Visuomenės sėkmė visų pirma vertintina pagal tai, kiek visuomenės nariai gali būti laisvi - taip yra sakęs Nobelio Taikos premijos laureatas, socialinio teisingumo apmąstytojas Amartya Sen.
Tačiau negalią turintys žmonėms vis tebėra globos, gailesčio, rūpesčio objektai, už juos sprendžia kiti žmonės, patiems spręsti dėl savo gyvenimo, būti savarankiškais savo likimo subjektais jiems galimybių maža.
Tapo įprasta ir normalu, kad negalią turinčių žmonių laisvės ir galimybė rinktis yra smarkiai ribojamos. Ribojamos dėl to, kad netikima šių žmonių galimybėmis, dėl to, kad aplinkoje yra daugybė jiems iškylančių kliūčių - fizinių, psichologinių, administracinių ir net teisinių.
Dėl to negalių turintys žmonės gali būti talpinami į globos įstaigas atskirtai nuo visuomenės, jiems gali būti atimamos teisės atimant teisinį veiksnumą, jie talpinami mokytis ir dirbti atskirose įstaigose.
Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių konvencija (toliau - Konvencija), kuri šaliai ją ratifikavus (Lietuva ją ratifikavo 2010 metais) tampa negalią turinčių žmonių politikos šalyje vektoriumi, įpareigojo šalis išsilaisvinti iš paternalistinės negalios sampratos ir įgyvendinti žmogaus teisėmis - orumu ir laisvėmis - grįstą sampratą.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Žmogaus teisėmis grįstas negalios modelis numato, pagal Konvencijos 3-io straipsnio nuostatą, pagarbą asmens prigimtiniam orumui, individualiam savarankiškumui, įskaitant laisvę pačiam spręsti ir rinktis, o taip pat ir asmens nepriklausomumui.
Vien pagal šį principą nesunku pastebėti, kad negalios politika Lietuvoje neatitinka žmogaus teisių modelio dėl investavimo į vadinamųjų grupinio gyvenimo namų, socialinių dirbtuvių ar socialinių įmonių plėtrą, dėl tam gausiai skiriamų biudžeto, tame tarpe ES lėšų, kurios nėra nukreiptos į socialinę įtrauktį ir veiksmingą neįgaliųjų dalyvavimą bendruomenėje.
Grupiniai gyvenimo namai ir socialinės dirbtuvės tik atkartoja segregacinį globos institucijų modelį, nes negalią turintys žmonės netampa lygiateise visuomenės dalimi. Tą labai aiškiai pasako ir 19-asis Konvencijos straipsnis, kuri kalba apie negalią turinčio asmens teisę gyventi bendruomenėje, tai yra, ne jiems specialiai sukonstruotose vietose, kas yra grupiniai gyvenimo namai, bet ten pat ir taip pat, kaip gyvena visi žmonės.
Grupiniuose gyvenimo namuose perkelti iš globos institucijų žmonės tokios laisvės ir teisės neturi, jie yra „pririšti“ prie institucijos, negali išvykti gyventi su pagalba kitur, panašiai kaip baudžiavos laikais baudžiauninkai buvo pririšti prie dvaro.
Asmeninė Pagalba: Raktas į Savarankišką Gyvenimą
Gerai, sakysite, o kas bendro tarp grupinių gyvenimo namų ir asmeninės pagalbos? Ogi tai, kad pasirinkta ypač klaidinga socialinės ne-įtraukties strategija: investicijos į grupinio gyvenimo namus atėmė galimybę visapusiškai investuoti į asmeninę pagalbą tiems per 250 tūkst.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
19-as Konvencijos straipsnis aiškiai pasako ne tik tai, kad žmogus turi teisę pasirinkti gyventi ne neįgaliesiems specializuotuose namuose, bet gyventi tokiose pat aplinkose, kaip ir visi kiti žmonės, atviroje visuomenėje. Kad žmogus galėtų savarankiški gyventi, kitų nekontroliuojamas, bet pats kontroliuoti savo gyvenimą, pats spręsti, kuo ir kaip jis nori būti. Tačiau tam būtina asmeninė pagalba.
Labai blogai, kad šiandien ir toliau veikia Civilinio kodekso nuostata, leidžianti atimti iš asmens žmogaus teises, ribojant jo ar jos teisinį veiksnumą dėl negalios, vietoje asmeninės pagalbos suteikimo asmeniui. Asmeninė pagalba yra ta priemonė, kuriuo įveikiamos šios norma tebelaikomos, įsišaknijusios socialinės segregacijos formos.
Asmeninė pagalba reiškia, kad kiekvienas negalią turintis žmogus pagal savo individualų poreikį gauna jam būtiną pagalbą gyventi savarankiškai.
Savarankiškas gyvenimas reiškia, kad žmogus gyvena ne sugrupuotas su kitais neįgaliaisiais be jokio kito pasirinkimo, ar įkalintas šeimoje ir įkalinant šeimos narius, o gyvena gaudamas pagalbą, savarankiškai, kaip kiekvienas suaugęs žmogus.
Savarankiškas gyvenimas reiškia, kad pats žmogus, o ne kiti, ne tėvai ir ne globėjai, ne socialiniai darbuotojai ir ne valdininkai, o pats žmogus sprendžia, kur ir su kuo jis ar ji nori gyventi. Tam, kaip teigiama 19-ame Konvencijos straipsnyje, būtina asmeninė pagalba.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Vienam žmogui reikės 24 valandų pagalbos, tokios, kokios būtent jam ar jai reikia, tuo pat ir dviejų pagalbininkų nuolat. Antai, mano kolegė JT Neįgaliųjų teisių komitete iš Australijos tokią pagalbą ir turi, dėl to ji gali dirbti universitete, išgerti taurę norimo gėrimo su draugais miesto kavinėje. Kitam žmogui reikės visai kitokios pagalbos, antai turinčiam intelekto negalią gali reikėti žmogaus, padedančio suprasti rašytinius ir žodinius tekstus, kas vyksta ir taip priimti jam reikalingus sprendimus.
Kad asmeninė pagalba būtų veiksmingas įrankis, ji turi būti prieinama kiekvienam negalią turinčiam asmeniui, nesvarbu, kokia negalia - ar fizinė, ar intelekto, ar psichosocialinė, ar bet kuri kita.
Asmeninė pagalba yra susijusi su dar keliomis žmogaus teisių modelio, nusakyto Konvencijoje, nuostatomis. Pirma, tai yra prieinamumas prie bendrųjų paslaugų - socialinių, sveikatos, švietimo, užimtumo paslaugų, kurios teikiamos visiems. Neturi būti neįgaliųjų pliažo, kaip yra pažymėta Melnragėje, ar neįgaliesiems skirtų sveikatos ar darbo, ar mokymosi vietų. Prieinamumas reiškia kliūčių nebuvimą, universalų prieinamumą, visų aplinkų pritaikymą visiems.
Antra, su kuo susijusi asmeninė pagalba, yra tinkamas sąlygų pritaikymas švietimo ar darbo aplinkose. Tai reiškia, kad sąlygos mokytis ar dirbti pritaikomos pagal asmeninius poreikius, tai, kas būtina konkrečiam asmeniui, kad ji ar jis galėtų sėkmingai mokytis ar dirbti drauge su visais, ne atskirai neįgaliesiems sukonstruotose aplinkose.
Asmeninis asistentas yra asmeninės pagalbos dalis. Asmeninis asistentas neturėtų būti traktuojamas kaip tipinė socialinio darbuotojo paslauga. Socialinį darbuotoją tam tikroms iš anksto apibrėžtoms funkcijoms atlikti skiria socialinių paslaugų įstaiga, jam ir atlyginimą moka įstaiga.
Tuo tarpu asmeninis asistentas nėra teikiama paslauga, kaip yra socialinio darbuotojo atveju. Asmeninio asistento darbdavys taip pat turi būti ir negalią turintis žmogus. Tam negalią turintis žmogus turi turėti asmeninį biudžetą, kuriuo jis ar ji gali laisvai disponuoti, samdydamas sau asmeninį asistentą, kitaip tariant, rinktis tokį žmogų dirbti asmeniniu asistentu, kuris ar kuri jam tinka ir patinka.
Mano žiniomis, Lietuvoje asmeninis asistentas yra skiriamas, be to, jam atlygį moka savivaldybė. Negalią turintis žmogus eilinį kartą tampa rūpesčio ir globos, kitų žmonių kontrolės objektu, bet ne savo gyvenimo subjektu. Paskirtas asmeninis asistentas yra panašu, kas yra ir grupiniai gyvenimo namai - geriau nei neturėti jokios pagalbos ar būti apgyvendintam didžiulėje įstaigoje.
Kartais šeimos nariai tikisi, kad jie galės dirbti asmeniniais asistentais. Patirtis rodo, kad tai nėra tinkamas modelis neįgalaus asmens savarankiškam gyvenimui ir socialinei įtraukčiai užtikrinti. Be to, šeimos nariui dėl sveikatos ar mirties netekus galimybės globoti neįgalaus nario, šis neišvengiamai bus perkeltas į globos įstaigą.
Mano nuomone, būtina esminė diskusija ir esminių politinių sprendimų priėmimas: ar asmeninis asistentas yra šioks toks gyvenimo sąlygų palengvinimas nedidelei grupelei neįgaliųjų, ar vis dėl to asmeninė pagalba yra visų negalią turinčių žmonių išlaisvinimas iš priklausomybės nuo kitų, sudarant sąlygas jiems patiems spręsti ir suteikiant pagalbą gyventi lygiomis teisėmis visais, ne atskirtyje, ne skurde, o prasmingai dalyvauti visuomenėje švietimo, sveikatos ar užimtumo srityse.
Vykstant institucinei globos pertvarkai, proto ir psichikos negalią turintys žmonės gali dalyvauti socialinėse dirbtuvėse, po kurių dalis, tikimasi, įsilies į darbo rinką. Tokių dirbtuvių dabar yra 27, jose gaminama nuo rankdarbių iki maišų palaikams. Pertvarką koordinuojantis ekspertas Gytis Baltrūnas sako, kad šios dirbtuvės pasiteisino ir jas lankę neįgalieji galės rasti vietą darbo rinkoje.
Kėdainiuose rasti „Gyvenimo namus sutrikusio intelekto asmenims“ nesunku. Dviaukštis tvarkingas pastatas yra tarp daugiabučių netoli vienos pagrindinių gatvių. Pasitikusi „Gyvenimo namų“ vadovė Asta Rekštienė sako, kad kiemsargio nereikia - gyventojai kiemą tvarko patys. Taip pat gamina valgyti ir kiekvieną dieną pusė jų eina į socialines dirbtuves.
Erdviame kambaryje aplink stalą susėdę dešimt neįgaliųjų užsiėmę savais darbais - neria, siuva, klijuoja. „Daugiausia neriu vasarines moteriškas pirštines ir servetėles, čia mėgstamiausi mano dirbiniai. Bet dar esu siuvinėjusi, su siuvimo mašina siuvusi.
Juos parduoti padedanti rinkodaros specialistė Miglė Tereikytė sako, kad labai perkami gaminiai iš odos - rankomis siūtos piniginės, lankeliai. Perkamos ir prijuostės, maži padėklai, prekyba vis labiau įsibėgėja. sekėjų. Sulaukiame daugybės žinučių, o prekyba internete klesti. Dėl gaminių kainų mes pasitariame tarpusavyje, kaip vertintume tą produktą, kokia būtų jo savikaina, ir taip nustatome. Pas mus kainos nėra didelės, nes tikslas yra ne uždirbti, o kad žmonės lavintųsi, dėl to jos nėra tokios aukštos“, - sako rinkodaros specialistė M.
Aštuonis mėnesius veikiančias dirbtuves lanko dešimt žmonių. „Atsiskleidžia jų galios. Jie jaučiasi įvertinti, ir, kai nuperka jų gaminius, labai džiaugiasi tuo, kad, matai, aš čia padariau labai gražiai, nupirko mano pagamintą dirbinį. Jie pasidarė motyvuoti, jiems atsirado pasitikėjimo savo jėgomis, jų ir sveikata geresnė pasidarė“, - sako „Gyvenimo namų sutrikusio intelekto asmenims“ vadovė A.
„Medžiagoms mums yra skirta 500 eurų kiekvieną mėnesį, už juos mes perkame medžiagas, neįgalieji kiekvieną mėnesį gauna kompensaciją, tai yra 38 eurai kiekvienam dirbtuvių dalyviui, esame taip sutarę, kad už gerus darbo rezultatus jiems mokėsime priedus“, - sako A.
Socialinės dirbtuvės - dalis Neįgaliųjų reikalų departamento įgyvendinamo projekto „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“. Šešiuose regionuose įkurtos 27 dirbtuvės, jose dirba 448 žmonės, turintys proto ir psichikos negalią. Socialinės dirbtuvės, planuojama, vyks trejus metus, o tai yra alternatyva dienos globai.
G. „Dabar, po ilgametės globos, po požiūrio, kad tie žmonės nieko negali, už juos reikia padaryti, reikia nuspręsti, turime dirbtuves. Reikėtų, kad dirbtuvės būtų tas pats pradinis taškas arba vadinamas nulis, kopiant į viršų. Kai kuriems trumpiname laiką iki dviejų valandų, iki keturių valandų. Nes iš tikrųjų žmogui, kuris nuo pat gimimo užaugęs institucinėje globoje, kai visada už jį visada viskas buvo padaryta, pačiam atlikti kad ir dvi valandas kažkokią užduotį yra pakankamai sudėtinga“, - sako G.
Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių ekspertas, VDU profesorius J. Ruškus sako, kad Lietuva yra ratifikavusi Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją ir įsipareigojo siekti visiškos negalią turinčių žmonių įtraukties. Tai yra, kad nesvarbu, kokią negalią turintys žmonės gyventų ir dirbtų lygiai su visais bendruomenėje.
„Viena vertus, skiriama daug pinigų, kad neįgalieji dirbtų ir darytų kažkokius daugiau ar mažiaus prasmingus darbus. Kita vertus, klausimas yra, kiek iš tikrųjų tos socialinės dirbtuvės prisideda prie neįgaliųjų socialinės įtraukties, nes iš tikrųjų jos dažniausiai įsikūrusios atskirai nuo darbo rinkos, negalią turintys žmonės dirba atskirai nuo visų žmonių“, - sako J.
Štai lentelė, apibendrinanti pagrindinius skirtumus tarp grupinių gyvenimo namų ir asmeninės pagalbos:
| Savybė | Grupiniai Gyvenimo Namai | Asmeninė Pagalba |
|---|---|---|
| Gyvenimo Aplinka | Specializuota, atskirta nuo bendruomenės | Įprasta, integruota į bendruomenę |
| Kontrolė | Institucijos kontrolė | Asmens kontrolė |
| Laisvė | Ribota | Neribota |
| Finansavimas | Institucinis | Asmeninis biudžetas |
| Tikslas | Globa ir priežiūra | Savarankiškas gyvenimas ir įtrauktis |
tags: #socialines #itraukties #alternatyvos