtinai reikėjo visuomenės narių palaikymo.
- Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 1990-1993 m. etapas. Etapo pradžia - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Akto priėmimas 1990 m. kovo 11 d. Jo pabaiga - LR Konstitucinio Teismo darbo pradžia (1993 m. rugsėjo 15 d.).
- Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo 1993-2000 m. etapas, kuris prasideda nuo LR Konstitucinio Teismo darbo pradžios ir baigiasi su stojimo į ES rengimosi pradžia.
- Lietuvos pasirengimo ir tapimo ES nare 2001-2008 m. etapas. Šio etapo pradžia teikė visuomenei daug optimistinių lūkesčių, nes vyko nacionalinių teisės aktų derinimas su ES teise.
- Tuštėjančios Lietuvos etapo pradžia, kuris „užsilenkė“ 2008/2009 m. ir kuriame ryškiai pasikeitė emigracijos intensyvumas kontekste ekonominės krizės.
Prieš 30 metų Lietuvos visuomenė, vedama šviesuomenės, patikėjo savo jėgomis taikiai išsivaduoti iš okupacijos ir grįžti į laisvės būklę, kuri yra bet kurio žmogaus ir Tautos prigimtinė būties sąlyga.
Pasitikėjimas savo jėgomis išsivaduoti iš okupacijos ir gyventi laisvės sąlygomis nėra savaiminis reiškinys. Jį reikia ne tik sukurti, bet ir nuolatos kurti. Tarpusavio ir ypač socialinį pasitikėjimą reikėjo sukurti pasitelkiant įvairiausių formų pakankamai darnią socialinę veiklą.
Socialinės problemos ir jų poveikis
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės.
- 1. Socialinių problemų įtaka bendram vidaus produktui.
- 1.1. Gyventojų senėjimas
- 1.2. Gimstamumas
- 2. Bedarbiai - atskira socialinė grupė.
- 2.1. Bedarbystės lygis.
- 2.2. Moterų nedarbas.
- 3. Skurdo ir užimtumo problemos.
- 4. Narkomanija.
- 4.1. Narkomanijos statistika
- 4.2. Narkomanijos prevencija.
- 5. Socialinė politika Lietuvoje. Darbo pakeitimo garantija
Deja, 2000m. ne viešoji nuomonė pripažino skurdą, oficialiai pripažinta, kad Lietuvoje skursta apie 600 tūkstančių žmonių, ty apie 16 p...
Legitimumas, diskursai ir ideologiniai poslinkiai
Empirical analysis based on primary sources - publications by Sodra and Esu - revealed that the legitimacy of social policy was created through the interaction of changing discourses.
In the early period, a paternalistic discourse emphasizing state responsibility and social justice dominated, while later the narratives of solidarity, individual responsibility, and European modernization gained strength.
Valdžios institucijos turėtų investuoti į visuomenės narių laisvės ir elgesio kultūros skirties mažinimą tokia apimtimi, kad pasireiškianti skirtis nesilpnintų paties politinio režimo.
Instituciniai iššūkiai ir reforma į ES kontekstą
Apibendrinant teigiama, kad Lietuvos įsijungimas į Europos Sąjungą, keldamas naujus reikalavimus socialinės apsaugos sistemai koordinuotis su ES valstybėse narėse veikiančiomis socialinės apsaugos sistemomis, atvėrė ir plačias pokyčių galimybes didinti užimtumą, veiksmingiau panaudoti žmogiškuosius išteklius, mažinti socialinę atskirtį, geriau panaudoti ES struktūrinių fondų paramą ir siekti tvarios visuomenės raidos.
Nepriklausomybę atkūrusi Lietuva staigiai atsivėrė pasauliu. Lietuvos pasirengimo ir tapimo ES nare 2001-2008 m. etapas teikė visuomenei optimistinių lūkesčių, nes vyko nacionalinių teisės aktų derinimas su ES teise. Neatsitiktinai pavyko 2003 05 10-11 referendumas, kuriame dalyvavo 63,37 proc. balsavimo teisę turinčių piliečių, iš jų - 91,07 proc. pritarė narystei. 2004 metų gegužės 1 d. Lietuva tapo visateise Europos Sąjungos nare.
Socialinės politikos esmė, tikslai ir nuolatinis modifikavimas
Socialinė politika - tai daugelio žmonių politinių, ekonominių ir socialinių laisvių bei galimybių kurti ir gaminti, gyventi gerbiant save bei turint žmogaus teisių ir laisvių garantijas visuma, tai - fundamentalus procesas, kurio metu organizacijos siekia stabilumo elementų ir tuo pat metu siekia įtvirtinti jos narių sąlygas.
Socialinės politikos tikslas - žmogaus socialinė raida. Gera raida sudaro sąlygas žmogaus tobulėjimui, bloga raida - žmogaus degradacijai.
Socialinė apsaugos sistema - tai valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių visuma, teikianti gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų šalies gyventojams, kurie negali dėl įstatymų numatytų priežasčių aprūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti.
Grafika ir papildomi medijos elementai
Grafikoje pateikiami pagrindiniai etapai nuo suvereniteto atkūrimo parengimo iki tapimo ES nare ir tuštėjančios Lietuvos pradžios.
Schema iliustruoja, kaip pensijų, sveikatos, darbo rinkos ir socialinės paramos sistemos veikė fragmentuotai ir balansavo tarp solidarumo ir fiskalinio tvarumo.
Lietuvos visuomenės atmintis ir vertinimai
Atmintis - fiksuoja įvykius. Atmintis - psichologinė nuostata. Tai praeities pėdsakai kiekvieno žmogau, o tai reiškia ir visuomenės sąmonėje. Žmonijos atmintis - tai istorijos atmintis, kuriai pasak B. Faktai yra istorinės atminties dalykas, rašo B. Genzelis. Istorinė atmintis fiksuoja viską, teigiamai ir neigiamai.
Kiekviena karta išdėsto savo požiūrį į istoriją, įvertina pirmtakų veiklą. Istorija turi politinius, ideologinius ir ekonominius atramos taškus. Viešoji nuomonė tame laike ir toje erdvėje yra esama būklės indikatorius ir vyksmo katalizatorius.
Konfliktai, įtampa ir pilietinis aktyvumas
Ar socialiniai įtampų laukai adekvatūs pilietiniam visuomenės aktyvumui? Konfliktus sukelianti įtampa reikalinga pasikeitimams vykti. Konfliktas dar ne anomalija, jei socialinė energija naudojama bendriems interesams spręsti. Nepakankamas įtampų laukas - stagnacija, konservatizmas, stereotipinis elgesys.
Atsižvelgiant į pastoviai besikeičiančias sąlygas ir vertybes, socialinė politika yra modifikuojama. Socialinė politika, kaip procesas, niekada nėra pilnai išvystyta ir išbaikta.
Pastabos apie demokratijos ir liberalizmo vaidmenį
Maksimalias galimybes įgyvendinti šias civilizacijos idėjas sukuria liberalioji demokratija. Jos realus sukūrimas ir funkcionavimas grindžiamas ne tik laisve, kuri yra žmogaus būties prigimtinis atributas, bet ir žmogaus kaip visuomenės (bendruomenės) nario sąmoningumu bei atitinkamu socialinio (viešojo) elgesio kultūros lygiu.
Liberalizmas kaip ideologija labai stipriai sureikšmino žmogaus protą ir valią. Protas ima tarnauti vis labiau neribotai laisvei ir atleidžia žmoniškųjų geismų vadeles. Moderniųjų laikų protas padaro tokią išvadą: prigimtis yra gryna laisvė; ji formuojasi istorijoje ir istorija ją formuoja arba ji formuojasi pagal kiekvieno individualias pastangas. Žmogus yra savęs kūrėjas. Tai reiškia, kad valia nustelbia prigimtį.
Todėl dėl šios ideologijos poveikio sumenko pagrindinių socialinės elgsenos institucijų - moralės, religijos ir teisės bei žmonių organizacijos institucijų - šeimos, mokyklos, Bažnyčios, įmonių poveikio stiprumas. Į tai turėtų tinkamai reaguoti liberaliosios demokratijos visuomenės išrinkta valdžia, nes minėtų socialinių institucijų stiprumas yra pačios visuomenės funkcionalumo pagrindas.
Problemos dėl valdžios ir visuomenės santykio
Jei kurios nors neigiamos socialinės priežastys aktualizuojasi ir dėl to minėta skirtis ne tik nemažėja, bet didėja, tuomet prireikia įvairių valdžios institucijų galių spręsti visuomenėje egzistuojančias problemas.
Valdžia linkusi kurti ir naudoti represinę galią. Antroji idėja išreiškia vienokios ar kitokios prigimties valdžios reikšmę kurti socialinio gyvenimo taisykles ir organizuoti bei kontroliuoti jų įgyvendinimą.
Santrauka
Studijos rezultatai rodo, kad socialinės politikos raida Lietuvoje buvo nulemta tiek ankstyvų sprendimų pereinamuoju laikotarpiu, tiek vėlesnių diskursinių poslinkių ir ES narystės reikalavimų. Socialinės apsaugos sistemos fragmentuotumas, diskursų kaita nuo paternalizmo iki individualios atsakomybės ir Europos modernizacijos naratyvų, taip pat pilietinės visuomenės ir NVO įsitraukimo dinamika formavo šiandienines socialinės politikos tendencijas.
tags: #socialines #politikos #raidos #lietuvoje #tendencijos