Teisės principai - tai pagrindiniai nuostatai, arba „vadovaujantys pradai“, kurie parodo tam tikrų visuomeninių santykių dėsningumus, esminius bruožus ir vystymosi tendencijas. Būtent šių tendencijų supratimas leidžia įstatymų leidėjams formuoti tokią teisinę sistemą, kurioje būtų pastebimi minėti dėsningumai, ir sukurti harmoningą teisinę socialinio aprūpinimo sistemą.
Suvokiant teisės principo reikšmę visuomeninių santykių reguliavimui, atskiruose teisės aktuose buvo įtvirtinta tokia nuostata, jog jeigu tam tikri visuomeniniai santykiai nėra sureguliuoti konkrečiomis teisės normomis ir jiems negalima pritaikyti konkrečios teisės normos, tai sprendžiant kilusius ginčus taikomi atitinkami principai (žr., pvz., DK 9 str. 4 d. [1]). Tokia kryptis būdinga ir Lietuvos teismų praktikai.
Principo suvokimą ir jo taikymą sprendžiant konkrečias bylas ne kartą pabrėžė Konstitucinis Teismas. Kaip pavyzdį galima paminėti 2003 m. gruodžio 12 d. nutarimą, kuriame, be kitų, aiškinama ir socialinio solidarumo, visų asmenų lygybės pagal įstatymą principų prasmė.
Socialinis Solidarumas ir Valstybės Pareigos
Pagal Konstituciją valstybei, kaip visos visuomenės organizacijai, tenka pareiga rūpintis savo nariais senatvės, invalidumo, nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais Konstitucijoje bei įstatymuose numatytais atvejais. Socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją, padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų.
Būtina pabrėžti, kad pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti tik valstybės laiduojama socialine apsauga.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Tai reiškia, kad solidarumo principo negalima aiškinti kaip principo, įteisinančio įstatymų leidėjo diskreciją reguliuoti senatvės pensijų skyrimą ir mokėjimą taip, kad senatvės pensijų dydžiai, kai senatvės pensijų sistema grindžiama socialiniu draudimu, nepriklausytų arba tik menkai priklausytų nuo to, kokio dydžio įmokos buvo mokamos sudarant materialines šių pensijų mokėjimo prielaidas. Socialinio draudimo įmokų mokėjimas suponuoja asmens teisę gauti atitinkamo dydžio senatvės pensiją, šis dydis negali nepriklausyti nuo sumokėtų socialinio draudimo įmokų (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas).
Asmenų Lygybė Pagal Įstatymą
Konstitucijos 29 straipsnyje yra įteisinta formali visų asmenų lygybė, asmenų nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principas. Konstitucinis asmenų lygybės pagal įstatymą principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant.
Nurodytas principas įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Konstitucinis Teismas yra išsakęs mintį, jog visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas, susijęs su tam tikrų asmenų kategorijomis, kurioms būdinga skirtinga padėtis, kad konstitucinis visų asmenų lygybės pagal įstatymą principas būtų pažeidžiamas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.
Žmogaus Teisės ir Laisvės
Aptariant pilietines teises, bus plačiau analizuojama teisė į gyvybę, teisė į asmens laisvės neliečiamumą, teisė į asmens neliečiamumą, teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, saviraiškos laisvė, teisė į informaciją.
Teisė į Gyvybę
Konstitucijos 19 straipsnyje įtvirtinta viena svarbiausių asmens prigimtinių teisių - teisė į gyvybę. Šiame straipsnyje nurodoma, kad žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas, taigi žmogaus teisę į gyvybę turi užtikrinti įvairialypė teisinių priemonių sistema.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Žmogaus gyvybės teisinė apsauga siejasi su jos pradžios ir pabaigos kriterijais. Teisėje nevienareikšmiškai yra vertinama žmogaus gyvybės pradžia: ar tai apvaisinta ląstelė, embrionas, naujagimio gimimas, pirmas savarankiškas naujagimio įkvėpimas ar kt. Pagal Civilinį kodeksą, fizinio asmens teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta jam mirus, o gimimo momentu pripažįstamas pirmas savarankiškas naujagimio įkvėpimas.
Laisvės Neliečiamumas
Konstitucijos 20 straipsnyje suformuluotas žmogaus laisvės neliečiamumo principas. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žmogaus laisvė neliečiama. Antroje dalyje suformuluota, kad niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas; niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas.
Konstitucijos 20 straipsnį būtų paranku analizuoti kartu su 31 straipsniu, kuriame suformuluotos svarbios asmens procesinės teisės (nekaltumo prezumpcija, teisė į gynybą ir kt.). Civilinio kodekso 2.26 straipsnyje „Neleistinumas apriboti fizinio asmens laisvę“ nurodoma, kad fizinio asmens laisvė neliečiama.
Asmens Neliečiamumas
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtinta teisė į žmogaus asmens, jo orumo neliečiamumą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad žmogaus orumą gina įstatymas. Žmogaus orumo neliečiamumas suprantamas kaip draudimas žmogų kankinti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Konstitucinį asmens neliečiamumo principą galime aiškinti kaip teisinių, moralinių priemonių sistemą, kuria garantuojamas asmens autonomiškumas, jo apsauga nuo nepagrįsto valstybės ir kitų asmenų įsikišimo, nuo neteisėto psichinio ar fizinio poveikio.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Privataus Gyvenimo Neliečiamumas
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. įtvirtina žmogaus teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą: „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.“
Privatus gyvenimas yra suprantamas kaip kiekvieno asmens sritis, į kurią niekas negali be asmens sutikimo įsikišti. Ši neliečiama asmens sritis, kaip būtų galima spręsti iš Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies analizės, - tai jo asmeninis, šeimyninis gyvenimas, asmens garbė ir orumas.
Konstitucijos Samprata ir Viršenybė
Konstitucija (lot. constitutio - nustatymas) - tai valstybės konstitucija, steigiamosios valdžios subjekto - pilietinės tautos - nustatyta ypatinga aukščiausia teisė, kuri nubrėžia ordinarinės teisės sistemos gaires. Tauta konstituciją priima ir ją keičia tiesiogiai (referendume) ar per savo demokratiškai išrinktus atstovus.
Konstitucijos nuostatos teisės sistemos hierarchijoje užima H. Kelseno postuluotos pagrindinės normos vietą, potencialiai apima visą teisiškai įmanomą elgesio reguliavimą, determinuoja ir koordinuoja kituose ordinarinės teisės šaltiniuose nustatytų taisyklių turinį, jų įgyvendinimo ribas. Konstitucija yra vientisas teisės aktas, visos jos sudedamosios dalys yra tarpusavyje susijusios, visos nuostatos sudaro darnią sistemą, kurioje įtvirtinta konstitucinių vertybių pusiausvyra.
Konstitucijos viršenybė reiškia, kad konstitucijai pripažįstama aukščiausia teisinė galia, kad teisės aktų hierarchijoje ji užima išskirtinę vietą, todėl visų teisėkūros subjektų diskreciją (veiklą savo nuožiūra) riboja aukščiausia teisė, t. y. konstitucija. Visi teisės aktai, visų valstybės ar savivaldybių institucijų ir pareigūnų sprendimai turi atitikti konstituciją, jai neprieštarauti (konstitucingumas).
Lietuvos Respublikos Konstitucija priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume. Pagal Konstitucijos 151 straipsnį ji įsigaliojo 1992 m. lapkričio 2 d., tai yra kitą dieną po oficialaus referendumo rezultatų paskelbimo, kai referendume jai pritarė daugiau kaip pusė visų Lietuvos Respublikos piliečių, turinčių rinkimų teisę.
Svarbiausi Lietuvos Konstitucijos Aspektai
Lietuvos Konstitucija, priimta 1992 metais, yra kertinis šalies teisės sistemos dokumentas, užtikrinantis pagrindines žmogaus teises ir laisves bei nustatantis valstybės valdymo struktūrą. Štai keletas svarbiausių jos aspektų:
- Žmogaus teisės ir laisvės: Konstitucija garantuoja teisę į gyvybę, asmens laisvę, privataus gyvenimo neliečiamumą ir saviraiškos laisvę.
- Socialinis solidarumas: Valstybė įsipareigoja rūpintis savo piliečiais senatvės, invalidumo, nedarbo ir kitais atvejais, užtikrindama socialinę apsaugą.
- Teisinė valstybė: Konstitucija pabrėžia, kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją, užtikrinant teisinę tvarką ir stabilumą.
- Asmenų lygybė: Visi asmenys yra lygūs prieš įstatymą, nediskriminuojami ir neteikiant privilegijų.
tags: #socialines #konstitucijos #paskirtis