Lietuvos socialinės politikos raidoje akivaizdžiai matomi trys pagrindiniai modeliai, išskirti pagal G. Esping-Anderseno typologiją: socialdemokratinis, konservatyvusis ir liberalus marginalinis. Šiame straipsnyje bus detaliai aptariamas konservatyvusis socialinės politikos modelis, jo ypatumai, funkcijos bei Lietuvos socialinės politikos kontekste.
Konservatyvusis socialinės politikos modelis - pagrindiniai bruožai
Konservatyvusis modelis pasižymi likutine socialine politika, t. y. valstybės parama teikiama tik tada, kai asmenys patys negali pasirūpinti savo gerove arba kai rinkos mechanizmai neveikia pakankamai efektyviai. Šio modelio esmę sudaro socialinės apsaugos sistema, kurioje taikomas pajamų testavimo principas - parama skiriama tik tiems, kurių pajamos yra žemiau nustatyto lygio.
Likutinė socialinė politika pagal šį modelį sukuria sistemą, kur valstybės vaidmuo socialinėje apsaugoje yra ribotas, o socialinės paslaugos dažnai yra neišplėtotos ir nepakankamai veiksmingos, kad spręstų skurdo problemas bei socialinę atskirtį. Taip pat valstybės parama šeimoms su mažomis pajamomis yra nepakankama, o socialinės išmokos dažnai yra mažos.
Šios savybės yra būdingos ir Lietuvai - socialinė apsauga čia grindžiama bismarkiškais principais, kai socialinės išmokos priklauso nuo dalyvavimo darbo rinkoje ir sukauptų įmokų. Ši sistema remiasi nuopelnų principu, todėl tie, kurie nedalyvauja socialiniame draudime ar su mažu įmokų įnešimu, gauna minimalias išmokas arba visai negauna.
Lietuvos socialinės politikos kontekstas: konservatyvaus modelio bruožai
Lietuvoje socialinės politikos modelis yra tarp liberalaus marginalinio ir korporatyvinio (konservatyvaus) modelių. Pasak A. Guogio, Lietuvos gerovės valstybės tipas yra tarpinis tarp šių dviejų modelių - liberalus marginalinis modelis dominuoja, tačiau matomi ir korporatyvinio modelio bruožai.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Konservatyvusis modelis Lietuvoje pasireiškia per likutinę socialinę politiką, kuomet valstybės parama yra taikoma minimaliai, ypač šeimoms su mažomis pajamomis. Šalyje taikomas pajamų testavimas, kuris riboja socialinės paramos gavėjų skaičių ir dydį. Šios politikos pasekmė yra neišplėtotos socialinės paslaugos, kurios nesugeba esmingai spręsti skurdo ir socialinės atskirties problemų.
Be to, socialinės išmokos Lietuvoje yra santykinai mažos, o pati socialinė politika orientuota į stabilumo užtikrinimą, tačiau ne visada į socialinę lygybę ar aktyvų šeimų rėmimą, ypač toms šeimoms, kurios patiria pajamų stoką.
Socialinės apsaugos sistemos sudėtis pagal konservatyvų modelį
- Socialinis draudimas: Pagrindinė socialinės apsaugos dalis, finansuojama iš privalomų įmokų, kurios susijusios su darbuotojo ar darbdavio indėliu. Lietuvoje socialinis draudimas apima apie 80 % visos socialinės apsaugos, o išmokos priklauso nuo sukauptų įmokų dydžio.
- Socialinė parama: Taikoma pagal stokos principą, suteikiama tik tiems, kurie yra faktiškai neįgalūs išgyventi be valstybės pagalbos. Pagal šią sistemą taikomi pajamų testavimo mechanizmai, skirti tiksliai identifikuoti socialinės paramos gavėjus.
Socialinio draudimo sistema Lietuvoje yra pritaikyta pagal Bismarko modelį, kai išmokas gauna tik tie, kurie buvo įmokėję į sistemą, o socialinė parama lieka likutine ir skiriama tik tikrai skurstantiems.
Kritinės konservatyvaus modelio ypatybės šeimos politikos srityje
Vertinant Lietuvos socialinę politiką šeimos rėmimo kontekste, konservatyvusis modelis išryškėja per ribotą valstybės paramą šeimoms su mažomis pajamomis. Palyginti su kitomis Europos šalimis, Lietuvoje nėra pakankamai išvystytos socialinės paslaugos, skirtos padėti šeimoms suderinti darbą ir šeimą. Nors šalyje egzistuoja geros vaiko priežiūros atostogų sąlygos, tokios kaip ilgos nėštumo ir motinystės atostogos, kurios yra vienos ilgiausių Europoje, kitos šios srities priemonės yra palyginti naujos ir ribotos.
Taip pat Lietuvoje mokamos dosnios motinystės išmokos, tačiau bendra valstybės parama šeimai pagal konservatyvų modelį yra nepakankama ir neatitinka realių šeimų poreikių. Be to, konservatyvusis modelis neskatina didelio gimstamumo, nes socialinės išmokos ir paslaugos dažnai siejamos su darbo rinkos dalyvavimu, o šeimoms, kurios tokiu dalyvavimu nepasiekia, parama lieka minimali.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Liberalus marginalinis modelis ir jo sąsajos su konservatyviu modeliu Lietuvoje
Lietuvoje pastebima ir liberalaus marginalinio socialinės politikos modelio įtaka, kuris pasižymi darbo rinkos lankstumu ir galimybe rinkai spręsti socialines rizikas. Šis modelis pasižymi minimaliu valstybės įsikišimu, mažomis socialinėmis išmokomis, trumpomis nemokamomis motinystės atostogomis ir trūkumu valstybinės vaiko priežiūros paslaugų.
Todėl Lietuvos socialinės politikos modelis yra hibridinis: jis apjungia konservatyvaus modelio likutinį pobūdį ir socialinio draudimo principus, kartu turėdamas ir liberalų marginalinį modelį, kuriame dominuoja minimalus valstybės kišimasis ir rinka pagrįsti sprendimai. Abi šios kryptys lemia socialinės apsaugos fragmentiškumą ir ne visada efektyvų pagalbos skyrimą.
Socialinės politikos modelių palyginimas Lietuvoje
| Modelis | Pagrindinės savybės | Socialinė parama | Socialinės paslaugos | Šeimos rėmimas |
|---|---|---|---|---|
| Konservatyvusis | Likutinė politika, pajamų testavimas | Maža, ribota, turi sąlygas | Neišplėstų, nepakankama | Ribota, didesnis dėmesys darbo rinkai |
| Liberalus marginalinis | Minimalus valstybės kišimasis, darbo rinkos lankstumas | Labai maža, minimalus bazinis lygis | Brangios, mažai valstybinės priežiūros | Trumpas motinystės laikotarpis, neskatina gimstamumo |
| Socialdemokratinis | Didelė valstybės intervencija, plataus masto paslaugos | Didesnės, universalios | Gerai išvystytos, plėtojamos | Gerai struktūruotos, orientuotos į lygybę |
Lietuvos socialinės politikos perspektyvos
Norint efektyviau skatinti šeimas ir remti gimstamumą Lietuvoje, būtinos pokyčiai socialinėje politikoje. Moterys ir vyrai turi turėti vienodas finansinio nepriklausomumo galimybes, o valstybės parama šeimoms turi būti geriau išplėtota, ypač socialinių paslaugų ir darbo bei šeimos derinimo srityse. Be to, atsakingas dėmesys turėtų būti skiriamas savarankiškai dirbančių asmenų socialinės apsaugos užtikrinimui, atsižvelgiant į šiuolaikinės darbo rinkos pokyčius.
Į aptartą konservatyvų socialinės politikos modelį Lietuvoje įpinami ir liberalaus marginalinio modelio elementai, todėl valstybės socialinė politika išlieka nepakankamai koordinuota ir fragmentiška. Tačiau būtina didinti socialinės apsaugos universalumą, gerinti socialinių paslaugų kokybę ir prieinamumą, kad socialinės rizikos valdymas būtų efektyvesnis ir šeimos jaustųsi labiau remiamos.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
tags: #socialines #politikos #modeliai #konservatyvus