Socialinės politikos modelių studija leidžia suprasti, kaip valstybė organizuoja socialinę apsaugą, kokias funkcijas ji vykdo ir kokią vietą užima rinka, šeima bei valstybinės institucijos. Lietuvos socialinės politikos modelis formavosi derinant skirtingas tradicijas ir politines gaires, todėl šalyje susimaišo keli pagrindiniai modeliai: marginalinis (liberalus), korporatyvinis (konservatyvus) ir instituciniai, o galutinis rezultatas dažnai apibūdinamas kaip tarpinis Rytų Europos modelis su konkrečiais „lietuviškais“ bruožais.
Socialinės politikos samprata ir funkcijos
Socialinė politika - tai vyriausybės ir kitų institucijų priemonių sistema, skirta socialinių rizikų prevencijai, gyventojų gerovei užtikrinti ir socialinių skirtumų mažinimui. Socialinės politikos funkcijos apima: kompensacinę (nuskausminančią socialines problemas), įstatymų priėmimą, nacionalinio produkto perskirstymą, socialinių paslaugų valdymą ir socialinių programų įgyvendinimą, mažinant socialines problemas.
Socialinės politikos modelių istorija ir kilmė
- Atsiradusieji modeliai siejami su istoriniu kontekstu: korporatyvinis modelis siejamas su O. Bismarcku ir Vokietija (XIX a. pabaiga), marginalinis (liberalus) modelis - su XX a. 4-ojo dešimtmečio viduriu ir JAV, o instituciniai bruožai - su Švedija ir XX a. 4-ojo dešimtmečio plėtra.
- Visi trys modeliai atsirado siekiant sukurti gerovės valstybę - valstybę, kurioje vyriausybė atlieka teigiamą vaidmenį kuriant socialinę gerovę.
Marginalinis (liberalus) modelis
Marginalinis modelis atsirado XX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje JAV ir siejamas su F. Ruzvelto „naujuoju kursu“. Šiame modelyje pagrindinį gerovės teikėją laiko rinka, o ne valstybė; akcentuojamas individualizmas ir minimalus viešasis intervencionalizmas. Socialinės paslaugos ir išmokos dažnai yra ribotos, o socialinė parama nukreipiama į pačias pažeidžiamiausias grupes.
Silpnosios liberalaus modelio pusės - minimali parama šeimai, mažos išmokos, neišvystytos valstybinės vaiko priežiūros paslaugos, trumpesnės nemokamos motinystės atostogos ir likutinė socialinė politika, kuri neišsprendžia skurdo problemos. Stipri charakteristika - darbo rinkos lankstumas ir atsparumas demografiniams pokyčiams.
Korporatyvinis (konservatyvus) modelis
Korporatyvinis modelis atsirado XIX a. 9-ajame dešimtmetyje Vokietijoje ir siejamas su Bismarcko socialine politika. Šiame modelyje socialinė apsauga yra tvirtai susieta su darbo rinka, socialinis draudimas yra pagrindinis instrumentas, o socialinės paslaugos paprastai teikiamos tik tada, kai šeima nebepajėgia susitvarkyti su problemomis. Labai svarbų vaidmenį atlieka profesinės sąjungos ir darbdavių organizacijos.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Lietuvoje valstybinio socialinio draudimo sistema 1990-2004 m. sudarė didžiąją dalį socialinės apsaugos: apie 80 proc. išlaidų buvo skiriama socialiniam draudimui. Socialinio draudimo fondo, atskirto nuo valstybės biudžeto, įsteigimas patvirtina, kad socialinė apsauga Lietuvoje rėmėsi darbo rinka.
Lietuviškas korporatyvinio modelio variantas
Lietuvos pasirinktas korporatyvinis modelis buvo specifinis: nors jis buvo orientuotas į darbo rinką ir privalomą draudimą, jis skyrėsi nuo tipiško bismarkinio modelio dėl klientelizmo ir papildomų valstybinės pensijos elementų - bruožų, būdingų romaniškojo tipo modeliams. Taip pat buvo akcentuota skatinamoji funkcija - didinti motyvaciją dalyvauti darbo rinkoje. Socialinio draudimo finansavimas iš įmokų, apskaičiuojamų nuo darbo užmokesčio, pabrėžė darbo rinkos vaidmenį.
Institucinis modelis
Institucinis modelis, kurio idealus tipas siejamas su Švedija, pabrėžia valstybės atsakomybę už visuotinę gerovę ir visuotinumo principą, taip pat siekimą užtikrinti visuotines išmokas bei piliečių teisę į socialinę apsaugą nepriklausomai nuo dalyvavimo darbo rinkoje. Lietuvoje atstovai socialinės administracijos atsisakė universaliojo skandinaviško modelio, dėl įvairių politinių ir struktūrinių priežasčių modeliai praktiškai „migravo“ tarp bismarkinio korporatyvinio ir liberalaus marginalinio modelio.
Lietuvos socialinės politikos modelio bruožai ir raida
Lietuvos modelis bendrai atitinka Rytų Europos modelį, kurį galima apibrėžti kaip pokomunistinį konservatyvų-korporatyvinį arba liberalų arba tarpines formas. Po nepriklausomybės atkūrimo socialinė politika vystėsi dviem kryptimis: socialinės apsaugos ir darbo politikos formavimu bei įgyvendinimu. Socialinės apsaugos sistema susidėjo iš socialinio draudimo ir socialinės paramos.
1990-2004 m. Lietuvoje didelę reikšmę turėjo centralizuotos valstybinės socialinės apsaugos programos, ypač socialiniame draudime. Lygiagrečiai kėlėsi decentralizavimo uždavinys: daugiau socialinių paslaugų perduoti savivaldybėms, panaudoti nevalstybinį sektorių bendruomeninėms paslaugoms plėtoti, teikti pirmenybę pagalbai namuose. Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo stiprėjo; 2002 m. priimtas įstatymas dėl 2 proc. pajamų mokesčio pervedimo sustiprino jų finansavimą.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Finansavimas ir socialinės išlaidos
Valstybinio socialinio draudimo sistema Lietuvoje 1990-2004 m. sudarė didžiąją dalį valstybinės socialinės apsaugos. Tačiau socialinės apsaugos išlaidų dalis BVP 1997 m. sudarė tik 10,9 proc., o su sveikatos apsauga - apie 16 proc. daugeliu atvejų. Vakarų šalyse ir Vyšegrado kraštuose šie rodikliai buvo du ar tris kartus didesni.
| Rodiklis | 1997 m. Lietuvoje | Pastaba |
|---|---|---|
| Socialinės apsaugos išlaidų dalis BVP | 10,9 % | Žemesnė nei daugelyje Vakarų šalių |
| Sveikatos apsaugos išlaidų dalis BVP | apie 16 % | Mažesnė nei daugelyje Vakarų valstybių |
| Socialinio draudimo dalis visose socialinėse išlaidose | apie 80 % | Valstybinio draudimo dominuojanti reikšmė |
Politinių partijų ir ideologijų vaidmuo
Politinių partijų veikla turėjo reikšmingą įtaką socialinės politikos formavimui. Rinkos fundamentalizmo ideologija ir „homo sovieticus“ mentalitetas tapo kliūtimis stabiliai socialinės politikos plėtrai. Dešiniosios partijos siekė korporatyvinį modelį pakeisti marginaliniu - ypač skatindamos privačių pensijų fondų kūrimą. Lietuvos laisvosios rinkos instituto atstovai rėmė idėją pamažu pakeisti „Sodrą“ privačiu draudimu.
Pagal tyrimą prieš 2000 m. Seimo rinkimus, tik trys marginalinės partijos pasisakė už universalų modelį, daugelis partijų arba neturėjo aiškios pozicijos, arba pasisakė už liberalų marginalinį modelį. Dėl to ir atsirado atsisakymas priimti skandinavišką universalų modelį.
Tiesiogiai: Sinkevičiaus komentaras po susitikimo su pramonininkų konfederacijos valdybos nariais
Lietuvos modelio specifika: korporatyvinis-romaniškas klientelistinis bruožas
Nors socialinės apsaugos pagrindą 1990-2004 m. sudarė bismarkinio tipo „Sodra“, menkas socialinės paramos lygis ir protekcionistinis specialiųjų išmokų pobūdis leido teigti, kad susiformavo korporatyvinio-romaniško-klientelistinio tipo sistema. Tokia sistema neturi vietos universaliems pensijų schemoms, kur teisę į pensiją turėtų visi, net nedalyvavę darbo rinkoje.
Būtina pažymėti, kad prie valstybės biudžeto finansavimo socialinės apsaugos srityje menkai prisidėjo stambūs ir vidutiniai kapitalistai, o šalis pasižymėjo didele visuomenės diferenciacija ir susvetimėjimu. Finansinių pastangų taupymas socialinės apsaugos sąskaita pažeidė socialinio teisingumo principus.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Šeimos politika ir lyties lygybė
Lietuvoje stebimi mišrūs bruožai: yra geros nėštumo ir motinystės atostogų sąlygos - vienos ilgiausių Europoje, dosnios motinystės išmokos, tačiau kitos priemonės šeimai yra naujos ir ribotos. Nėra pakankamai išplėtota parama derinti šeimą ir darbą. Taigi šeimos politiką galima vertinti kaip turinčią ir liberalinių, ir korporatyvinių bruožų.
Norint iš esmės skatinti šeimas ir remti gimstamumą, reikėtų keisti valstybinės paramos pobūdį: plėsti valstybinių vaiko priežiūros paslaugų spektrą, stiprinti pajamų parametrus ir kurti sąlygas derinti šeiminę ir profesinę veiklą.
Darbo rinka, savarankiškai dirbantys ir dekomodifikacijos problema
Valstybinės socialinės apsaugos modelis Lietuvoje buvo darbo rinkos orientuotas: pensijos dydis, ligos pašalpa ir kitos išmokos buvo susietos su buvusiu darbo užmokesčiu ir stažu. Socialinio draudimo fondas buvo finansuojamas iš įmokų, o kovą su skurdu palikta socialinės paramos programoms - tai korporatyvinio modelio bruožas.
Šiuolaikiniai darbo rinkos pokyčiai kelia iššūkį savarankiškai dirbančių asmenų socialinei apsaugai; jų integracija į apsaugos sistemas ir garantijų užtikrinimas yra svarbi perspektyvinė socialinės politikos kryptis.
Gosta Esping-Anderseno dekomodifikacijos koncepcija (socialinės apsaugos nepriklausomumas nuo rinkos) gali būti naudinga vertinant socialinių reformų kryptį Lietuvoje - siekiant didinti apsaugos „išprekinimo“ lygį ir mažinti gyventojų priklausomybę nuo darbo rinkos ne tik pajamų, bet ir socialinių teisių srityje.
Administraciniai iššūkiai ir Naujasis viešasis valdymas
Viešojo administravimo gebėjimų stiprinimas buvo aktualus visais antrosios respublikos metais. Tyrimas SADM 2001 m. parodė, kad daugelis darbuotojų nežinojo apie Naująją viešąją vadybą, o tie, kurie žinojo, dažnai nepritarė jai, kas kėlė abejonių dėl pasirengimo persitvarkymui. Vis dėlto 2001-2004 m. socialdemokratų ir socialliberalų koalicijos sprendimai (du kartus pakeltas neapmokestinamas atlyginimų minimumas, geresnis mokesčių surinkimas, pristabdyta rizikinga pensijų reforma) rodė bandymus nukreipti politiką palankiau vargingiausiems.
Modelių palyginimas ir Lietuvos pozicija
- Lietuvos modelis yra tarpinis tarp liberalaus marginalinio tipo ir korporatyvinio tipo (A. Guogio apibūdinimas).
- Nors socialinės išmokos Lietuvoje mažos, pajamų nelygybė šalyje netgi didesnė nei kai kuriuose anglosaksiškuose modeliuose.
- Praktinė migracija tarp bismarkinio korporatyvinio ir liberalaus marginalinio modelio reiškia, kad universalios pirmosios pakopos pensijų sistemos su teise visiems į pensiją nebuvo sukurta.
Išvados ir perspektyvos
Lietuvos socialinės politikos modelis formavosi istoriniame pokyčių ir politinių prioritetų kontekste: nuo sovietinės lygiavos prie rinkos principų ir pripažinimo darbo rinkos svarbos socialinėje apsaugoje. Dėl to susidarė mišrus modelis su korporatyvinėmis, liberaliosiomis ir tam tikromis klientelistinėmis savybėmis. Ateityje sprendžiamas uždavinys - didinti socialinės apsaugos dekomodifikaciją, gerinti administracinius gebėjimus, stiprinti savivaldą ir nevyriausybines iniciatyvas bei užtikrinti geresnę socialinės paramos ir darbo rinkos politikos pusiausvyrą.
Siekiant pagerinti socialinę padėtį, būtina: stiprinti viešojo administravimo kompetencijas, plėtoti naujus administracinius sprendimus pagal Naujosios viešosios vadybos principus, taikyti įtraukiančius tyrimų metodus (participatory research) ir vystymosi gerovės bei socialinės kokybės tyrimų metodikas.
tags: #socialines #politikos #modeliai #guogis