Politologija, arba politikos mokslas, yra socialinis mokslas, nagrinėjantis valdžios įgijimą, paskirstymą ir vykdymą visuomenėje, politinių sistemų veikimą, ideologijas, politinį elgesį ir tarptautinius santykius. Suprasti politologijos pagrindus yra būtina norint analizuoti šiuolaikinės visuomenės gyvenimą, valstybės veikimą ir piliečių galimybes daryti įtaką politiniams procesams.
Valdymo formos ir demokratijos principai
Valdymo formos gali būti įvairios, pradedant monarchijomis ir baigiant respublikomis:
- Monarchija: Valstybė, kurios vadovas yra monarchas (karalius, imperatorius, kunigaikštis, sultonas ir kt.).
- Absoliutinė monarchija: Monarchas turi beveik neribotą valdžią, nėra pavaldus jokiems įstatymams ar renkamoms institucijoms. Istoriškai tai buvo paplitusi forma Europoje (pvz., Prancūzija valdant Liudvikui XIV), šiandien egzistuoja kai kuriose arabų šalyse (pvz., Saudo Arabija, Omanas).
- Konstitucinė (parlamentinė) monarchija: Monarcho galias griežtai riboja Konstitucija ir įstatymai. Reali politinė valdžia priklauso parlamentui ir jo suformuotai vyriausybei. Monarchas atlieka reprezentacines, simbolines funkcijas, yra tautos vienybės simbolis (pvz., Jungtinė Karalystė, Švedija, Norvegija, Danija, Ispanija, Japonija).
- Respublika: (lot. res publica - viešas reikalas) Valstybė, kurioje aukščiausi valdžios organai (parlamentas, prezidentas) yra renkami piliečių nustatytam laikotarpiui (kadencijai). Valstybės vadovas yra prezidentas (arba kartais kolektyvinis organas). Valdžia kyla iš Tautos (piliečių). (Pvz., Lietuva, JAV, Prancūzija, Vokietija, Lenkija).
Demokratijos principai užtikrina piliečių dalyvavimą valdyme ir jų teisių apsaugą:
- Valdžių padalijimas: Įstatymų leidžiamoji (parlamentas), vykdomoji (vyriausybė, prezidentas) ir teisminė (teismai) valdžios yra atskirtos, savarankiškos ir tarpusavyje atsveria viena kitą (stabdžių ir atsvarų sistema). Tai suformulavo Š.
- Teisės viršenybė: Visi, įskaitant valdžią, yra pavaldūs įstatymams.
- Politinis pliuralizmas: Leidžiama veikti įvairioms politinėms partijoms, asociacijoms, interesų grupėms, egzistuoja nuomonių įvairovė.
- Tiesioginė demokratija: Piliečiai patys tiesiogiai dalyvauja priimant sprendimus. Šiuolaikinėse valstybėse jos elementai yra referendumai (balsavimas dėl įstatymo ar Konstitucijos pataisos), plebiscitai (balsavimas dėl svarbaus politinio klausimo), piliečių įstatymų leidybos iniciatyva (pvz., Lietuvoje 50 tūkst.
- Atstovaujamoji demokratija: Piliečiai renka savo atstovus (parlamento narius, prezidentą), kurie jų vardu priima politinius sprendimus. Jos raiška - reguliarūs rinkimai, parlamentų (pvz., Seimo) veikla (įstatymų leidyba, diskusijos, Vyriausybės kontrolė), prezidento institucijos veikla, savivaldybių tarybų veikla.
Taip pat egzistuoja autoritarinės ir totalitarinės diktatūros, kuriose politinės laisvės yra ribojamos arba visiškai panaikinamos:
- Autoritarinė diktatūra: Būdinga stipri centralizuota valdžia, ribojamos politinės laisvės, slopinama opozicija, bet gali būti toleruojama tam tikra ekonominė ar socialinė autonomija.
- Totalitarinė diktatūra: Siekiama visiškos kontrolės visose visuomenės gyvenimo srityse.
Pagrindinės politinės ideologijos
Politinės pažiūros formuoja mūsų supratimą apie valstybės valdymą, visuomenės organizavimą ir individo vaidmenį visuomenėje. Šios pažiūros yra pagrįstos įvairiomis ideologijomis, kurios apima skirtingas vertybes, tikslus ir metodikas, kaip šie tikslai turėtų būti pasiekti.
Kiekviena politinė ideologija paaiškinta per 8 minutes
Taip pat skaitykite: Kas gali globoti vaikus?
Kairiojo spektro pažiūros dažnai siejamos su socialine lygybe, valstybės vaidmens ekonomikoje pabrėžimu ir socialinės apsaugos stiprinimu. Šios pažiūros remiasi idėja, kad valstybė turėtų aktyviai dalyvauti ekonominėje veikloje, teikiant viešąsias paslaugas, mažinant ekonomines nelygybes ir užtikrinant piliečių socialines teises.
Dešiniojo spektro pažiūros pabrėžia rinkos laisvę, mažesnį valstybės kišimąsi į ekonomiką ir individų asmeninę atsakomybę. Šios pažiūros remiasi įsitikinimu, kad laisva rinka ir konkurencija yra efektyviausi būdai skatinti ekonomikos augimą ir gerovę.
Centro politinės pažiūros bando subalansuoti kairiųjų ir dešiniųjų ideologijas, siekiant rasti vidurinį kelį tarp socialinės lygybės ir ekonomikos laisvės. Centristai dažnai remia tiek rinkos ekonomikos principus, tiek tam tikrą valstybės vaidmenį ekonomikoje, siekiant užtikrinti socialinį teisingumą.
Politinėje arenoje taip pat egzistuoja ekstremaliosios pažiūros, kurios gali būti tiek kairėje, tiek dešinėje politinio spektro pusėse. Šios pažiūros dažnai remiasi radikaliomis ideologijomis, kurios siekia drastiškų pokyčių visuomenės organizavime. Pavyzdžiui, ekstremalioji kairė gali remti totalitarinį socializmą ar komunizmą, o ekstremalioji dešinė - autoritarizmą ar ultranacionalizmą.
Svarbu suprasti šias pažiūras, kad galėtume geriau suvokti politines diskusijas ir sprendimus, kurie daromi mūsų visuomenėje.
Taip pat skaitykite: Socialinių nuostatų ir vertybių reikšmė
Politinio spektro schema
Liberalizmas
Liberalizmas save pateikia kaip politinę filosofiją, kurios centrinis principas yra individo laisvė. Atkreipkite dėmesį: ne šiaip laisvė, bet individo laisvė. Liberalizmas yra individualistinė ir antivalstybinė politinė filosofija: individas skatinamas politinę bendruomenę suvokti kaip neišvengiamą blogybę, kuri toleruotina tik tiek, kiek padeda patenkinti jo egoistinius interesus. Liberalas, skirtingai negu patriotas, neturi aiškiai apibrėžtos atskaitos bendrijos, jis nesieja savęs su jokia apibrėžta bendruomene.
Liberalizmo filosofijoje individo, savo laisvę naudojančio egoistiniams tikslams pasiekti, santykis su politine bendruomene ir valstybe iš esmės negatyvus: jis siekia ne tarnauti savo politinei bendruomenei ar ginti valstybės laisvę, kiek siekia apsisaugoti ir nuo valstybės, ir nuo bendruomenės kišimosi į savo laisvę. Todėl tautos pavergimas ir valstybės sunaikinimas liberaliam individui nėra joks blogis ar tragedija, jeigu pavergėjas jam netrukdo realizuoti jo „žmogaus teisių“, t. y.
„Ekonominiu liberalizmu“ vadinama pažiūrų sistema, pagal kurią laisva, t.y. apsaugota nuo vyriausybės kišimosi ir veikianti vien pagal savo dėsnius, prekių, paslaugų ir darbo jėgos rinka yra pati efektyviausia visuomenės gerovės ir pažangos užtikrinimo priemonė.
„Kultūriniu liberalizmu“ vadinamą pažiūrų sistemą apibūdinti yra gerokai sudėtingiau; sudėtingiau ir atpažinti kultūrinius liberalus - dažnas jų save pateikia ir kitų yra laikomas tiesiog mąstančiu ir kritišku žmogumi. Kultūrinio liberalizmo pažiūros - tai tam tikras labai bendras požiūris į žmogų ir visuomeninę tvarką. Trumpai kultūrinį liberalizmą galima nusakyti maždaug taip: objektyvios ar natūralios moralinės ir visuomeninės tvarkos neegzistuoja; taip pat nėra jokio objektyvaus mato žmonių veiksmams ir tikslams įvertinti. Visos vertybės yra lygios prieš kritiško proto teismą.
Taip pat skaitykite: Valstybinis socialinis draudimas ir pensijos
Vienintelė vertybė, kurią kultūrinis liberalas žvelgdamas iš vertybių lygiavertiškumo perspektyvos iškelia aukščiau kitų, yra vertybių pasirinkimo, t.y. saviraiškos ir savikūros, laisvė. Individas gali rinktis ir realizuoti bet kokias vertybes su sąlyga, jog jis nepažeis kitų individų tokios pačios laisvės. Jokia vertybė, jei jos atžvilgiu individas nėra pats laisvai įsipareigojęs, negali individo saistyti, riboti, įpareigoti.
Kultūrinis liberalizmas, teigdamas visų vertybių lygybę, negali pasiūlyti pozityvios programos, kuri galėtų vienyti šių pažiūrų šalininkus. Bet tokia pozityvi programa ir nėra reikalinga, nes kultūrinius liberalus sutelkia negatyvūs tikslai.
Kultūriniai liberalai, didžiausiu gėriu paskelbę visų lygią laisvę rinktis ir realizuoti vertybes, neišvengiamai prieina prie išvados, jog didžiausias blogis yra lygios visų laisvės nepripažinimas, jų pačių žodžiais - „diskriminacija“ ir „netolerancija“, o šio didžiausio blogio skleidėjai yra tie, kurie svaičioja apie objektyvią ir natūralią moralinę ir visuomeninę tvarką, neigia vertybių lygiavertiškumą, t.y. kultūriniai konservatoriai ir visi, kurie dar neperauklėti liberalizmo dvasia. Kova prieš „diskriminaciją“ ir „netoleranciją“ tampa kultūrinio liberalizmo programa, kuri dažnai pristatoma kaip „atviros visuomenės“ idealo realizacija.
„Atviros visuomenės“ statyba - tai kova prieš „diskriminaciją“ ir „netoleranciją“, kuri įžvelgiama pačiose įvairiausiose tradicinės kultūros institutuose, hierarchijose, normose, nes visa tai individui kelia reikalavimus, skatina skirti gerus žmones nuo blogų, savus nuo svetimų, t.y. verčia traktuoti žmones kaip nelygius. Dėl to atakų objektu tampa religija, šeima, tauta, moralė, įprasti lyčių santykiai: kultūriniai liberalai ima kovoti su „fundamentalizmu“, „islamofobija“, „patriarchalizmu“, „ksenofobija“, „nacionalizmu“, „homofobija“, „transfobija“ ir daugybe naujai išrandamų diskriminacijos ir netolerancijos apraiškų.
Ši kova pasiekė tokį mastą, jog galima teigti, kad kultūriniai liberalai kovoja prieš visą kultūros tradiciją, o jų programa tapo kultūrinės tradicijos įveikos programa. Kova prieš kultūros tradiciją ėmė reikštis kaip vertybių inversija: viskas, kas anksčiau buvo atmetama ir niekinama, dabar turi būti priimama ir garbinama, o tai, kas buvo vertinama ir gerbiama - atmetama ir niekinama.
Liberalizmas, galima sakyti, parazituoja ant tradicinės kultūros kūno ir jį metodiškai naikina. Ne vienas mąstytojas pastebėjo analogiją tarp kultūrinio liberalizmo ir marksizmo. Beklasę visuomenę liberalizme atitinka „atvira visuomenė“, o pažangiausią klasę - proletariatą - liberalizme atitinka „mažumos“.
Marksistai visuomenę bandė pertvarkyti revoliucinio perversmo būdu, o liberalai žengia lėtesniu, bet labiau užtikrintu palaipsnio socialinės inžinerijos eksperimento plėtojimo keliu.
Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad abi liberalizmo atmainos - ir ekonominis liberalizmas, ir kultūrinis liberalizmas - yra glaudžiai, tiesiog neatsiejamai susijusios su socialine inžinerija, t.y. su bandymais pagal tam tikrą planą pertvarkyti visuomenę.
- laisvosios rinkos projektas, t.y.
- federacinės Europos Sąjungos projektas, t.y.
- kultūrinės tradicijos įveikos projektas, dėl tamprios sąsajos su kultūriniu liberalizmu dažnai vadinamas taip pat „kultūriniu liberalizmu“, t.y.
Ekonominis liberalas visada yra laisvosios rinkos projekto šalininkas, o kultūrinis liberalas visada yra kultūrinės tradicijos įveikos projekto šalininkas, kitaip jie nebūtų ekonominis ir kultūrinis liberalas - šie radikalios socialinės inžinerijos projektai sudaro jų pasaulėžiūros centrinę dalį. Kone visada liberalas taip pat pritaria ir federacinės Europos projektui ir labai dažnai liberalas būna visų trijų radikaliosios socialinės inžinerijos projektų šalininkas.
Patriotizmas
Patriotizmo sąvoka paprastai aiškinama pasakant, kad tai yra Tėvynės meilė. Patriotizmo sąvoka paprastai aiškinama pasakant, kad tai yra Tėvynės meilė. Toks aiškinimas nėra adekvatus ir tampa daugelio nesusipratimų ir manipuliacijų priežastimi.
- etnosą skirti nuo politinės tautos, t.y. Akivaizdu, kad aiškindamiesi patriotizmo sampratą turime naudotis sąvokomis Tėvynė, valstybė ir politinė tauta. Centrine iš šių trijų sampratų laikytina politinės tautos samprata. Tai yra patriotizmo esmė. Patriotizmas turi aiškiai apibrėžtą atskaitos bendriją - politinę tautą, gebančią sukurti savo valstybę.
Kitos dvi sampratos - Tėvynė ir valstybė - patriotizmo sampratos kontekste yra priklausomos nuo politinės tautos sampratos. Apie patriotizmą tinkama kalbėti kaip apie projektą - politinės tautos ir jos namų steigimo ir tinkamo tvarkymosi tuose namuose projektą.
Konservatizmas
Konservatoriai siekia išlaikyti tradicinę socialinę ir ekonominę tvarką ir valstybės suverenitetą laiko ypatinga vertybe. Save mato protėvių išugdytų vertybių saugotojais, palaiko griežtus imigracijos įstatymus, laikosi krikščioniškosios moralės.
Socialdemokratija
Socialdemokratijos veiklos taktikos pagrindiniai principai politinėje srityje yra rinkimų teisė visiems (politinė demokratija), parlamentarizmas (daugelis valdžios institutų yra kolektyviniai ir formuojami rinkimų būdu), politinių, ekonominių ir socialinių laisvių užtikrinimas (opozicijos teisė ir kita), ūkio srityje - mišrioji ekonomika. Socialinių santykių srityje siekiama teisingo ekonominių gėrybių paskirstymo, visuotinio gyventojų švietimo ir gerovės valstybės. Visus šiuos principus reikia įgyvendinti pamažu, bendradarbiaujant visoms klasėms ir valstybei.
Socialdemokratijos pagrindinės idėjos radosi 19 a. Be Eduardo Bernsteino mokymo (reformizmas), socialdemokratijai didelę įtaką padarė Didžiosios Britanijos naujasis liberalizmas ir Fabijaus draugijos veikla. Didesnę reikšmę turėjo ne teorijos, bet darbininkų klasės interesams atstovaujančių svarbiausių organizacijų - politinių partijų (pvz., Britanijos socialdemokratinės federacijos, Vokietijos socialdemokratų partijos) ir profesinių sąjungų - veikla, kuri realiai pagerino daugelio dirbančiųjų padėtį (daug kur įvesta visuotinė rinkimų teisė, garantuotas minimalusis atlyginimas, senatvės pensija, geresnės darbo sąlygos). Tai buvo viena svarbesnių priežasčių, paskatinusių socializmo įgyvendinimo demokratiniu būdu šalininkus socialdemokratus atsiskirti nuo socializmo kūrimo komandiniais metodais sekėjų (pirmiausia Rusijos komunistų).
20 a. Darbininkų klasės padėties gerinimo politika socialdemokratų iš esmės neišskyrė iš daugelio Vakarų Europos partijų (pvz., Didžiosios Britanijos konservatorių). Šią originalumo stoką socialdemokratų partijos įveikė perėmusios J. M. Keyneso idėjas apie gamybos priemonių privataus disponavimo ir ekonomikos demokratinio valdymo suderinamumą (keinsizmas). Naujojo socialdemokratų partijų požiūrio patrauklumas pasidarė akivaizdus, kai po Antrojo pasaulinio karo socialdemokratija tapo viena pagrindinių Vakarų Europos politinių jėgų.
Didžiojoje Britanijoje Leiboristų partija artėjo prie socialdemokratijos idėjų. Vokietijos socialdemokratų partija Bad Godesbergo konferencijoje 1959 atsisakė marksizmo idėjų. 20 a. Socializmo siekiančių partijų viduje didžiausi ginčai kilo dėl nacionalizacijos masto.
20 a. Socialdemokratijos laimėjimai negarantavo socialdemokratų partijoms absoliučios visuomenės daugumos palaikymo. 20 a. 8-9 dešimtmečiais socialdemokratų partijos daugelyje valstybių išgyveno krizę, kurios padariniai išliko ir 21 amžiuje. Didėja nedarbas, gyventojai priešinasi mokesčių didinimui, mažėja socialdemokratų vadovaujamų šalių santykiniai (palyginti su kai kuriomis ekonomiškai išsivysčiusiomis šalimis) plėtros tempai, mažėja socialdemokratų elektorato palankumas savo partijoms.
Populiaresnės tampa kitos politinės grupės: neokonservatoriai (neokonservatizmas), įvairūs masiniai demokratiniai judėjimai. Daugėja globalinių problemų, partijoms sunkiau sekasi suderinti vidinius prieštaravimus. Manoma, socialdemokratų ir jų vadovaujamų šalių krizė susijusi su mažėjančiomis gyventojų paskatomis taupyti ir dirbti dėl vyriausybių per didelės reguliavimo politikos, kuri išderino kainų sistemą (pvz., siekiant visiškai panaikinti nedarbą kuriamos mažai produktyvios darbo vietos), o nepagrįstos gyventojų rėmimo programos paskatino lūkesčius, kurių valstybė administraciškai negali visiškai patenkinti. Per didelės palūkanų normos paskatino kapitalo išvežimą iš šalies.
Daugelyje šalių (Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje) socialdemokratija dar yra viena pagrindinių politinių jėgų.
Socialinės pažiūros ir neuromokslas
Politologai, arba mokslininkai, kurių tyrimų sritis yra valstybių valdymo menas ir politinių sprendimų priėmimo mechanizmai, analizuoja įvairių socialinių judėjimų, organizacijų, partijų veiklą, tačiau kaip ir eiliniai piliečiai retai atsižvelgia į tai, kokie procesai vyksta atskiro individo galvoje. Tačiau neuromokslininkai - nervinių ląstelių, kurių didžioji dalis yra smegenyse, tyrinėtojai - būtent neurofiziologinius procesus laiko atsakingais už individų elgesį, savęs ir aplinkos suvokimą, taigi (bent iš dalies) ir už jų politines pažiūras. Neuromokslininkai neabejoja, kad politikos ir žmogaus nervų sistemos sąsajos yra perspektyvi ateities mokslinių tyrimų kryptis.
Oxfordo universiteto neuromokslininko Nayefo Al-Rodhano tvirtinimu, šiuolaikiniai neuromokslai aptiko akivaizdžias koreliacijas tarp individų socialinio elgesio bei moralinių nuostatų ir serotonino (kuris yra neuronus jungiantis cheminis junginys, dar vadinamas neurotransmiteriu) kiekio smegenyse. Atitinkamų tyrimų duomenimis, padidėjęs pilkosios medžiagos kiekis priešakinėje smegenų žievės srityje gali būti siejamas su liberaliomis, o padidėjęs pilkosios medžiagos kiekis migdolinėje liaukoje (amygdaloje) - su konservatyviomis politinio subjekto vertybėmis.
Žinoma, tai nereiškia, jog tomografo pagalba galima atkurti vidutinio rinkėjo smegeninės politinį žemėlapį. Tačiau neuromokslininkai abejose Atlanto pusėse jau kuris laikas sutaria, kad kitonišką liberalių ir konservatyvių subjektų psichologinį tipą lemia skirtingi „kognityviniai stiliai“, o pastarieji negali būti objektyviai atskirti nuo individo emocinės sąrangos. Kitaip tariant, subjekto politinių nuostatų „racionalumas“ yra genetinių ir aplinkos veiksnių sąveikos projekcija.
Taigi ryšys tarp individo smegenų fiziologinių parametrų ir politinių nuostatų neturėtų būti suprantamas pernelyg mechanistiškai, lyg biologinių stimulų ir reakcijų priežastinė grandinė. Kita vertus, konservatyvių subjektų polinkį taikytis prie socialinės daugumos ir taip padidinti išlikimo galimybes konkurencinėje kovoje neuromokslai hipotetiškai gali aiškinti padidėjusia amygdala, kuri yra ir savisaugos instinkto (baimės pavojaus akivaizdoje) židinys.
Be to, priklausomybės grupei instinktas sąlygoja politinę vaizduotę persekiojančią „draugo“ ir „priešo“, arba „mūsų“ ir „kitų“ perskyrą. Kas nėra „mes“, tampa „kitais“, o Mes-Kiti perskyra tampa neišsemiamu politinių technologijų, ypač varomų Kitų baimės, šaltiniu.
Bet čia nedera pamiršti, turbūt tvirtintų neuromokslininkas, kad Mes-Kiti perskyra yra veikiau natūrali („biologinė“), nei dirbtinė. Tad ir Kito jaukinimasis vadovaujantis taikos, tolerancijos, vienybės, laisvės, lygybės ir panašiais kolektyvinę priklausomybę ir atsakomybę reprezentuojančiais politiniais vaizdiniais nebūtinai yra geriausias žmonijos civilizacinės raidos scenarijus.
Lygių galimybių įstatymas
2019 rugsėjo 4 d. Lygių galimybių įstatymas numato draudimą diskriminuoti asmenis dėl jų įsitikinimų ar pažiūrų. Kasdienėje aplinkoje pažiūros ir įsitikinimai yra suvokiami labai įvairiai. Tiriant galimus lygių galimybių pažeidimus dėl įsitikinimų ir pažiūrų vadovaujamasi teismų praktika. Joje ši asmens privataus gyvenimo dalis yra apibrėžiama kaip tai, kas žmogų leidžia priskirti tam tikrai grupei, vienijamai tokių pačių idėjų.
Įsitikinimai ir pažiūros susiformuoja stebint visuomeninius procesus ir išreiškia asmens požiūrį į socialinio gyvenimo reiškinius. Praktikoje žmogaus įsitikinimai ir pažiūros gali būti išreikšti priklausant politinei partijai arba kitaip ją remiant, laikantis vegetariškos arba veganiškos dietos, remiant ekologines ir kt. idėjas.
Svarbu suprasti, kad įsitikinimai ir pažiūros nėra tas pats kas nuomonė, charakterio savybės arba interesų gynimas vienokiu ar kitokiu būdu. Pavyzdžiui, jei darbuotojas vis teikia pastabas dėl kitų netinkamai atliekamo darbo, kreipiasi į atitinkamas institucijas dėl pažeistų savo teisių ir dėl to yra atleidžiamas. Nuomonė apie kolegas, kritinis mąstymas ir noras pagerinti situaciją teisiškai nėra įsitikinimai ir pažiūros, kadangi nėra kultūriškai nusistovėjusios grupės, kuriai šį asmenį būtų galima priskirti. Būtent todėl toks atvejis nepatektų į lygių galimybių kontrolieriaus prižiūrimą sritį.
| Ideologija | Pagrindiniai principai | Tikslai |
|---|---|---|
| Liberalizmas | Individo laisvė, minimalus valstybės kišimasis | Asmeninės laisvės užtikrinimas, rinkos ekonomika |
| Patriotizmas | Meilė Tėvynei, tautos vienybė | Valstybės stiprinimas, tautinės kultūros puoselėjimas |
| Konservatizmas | Tradicinės vertybės, stabilumas | Socialinės tvarkos išsaugojimas, moralinių principų laikymasis |
| Socialdemokratija | Socialinė lygybė, valstybės vaidmuo ekonomikoje | Teisingas pajamų paskirstymas, socialinė apsauga |
tags: #kokios #yra #socialines #paziuros