Socialinė rizika - tai veiksniai, lemiantys asmens ar šeimos pažeidžiamumą ir galintys turėti neigiamų pasekmių jų gerovei. Esant poreikiui efektyvinti socialinį darbą su socialinės rizikos šeimomis ir jose augančiais vaikais, svarbiausi tampa tikslingai taikomi darbo metodai, galintys visapusiškai atliepti tikslinės grupės poreikius.
Straipsnyje analizuojama mažai tyrinėta socialinio darbo sritis: socialinio darbo metodai, taikomi dienos centruose, dirbant su vaikais iš socialinės rizikos šeimų. Nors siekiant spręsti šiuolaikinės visuomenės socialines problemas formuojama integracinė metodų tradicija, vis dėlto išlieka nusistovėjęs metodų skirstymas į individualų, grupinį ir bendruomeninį darbą.
Profesinės rizikos samprata ir požiūriai socialiniame darbe
Mokslinėje literatūroje įvardijama, kad vien tik neigiamas požiūris į profesinę riziką gali turėti neigiamą poveikį profesinei praktikai, dominuojantis rizikos diskursas profesionaliame socialiniame darbe turi būti refleksyvus, o ne nerimą keliantis. Remiantis antruoju požiūriu, profesinė rizika socialiniame darbe įvardijama kaip veiksnys, kuris turi akumuliuoti socialinio darbuotojo drąsą ir kūrybinį mąstymą, kaip veikti netradicinėse „socialinio konflikto“ situacijose.
Tyrime dalyvavusių socialinių darbuotojų (Vakarų Lietuvos socialinių paslaugų centro) požiūris į jų darbe egzistuojančią profesinę riziką įvairus - išsiskyrė trys pozicijos: teigiama, neigiama ir neutrali. Teigiamai vertinantys profesinę riziką darbe mano, kad šis požiūris juos skatina dirbti efektyviau, nors ir suvokia, su kokiomis grėsmėmis jie gali susidurti dėl socialinės rizikos šeimos nenuspėjamumo ir jos narių neadekvataus elgesio. Socialiniai darbuotojai, neigiamai vertinantys profesinę riziką, ją įvardija kaip nemotyvuojantį veiksnį, kuris sukelia stresą, trikdo darbą.
Socialinio darbo su rizikos šeimomis modelio pagrindai
Dienos centruose taikomas kompleksinis socialinio darbo modelis, integruojantis tiek individualius, tiek grupinius metodus, o tai patvirtina sistemų teorijos koncepciją. Šių metodų pasirinkimas ir taikymas priklauso nuo daugelio veiksnių: tikslinės grupės, organizacijos pobūdžio, teikiamų paslaugų, darbuotojų kompetencijos bei kt.
Taip pat skaitykite: Metodika socialinei rizikai įveikti
Tyrimu atskleistas vaikų iš socialinės rizikos šeimų poreikių daugiasluoksniškumas bei kompleksiškumu pasižymintis socialinio darbo modelis. Siekiant efektyviai dirbti su socialinės rizikos šeimomis, būtina taikyti inovatyvius ir įrodymais grįstus metodus.
Metodų skirstymas ir taikymo principai
Metodų Skirstymas ir TaikymasNors siekiant spręsti šiuolaikinės visuomenės socialines problemas formuojama integracinė metodų tradicija, vis dėlto išlieka nusistovėjęs metodų skirstymas į individualų, grupinį ir bendruomeninį darbą. Ekspertai pripažįsta, kad apskritai metodai neturėtų būti skirstomi į geresnius ir blogesnius; jų taikymas priklauso nuo konkrečios situacijos ir klientų.
Siekiant visapusiškai atliepti vaiko poreikius taikomi vienas kitą papildantys individualaus ir grupinio darbo metodai, sukuriantys plačią ugdomąją erdvę, kurioje vaikai gali bendrauti įvairiuose komunikacijos lygiuose. Individualus darbas naudojamas, kai vaikas yra krizėje, kai būtina geriau pažinti vaiką ir jo situaciją, o grupinis darbas leidžia imtis daugiau ugdomųjų veiklų, lavina komunikacijos, integracinius ir socialinius įgūdžius.
„Poveikio kortelės“ (socialinės/situacijų kortelės) metodika
Poveikio kortelės - tai vizualus ir interaktyvus metodas, skirtas įvertinti ir planuoti pagalbą socialinę riziką patiriančioms šeimoms. Ši metodika leidžia identifikuoti svarbiausius šeimos poreikius, nustatyti prioritetus ir planuoti konkrečius veiksmus, siekiant pagerinti šeimos situaciją.
Pagrindiniai privalumai
- Vizualumas: Kortelės pateikia informaciją aiškiai ir suprantamai, padedant šeimai aktyviai dalyvauti procese.
- Interaktyvumas: Metodika skatina diskusijas ir bendradarbiavimą tarp socialinio darbuotojo ir šeimos.
- Individualizuotas požiūris: Kortelės leidžia atsižvelgti į konkrečius šeimos poreikius ir aplinkybes.
- Orientacija į rezultatus: Metodika padeda nustatyti aiškius tikslus ir planuoti konkrečius veiksmus, siekiant pagerinti šeimos situaciją.
Metodikos etapai
Poveikio kortelių metodikos etapai Šeimos situacijos įvertinimas: Socialinis darbuotojas kartu su šeima analizuoja esamą situaciją, identifikuoja problemas ir poreikius. Tikslų nustatymas: Remiantis įvertinimu, nustatomi konkretūs ir realūs tikslai, kuriuos šeima nori pasiekti. Veiksmų planavimas: Kartu su šeima planuojami konkretūs veiksmai, kurie padės pasiekti nustatytus tikslus. Įgyvendinimas: Šeima ir socialinis darbuotojas įgyvendina suplanuotus veiksmus. Stebėsena ir vertinimas: Reguliariai stebima pažanga ir vertinama, ar pasiekiami nustatyti tikslai.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Kreiptis į socialinę paramą dėl pašalpos. Ieškoti galimybių įsidarbinti. Dalyvauti nemokamuose mokymuose apie šeimos biudžeto planavimą.
Etapų logika ir rezultatų fiksavimas
Šių metodų pasirinkimas ir taikymas priklauso nuo daugelio veiksnių: tikslinės grupės, organizacijos pobūdžio, teikiamų paslaugų, darbuotojų kompetencijos bei kt. Siekiant visapusiškai atliepti vaiko poreikius taikomi vienas kitą papildantys individualaus ir grupinio darbo metodai, sukuriantys plačią ugdomąją erdvę, kurioje vaikai gali bendrauti įvairiuose komunikacijos lygiuose.
| Etapas | Tikslas | Pavyzdinės veiklos |
|---|---|---|
| Įvertinimas | Identifikuoti poreikius | Interviu su šeima; poreikių kortelių rikiavimas |
| Tikslai | Suformuluoti prioritetus | Trumpalaikiai ir ilgalaikiai tikslai |
| Planavimas | Numatyti veiksmus | Veiksmų kortelės, atsakomybių paskirstymas |
| Įgyvendinimas | Vykdyti planą | Paslaugų koordinavimas; tarpinstitucinis bendradarbiavimas |
| Stebėsena | Įvertinti pažangą | Reguliarūs susitikimai; kortelių perrikiavimas |
Dienos centrų praktikos: individualaus ir grupinio darbo derinimas
Kokybinio tyrimo metu buvo siekta atskleisti individualaus ir grupinio darbo metodų derinimo ypatumus, dirbant su vaikais iš socialinės rizikos šeimų dienos centruose. Apklausti ekspertai buvo atrinkti vadovaujantis specializacijos, išsilavinimo ir institucijos kriterijais. Specializacija: asmuo dirbantis dienos centre su vaikais iš rizikos šeimų ne mažiau nei vienus metus ir naudojantis tiek individualius, tiek grupinius metodus. Išsilavinimas: universitetinis išsilavinimas socialinių mokslų srityje (socialinis darbas, socialinė pedagogika ar psichologija). Institucija: darbas krikščioniškoje nevyriausybinėje organizacijoje.
Individualaus ir Grupinio Darbo Metodų DerinimasSiekiant visapusiškai atliepti vaiko poreikius taikomi vienas kitą papildantys individualaus ir grupinio darbo metodai, sukuriantys plačią ugdomąją erdvę, kurioje vaikai gali bendrauti įvairiuose komunikacijos lygiuose. Individualus darbas naudojamas, kai vaikas yra krizėje, kai būtina geriau pažinti vaiką ir jo situaciją, o grupinis darbas leidžia imtis daugiau ugdomųjų veiklų, lavina komunikacijos, integracinius ir socialinius įgūdžius.
Profesinės rizikos valdymas dienos centruose
Mokslinėje literatūroje įvardijama, kad vien tik neigiamas požiūris į profesinę riziką gali turėti neigiamą poveikį profesinei praktikai, dominuojantis rizikos diskursas profesionaliame socialiniame darbe turi būti refleksyvus, o ne nerimą keliantis. Remiantis antruoju požiūriu, profesinė rizika socialiniame darbe įvardijama kaip veiksnys, kuris turi akumuliuoti socialinio darbuotojo drąsą ir kūrybinį mąstymą, kaip veikti netradicinėse „socialinio konflikto“ situacijose.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Teigiamai vertinantys profesinę riziką darbe mano, kad šis požiūris juos skatina dirbti efektyviau, nors ir suvokia, su kokiomis grėsmėmis jie gali susidurti dėl socialinės rizikos šeimos nenuspėjamumo ir jos narių neadekvataus elgesio. Socialiniai darbuotojai, neigiamai vertinantys profesinę riziką, ją įvardija kaip nemotyvuojantį veiksnį, kuris sukelia stresą, trikdo darbą. Tyrime dalyvavusių socialinių darbuotojų (Vakarų Lietuvos socialinių paslaugų centro) požiūris į jų darbe egzistuojančią profesinę riziką įvairus - išsiskyrė trys pozicijos: teigiama, neigiama ir neutrali.
Socialinės kortelės vaidmuo šeimos stiprinime
Poveikio kortelės - tai vizualus ir interaktyvus metodas, skirtas įvertinti ir planuoti pagalbą socialinę riziką patiriančioms šeimoms. Ši metodika leidžia identifikuoti svarbiausius šeimos poreikius, nustatyti prioritetus ir planuoti konkrečius veiksmus, siekiant pagerinti šeimos situaciją. Vizualumas: Kortelės pateikia informaciją aiškiai ir suprantamai, padedant šeimai aktyviai dalyvauti procese. Interaktyvumas: Metodika skatina diskusijas ir bendradarbiavimą tarp socialinio darbuotojo ir šeimos. Individualizuotas požiūris: Kortelės leidžia atsižvelgti į konkrečius šeimos poreikius ir aplinkybes. Orientacija į rezultatus: Metodika padeda nustatyti aiškius tikslus ir planuoti konkrečius veiksmus, siekiant pagerinti šeimos situaciją.
Šeimos situacijos įvertinimas: Socialinis darbuotojas kartu su šeima analizuoja esamą situaciją, identifikuoja problemas ir poreikius. Tikslų nustatymas: Remiantis įvertinimu, nustatomi konkretūs ir realūs tikslai, kuriuos šeima nori pasiekti. Veiksmų planavimas: Kartu su šeima planuojami konkretūs veiksmai, kurie padės pasiekti nustatytus tikslus. Įgyvendinimas: Šeima ir socialinis darbuotojas įgyvendina suplanuotus veiksmus. Stebėsena ir vertinimas: Reguliariai stebima pažanga ir vertinama, ar pasiekiami nustatyti tikslai.
- Kreiptis į socialinę paramą dėl pašalpos.
- Ieškoti galimybių įsidarbinti.
- Dalyvauti nemokamuose mokymuose apie šeimos biudžeto planavimą.
Kompleksinė pagalba ir tarpsektorinis bendradarbiavimas
Dienos centruose taikomas kompleksinis socialinio darbo modelis, integruojantis tiek individualius, tiek grupinius metodus, o tai patvirtina sistemų teorijos koncepciją. Siekiant efektyviai dirbti su socialinės rizikos šeimomis, būtina taikyti inovatyvius ir įrodymais grįstus metodus. Šių metodų pasirinkimas ir taikymas priklauso nuo daugelio veiksnių: tikslinės grupės, organizacijos pobūdžio, teikiamų paslaugų, darbuotojų kompetencijos bei kt.
Empirinio tyrimo akcentai
Tyrimu atskleistas vaikų iš socialinės rizikos šeimų poreikių daugiasluoksniškumas bei kompleksiškumu pasižymintis socialinio darbo modelis. Kokybinio tyrimo metu buvo siekta atskleisti individualaus ir grupinio darbo metodų derinimo ypatumus, dirbant su vaikais iš socialinės rizikos šeimų dienos centruose.
| Atrankos kriterijus | Aprašas |
|---|---|
| Specializacija | Asmuo dirbantis dienos centre su vaikais iš rizikos šeimų ne mažiau nei vienus metus ir naudojantis tiek individualius, tiek grupinius metodus. |
| Išsilavinimas | Universitetinis išsilavinimas socialinių mokslų srityje (socialinis darbas, socialinė pedagogika ar psichologija). |
| Institucija | Darbas krikščioniškoje nevyriausybinėje organizacijoje. |
Ekspertai pripažįsta, kad apskritai metodai neturėtų būti skirstomi į geresnius ir blogesnius; jų taikymas priklauso nuo konkrečios situacijos ir klientų. Individualus darbas naudojamas, kai vaikas yra krizėje, kai būtina geriau pažinti vaiką ir jo situaciją, o grupinis darbas leidžia imtis daugiau ugdomųjų veiklų, lavina komunikacijos, integracinius ir socialinius įgūdžius.
Poveikio kortelių metodika yra efektyvus įrankis socialiniams darbuotojams, dirbantiems su socialinės rizikos šeimomis. Siekiant efektyviai dirbti su socialinės rizikos šeimomis, būtina taikyti inovatyvius ir įrodymais grįstus metodus. Socialinė rizika - tai veiksniai, lemiantys asmens ar šeimos pažeidžiamumą ir galintys turėti neigiamų pasekmių jų gerovei.