Socialinės politikos modelių analizė leidžia suprasti, kaip valstybės perskirsto rizikas, garantuoja socialines teises ir derina rinkos bei solidarumo principus. Socialdemokratiniame modelyje valstybė prisiima itin plačią atsakomybę už visuomenės gerovę, taikydama universalią socialinę apsaugą, t. y. socialinė apsauga taikoma visiems piliečiams, nereikalaujant jokių kitų sąlygų atitikties. Liberaliajame modelyje, kurį kitas autorius, Leibfried, vadina „anglosaksų“ modeliu, valstybės kišimasis yra minimalus, paliekant didžiąją dalį atsakomybės už savo likimą pačiai visuomenei, kuri, pasikliaudama laisvąja rinka, turi pasirūpinti savo gerove. Gosta Esping-Andersen išskiriamame trečiajame, konservatyviajame modelyje, kurį Leibfried vadina Bismarko modeliu, valstybės įsikišimas, siekiant visuomenės gerovės, yra dalinis, t. y. valstybei ir patiems individams tarsi pasidalijant atsakomybę.
Nepaisant suformuotų trijų teorinių modelių, tam tikroms valstybėms dažniausiai yra būdingi mišrūs gerovės valstybės tipai, turintys daugmaž vienam ar kitam modeliui būdingų bruožų, dėl kurių galima šias valstybes teoriškai priskirti vienai iš trijų kategorijų. Tačiau Lietuvos socialinės politikos raidoje galime pastebėti visų trijų Esping-Anderseno išskirtų modelių bruožų: socialdemokratinio, konservatyvaus ir liberalaus.
Teorinės ištakos ir sąvokos: nuo Sozialstaat iki Welfare State
Istoriškai vokiškoji Sozialstaat apibrėžia gerovės arba kitaip socialinės valstybės koncepciją, kuri Vokietijoje buvo pateikta 1850 metais teisininko, sociologo ir ekonomisto Lorenz von Stein ir įkvėpė Otto von Bismarck (toliau - Bismarkas), siekusio socialinės taikos valstybėje, įtvirtintą, socialiniu draudimu grįstą modelį bei tebegalioja iki šių dienų. Taigi vokiškoji gerovės valstybė istoriškai yra tokia valstybė, kuri prisiima atsakomybę už dirbančiųjų likimą ir mainais už tai tikisi iš jų absoliutaus lojalumo solidarumo išraiška30. Trečioji, anglosaksų Welfare state koncepcija, įvardyta arkivyskupo William Temple, atsirado tik Antrojo pasaulinio karo metu32. Po karo Welfare state greit tapo kalboje vartotinu terminu, iš pradžių apibūdinančiu naują britų universalią socialinę politiką, apimančią nemokamą mokslą, paramą būstui, senatvės pensiją etc.34. Po Antrojo pasaulinio karo pradėjo kurtis šiuolaikinės gerovės valstybės, turinčios kelių skirtingų pirminių modelių bruožus, dėl to, F.-X Merrien teigimu, jos tam tikra prasme gali būti laikomos Beveridžo „vaikais“ su Bismarko palikimu36.
Dažnai tiek moksliniuose, tiek informaciniuose ar kitų žanrų tekstuose, kalbose, pristatymuose etc., kalbant apie socialinę valstybę, jos sinonimu yra vartojamas gerovės valstybės terminas. Identiška situacija aptinkama ir atvirkštinėje pozicijoje, t. y. kai gerovės valstybės sąvokos atitikmeniu laikoma socialinė valstybė. Prancūzijos mokslo atstovai, pasirinkdami vartotiną terminą, linkę laikytis pozicijos, kad tada, kai kalbama apie socialinę valstybę, galima taip pat kalbėti tiek apie gerovės valstybę, tiek apie britišką Welfare state21.
Esping-Anderseno modeliai ir dekomodifikacija
Dažniausiai cituojamas leidinys, kalbant apie gerovės valstybę tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme, bei pagrindinis tarptautinio atskirų gerovės valstybių palyginimo kriterijus yra Gosta Esping-Andersen „The Three Worls of Welfare Capitalism“24, publikuotas 1990 metais. Žymaus danų mokslininko Gosta Esping-Anderseno atrastas dekomodifikacijos laipsnis socialinėje apsaugoje galėtų tapti atspirties tašku įvertinant socialinės sferos reformų kryptį ir pažangą Rytų Europoje ir Lietuvoje, nes, autoriaus nuomone, socialinei apsaugai, “užsiimančiai” vadinamaisiais “kančios žmonėmis”, veiklos kelrodžiu ir žmogiškumo kriterijumi reikėtų laikyti socialinės apsaugos “išprekinimo” lygį, vadinamąją dekomodifikaciją, t.y. socialinės apsaugos nepriklausymą nuo rinkos jėgų siautulio. Ši monografija siekia apibrėžti Lietuvos socialinės politikos modelį ir atskleisti vieno svarbiausiųjų socialinės rinkos ekonomikos elementų - dekomodifikacijos svarbą socialinėje apsaugoje.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Modelių apibrėžimai: liberalus, konservatyvus ir socialdemokratinis
- Socialdemokratinis modelis: orientuotas į didesnę valstybės intervenciją ir socialinių paslaugų plėtrą.
- Konservatyvusis modelis: pasižymi likutine socialine politika, nepakankama valstybės parama mažas pajamas turinčioms šeimoms ir pajamų testavimo principu, neišvystytos socialinės paslaugos neišsprendžia skurdo problemos.
- Liberalus - marginalinis modelis: būdingas minimali parama šeimai, neišvystytos valstybinės ir brangios privačios vaiko priežiūros paslaugos, mažos socialinės išmokos, trumpos nemokamos motinystės atostogos, kurios neskatina gimstamumo.
Lietuvos socialinės politikos trajektorija: nuo bismarkinės sistemos iki mišraus modelio
Po nepriklausomybės atkūrimo socialinė politika Lietuvoje vystėsi dviem pagrindinėmis kryptimis: socialinės politikos formavimas ir įgyvendinimas bei darbo politika. Socialinės apsaugos sistema susidėjo iš dviejų dalių: 1) socialinio draudimo ir 2) socialinės paramos. Nors buvo deklaruoti universalumo ir solidarumo principai, jų įgyvendinimas buvo tik dalinis. Po 1990-1991 m. nauja nacionalinė socialinės apsaugos sistema buvo sukurta remiantis bismarkiškais principais, siejant išmokas su darbo rinka. Kovą su skurdu paliekant socialinės paramos programoms. Tai yra tipiškas konservatyvaus modelio bruožas.
Socialinio draudimo fondo, atskirto nuo valstybės biudžeto, įsteigimas patvirtina tą faktą, kad socialinė apsauga Lietuvoje rėmėsi darbo rinka. Savarankiškai dirbančių asmenų, gavusių mažas pajamas, pašalinimas iš socialinio draudimo sistemos (ši nuostata galiojo tik iki 1995 metų) taip pat rodė tam tikro socialinės politikos modelio pasirinkimą. Asmenys, kurie gavo mažas pajamas ir buvo ekonomiškai aktyvūs, nebuvo įtraukiami į privalomai draudžiamų asmenų sąrašą. Taip kova su skurdu buvo palikta socialinės paramos programoms. Tai buvo tipiškas korporatyvinio modelio bruožas.
Lietuvos atstovai atmetė universalų Šiaurės šalių socialinės politikos modelį, migruodami ideologiškai ir praktiškai tik tarp bismarkiško korporatyvinio ir liberalaus marginalinio modelio. Lietuvoje socialinės apsaugos pagrindą 1990-2004 m. sudarė “ bismarkinio tipo “ socialinis draudimas “Sodra”, menkas išmokų lygis socialinės paramos srityje ir protekcionistinis papildomų specialiųjų išmokų pobūdis leidžia teigti, kad Lietuvoje buvo sukurta korporatyvinio-romaniškojo-klientelistinio tipo socialinė apsauga, kurioje nėra vietos universalaus tipo pensijoms ir kitoms išmokoms, t.y. nėra sukurtos pirmosios pakopos pensijų sistemos, kur teisę į pensijas turi visi, net nedalyvavę darbo rinkoje šalies piliečiai.
Instituciniai prioritetai ir finansiniai rodikliai
Lietuvoje 1990-2004 m. didelę reikšmę vaidino centralizuotos valstybinės socialinės apsaugos programos, ypač socialiniame draudime. Tačiau lygiagrečiai su tuo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kėlė socialinės paramos sistemos decentralizavimo uždavinį, pagrįstą centrinės valdžios įtakos mažinimu, vietos savivaldos institucijų atsakomybės ir kompetencijos bei pačios bendruomenės ir kiekvieno individo atsakomybės už save ir savo veiksmus didinimu. Buvo stengiamasi daugiau socialinių paslaugų perduoti savivaldybėms ir plačiau panaudoti nevalstybinį sektorių plėtojant bendruomenines socialines paslaugas, sudarant sąlygas privačiai iniciatyvai, teikti pirmenybę pagalbai ir slaugai namuose, o ne stacionariose įstaigose.
Valstybinio socialinio draudimo sistema Lietuvoje 1990-2004 m. sudarė didžiąją dalį valstybinės socialinės apsaugos. Apie 80 proc. visų socialinės apsaugos išlaidų buvo skiriama socialiniam draudimui. Tačiau Lietuvoje socialinės apsaugos išlaidų dalis BVP 1997 m. sudarė tik 10,9 proc. Su išlaidomis sveikatos apsaugai Lietuvoje socialinės sferos dalis BVP 1997 m. siekė tik apie 16 proc. Vėliau tie procentai neką tepasikeitė. Daugelyje Vakarų šalių ir Vyšegrado kraštuose šie rodikliai buvo du arba tris kartus didesni.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
| Rodiklis | Lietuva (1997) | Vakarų/Višegrado šalys (apytikriai) |
|---|---|---|
| Socialinės apsaugos išlaidos (% BVP) | 10,9 | ~20-30 |
| Socialinė + sveikata (% BVP) | ~16 | ~30-40 |
| Socialinio draudimo dalis socialinėje apsaugoje | ~80% | mažesnė/misri struktūra |
Nors valdžia socialinėje apsaugoje deklaravo universalumo ir solidarumo principus, tačiau praktikoje jie buvo įgyvendinami tik iš dalies. Būtina pažymėti, kad prie Lietuvos valstybės biudžeto finansavimo, o kartu ir valstybinės socialinės apsaugos finansavimo menkai prisidėjo stambūs ir vidutiniai kapitalistai, šalis pasižymėjo didele visuomenės diferenciacija ir susvetimėjimu.
Korporatyvinio-liberalaus mišinio ypatybės ir kliūtys
Lietuvoje korporatyvinis modelis buvo pasirinktas ne dėl siekimo pakartoti bismarkinį principą ar dėl darbo rinkos partnerių (profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų) įtakos, tačiau veikiau dėl siekimo padidinti stimulus dalyvauti darbo rinkoje. Iš dalies tai nulėmė ir siekimas pasitraukti nuo lygiavos, kuri vyravo sovietinės santvarkos metu, ir pereiti prie rinkos bei nuopelnais grįstos (merit-based) socialinės apsaugos sistemos. Tačiau “lietuviškas” korporatyvinis modelis nemaža dalimi skyrėsi nuo tipiško bismarkinio korporatyvinio modelio Vokietijoje, Belgijoje ar Liuksemburge. Tą skirtumą sudarė klientelizmas ir papildomos valstybinės pensijos, o tai yra būdinga Pietų Europos ir Lotynų Amerikos šalių modeliams.
Amžių sandūroje Lietuvai buvo būdinga tokio romaniškojo tipo valstybės struktūra, kur buvo raginama viską ir visiškai privatizuoti likviduojant arba sumažinant valstybinio sektoriaus vaidmenį tokiose, atrodytų, didesnės valstybės globos reikalaujančiose srityse kaip sveikatos ir socialinė apsauga. Svarbią reikšmę socialinės politikos formavimui Lietuvoje turėjo politinių partijų veikla. Nespėjus Lietuvoje sustiprėti bismarkinio tipo struktūroms ir neįrodžius jų negyvybingumo atskiros dešiniosios partijos pradėjo siekti korporatyvinį modelį pakeisti marginalinio modelio struktūromis. Tokiai pozicijai politikus ypač skatino rinkos fundamentalizmą propaguojantis Lietuvos laisvosios rinkos institutas, kurio atstovai pageidavo, kad valstybinė socialinio draudimo sistema “Sodra” būtų pamažu pakeista privačiu draudimu.
Pagal “Lietuvos politinių partijų sampratos apie socialinę apsaugą” tyrimą, atliktą prieš 2000 m. Seimo rinkimus, tik trys marginalinės partijos Lietuvoje pasisakė už universalųjį socialinės apsaugos modelį, kitos septyniolika arba neturėjo šiuo klausimu dominuojančios nuomonės, arba pasisakė už liberalųjį marginalinį modelį. Lietuvos socialinės sistemos reformatoriai “idėjiškai bei praktiškai migravo” tik tarp bismarkinio korporatyvinio ir liberalaus marginalinio modelio - iš esmės tarp valstybinio socialinio draudimo sistemos (su kai kuriomis socialinės paramos dalimis ir papildomomis valstybinėmis pensijomis) ir privataus socialinio draudimo. Pagal finansinius rodiklius Lietuva amžių sandūroje liko taupymo socialinės apsaugos sąskaita rekordininke.
Liberalus - marginalinis modelis Lietuvoje: pliusai, minusai ir poveikis
Panagrinėkime plačiau vieną iš socialinių modelių, kuris taikomas Lietuvoje ir kuris aktualus - liberalų - marginalinį modelį. Liberalus Gerovės ModelisLiberalus gerovės ir į rinką orientuotas lyčių politikos modelis turi stipriąsias ir silpnąsias puses. Stipriosios modelio savybės - tai darbo rinkos lankstumas ir atsparumas demografiniams pokyčiams, kadangi rinkai yra paliekama spręsti socialinės rizikos problemos. Silpnosios pusės - tai minimali parama šeimai, neišvystytos valstybinės ir brangios privačios vaiko priežiūros paslaugos, mažos socialinės išmokos, trumpos nemokamos motinystės atostogos, kurios neskatina gimstamumo.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Lietuvoje nėra pakankamai išplėtota parama tėvams, kuri padėtų derinti šeimą ir darbinę karjerą. Tačiau Lietuvoje yra geros vaiko priežiūros atostogų sąlygos (nėštumo ir motinystės atostogų), kurios palyginti su kitomis Europos šalimis yra vienos ilgiausių, taip pat mokamos dosnios motinystės išmokos, bet kitos priemonės skirtos šeimai yra palyginti naujos ir ribotos. Taigi vertinant Lietuvos vykdomą šeimos politiką galima rasti ir liberalaus marginalinio, ir konservatyviojo - korporatyvinio modelio bruožų.
Lyčių lygybė ir darbo rinka
Norint iš esmės skatinti šeimas ir remti gimstamumą, reikėtų keisti: moterys ir vyrai turi turėti tas pačias finansinės nepriklausomybės galimybes. Dėl šiuolaikinės darbo rinkos pokyčių savarankiškai dirbančių asmenų tematiką ir šių asmenų socialinės apsaugos užtikrinimą reikėtų vertinti kaip perspektyvios socialinės politikos paiešką.
- Stipriosios pusės - tai darbo rinkos lankstumas ir atsparumas demografiniams pokyčiams.
- Silpnosios pusės - tai minimali parama šeimai ir mažos socialinės išmokos.
Lietuvos modelio klasifikacija ir nelygybės iššūkiai
Anot A. Guogio, Lietuvos gerovės valstybės tipas yra tarpinis tarp liberalaus marginalinio tipo, kuriam priklauso anglosaksiškos šalys, ir korporatyvinio tipo, kuriam priklauso daugiausiai ne angliškai kalbančios kontinentinės Europos šalys. Tai - viena iš priežasčių, kodėl socialinės išmokos Lietuvoje yra tokios mažos. Tačiau Lietuvos gyventojų pajamų nelygybė yra net didesnė ir už anglosaksiškojo modelio socialinės gerovės sistemų šalių pajamų nelygybę.
Lietuvos socialinės politikos ir socialinės apsaugos modelis bendriausia prasme atitinka Rytų Europos modelį. Rytų Europos socialinės politikos modelį galima apibrėžti kaip arba pokomunistinį konservatyvų-korporatyvinį, arba liberalų, arba tarpinį tarp šių dviejų tipų. Tačiau Lietuvos modelis, be bendrųjų Rytų Europos ypatybių, pasižymi ir kai kuriais “lietuviškais” bruožais.
Administravimo gebėjimai ir Naujasis viešasis valdymas
Visais antrosios respublikos metais socialinio administravimo sityje Lietuvai aktualu buvo stiprinti savo viešojo administravimo gebėjimus. Kai kurie faktai, pavyzdžiui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje 2001 m. atliktas tyrimas dėl efektyvios Naujosios viešosios vadybos principų taikymo socialiniame administravime parodė, kad daugelis SADM darbuotojų iš viso nežinojo apie Naująją viešąją vadybą, o tie, kurie žinojo, nepritarė jai. Netgi atsisakius socialinės rinkos ekonomikos kūrimo dėl laisvosios rinkos ekonomikos ir norint pagerinti socialinę situaciją Lietuvoje, yra būtini papildomi, naujo tipo administraciniai sprendimai remiantis Naujosios viešosios vadybos (New Public Management) teorija bei praktika ir nauji, papildomi socialinės apsaugos tyrimų metodai - “tyrimai dalyvaujant” (participatory research), “vystymosi gerovės” (developmental welfare) ir “socialinės kokybės” (social quality) tyrimai.
Socialinės paramos decentralizavimas ir NVO vaidmuo
Tačiau lygiagrečiai su tuo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kėlė socialinės paramos sistemos decentralizavimo uždavinį, pagrįstą centrinės valdžios įtakos mažinimu, vietos savivaldos institucijų atsakomybės ir kompetencijos bei pačios bendruomenės ir kiekvieno individo atsakomybės už save ir savo veiksmus didinimu. Buvo stengiamasi daugiau socialinių paslaugų perduoti savivaldybėms ir plačiau panaudoti nevalstybinį sektorių plėtojant bendruomenines socialines paslaugas, sudarant sąlygas privačiai iniciatyvai, teikti pirmenybę pagalbai ir slaugai namuose, o ne stacionariose įstaigose.
Nevyriausybinių organizacijų teikiamos paslaugos reikalavo mažesnių išlaidų, nes jos papildomai naudojosi savanorišku nemokamu darbu ir per labdarą surinktais pinigais. Ypač nevyriausybinių organizacijų vaidmenį sustiprino 2002 m. priimtas įstatymas dėl 2 proc. pajamų mokesčio pervedimo galimybės iš Vyriausybės sąrašo patvirtintai nevyriausybinei organizacijai.
Socialinės apsaugos priemonės: ryšys su darbo rinka
Po 1990-1991 m. - pensijos dydis priklausė nuo buvusio darbo užmokesčio ir darbo stažo;- ligos pašalpa buvo susijusi su uždarbiu;- negatyvinis pajamų mokestis buvo taikomas socialinės pašalpos skaičiavimo atveju;- tai reiškė, kad bendros asmeninės pajamos, kurias sudarė darbo užmokestis ir socialinė pašalpa, visada buvo didesnė tiems, kurie gavo didesnį darbo užmokestį;- socialinio draudimo fondas buvo finansuojamas įmokomis, apskaičiuojamomis nuo darbo užmokesčio;- vaiko priežiūros pašalpa buvo didesnė apdraustųjų moterų negu neapdraustųjų moterų studenčių atveju.
Kad ir kaip, ir kokia Lietuvoje buvo sukurta socialinės apsaugos sistema, dažnai ji yra tas “vienintelis šiaudas” į socialinę riziką pakliuvusiam žmogui. Teorine prasme jau susiformavusią socialinės apsaugos sistemą Lietuvoje galima vienaip ar kitaip apibūdinti ir pamatyti kelius, kur link ji toliau suka.
Šeimos politika ir gimstamumo skatinimas
Tačiau Lietuvoje yra geros vaiko priežiūros atostogų sąlygos (nėštumo ir motinystės atostogų), kurios palyginti su kitomis Europos šalimis yra vienos ilgiausių, taip pat mokamos dosnios motinystės išmokos, bet kitos priemonės skirtos šeimai yra palyginti naujos ir ribotos. Lietuvoje nėra pakankamai išplėtota parama tėvams, kuri padėtų derinti šeimą ir darbinę karjerą. Norint iš esmės skatinti šeimas ir remti gimstamumą, reikėtų keisti: moterys ir vyrai turi turėti tas pačias finansinės nepriklausomybės galimybes.
Likutinė socialinė politika, nepakankama valstybės parama mažas pajamas turinčioms šeimoms ir pajamų testavimo principas, neišvystytos socialinės paslaugos neišsprendžia skurdo problemos. Taigi vertinant Lietuvos vykdomą šeimos politiką galima rasti ir liberalaus marginalinio, ir konservatyviojo - korporatyvinio modelio bruožų.
Mokslo įnašai ir tolesni tyrimai
Nors pati gerovės valstybės koncepcija yra plačiai tiriama įvairių socialinių mokslų atstovų, teisiniu moksliniu požiūriu ši sritis vis dar nesulaukia pakankamo dėmesio. Dėl šiuolaikinės darbo rinkos pokyčių savarankiškai dirbančių asmenų tematiką ir šių asmenų socialinės apsaugos užtikrinimą reikėtų vertinti kaip perspektyvios socialinės politikos paiešką. Ši monografija siekia apibrėžti Lietuvos socialinės politikos modelį ir atskleisti vieno svarbiausiųjų socialinės rinkos ekonomikos elementų - dekomodifikacijos svarbą socialinėje apsaugoje.
ENGenerally, the social policy model of Lithuania conforms to the Eastern European model, which may be defined either as a postcommunist conservative-corporative model, or liberal, or an intermediate between these two types. However, the Lithuanian model has certain specific features. After the restoration of independence, social policy in the Republic of Lithuania developed along two main lines: formation and carrying out of social policy and labour policy. The social security system consisted of two parts: 1) social insurance and 2) social support. Though the principles of universality and solidarity were declared, their implementation was only partial. After 1990-1991 the new national system of social security was designed on the basis of bismarckian principle of benefits related to the labour market. [...] The establishment of a social insurance fund independent of the state budget shows that in Lithuania social security was la bour-market-based. Fighting poverty was left to social support programmes. This is a typical feature of a conservative model. However, the "Lithuanian" corporative model was largely different from a typical bismarckian corporative model in Germany, Belgium or Luxembourg. The difference consisted in the clientelism and additional state benefits, which is characteristic of the models adopted in Eastern and Southern European and Latin American states. The representatives of social administration of Lithuania rejected the universal Nordic model of social policy. They „migrated ideologically and practically“ only between the bismarckian corporative and the liberal marginal model. Social security of corporative-clientelist type was developed in Lithuania.
Apibendrinamosios pastabos apie modelių sąveiką Lietuvoje
Lietuvos socialinės politikos raidoje galime pastebėti visų trijų Esping-Anderseno išskirtų modelių bruožų. Taigi vertinant Lietuvos vykdomą šeimos politiką galima rasti ir liberalaus marginalinio, ir konservatyviojo - korporatyvinio modelio bruožų. Lietuvos socialinės politikos ir socialinės apsaugos modelis bendriausia prasme atitinka Rytų Europos modelį.
Visuomenėje yra gajus įsitikinimas, kad kalbėti apie socialinę politiką Lietuvoje yra nekuklu, abejotina ir mažų mažiausiai pretenzinga. Tačiau tai yra ne visai taip. Kad ir kaip vangiai Lietuvoje būtų vykdoma socialinė politika, ją vertinant reikėtų stengtis bent jau moksline prasme išlikti objektyviems, o suvokiant įvairias socialinės apsaugos priemones būti tiksliems jų panaudos požiūriu.
tags: #socialines #politikos #modelis