Socialinė politika - tai visuma priemonių bei politinių veiksmų, kuriais siekiama socialinės gerovės. Ji apima socialinę apsaugą bei priemones, taikomas užimtumo, mokymo ir aprūpinimo būstu srityse.
Ką veikia socialinės politikos grupė
Socialinės politikos rengėjai ir įgyvendintojai gali būti valstybės institucijos, nevyriausybinės organizacijos, pavieniai asmenys. Socialinę politiką dažniausiai vykdo valstybės institucijos įvairiu lygmeniu: vietiniu, valstybės, nacionaliniu. Valstybės institucijos (pvz., ministerijos), ne pelno institucijos ir pelno siekiančios organizacijos, teikiančios socialines paslaugas, formuoja, vykdo ir tobulina socialinę politiką, kuri daro poveikį visuomenei, pavieniams individams, todėl galima numatyti socialinės politikos socialinius padarinius ir įvertinti rezultatus.
Socialiniai darbuotojai, kurie dirba administracinį darbą arba eina politinio pasitikėjimo pareigas valstybės institucijose ir nevyriausybinėse organizacijose, gali siūlyti, įgyvendinti, tobulinti, plėtoti ir viešai deklaruoti vykdomą socialinę politiką. Šiuo metu Lietuvoje labai trūksta socialinės politikos specialistų, todėl šios srities klausimais dažnai užsiima kitų profesijų atstovai - ekonomistai, vadybininkai, politologai, net lituanistai, chemikai ar inžinieriai.
Socialinė politika lemia, ar žmonės valstybėje jaučiasi saugūs, girdimi ir matomi. Nuo gimimo iki senatvės ji tyliai veikia šalia, spręsdama švietimo, sveikatos, užimtumo, būsto ir kitus klausimus. Į kasdienį gyvenimą socialinė politika įsilieja kur kas plačiau, nei dažnai manoma.
Veiklos lygmenys ir institucijos
Socialinę politiką kurti skatina konkrečioje visuomenėje vyraujančios vertybės, tradicijos, papročiai. Jų vyravimas socialinėje politikoje priklauso nuo konkrečios visuomenės svarbiausių gerovės šaltinių. Šią instituciją kontroliuoja šalies vyriausybė. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra biudžetinė įstaiga finansuojama iš valstybės biudžeto, valstybinio draudimo fondo, savivaldybių biudžeto lėšų ir kitų šaltinių.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vadovaujasi Vyriausybės patvirtintais tikslais, jos programa bei programos įgyvendinimo priemonemis. Be to ministerijos veikla negali nusižengti Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei kitiems teisės aktams. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos programos punktai gali kasmet keistis, bet ilgalaikiai socialinės apsaugos ir darbo prioritetai ir uždaviniai, kurių siekia ministerija, neturi keistis pvz.: mažinti nedarbą ir skurdą bei plėtoti informacinę ir žinių visuomenę.
Lietuvos socialinės politikos struktūra ir sritys
Lietuvos socialinė politika susideda iš dviejų dalių: privalomas valstybinis socialinis draudimas ir socialinė parama. Teisę į socialinę apsaugą Lietuvoje gina LR Konstitucija. 52 LR Konstitucijos straipsnis skelbia, kad “Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais”.
Pagrindinės sritys: gyventojų pajamų dinamika, valstybinio socialinio draudimo ir pensinio aprūpinimo politikos strategija, valstybinė parama šeimai, vaikų teisių apsauga, būsto politikos socialiniai aspektai, neįgaliųjų integracija ir socialinės paslaugos, nacionalinė užimtumo politikos strategija, repatriacijos ir užsieniečių integracijos socialiniai klausimai, darbo santykiai, darbo sauga, tarptautinė pagalba tobulinant socialinės politikos formavimą ir administravimą.
Vaiko gerovės politika
Lietuvos Respublikoje vaiko gerovės politiką reglamentuoja LR Konstitucija, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (1995m.), Civilinis kodeksas, Konsultacinė vaikų reikalų taryba prie Respublikos Prezidento, Vaiko globos įstatymas (2000m.), Nacionalinė programa prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą (2000-2004). Taip pat tobulinant vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą, priimtas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymas.
Šio įstatymo kurio tikslas- užtikrinti Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ir kitų su vaiko teisių apsauga susijusių teisės aktų nuostatų įgyvendinimą Lietuvoje, o taip pat kontroliuoti valstybinių, nevalstybinių institucijų veiklą, susijusią su vaiko teisėmis.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Kalbant apie vaiko gerovės politiką, aktualios problemos Lietuvoje yra: sąlygų vaiko intelektualiniam ir fiziniam vystymuisi sudarymas, beglobių vaikų priežiūra, apsauga nuo išnaudojimo ir parama vaikams, pozityvaus vaikų laisvalaikio plėtojimas. G.Kvieskienė teigia, kad bendrasis vaikų užimtumas per pastaruosius 10 metų sumažėjo dau¬giau nei 80%. Gerokai padaugėjo valkataujančių ir girtaujančių vaikų, daugėja platinančių ir vartojančių narkotikus. Blogėja vaikų sveikata.
S.Dapkienė, remdamasi Pasaulinės sveikatos organizacijos atliktais tyrimais, teigia, kad dauguma 15-mečių yra ragavę alkoholinių gėrimų. 50% 15-mečių berniukų ir 40% mergaičių nors kartą buvo išgėrę tiek alkoholinių gėrimų, kad jautėsi apsvaigę. 14% 15-mečių berniukų ir 6% mergaičių reguliariai (kasdien ar kelis kartus per savaitę) vartoja alkoholinius gėrimus; 73% berniukų ir 82% mergaičių prisipažino juos vartoję nereguliariai.
Siekiant efektyviai išspręsti šias problemas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. IX-1569 patvirtinta Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcija yra parengtas iir pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybei svarstyti Vaiko gerovės valstybės politikos strategijos projektas ir jos įgyvendinimo priemonių 2004-2012 metų plano projektas. Vaiko gerovės valstybės politikos strategija siekiama sukurti prielaidas visų Lietuvos Respublikoje gyvenančių vaikų gerovei, tam numatant valstybės ilgalaikes vaiko gerovės valstybės politikos strategines priemones ir lėšas šių priemonių įgyvendinimui.
Pagrindinės vaiko gerovės politikos programos
- Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų veiklos tobulinimo programa (2004-2008m.).
- Našlaičių ir tėvų globos netekusių vaikų rėmimo ir integravimo į visuomenę 2005-2008 metų programa - programos tikslas- sudaryti tinkamas sąlygas tėvų globos netekusiam asmeniui socialiniai integruotis visuomenėje, ugdyti kiekvieno globojamo asmens savarankiško gyvenimo įgūdžius.
Programą prieš vaikų prievartą planuojama pradėti įgyvendinti šiais metais. Programa skiriama vaikui, nukentėjusiam nuo prievartos, jo šeimai, nepilnamečiams smurtautojams. Taip pat šiuo metu rengiama Nacionalinė vaikų dienos centrų 2005 - 2007 m. tęstinumą. Programa siekiama sudaryti sąlygas socialinės rizikos šeimoms ir jose augantiems vaikams gauti socialines, ugdymo paslaugas, siekiant sudaryti galimybes vaikams augti šeimoje ir nebūti atskirtiems nuo tėvų steigiant globą.
Nevyriausybinių organizacijų įsteigti vaikų dienos centrai suteikia galimybę socialinės rizikos vaikus įtraukti į naudingą, prasmingą veiklą, padeda jiems keisti vertybines orientacijas, plėsti akiratį, adaptuotis visuomenėje, atitraukti nuo kenksmingo gatvės poveikio. Vaikų dienos centrų tinklas plečiasi, steigiasi nauji centrai, nes auga juose teikiamų paslaugų poreikis.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Stiprybės, silpnybės ir galimybės
Kaip ir kiekviena politika ar kita sritis visada turi galimybę tobulėti, keistis bei vystytis. Lietuvos socialinės politikos galimybės yra tokios, kaip: stiprus nevyriausybinis sektorius gali būti panaudotas socialinių paslaugų kokybinei plėtrai. Priemones bei siekiant jų darbingumo, savarankiškumo atstatymo ir integracijos į visuomenę numatoma reformuoti invalidumo nustatymą ir socialinės apsaugos priemonių suteikimo neįgaliesiems tvarką.
Apibendrindami galime teikti, kad šalies socialinė politika turi savo tiek teigiamų, tiek ir neigiamų pusių, tad įgyvendinant socialinę politiką reikia stengtis, kaip įmanoma pašalinti jos neigiamas pusiąs bei stengtis įgyvendinti tik sėkmingus jos projektus.
Akademinė ir tarptautinė perspektyva
Socialinė politika, kaip kryptinga valstybės veikla, pradėjo formuotis 19 a. pab. - 20 a. pr. Pasak prof. B. Gruževskio, pirmąkart šią sąvoką 1854 m. pavartojo vokiečių mokslininkas W. H. Riehlas, o jau 1872 m. Vokietijoje veikė Socialinės politikos asociacija, vienijusi istorikus ir ekonomistus. Vis dėlto pati sąvoka kilo dar anksčiau - 18-19 a. Reikšmingą vaidmenį suvaidino Vokietijos kancleris Otas von Bismarkas, 19 a. pab.
Prof. B. Gruževskio teigimu, nepastovumas socialinėje politikoje dažnai kyla iš gilesnių žmogaus prigimties ir visuomenės raidos dėsnių. Socialinė politika, kaip ir visi socialiniai mokslai, turi vertybinį pagrindą, nes žmogus yra duali būtybė: viena jo pusė - egoistiška, biologinė, kita - visuomeninė, išmokta. Tokias pastangas nuo seno aprašė išminties knygos ir šventraščiai, kuriuose žmogaus raidos tikslas siejamas su vidinių instinktų pažabojimu.
Prof. B. Gruževskis perspėja, kad šiuo metu vis dar gyvename pagal senąją rinkos ekonomikos paradigmą, kurioje dominuoja pelno siekimas, o socialinė politika lieka antrame plane. Tačiau 21 a. realijos vis garsiau signalizuoja, kad šis kelias - akligatvis. Mokame labai daug ir efektyviai gaminti, bet nemokame pasidalinti. O auganti nelygybė jau šiandien ardo visuomenę iš vidaus.
Pasak jo, būtent socialinės politikos ekspertai turėtų tapti pagrindiniais pokyčių lyderiais. „Pagrindinis šiuolaikinės socialinės politikos tikslas - užtikrinti socialinę taiką, t. y. orias gyvenimo sąlygas visoms gyventojų grupėms. Jei to nepavyksta pasiekti, auga nepasitenkinimas, kyla streikai, protestai, o tai ne tik kenkia ekonomikai, bet ir gali kelti grėsmę šalies politiniam stabilumui. Efektyvi socialinė politika šiandien yra vienas svarbiausių nacionalinio saugumo ramsčių“, - pabrėžia mokslininkas.
Praktiniai iššūkiai ir sprendimai
Dokt. U. Kaklauskaitė paaiškina, kad taip yra todėl, jog ši sritis itin vertybiška, ieškanti atsakymų į jautrius klausimus: kam padėti, kiek padėti ir kas „nusipelno“ pagalbos. Be to, socialinės problemos retai būna vienalytės - jos persipina tarpusavyje: skurdas susijęs su švietimu, sveikata, būstu, užimtumu. Todėl tikri sprendimai reikalauja tarpsektorinių pastangų, ilgalaikės vizijos ir politinės valios - ko dažnai trūksta.
Dar vienas iššūkis - trumpalaikis mąstymas, nulemtas rinkimų ciklų. „Tokie dalykai kaip vaikystės skurdo mažinimas ar tvari socialinė apsauga reikalauja laiko. Ir drąsos“, - sako dokt. U. Kaklauskaitė. Pasak jos, be duomenų, tyrimų ir analitinės įžvalgos sprendimai tampa intuityvūs, kartais net populistiniai.
Vienas sėkmingas pavyzdys - Europos mikrosimuliacinis modelis EUROMOD, kuris leidžia įvertinti mokesčių ir paramos poveikį pajamoms, skurdui ir nelygybei. Šis modelis parodė, kad ...
Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 151 straipsnyje yra nustatyti ES socialinės politikos tikslai: didinti užimtumą, gerinti darbo ir gyvenimo sąlygas, siekti vienodo požiūrio į darbuotojus, tinkamos socialinės apsaugos pagal poreikį ir socialinio dialogo, plėtoti žmogiškuosius išteklius siekiant nuolatinio didelio užimtumo ir kovojant su atskirtimi. Be to, Europos Sąjungos sutarties 6 straipsniu privalomoji galia yra suteikiama socialinėms teisėms pagal ES pagrindinių teisių chartiją.
ES politikos sritys ir veiksmai yra nustatomi ir įgyvendinami atsižvelgiant į socialinius reikalavimus, susijusius su: didelio užimtumo skatinimu; tinkamos socialinės apsaugos užtikrinimu; kova su socialine atskirtimi; aukšto lygio švietimu, mokymu ir žmonių sveikatos apsauga. Socialinė politika yra visų pirma ES šalių atsakomybė, tačiau kai kurie aspektai priklauso jų ir ES pasidalijamajai kompetencijai.
Europos Parlamentas ir Taryba gali priimti skatinamąsias priemones, kurios paremtų ir papildytų ES šalių veiksmus tam tikrose srityse, kaip antai kovoje su socialine atskirtimi. Jie taip pat gali patvirtinti būtiniausius reikalavimus, išdėstydami juos direktyvose, t. y. teisės aktuose, kurie sudaro sąlygas ES šalims priimti papildomas griežtesnes nuostatas.
Bendradarbiavimas ir žmogiškasis veiksnys
Mokslininkas pabrėžia, kad bendradarbiavimas yra vienas esminių sėkmingos socialinės politikos veiksnių. Dirbdamas su savivaldybių administracijomis, socialinių paslaugų įstaigomis, Užimtumo tarnyba ir nevyriausybinėmis organizacijomis, jis koordinavo nedirbančių asmenų atvejo vadybos modelio kūrimą. „Pradžioje teko ne tik remtis tyrimais ir užsienio pavyzdžiais, bet ir įtikinti savivaldybes, kad ši priemonė reikalinga ir veiksminga“, - pasakoja dr. T. Vencius.
Dr. T. Vencius įsitikinęs, kad teigiami pokyčiai būtų žymiai spartesni, jei daugiau socialinės politikos specialistų dirbtų įvairiuose sektoriuose - viešajame, nevyriausybiniame ir privačiame. Anot jo, šios studijos ugdo gebėjimą matyti problemas iš skirtingų perspektyvų, neapsiribojant vien teisine ar ekonomine logika.
Socialinės politikos katedros doktorantė Ulijona Kaklauskaitė pabrėžia, kad šios srities esmė - žmonės. Socialinė politika, kaip kryptinga valstybės veikla, veikia net ten, kur jos nepastebime“, - sako Vilniaus universiteto Socialinės politikos katedros profesorius Boguslavas Gruževskis.
Praktinis patarimas politikos formuotojams
- Naudoti duomenimis grįstus modelius (pvz., EUROMOD) sprendimų poveikiui vertinti.
- Skatinti tarpsektorinį bendradarbiavimą tarp ministerijų, savivaldybių ir NVO.
- Investuoti į socialinės politikos specialistų rengimą ir jų įdarbinimą įvairiuose sektoriuose.
- Siekti ilgalaikių priemonių, kurios nėra priklausomos nuo rinkimų ciklų.
| Veiklos sritis | Pagrindinės priemonės |
|---|---|
| Vaiko gerovė | Teisės aktai, dienos centrai, prevencinės programos, globos skatinimas |
| Užimtumas | Užimtumo politikos strategijos, atvejo vadyba, mokymo programos |
| Socialinė apsauga | Valstybinis socialinis draudimas, socialinė parama, pensijos |
| Integracija | Programos neįgaliesiems, repatriacijos ir užsieniečių integracija |
tags: #socialines #politikos #grupe