Socialinė įtrauktis neatsiejama nuo pagalbos prieinamumo šeimoms, auginančioms vaikus su negalia. Įtrauki visuomenė kuriama tuomet, kai kiekvienas bendruomenės narys priimamas lygiomis teisėmis, kai kiekvienas asmuo turi galimybę dalyvauti darbo rinkos procesuose, bendruomenės veiklose bei visapusiškai funkcionuoti kasdieniniame gyvenime (Dwyer ir kt., 2019; Hall ir kt., 2019). Socialinė įtrauktis nevyksta savaime, tai priklauso nuo bendruomeninių procesų, vietos gyventojų požiūrio, gyvenamosios aplinkos socialinio klimato (O’Donovan, 2021).
Kaip valstybė geba pasirūpinti silpniausiais savo piliečiais, atspindi jos išsivystymo lygį bei vyraujančias vertybines nuostatas, finansinių išteklių paskirstymą socialinei sričiai (Rogers, 2021). Socialinę politiką formuojantys valdžios atstovai gali prisidėti prie įtraukios visuomenės kūrimo savo šalyje (Blanck, 2020). Negalios ir įtraukties paradigmos kyla iš labiau išsivysčiusių šalių, kuriose siekiama tenkinti žmonių su negalia individualius poreikius (Swanwick ir kt., 2020). Atsakingos institucijos nuolat ieško būdų, priemonių, kaip padėti šeimai išvengti atskirties ir kuo labiau įsitraukti į visuomeninio gyvenimo procesus. Dažnu atveju socialinių paslaugų valdymas šalyje atspindi valstybės socialinės politikos įgyvendinimą praktikoje.
Siekiant veiksmingumo bendradarbiavimas tampa svarbiu aspektu socialinės įtraukties kontekste. Socialinės paslaugos, kaip socialinės gerovės sistemos dalis, daro teigiamą poveikį vaiko su negalia bei jo šeimos gyvenimo kokybei (Williams ir kt., 2020). Vaiko negalia gali būti ir fizinė, ir psichosocialinė - abiem atvejais reikalinga individuali ar kompleksinė pagalba ne tik vaikui, bet ir jį prižiūrintiems tėvams. Sisteminės pagalbos teikimas turi įtakos šeimos ir socialiniam gyvenimui (Nordesjö, 2020). Mokslininkai teigia, kad, teikiant kompleksinę pagalbą tėvams, stiprėja emocinis atsparumas, gerėja santykiai su vaiku, mažėja socialinės izoliacijos rizika (Brighton ir kt. 2021; McConkey ir kt. 2021).
Pagrindinės Priemonės ir Finansavimas
Pagrindinės priemonės Lietuvoje, kuriomis siekiama mažinti skurdą ir socialinę atskirtį šeimose, yra socialinės paslaugos ir piniginės išmokos. Socialinėms išmokoms Lietuvoje yra skiriamas didesnis finansavimas ir dėmesys nei socialinių paslaugų spektrui, kuris yra ganėtinai siauras. Lietuvoje piniginių išmokų parama plėtojama labiau negu sprendžiamos socialinių paslaugų ar užimtumo problemos. Kitaip tariant, socialinės paramos sistema labiau orientuota į skurdo padarinius nei socialinių paslaugų šeimai teikimą ar jų prieinamumo didinimą. Socialinės paslaugos išlieka pagrindine priemone socialinei atskirčiai mažinti.
Institucinės pagalbos prieinamumas šalyje atspindi valstybės socialinės politikos prioritetus. Priemonė, padedanti stiprinti šeimos savarankiškumą, yra socialinių paslaugų teikimas. Užsienio šalių praktika rodo, kad paslaugų organizavimas priklauso nuo vertybinio organizacinio klimato ir turimų finansinių išteklių (Friedländer ir kt., 2021). Valstybė vis dar išlieka didžiausiu socialinių paslaugų finansavimo šaltiniu.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Socialinių paslaugų pagalbos poreikis yra išaugęs ir Lietuvos savivaldybėse, be to, vyksta naujų socialinių paslaugų formų kūrimas siekiant optimalesnio ir efektyvesnio jų valdymo. Pastebima tendencija, kad vis dažniau socialinių paslaugų teikėjo vaidmenį perima nevyriausybinės organizacijos, asociacijos, juridiniai ir fiziniai asmenys, populiarėja savanorystė.
Svarbu pažymėti, kad, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, savivaldybės kiekvienais metais neišnaudoja piniginei socialinei paramai skiriamų lėšų, pvz., 2020 m. liko 6,9 mln. eurų nepanaudotų lėšų. Nepanaudotas lėšas savivaldybės turi teisę perskirstyti arba perkelti į kitų metų biudžetą, pvz., tokioms sritims, kaip socialinę riziką patiriančių žmonių reabilitacijai ir integracijai, pagalbai vaikams ir jų šeimoms ir t. t. Trumpai tariant, lėšų socialinei sričiai yra, tik kyla klausimas: kodėl jos lieka nepanaudotos?
Akivaizdu ir tai, kad socialinių paslaugų neprieinamumas šeimoms, auginančioms vaikus su negalia, vis dar išlieka neišspręsta problema. Todėl šioje srityje reikalingi gilesni tyrimai, kurie padėtų nustatyti ir įvardyti problemas, ribojančias socialinės įtraukties procesus šeimoms, auginančioms vaikus su negalia.
Vaikų Dienos Centrai Kaip Pagalbos Forma
Viena iš galimų pagalbos formų šeimoms, auginančioms vaikus su negalia, yra vaikų dienos centrai. Tai numatyta ir LR Vyriausybės programoje, pagal 2.4. priemonę „Plėsti vaikų dienos centrų savivaldybėse veiklą, teikiant nestacionarias dienos socialinės priežiūros paslaugas vaikams ir šeimoms“ (LR Vyriausybės programa, 2020). Vaikų dienos centrų samprata Lietuvoje keičiasi: jeigu anksčiau buvo kalbama apie dienos centrus tik vaikams iš socialinę riziką patiriančios aplinkos (Gudžinskienė ir kt., 2016), tai vyraujančios tendencijos rodo, kad dienos centrai tampa vis labiau prieinami visiems bendruomenės vaikams.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Nuo 2021 m. vaikų dienos centrai teikia akredituotas socialinės priežiūros paslaugas. Vaikų dienos centruose teikiamų socialinių paslaugų vaikams veiksmingumas yra diskutuotinas ir tam reikalingas kokybės gerinimas ir galimybių plėtojimo mechanizmas (Targamadzė, 2017). Politikos priemonių sistemoje aktualiausia tampa darbo ir šeimos vaidmenų derinimas (Vyšniauskienė, Brazienė, 2017), kai neformalųjį vaikų ugdymą galima priskirti darbo rinkos priemonei (Dilytė ir kt., 2020). Siekiant užtikrinti efektyvų paslaugų valdymą, svarbus yra tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir valstybiniu, ir savivaldos lygmeniu (Gečienė, Raišienė, 2018). I. Tamutienė (2020) mano, kad, siekiant vaikų ir šeimų gerovės, bendradarbiavimas tarp valdžios institucijų, nevyriausybinių organizacijų ir pavienių piliečių yra gyvybiškai svarbus veiksnys.
Tyrimo objektas - socialinė įtrauktis vaikų dienos centruose. Tyrimo tikslas - identifikuoti vaikų su negalia socialinės įtraukties galimybes vaikų dienos centre. 2. Identifikuoti problemas, kylančias teikiant socialines paslaugas socialinės įtraukties kontekste. 3. Išanalizuoti socialinės įtraukties galimybes vaikams su negalia vaikų dienos centruose.
Tyrimais nustatyta, kad šeimos, kurios dirba lankstesniu darbo grafiku (Stefanidis, Strogilos, 2020), naudojasi vaikų priežiūros paslaugomis (McConkey ir kt., 2021), sėkmingiau funkcionuoja visuomeniniame gyvenime (McConnell ir kt., 2015). Viena iš priežasčių, kodėl tėvai, augindami vaiką su negalia, atsiduria atskirtyje, yra vaiko priežiūros ir darbo santykių suderinamumo sunkumai (Grigaitė, Jurevičiūtė, 2019). Tyrimais nustatyta, kad tėvų dalyvavimas darbo rinkos procesuose gerina visos šeimos gyvenimo kokybės rodiklius (Stefanidis, Strogilos, 2020).
Vaikų dienos centrai teikia paslaugas vadovaudamiesi savivaldybių patvirtintais tvarkos aprašais, kurie rengiami vadovaujantis akredituotos vaikų dienos socialinės priežiūros teikimo reikalavimais ir rekomendacijomis (LR socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas Nr. A1-658, 2020). Siekiant sudaryti teisines ir organizacines sąlygas stiprinti šeimos institutą, 2019 m. Vyriausybė patvirtino ir bazinį paslaugų šeimai paketą (LR Vyriausybės nutarimas Nr.
Kaip žinia, nuo 2021 m. vaikų dienos centrus gali lankyti visi bendruomenės vaikai, nepaisant šeimos finansinių galimybių bei socialinio statuso. Vaikų dienos centrų akreditacija įpareigojo organizacijas pasirengti dokumentų paketą, kuris reglamentuotų tokių įstaigų veiklą. Tai žingsnis į priekį, nes bus užtikrinamas nuolatinis finansavimas, sistemingas vaikų dienos centrų administravimas ir galimai geresnė paslaugų kokybė - bent jau tokio tikslo siekia LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Socialinių Paslaugų Teikėjai
Socialinių paslaugų įstaigų steigėjas gali būti valstybė, savivaldybė ar nevyriausybinės organizacijos, religinės bendruomenės (žr. 1 pav.).
Organizacijų plėtros galimybės priklauso ir nuo geografinės lokacijos ypatumų. Manoma, kad didžiuosiuose miestuose veikiančios organizacijos yra inovatyvesnės, o nuo didesniųjų ekonomikos centrų nutolusiuose regionuose veikiančios organizacijos labiau orientuotos į vietos gyventojų poreikius ir vietos išteklių panaudojimą (Gečienė, Raišienė, 2019).
Socialinių Paslaugų Diferencijavimas Lietuvoje
Lietuvoje socialinės paslaugos diferencijuojamos pagal klientų grupes, pagal teikėjo pavaldumą, pagal paslaugos pobūdį (Žalimienė ir kt., 2013) ir skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias socialines paslaugas (žr. 2 pav.).
Kaip matyti iš 2 paveikslo, vaikų dienos socialinė priežiūra ir dienos socialinė globa priskiriamos specialiosioms paslaugoms, kurios diferencijuojamos į atskiras rūšis ir pasižymi skirtinga administracine atskaitomybe. Pagal teisinius dokumentus šių paslaugų gavėjais gali būti ir vaikai su negalia bei jų šeimos nariai.
Vaikų Dienos Centrai: Statistika ir Tendencijos
Paslaugų teikimo dažnumas priklauso nuo konkrečios paslaugos ir nuo individualaus asmens ar jo šeimos poreikio. Šeima, kuri pageidauja, kad jų vaikas lankytų vaikų dienos centrą, gali kreiptis į savivaldybę ar vaikų dienos centro veiklas vykdančią organizaciją ir pateikti prašymą. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, socialines paslaugas dienos centruose gaunančių vaikų su negalia skaičius kasmet didėja.
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. sausio-birželio mėn. duomenimis, Lietuvoje veikė 435 vaikų dienos centrai. Vaikų dienos socialinės priežiūros paslaugos buvo skirtos 8 468 vaikams, iš jų vaikai su negalia - 123, vaikai iš socialinę riziką patiriančių šeimų - 2 246, kiti bendruomenės vaikai - 5 952 (2021-06-21 Neįgaliųjų teisių komisijos posėdis, 2021). Lyginant Lietuvos statistikos departamento ir LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenis, išryškėjo įdomus faktas, kad iš 4 032 negalią turinčių vaikų tik 123 lanko vaikų dienos centrus, skirtus visiems bendruomenės vaikams, likusieji paslaugas gauna specialiuose ir tik negalią turintiems asmenims skirtuose centruose. Pasitaiko atvejų, kai tą patį neįgaliųjų dienos centrą lanko ir vaikai, ir suaugę neįgalūs asmenys. Tai gali neigiamai atsiliepti teikiamų paslaugų kokybei, kadangi suaugusio žmogaus ir vaiko poreikiai skiriasi.
Siekiant sudaryti galimybes spręsti šeimai (asmeniui) savo socialines problemas, palaikyti socialinius ryšius su visuomene, padėti įveikti socialinę atskirtį bei užkirsti kelią asmens (šeimos), bendruomenės socialinėms problemoms kilti, sudaryti sąlygas asmeniui (šeimai) ugdyti ar stiprinti gebėjimus, nuo 2021 m. laikino atokvėpio paslaugos - tai artimiesiems ar globėjams, slaugantiems vaikus ar suaugusius šeimos narius su negalia, suteikiama galimybė laikinai pailsėti nuo prižiūrimo asmens slaugos, priežiūros suteikimas. Šių paslaugų gavėjų skaičius padidėjo 100 proc. Laikino atokvėpio paslaugos yra vystomos norint padėti žmones su negalia ir senyvo amžiaus asmenis prižiūrintiems artimiesiems derinti asmeninį bei visuomeninį gyvenimą su artimojo slauga bei priežiūra. Žmones su negalia ir senyvo amžiaus asmenis prižiūrintys artimieji gali derinti laikino atokvėpio formas pagal savo poreikius - vieną kartą rinktis paslaugas asmens namuose, kitą kartą - institucijoje. asmeninės pagalbos teikimas asmenims su negalia, kurias teikia asmeninis asistentas. Manome, kad asmeninis asistentas palengvina ir šviesesnėmis spalvomis nuspalvina ne tik asmens, bet ir jų šeimos narių kasdienybę - į darbus gali grįžti asmenų su negalia šeimos nariai, kurie iki šiol užsiimdavo namiškio su negalia priežiūra, o negalią turinys asmenys gali ne tik integruotis į darbo rinką, bet ir studijuoti, dalyvauti kultūriniame gyvenime ir kitose veiklose.
tags: #socialines #itraukties #paslaugos