Pravieniškių pataisos namų atvirojoje kolonijoje dirbu antrajame sektoriuje, ir esminis skirtumas nuo uždarosios zonos - tai ribojimai ir taisyklės, kurias tenka gerbti. Socialinį darbą įkalinimo įstaigoje atlieku su nuteistaisiais, rengiu juos išėjimui į laisvę; kiekvienas atvejis yra labai individualus, todėl respondentiškai reaguoju į jų poreikius. Lena Ščerbavičienė sako, kad socialinis darbas įkalinimo įstaigoje yra intensyvus, reikalaujantis psichologinio ir emocinio atsparumo, ir būtina užtikrinti, kad nuteistieji turi galimybę gauti reikalingą pagalbą likus metams iki lygtinio paleidimo ar bausmės pabaigos.
Savo darbą pradėjau prieš kelis metus; socialinis darbas šiame kontekste buvo naujovė Lietuvoje, todėl pradžioje jautėsi iššūkiai. Laisvę įgyjusiems nuteistiesiems svarbu turėti įrankius socialiniams įgūdžiams - savęs pristatymo, derybų įgūdžius, asmeninio biudžeto planavimą, socialinį atsakomybės suvokimą ir praktinį elgesio modelių taikymą. Socialiniai darbuotojai ir psichologai dirba kartu, kad išvystytų tokius įgūdžius ir padėtų įsitvirtinti visuomenėje po kalėjimo.
Priešgrįžiminė reintegracija: ką darome likus vieneriems, šešiems ar keliems mėnesiams iki išeities?
Pagal naująjį modelį, resocializacija prasideda dar kalėjime: buvimo vietos deklaravimo tvarkos užtikrinimas, dokumentų trūkumų šalinimas, ryšių su giminaičiais, darbdaviais ir draugais atkūrimas. Jei reikia, įtraukiama socialinio būsto paieška, kartu su savivaldybėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis sudaromas individualus palaikymo planas. Anksčiau bausmę atlikęs žmogus dažnai išeidavo į gatvę be jokios palaikymo sistemos; šiuo metu prioritetas - įsitvirtinimas laisvėje ir sumažinta socialinė atskirtis.
Prieš išėjimą į laisvę dauguma nuteistųjų turi būti įtraukti į konsultacijas ir programų, kurios suteikia socialinius įgūdžius, gebėjimą susikurti gyvenimą be nusikaltimų. Dažnai ieškoma asmens tapatybės dokumentų, deklaruojamos gyvenamosios vietos, o trūkumų šalinimui prireikus įtraukiama paieška ir darbas su giminaičiais ar darbdaviais.
Šiandienos realybė: kaip atrodo reintegracijos procesas Pravieniškių 2-ame kalėjime
Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus vyriausioji socialinė darbuotoja teigia, kad į laisvę grįžusiam asmeniui būtina turėti gyvenamąją vietą, darbo galimybes, dokumentus ir socialinę bei psichologinę paramą. Apie 75 proc. įkalinimo bausmę atliekančių asmenų dalyvauja resocializacijos procese, o motyvacijos lygis - lemiantis faktorius sėkmei laisvėje. Efektyvus reintegracijos modelis priklauso nuo daugelio komponentų: nuo poreikių identifikavimo įsitraukiant į atvejo vadybą, iki pagalbos teikimo teisinį, socialinį ir ekonominį atsaką turinti integracija.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Tačiau vis dar egzistuoja problemos: ne visos savivaldybės teikia specializuotas paslaugas grįžusiems į laisvę, o kai kuriose - tik ribotą materialinę paramą. Nevyriausybinės organizacijos kartais per mažai prisideda prie integracijos, o kai kurios savivaldybės neatskiria šiam segmentui reikiamos dėmesio dėl viešosios nuomonės apie nuteistuosius. Dėl to dalis žmonių į laisvę grįžta su per mažais socialiniais ryšiais, kas kartais lemia pakartotinį įkalinimą.
Nuo išėjimo į laisvę iki įsitvirtinimo: ką siūlo sistema
Resocializacija Lietuvoje remiasi modeliu, kuriame įtraukiami socialiniai darbuotojai, psichologai, užimtumo specialistai, atstovai iš savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų. Nuteistiesiems siūloma pagalba gyvenamosios vietos įrengime, įdarbinime, kvalifikacijos įgijime ar persikvalifikavime, psichologinė ir socialinė adaptacija, taip pat piniginės išmokos laikotarpiu. Taip pat organizuojama informacijos apie teisines galimybes didinimo kampanija ir skatinama artimųjų įtrauktis į reintegracijos procesą.
Svarbiausia - pradėti resocializaciją dar kalėjime: iš anksto planuoti asmens poreikius, kurti paslaugų tinklą ir užtikrinti sklandų pereinamąjį laikotarpį į gyvenimą be nusikaltimų. Nutarimų dėl detalių priėmimo ir paslaugų teikimo ėmėsi Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM), kuri nuo 2019 m. rinko duomenis apie paslaugas ir poreikius savivaldybėse. Tuo pat metu kalėjimų departamentas, Nacionalinės NVO ir akademinė bendruomenė yra įtraukiama į naujojo modelio kūrimą.
Kas trukdo ir ką siūlėsi ekspertai
Pagrindinės kliūtys - stigmatizacija visuomenėje, ribotos savivaldybių galimybės teikti specializuotas paslaugas, biurokratiniai procesai ir nepakankamas koordinavimas tarp įstaigų. Mūsų tikslas - sumažinti atskirtį, didinti empatiją ir skatinti visuomenę priimti grįžusiuosius į laisvę kaip visaverčius narius. SADM kuria naują pagalbos modelį, kuris apima housingą, įsidarbinimą, profesinį atnaujinimą, psichologinę bei socialinę adaptaciją, finansinę paramą bei sveikatos priežiūrą. Taip pat numatoma steigti socialinės adaptacijos centrus ir įdarbinti daugiau profesionalų, kurie įgytų reikiamą kvalifikaciją.
Specialistai įvardija, kad reintegracija turi prasidėti nuo įstaigos - turi būti nuosekliai tęsiama savivaldybėse, kur nuvyksta nuteistieji po paleidimo. Be to, būtina keisti viešąją nuomonę, skatinti empatiją ir skaidrią informaciją apie buvusius nuteistuosius. Probacijos pareigūnai, savanoriai ir mentoriai gali suteikti papildomą paramą, o Skandinavijos šalių pavyzdžiai rodo galimybę bausmę atlikti laisvėje prižiūrint institucijoms, kas sėkmingiau integruoja nuteistuosius į visuomenę.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Kaip veikia praktika Lietuvos savivaldybėse
Vilniaus savivaldybė išskiria bene didžiausią vienkartinę išmoką, suteikia vilniečio kortelę su papildytu bilietu ir informaciją apie paslaugas. Tačiau vis dar yra savivaldybių, kur teikiama tik minimali materialinė parama ir bendro pobūdžio informacija. Daugelis nuteistųjų vengia kreiptis į savivaldybes dėl socialinių paslaugų dėl stigmos ir biurokratijos, todėl reikia daugiau koordinuotos pagalbos ir aiškaus kelio į paslaugas.
Reabilitacijos centro vadovė akcentuoja, kad trūksta kompleksiško požiūrio į nuteistuosius: būtina užtikrinti nuoseklų palydėjimą per visą reintegracijos etapą - nuo įstaigos iki laisvės; apie šią problemą ir galimus pokyčius turi būti dialogas tarp valstybės institucijų ir visuomenės. Dažnai būtina sukurti naujus socialinės adaptacijos centrus ir plėsti probacijos priemonių spektrą. Taip pat svarbu mažinti stigmatizaciją, kad nuteistieji nenustotų tikėtis pagalbos ir tikėjimo savimi.
Kokia yra reali galimybė sėkmingai integruotis?
Nuteistųjų reintegracija yra kompleksinis procesas, kuriame dalyvauja daugybė institucijų ir specialistų. Tai priklauso nuo asmens motyvacijos keistis, gebėjimo įveikti psichologines problemas, socialinių įgūdžių lavinimo ir priklausomybių gydymo galimybių. Svarbu, kad visuomenė priimtų grįžusius į laisvę kaip visaverčius žmones, o ne stereotipizuotų jų statuso. Tuo tikslu reikia gerinti informacijos apie nuteistuosius sklaidą ir skatinti pozityvias istorijas bei tolimesnę pagalbą įsitvirtinant.
Kaip teigė Dovilė Plioplienė, Pravieniškių 2-osios kalėjimo Resocializacijos skyriaus vadovė, motyvacija ir gebėjimas įsitraukti į reintegraciją yra esminiai sėkmės veiksniai. Ji pabrėžė, kad resocializacija turi būti įdiegta į įstaigą ir tęsiama savivaldybėse bei nevyriausybinėse organizacijose. Taip pat svarbu, kad žmonės, grįžę į laisvę, būtų supažindinti su savo teisėmis ir galimybėmis, o institucijos suteiktų atžymų ir skatinimų įtrauktis į darbo rinką, būstą ir socialinę paramą.
Video apie tobuliausią mokyklą.. Part 4.0
Reikia pokyčių valstybės lygiu: reikia daugiau finansavimo, žmogiškųjų išteklių, įstatymų pakeitimų, specializuotų mokymų ir švietimo apie nusikaltimų ir atsakomybės ryšį. Taip pat svarbu plėsti iš paslaugų teikimo laikotarpių įtraukimo mechanizmus, kurie užtikrintų nuoseklų palaikymą nuteistiesiems net po paleidimo.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Išvados be pabaigos: ateities gairės reintegracijai
- Kurkime glaudų ryšį tarp įstaigų, savivaldybių ir NVO, kad reintegracija prasidėtų dar įstaigoje ir tęsiasi laisvėje.
- Didinkime empatiją visuomenėje ir mažinkime stigma, informuodami apie sėkmingas buvusių nuteistųjų istorijas bei pateikdami realias galimybes pagalbai.
- Plėtokime socialines paslaugas, įdarbinimo programas ir būsto paramą, kai grįžusieji į laisvę susiduria su pradinių poreikių tenkinimu.
- Įgyvendinkime naują pagalbos modelį, kuris apimtų housingą, įsidarbinimą, profesinį atnaujinimą, psichologinę ir socialinę adaptaciją, bei pinigines išmokas laikotarpiu.
Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksą, nuteistųjų resocializacija grindžiama jų nusikalstamo elgesio rizikos valdymu ir atkuriamojo teisingumo įgyvendinimu. Tai įmanoma tik per bendradarbiavimą tarp įkalinimo įstaigų, savivaldybių, NVO ir visuomenės. Tik tokiu būdu galima užtikrinti sėkmingą grįžimą į visuomenę ir mažinti recidyvą.
tags: #socialines #pagalbos #bei #paramos #proceso #organizavimo