Socialinės pažiūros - tai sistemingos nuostatos, vertybės ir įsitikinimai apie visuomenės organizavimą, asmens ir bendruomenės santykį, valstybės vaidmenį socialinėje srityje, ekonomikoje ir kultūroje. Jos lemia politinius pasirinkimus, praktinius sprendimus socialiniame darbe ir viešųjų politikų veiksmus, formuoja požiūrį į socialinę teisybę, žmogaus teises ir pagarbą įvairovei.
Socialinio darbo reikšmė ir vertybės
Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija teigia, kad „socialinis darbas yra praktinė profesija ir akademinė disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, puoselėjanti socialinę sanglaudą, stiprinanti žmonių gebėjimą savarankiškai veikti visuomenėje ir juos išlaisvinti. Socialinio teisingumo, žmogaus teisių ir pagarbos įvairovei principai yra svarbiausi socialiniame darbe. Taigi socialinis darbas šiuolaikinėje visuomenėje atlieka svarbų vaidmenį kuriant išvystytą ir teisinę valstybę.
Socialinis darbas sąveikauja su daugeliu socialinių ir humanitarinių mokslų, tokių kaip sociologija, psichologija, filosofija ir kt., ir remiasi jų koncepcijomis. Socialinis darbuotojas turėtų gerai išmanyti daugelio disciplinų teorinius pagrindus, nes tai padeda suteikti reikiamą pagalbą ir paramą.
Cholostova patvirtina, kad “socialinis darbas - tai tikslinga veikla visuomenėje, kuria siekiama suteikti pagalbą ir paramą įvairių kategorijų žmonėms, atsidūrusiems sunkioje gyvenimo situacijoje” (Cholostova, p.). Profesine veikla užsiimantys socialiniai darbuotojai ne tik teikia konkrečią pagalbą paslaugų gavėjams, taip spręsdami visuomenės problemas, bet ir įtvirtina savo profesiją kaip neatsiejamą jos dalį.
Socialinių paslaugų kokybė visiškai priklauso nuo darbuotojo asmenybės, jo atsakomybės, padorumo ir jautrumo. Nėra lengva pelnyti žmonių pasitikėjimą, tačiau tai būtina dirbant tokį darbą. Bet tuo tarpu tai ir yra tikras socialinio darbuotojo profesijos privalumas ir jos prestižas.
Taip pat skaitykite: Socialinių pažiūrų apibrėžimas ir reikšmė
Socialinius darbuotojus galima vadinti nematomais priešakinės linijos darbuotojais, nes dažnai visuomenė negirdi apie jų darbo rezultatus. Tačiau jie dirba ne dėl to, kad jų darbas būtų įvertintas. Socialinius darbuotojus skatina didžiulis troškimas padėti žmonėms. Socialiniai darbuotojai metų metus tobulina savo bendravimo, įtikinėjimo ir empatijos įgūdžius, nuolat seka pokyčius, nes ateinant į darbą supranta, kad jie turi gebėti suteikti pirmąją pagalbą, prisiimti atsakomybę už sudėtingų sprendimų priėmimą, mokėti klausyti ir išklausyti, atrasti individualų požiūrį ir sprendimo būdus, bei būti gerais psichologais.
Turime pripažinti, kad socialinis darbas yra psichologiškai ir fiziškai sunki profesija, nes socialiniai darbuotojai susiduria su liūdnais ir sudėtingais žmogaus gyvenimo aspektais. Socialinio darbuotojo darbas gali tapti gyvenimo būdu tik tiems, kurie yra pasirengę nesavanaudiškai dirbti žmonėms, kurie negali likti be pagalbos. Galime daryti išvadą, kad socialinio darbuotojo profesija yra ne tik profesija, bet pašaukimas.
Politinės pažiūros: kairė ir dešinė - apibrėžimai ir skirtumai
Dešinės ir kairės sąvokos politiniame žodyne apibrėžiamos įvairiai. Dažniausiai sutinkamos šios idėjinės ir principinės skirtys: dvasia-materija, kultūrinis normatyvizmas-kultūrinis reliatyvizmas, socialinis individualizmas-socialinis kolektyvizmas, skirtybė-lygybė, tąsa-permainos, patriotizmas-kosmopolitizmas, savarankiška iniciatyva-kolektyvinė globa, laisva rinka-reguliuojama rinka, lygūs mokesčiai-diferencijuoti mokesčiai, privati nuosavybė-valstybinė ir bendruomeninė nuosavybė.
Pirmas dėmuo šiais atvejais įprastai siejamas su dešine, antras - su kaire. Jau šie pavyzdžiai rodo, jog dešinės ir kairės apibrėžimai skirtingais klausimais gali skirtis iš esmės ir netgi prieštarauti vienas kitam. Kas vienu klausimu - dešinysis, kitu gali būti kairysis. Netgi tas pats apibrėžimas gali būti suvokiamas skirtingai. Pavyzdžiui individualizmas du šimtmečius sietas su dešine, kolektyvizmas - su kaire, bet pastaraisiais dešimtmečiais individualistinių akcentų daugiau rasime kairėje, o bendruomeninių - dešinėje.
Daug kas priklauso nuo konkrečios šalies ir joje susiklosčiusios konjunktūros. Praeitame dešimtmetyje svarstant Europos Sąjungos socialinę ir ekonominę viziją prancūzų dešinysis Žakas Širakas pasisakė už socialesnį, o britų kairysis Tonis Bleiras - už liberalesnį modelį. Kai bendra šalies sistema dešinėje, kairysis joje bus ir tas, kuris kitur būtų dešinysis, ir atvirkščiai.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Sovietų Sąjungoje dešinės-kairės schema apskritai apversta aukštyn kojomis. Dešiniaisiais joje vadinti komunistų reakcionieriai, kairiaisiais - liberalūs reformatoriai. Šis variantas taip pat turėjo savo logiką: komunizmo kontekste pirmieji buvo „konservatoriai“, antrieji - „revoliucionieriai“.
Daugelis ieško objektyvių dešinės ir kairės duotybių - visuomenės dėsniuose, žmogaus prigimtyje, netgi smegenų sandaroje. Vis gi tenka pripažinti, jog šie apibrėžimai - visiškai sąlyginiai, pasirinktiniai ir sutartiniai. Nežiūrint to, juos galima naudoti sudėtingų pasaulėžiūrinių sistemų supaprastinimui, detaliau išskleidžiant - kas konkrečiai įvardijama dešine, o kas - kaire.
Deriniai tarp dešinės ir kairės: trečiasis kelias ir socialkonservatizmas
Dešinės ir kairės apibrėžimų gausa ir įvairovė skatina pačius skirtingiausius junginius. Iš minėtųjų kyla radikali tezę: kai kuriais atvejais dešinysis vienu klausimu tiesiog privalo būti kairysis kitu, o kairysis vienu klausimu privalo būti dešinysis kitu. Būna, kad to reikalauja pati jų principų logika. Vieni pirmųjų šią paradoksaliai skambančią tiesą suprato krikščionys demokratai.
Popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum Novarum“ nubrėžė savitą trečiąjį kelią tarp kapitalizmo ir socializmo. Ja pagrįsta krikščioniškoji demokratija dvasingumą ir kultūrinį normatyvizmą susiejo su socialiniu teisingumu ir viešu gėrybių skirstymu. Šia prasme ji iš dešinės išvedė kairę, iš krikščioniškos meilės ir atjautos - socialinį solidarumą politiniu lygiu.
Šiek tiek vėliau radosi pasaulietinės šios pozicijos versijos, dažniausiai įkvėptos tautininkiškos pasaulėžiūros. Čia krikščioniškąjį meilės motyvą pildė arba atstojo tautinio ir pilietinio solidarumo principai. XX a. I-oje pusėje daugelis Europos tautinių partijų socialiai ir ekonomiškai buvo kairiosios, nors kultūriškai atstovavo dešinei.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Šiek tiek vėliau pateiktas pavyzdys: sėkmingiausi tautinės kairės pavyzdžiai - Lenkija, Čekoslovakija, Ukraina. Panašios partijos veikė Prancūzijoje ir Vokietijoje. Apie itališkąjį fašizmą ir hitlerinį nacionalsocializmą - atskira kalba. Daugelis politologų išvis abejoja, ar juos priskirti klasikiniam nacionalizmui.
Vengrų partija Fidesz apskritai perėjo beveik visą politinį spektrą - nuo liberalizmo prie konservatizmo, po to - prie tautinio konservatizmo, o galiausiai jame ėmė ryškėti ir socialinio konservatizmo aspektai: žemės nuosavybė - tik piliečiams, bankų sektorius atskaitingas politinei valdžiai, iš esmės rinka subordinuojama viešajam interesui.
Praktiniai politiniai poslinkiai ir jų pasekmės
Šiais laikais sėkmingiausios tautinės partijos įvairiose Europos šalyse judėjo iš dešinės į kairę (prancūzų Tautinis frontas) arba iš karto kūrėsi kaip kairiosios (Danų tautos partija). Priešingai, anksčiau sėkmingos partijos, judėjusios iš kairės į dešinę, žlugo (Lenkų šeimų lyga, italų Tautinė sąjunga). Nežiūrint to, beveik visos šios partijos kairiųjų etiketės kratosi kaip ugnies. Ir tai - suprantama. Jos kairiosios arba centro kairiosios tik socialiniu ir iš dalies - ekonominiu požiūriu, o šiandien Europoje kairės sąvoka pirmiausiai siejama su kultūrine kaire, kuriai šios partijos priešinasi.
Dauguma jų kultūriškai ir moraliai konservatyvios, gina tautinį valstybingumo principą, pasisako prieš globalizmą, europinę centralizaciją, masinę migraciją, lytinių iškrypimų propagandą. Bet kartu jos - už rinkos reguliavimą, ekonominių sienų atkūrimą, nuosavybės formų įvairovę, strateginių sektorių pavaldumą valstybei, socialinį solidarumą, progresinius mokesčius ir biudžetinę globą.
Lietuvių tautininkų sąjunga (nuo 2011 m. - tiesiog Tautininkų sąjunga) taip pat evoliucionavo. Po atsikūrimo ji užėmė kultūrinės dešinės ir socialinio centro pozicijas, po to ilgam įsivyravo ir socialinės dešinės pozicijos: laisva rinka, privati nuosavybė, maži mokesčiai, iš pradžių akcentuotas jų progresyvumas, bet 1999 m. dingo ir šis akcentas. Naujas lūžio taškas socialinėje erdvėje - 2011 m. Grįžtama prie valstybės reguliuojamos ir socialiai orientuotos rinkos, nuosavybės formų įvairovės, valstybės kontrolės strateginiams ūkio sektoriams, kiek anksčiau - prie progresinių mokesčių, atsiranda valstybinio banko ir prekybos tinklo akcentai. Socialinės paslaugos, ypač švietimas ir sveikatos apsauga - valstybės globoje.
Kultūrinės dešinės iššūkiai ir valstybės vaidmuo
Iš pažiūros dešiniųjų ir kairiųjų akcentų sintezė gali atrodyti konjunktūrinė, atsitiktinė ir net stokojanti nuoseklumo. Iš tiesų taip nėra. Šios sintezės priežastys glūdi šių principų logikoje. Pats konservatizmo tėvas Edmundas Berkas pabrėžė, jog asmenybės raiškai svarbi bendruomenė. Dar daugiau - jis pasisakė už dorovinę visuomenės kontrolę, kurią ji atskirų žmonių ir jų grupių atžvilgiu vykdytų per valstybę. Galiausiai jis - tiesa, labai atsargiai - užsiminė apie didesnį viešą gėrybių skirstymą.
Socialinės globos santvarką lemtingu precedentu įtvirtino dešinysis iš dešiniųjų - Vokietijos kancleris Otas fon Bismarkas. Jo išpažintas tautinės valstybės principas nuosekliai vedė prie socialinės vienybės, pradedant senatvės pensijų sistema, valstybės mastu atiduodant pelnytą duoklę tiems, kurie tai valstybei atitarnavo savo darbinguoju amžiumi.
Šiandien vis rimčiau kalbama apie nacionalkonservatizmą ir socialkonservatizmą. Įdomu, bet kartu ir dėsninga, jog šie du pasaulėžiūriniai konceptai daugeliu atvejų sutampa.
Ar įmanoma derinti asmens laisvę ir socialinę apsaugą?
Iš visų dešinei priskiriamų politinių tradicijų tik liberalizmas absoliutina individą. Konservatyvioji, tautinė ir krikščioniškoji dešinė daugmaž lygiagrečiai vertina tiek asmenį, tiek bendruomenę ir visuomenę. Viena be kito jų konceptuose vargiai įmanoma. Asmuo ir bendruomenė arba visuomenė skleidžiasi vienas per kitą ir vienas kitam įsipareigoja.
Dešinę ir kairę daugiau skiria sritys, kuriose akcentuojamas bendruomenės susitelkimas: dešinieji daugiau kalba apie moralinį ir kultūrinį susitelkimą, kairieji - apie socialinį ir ekonominį. Nuosekliam kultūriniam dešiniajam sunku regėti vargstantį artimą. Socialinis dešinysis gali jam atsakyti, jog tas žmogus turi stengtis pats, o socialinė parama gali būti privati ir savanoriška, be valstybės ir mokesčių mokėtojų įpareigojimo. Didžiąja dalimi tai tiesa. Bet daug kas priklauso nuo galimybių - tiek savarankiškai iniciatyvai, tiek privačiai paramai - ir šių galimybių trūkstant tenka įsikišti valstybei.
Antra vertus, jei dešiniajam iš tiesų rūpi asmuo iš principo, nuosekliai turėtų rūpėti ne tik savas, bet ir kito žmogaus asmuo. Šiuo atveju kito asmens būtis tam tikru mastu ir tam tikrais atvejais tampa bendru reikalu. Žinoma, kalbama ne apie šiltnamio sąlygas, kurios asmenį susina, bet apie minimalias gyvenimo bei raiškos sąlygas, nuo kurių jis galėtų atsispirti savarankiškam žingsniui.
Pagaliau, kultūriniam dešiniajam iš tiesų svarbesnis dvasinis, o ne materialus gyvenimas. Iš pažiūros materialiai vargstančiam žmogui galima pasakyti: labiau rūpinkis dvasiniais reikalais. Tai bus teisinga jo atžvilgiu, bet ar bus teisinga savo paties atžvilgiu? Ar ši pozicija patį praturtins dvasiškai ir doroviškai? Vargu. Nuoseklus kultūrinis dešinysis dvasios pirmenybę prieš materiją pirmiau taikys ne kitam, o sau. Siekdamas dvasinio tobulėjimo jis mieliau aukos dalį savo materialaus gėrio, atiduodamas jį kitam.
Valstybės vaidmuo kultūroje, socialinėje ir ekonominėje erdvėse
Dar vienas klausimas - valstybės vaidmuo pačioje kultūroje. Šiuo klausimu kultūrinė dešinė - dvilypėje padėtyje nuo pat E. Berko laikų. Viena vertus jis teigė, jog dauguma dorybių turėtų tarpti laisvės terpėje, kad tik savarankiškai besiskleidžianti dorybė yra tikra dorybė. Antra vertus jis pripažino statistinio žmogaus silpnybę, dėl kurios visuomenė ir valstybė turi kontroliuoti jo aistras.
Žymia dalimi dorybių ugdymą jis vis dėlto skyrė šeimai, bažnyčiai, kultūrinėms įstaigoms. Nuo tol konservatyvioji dešinė, o įkandin jos - tautinė ir krikščioniškoji - ilgus amžius ginčijasi, kiek dorybių ugdyme turi būti laisvės, o kiek kontrolės, kiek valstybės ir kiek kitų asociacijų.
Galima diskutuoti, ar individas pats sprendžia, kas yra dorybė - tiek konservatyviosios, tiek krikščioniškosios dešinės logika vargiai tai patvirtintų. Bet reikia sutikti, jog asmuo, o ne kas kitas iš šalies, sprendžia - ar jam pačiam būti doram. Vis dėlto žmonių sambūvis bendruomenėje ir visuomenėje reikalauja taisyklių, o valstybės atveju - įstatymų.
Geriausia, kai taisyklės ir įstatymai plaukia iš doros, ją gina ir skatina. Doras žmogus bus doras ir be įstatymų, bet kai jam trūksta doros - jį reikia disciplinuoti įstatymu. Dar daugiau. Idant žmogus taptų doras, kas nors jam turi išaiškinti doros esmę, prasmę ir vertę. Pagrindinis etapas - vaikystė, bet klystume galvodami, kad ja ši reikmė baigiasi. Žmogus vystosi visą gyvenimą, tad bet kuriame etape jam gali prireikti, kad kas nors užvestų ant kelio.
Ankstesniais laikais ugdymo funkcijas atliko religija, etninė kultūra ir įvairūs garbės kodeksai. Daugelis dešiniųjų mano, jog to užtenka. Deja, globalizmas, kultūrinis ir ekonominis libertarizmas situaciją pakeitė iš esmės. Gyvename rinkos visuomenėje. Politika ir kultūra, dorybės ir tapatybės, tauta ir tėvynė, šeima ir lytis, net pats asmuo - viskas tapo rinkos objektais.
Masinio lėkštumo ir vartotojiškumo vandenyne kultūros kokybei ir moralės normoms taikyti laisvos atrankos principą - naivumas arba išsisukinėjimas. Geriausiu atveju - inercija ir utopija. Žmogus be orientyrų daugeliu atvejų rinksis paprastesnius ir todėl - lėkštesnius kultūros variantus. Ankstesni institutai ir kodeksai savieigos sąlygomis praranda galią - jie patys tapo rinkos objektais. Net šeima jau ne tokia įtakinga - už jos ribų vaikus auklėja mokyklos ir gatvės aplinka, vartotojiška žiniasklaida ir lėkščiausio pavidalo pop kultūra.
Šiomis aplinkybėmis kultūriniam dešiniajam yra du keliai. Galime rinktis naivųjį konservatizmą. Apsimesti, jog viskas po senovei. Gyventi susikurtame idealiame pasaulyje, užmerkdami akis. Kol vieną dieną amoralumas ir antikultūra pasibels į mūsų pačių duris. Arba galime rinktis atsakingąjį konservatizmą - saugoti ir plėtoti išpažįstamas vertybes, adekvačiai reaguodami į laiko iššūkius.
Dabartinėmis sąlygomis valstybei ir būtent valstybei tenka uždavinys rūpintis dora ir kultūra. Tai - ne monopolis kitų institutų - šeimos, religinės bendrijos, kultūrinės ar visuomeninės organizacijos sąskaita, o kryptingo jų veiklos organizavimo funkcija, drauge dalijantis jų funkcijomis tais atvejais, kai jos pačios savieigos sąlygomis tai vykdyti stokoja galios.
Valstybės priemonės šioje srityje - organizuota švietimo sistema, kryptinga parama kultūrai, šeimai, visuomeninėms organizacijoms, per jas ugdant dvasingumą ir dorovę, o kur jų trūksta - disciplinuojant individą įstatymais. Kultūrinis valstybės aktyvumas dabartinėmis sąlygomis įmanomas tiktai kartu su jos aktyvumu socialinėse ir ekonominėse erdvėse. Kultūros kūrybai ir plėtrai reikalingi materialūs ištekliai.
Globalizmas, ekonomika ir socialinė politika
Neteks kalbėti apie kryptingumą kultūroje, ekonomikoje viską paliekant rinkos savieigai. Vis gi tai - ne vienintelė priežastis valstybės aktyvumui socialiniame ir ekonominiame gyvenime. Globalaus libertarizmo sąlygomis daugybė žmonių, o kartais net ištisos šalys lieka be elementaraus pragyvenimo šaltinio, arba rizikuoja jį prarasti. Nacionalinis kapitalas daugiau ar mažiau įpareigotas laikytis tam tikrų taisyklių - atsižvelgti į darbo jėgos ir gamtos išteklių ribas, vietinės bendruomenės ir darbininkų sąjungos per valstybę gali vykdyti politinį spaudimą, užtikrindamos elementariausias savo reikmes. Globalus kapitalas gali tiesiog išsikelti į kitą šalį, susivežti darbuotojus iš viso pasaulio...
Lentelė: Pagrindiniai dešiniųjų ir kairiųjų akcentai (santrauka)
| Aspektas | Dešinė (tipiškai) | Kairė (tipiškai) |
|---|---|---|
| Kultūra ir morale | kultūrinis normatyvizmas, dorovės akcentas | kultūrinis reliatyvizmas, individualios laisvės akcentas |
| Ekonomika | laisva rinka, privati nuosavybė | reguliuojama rinka, valstybės vaidmuo |
| Socialinė politika | bendruomeninis atsakingumas, privati parama | valstybinė socialinė parama, solidarumas |
| Tauta ir valstybė | patriotizmas, tautinis valstybingumas | kosmopolitizmas arba tarptautinis solidarumas |
Kaip socialinės pažiūros veikia socialinį darbą?
Socialinis darbas remiasi socialinio teisingumo, žmogaus teisių ir pagarbos įvairovei principais, tačiau praktikoje socialiniai darbuotojai susiduria su politinių pažiūrų įtakaustais sprendžiant, kokios priemonės ir kokios politikos formos yra priimtinos. Socialinio darbuotojo darbas - dirbti su sunkiausia ir trapiausia materija - individais. Ne kiekvienas gali pajusti kito žmogaus vidinį pasaulį, jį suprasti, ne kiekvienas geba įsigilinti į konkrečias žmogaus problemas ir rasti būdus, kaip jas išspręsti.
Socialinis darbuotojas turi suvokti, kad socialinės pažiūros ir viešosios politikos formos, pvz., rinkos reguliavimas, progresiniai mokesčiai, socialinės paslaugos valstybinėje priežiūroje ar privatinimas, tiesiogiai veikia paslaugų gavėjų gyvenimus. Todėl gebėjimas orientuotis politinių ir ideologinių variantų įvairovėje yra svarbi profesionalaus socialinio darbuotojo kompetencija.
Be to, socialiniai darbuotojai atlieka ir pilietinę funkciją - jie ne tik teikia pagalbą, bet ir įtvirtina savo profesiją kaip neatsiejamą visuomenės dalį, todėl jų asmeninės pažiūros, profesionalumas ir empatiškumas turi būti nukreipti į paslaugų kokybės užtikrinimą.
Praktiniai aspektai socialinių pažiūrų kontekste
- Socialinių paslaugų kokybė priklauso nuo darbuotojo asmenybės ir jautrumo.
- Valstybinės politikos pasirinkimai lemia, ar parama bus universali, taikoma pagal poreikį, ar labiau orientuota į savarankiškumą ir privatumą.
- Pažinimas, kur bėga riba tarp asmeninės atsakomybės ir valstybinės pagalbos, yra būtinas sprendžiant konkrečias socialines problemas.
- Profesinis pasirengimas turi apimti žinias apie politines doktrinas, ekonomines priemones ir kultūrinius kontekstus.
Taigi socialinės pažiūros yra daugiabriaunės, sąlyginės ir priklausomos nuo istorinių bei nacionalinių kontekstų, bet jų supratimas yra būtinas tiek formuojant socialinę politiką, tiek teikiant efektyvias socialines paslaugas.
tags: #socialines #paziuros #kas #tai