Šiame straipsnyje nagrinėjama ir kritiškai analizuojama K. R. Popperio socialinės mokslo įtakos bei socialinės inžinerijos idėjos. Straipsnio tikslas - rekonstruoti Popperio argumentus, pasisakančius prieš utopinę socialinę inžineriją, bei argumentus, pasisakančius už racionalų, moksliniais standartais pagrįstą, atviros visuomenės tvarkymą pasitelkiant nuosaikią socialinę inžineriją.
Socialinės inžinerijos sąvokai, susiedamas ją su įvairiomis socialinėje filosofijoje nagrinėjamomis problemomis, daug dėmesio skyrė filosofas K. R. Popperis (1902-1994). Visuomenės valdymo technologai, arba socialiniai inžinieriai, pirmiausia yra politikai. K. R. Popperis skiria utopinę ir dalinių sprendimų socialinę inžinerijas.
Nagrinėjant į gerovės valstybės sukūrimą nukreiptus projektus iškyla probleminiai klausimai: kiek jų vykdymas gali būti paremtas tik technokratinėmis siaurąja prasme kompetencijomis - specifinių / ekspertinių gamtos mokslo, technologinių (inžinerinių) ir, pavyzdžiui, ekonominių-vadybinių žinių pritaikymu? Kokį vaidmenį tokiuose projektuose atlieka moralinės ir su jomis susijusios politinės, kultūrinės ir kitokios bendražmogiškosios vertybės?
Kiek bendrąja prasme aksiologinė prieiga prie projektų, nukreiptų į gerovės valstybės kūrybą, gali būti supriešinta su technokratiniu šių projektų vykdymu? Ar demokratija ir technokratija yra konfliktuojantys, nesutaikomi valdymo ir aktualių visuomenei problemų sprendimo būdai?
Technokratija įprastai apibrėžiama kaip valdymas remiantis moksliniu ir technologiniu (ekspertiniu) žinojimu. Technokratija yra skiriama nuo epistokratijos (Epistocracy) - kai valdo specifinėmis politinėmis, istorinėmis, ekonominėmis žiniomis disponuojantys asmenys; tai išmintingųjų filosofų valdžia - sena, jau Platono propaguota idėja. Technokratija taip pat yra skiriama ir nuo meritokratijos (Meritocracy) - kai valdo asmenys, kurie pasižymi išskirtiniais gabumais ar laimėjimais visuomenėje.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Technokratinis visuomenės valdymas ir problemų sprendimas pretenduoja realizuoti Europoje dar Švietimo laikotarpiu užgimusią idėją, kad visuomenė gali būti tvarkoma / valdoma efektyviai ir racionaliai naudojant mokslo žinias. Technokratiją suprantant kaip nuo mokslo (pirmiausia gamtos mokslų) ir technikos ekspertų (inžinierių) duodamų komandų priklausomą valdymą, politikai turi būti traktuojami tik kaip efektyviausių / racionaliausių sprendimų komunikatoriai, o tikroji sprendimo galia priklauso būtent mokslo ir technologijų žinovams.
Vienas tokios technokratijos sampratos pavyzdžių yra Helmuto Schelsky’o (1912-1984) koncepcija, kurioje technokratija yra supriešinama su demokratija. Viena svarbesnių H. Schelsky’o pozicijos teorinių implikacijų yra tai, kad šiuolaikinėje politikoje nebetenka svarbos norminė pasaulėžiūra.
Tai reiškia, kad nesvarbu, kas jūs - kairieji ar dešinieji, sprendimus reikės priimti (jeigu tikrai norima, kad jie būtų maksimaliai efektyvūs ir racionalūs) remiantis mokslo ir technikos žiniomis. Iliustruojant šį požiūrį dabartiniais pavyzdžiais: mes negalime įjungdami demokratinę balsavimo procedūrą ar reikšdami savo vertybines nuostatas nuspręsti, kaip geriau valdyti COVID-19 pandemiją siekiant išsaugoti kuo daugiau žmonių gyvybių.
Technokratija šiuo atveju reiškia politinių sprendimų priėmimą, vadovaujantis ekspertinėmis visuomenės sveikatos specialistų ar epidemiologų žiniomis ir rekomendacijomis. Remiantis H. Schelsky’o įžvalgomis galima teigti, kad dabar turime situaciją, kai net ir mūsų atstovaujamoje demokratijoje politikai iš tikro nebevaldo: jeigu jie nori priimti gerus sprendimus, turi būti konsultuojami pačių įvairiausių technikos ir mokslo sričių ekspertų.
Tai pasakytina apie bet kurią sritį - energetiką, sveikatos apaugą, savižudybių ar korupcijos problemų sprendimą, emigracijos valdymą ir kt. Visoms šioms problemoms spręsti reikalingos ekspertinės žinios, kurių negali pakeisti politikų nuomonės vienu ar kitu klausimu, jų vertybiniai įsitikinimai.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Politikai nežino ir negali žinoti, kaip spręsti švietimo, sveikatos apsaugos ar bet kurios kitos srities problemas, jeigu jie patys nėra tų sričių ekspertai arba jeigu nesiremia šių sričių ekspertiniu žinojimu. H. Schelsky’as kalba apie „techninę valstybę“, prie kurios bus pereita palaipsniui ir be kokių nors revoliucijų - mokslo ir technologijų srities ekspertinės žinios yra tai, kas svarbiausia siekiant efektyvumo ir gerovės bet kurioje srityje.
Čia atsiranda technokratijos ir demokratijos supriešinimas: „Palyginti su valstybe kaip universaliu techniniu vienetu, klasikinis demokratijos supratimas, kad ji reiškia bendruomenę, kurios politika priklauso nuo liaudies valios, tampa vis labiau iliuzinis. „Techninė valstybė“, nors ir nebūdama antidemokratinė, atima iš demokratijos jos esmę.
Technokratinė utopija turėtų atrodyti maždaug taip: žmogus apskritai pašalinamas iš valdymo ir politinių sprendimų priėmimo procedūrų, o šią funkciją perima dirbtinis intelektas. Turime algoritminį valdymą, arba kompiuterinę politiką. Tokiu būdu žmonija maksimaliai efektyviai ir racionaliai, remdamasi sukauptu moksliniu ir technologiniu žinojimu, prieinamu kur nors kompiuteriniame debesyje, išsprendžia visas problemas ir pasiekia gerovės valstybės kaip rojaus žemėje būseną.
Jeigu politinius, socialinius, ekonominius ir visus kitus sprendimus galėtų priimti dirbtinis intelektas, būtų galima visiškai išvengti netobulų žmonių daromų ribotų sprendimų. Nors jau dabar dirbtinis intelektas puikiai žaidžia šachmatais, o kai kurie robotai prekybos centre galėtų atlikti salės darbuotojo funkcijas, bent jau artimiausioje ateityje šios utopijos įgyvendinti dar negalėsime: vis dar neturime algoritmų, kurie efektyviai spręstų etinius-moralinius, arba vertybinius, klausimus.
Kol kas dirbtinio intelekto sistemų dar negalime užprogramuoti taip, kad jie taptų sąmoningi vertybinius sprendimus autonomiškai galintys priimti individai. Tad kiek pagrįstas yra technokratijos ir demokratijos supriešinimas? Technokratijos patrauklumą lemia jos tikslas - tai kova su nekompetentingais ir / arba korumpuotais asmeninius interesus prieš visuomenės interesus iškeliančiais politikais.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Technokratijos šalininkai mano, kad mokslininkai ir technologai gali pateikti neideologizuotus argumentus kaip geriausiai / efektyviausiai spręsti vienas ar kitas problemas visuomenėje - ekspertų pateikiami argumentai yra nukreipti į efektyvumą, racionalumą, bet ne į asmeninės naudos siekimą.
Nėra abejonių, kad daugybę problemų visuomenėje ar valstybėje galima išspręsti tik siaurąja prasme technokratiniais metodais - remiantis ekspertiniu gamtos mokslų, matematikos, technologiniu / inžineriniu, vadybiniu-ekonominiu ir kitu žinojimu. Tačiau egzistuoja ir taip suprastos technokratijos ribos - moralinių-vertybinių klausimų sprendimas, vertybinių konfliktų valdymas yra tai, kas peržengia siaurų technomokslinių profesinių kompetencijų ir metodologijų rėmus.
Kitas dalykas - neįmanoma iš valstybės eliminuoti vertybinių klausimų sprendimo. Valstybė negali būti ideologiškai neutrali. Istoriniai pavyzdžiai rodo, kad iš esmės yra dvi galimybės, į ką gali būti orientuoti politiniai sprendimai: galima arba ginti individo laisves ir teises, arba individo veiklos laisvę įvairiais aspektais varžyti, o tam reikės priimti ir atitinkamus vertybinius sprendimus bei juos įgyvendinti remiantis atitinkamai demokratine arba nedemokratine administracine technika.
Vertybinių klausimų sprendimo negalima redukuoti į paprastas algoritmines komandas, jų sprendimui (griežta prasme) apskritai nėra pritaikoma gamtamokslinė ar technikos (inžinerinių) mokslų (siaurąja prasme) metodologija. Technokratija kaip gamtos, inžinerijos ir kai kurių socialinių mokslų kompetencijų taikymas politikoje nėra panacėja. Tokio metodo adoravimas yra utopiškas.
Iš čia kyla nepagrįstas demokratijos ir technokratijos supriešinimas. „Socialinė inžinerija“ yra technokratiškas terminas, tačiau jis negali būti redukuotas tik į gamtamokslines, technologines ar atskirų socialinių mokslų kompetencijas.
Socialinės inžinerijos kontekste technokratijos sąvoka išplečiama: technokratija turi būti traktuojama kaip interdiscipliniška prieiga prie visuomenei aktualių klausimų sprendimo, kuri derina įvairių mokslų (gamtos, technikos, socialinių ir humanitarinių) metodologijas, priklausomai nuo sprendžiamos problemos ir situacijos.
Skiriami dviejų tipų - siaurąja ir plačiąja prasmėmis - technokratiniai projektai. Pirmoji grupė - tai siaurąja arba griežta prasme technokratinių sprendimų reikalaujantys projektai, kurie daugiausia yra koordinuojami gamtos mokslininkų ir / ar inžinierių.
Vertybių klausimai šiuose projektuose yra antraeiliai arba kokios nors vertybės tampa tikslais, kurių siekiama technomoksliniais sprendimais ar priemonėmis: vakcinos sukūrimas ir skiepijimo proceso organizavimas; transporto sistemos pertvarkymas, pavyzdžiui, kilpinio eismo Vilniaus senamiestyje įdiegimas (sudaro sąlygas vilniečiams ir miesto svečiams daugiau mėgautis architektūra, pramogomis ir mažiau - automobilių išmetamosiomis dujomis); kibernetinio saugumo užtikrinimas šalyje; Astravo atominės elektrinės gaminamos elektros patekimo į Lietuvos energetinę sistemą blokavimas; aplinkosaugos klausimų sprendimas ir kt.
Antroji grupė - tai socialinės inžinerijos projektai, kuriuos galima pavadinti technokratiniais plačiąja prasme arba interdisciplininiais projektais. Juose derinamos įvairių (daugiausia socialinių ir humanitarinių) mokslų ekspertinės žinios sprendžiant vertybinius klausimus.
Kadangi vertybės čia iškyla į pirmą planą, galima kalbėti apie vertybinę technokratiją - ekspertinės žinios naudojamos sprendžiant su žmogiškosiomis vertybėmis (moralinėmis, kultūrinėmis, socialinėmis ir kt.) susijusias problemas: mokesčių sistemos reforma; valstybės prioritetinių sričių ir siekiamų ilgalaikių tikslų formavimas; korupcijos problemos sprendimai; švietimo sistemos pertvarkymas; žmogaus teisių užtikrinimas ir kitos problemos, vienaip ar kitaip susijusios su laisvės, lygybės, teisingumo ir kt. moralinėmis vertybėmis ar idealais, kurių nagrinėjimas jau peržengia grynai technomokslines kompetencijas ir metodologijas.
Socialinė inžinerija yra vienas iš metodų, galimų taikyti politikoje. Jį naudojant iškyla specifinių metodologinių ir techninių keblumų. Vertybinių klausimų ekspertinė diskusija gali pareikalauti daug energijos ir laiko (nebūtinai atvesdama skirtingų sričių ekspertus prie bendro sutarimo), ypač jeigu kokiems nors projektams įgyvendinti reikalinga atlikti mokslinius tyrimus, socialinius eksperimentus arba surinkti reikalingą mokslinę informaciją.
Paprasčiau yra remtis politinių lyderių iniciatyva priimant vienokius ar kitokius nutarimus, bet tokiu atveju rizikuojama priimti nekokybiškus, ilgalaikės naudos visuomenei neduodančius sprendimus. Apskritai tiek siaurąja, tiek plačiąją prasmėmis technokratiniams projektams vykdyti turėtų būti susiformavęs (ar suformuotas) bendrai palankus visuomenės požiūris į mokslą ir juo grindžiamus sprendimus.
Tokiai būklei pasiekti yra reikalingos ilgalaikės pastangos švietimo ir visuomenės informavimo srityse. Dalį sunkumų, iškylančių įgyvendinant į gerovės valstybės kūrybą orientuotus socialinės inžinerijos projektus, galima traktuoti kaip nulemtus gamtinės ir socialinės aplinkos skirtumų.
Politiniai sprendimai yra sudėtingi ne tik todėl, kad jie yra kompleksiški - daro poveikį daugeliui įvairiai sąveikaujančių ar susipynusių sričių, bet ir todėl, kad juos priimant reikia numatyti trumpalaikes ir ilgalaikes pasekmes, ką dažnai yra sunku ar net neįmanoma tiksliai padaryti, nes čia pradeda veikti socialinių reiškinių faktorius: gamtos reiškiniai, palyginti juos su socialiniais-kultūriniais, yra monotoniški.
Remiantis teorijomis ir dėsniais, gamtos arba fizinius reiškinius galima paaiškinti, daryti patikimas jų prognozes, taip pat galima ir efektyvi techninė jų kontrolė. Gamtos reiškiniai tam tikromis sąlygomis veikia pagal nekintančius dėsnius, gamtinių daiktų arba gamtinių materialių objektų savybes galima lengviau fiksuoti ir apskaičiuoti, nes jų, kitaip nei socialinių reiškinių, nelemia žmonių daromi vertybiniai sprendimai, įsitikinimai, pasirinkimai.
Dėl veiksnių (gamtinių ir kultūrinių), kurie gali daryti įtaką socialiniams reiškiniams, neapibrėžtumo ir / arba jų didelio kiekio, tokio tikslumo prognozės, kokios įmanomos gamtos moksluose, vertybių persmelktoje socialinėje sferoje yra neįmanomos.
Kita problema - ne visi sprendimai, kurie yra nukreipti į gerovės valstybės kūrybą, gali būti įgyvendinti vykdant socialinės inžinerijos projektus atskirų valstybių viduje - atsiranda poreikis ir globalių sprendimų arba globalios socialinės inžinerijos.
Popperio teigimu, atvira visuomenė ir mokslas turi daug bendrų bruožų: abu yra paremti kritiniu mąstymu, abu pasiryžę pripažinti savo klaidas, abu vystosi kritinių diskusijų dėka. Jei protas yra vienintelė iki šiol atrasta prievartos alternatyva, tuomet atvira visuomenė yra labai priklausoma nuo mokslo.
Mokslas teikia metodus ir idėjas nuosaikiai socialinei inžinerijai, kuri, Popperio manymu, sėkmingai sprendžia didžiąją dalį socialinių ir politinių problemų. Taigi be mokslo visuomenė negali būti atvira.
Šiame straipsnyje remiantis Vydūno požiūriu į moralinių vertybių vaidmenį valstybėje analizuojamas demokratijos ir technokratijos santykis. Nagrinėjant į gerovės valstybės sukūrimą nukreiptus projektus svarstoma, kiek jų vykdymas yra paremtas tik technokratinėmis siaurąja prasme kompetencijomis - gamtos, technologinių, ekonomikos ir kitų mokslų ekspertinių žinių pritaikymu ir kokį vaidmenį tokiuose projektuose atlieka moralinės vertybės.
Teigiama, kad demokratija ir technokratija neturi būti supriešinami kaip valstybės valdymo metodai; kad technokratija negali pakeisti demokratijos kaip individo laisvę ginančios socialinės sistemos.
Filosofas Vydūnas (1868-1953) - lietuvių tautos gynėjas ir lietuviškumo puoselėtojas. Savo tekstuose jis daug dėmesio skyrė moralinėms vertybėms, suprasdamas jas kaip pamatinę tautos gerovės ir jos užtikrinimui skirtos demokratinės valstybės pažangos sąlygą.
Gerovės valstybė yra kuriama įgyvendinant įvairius visuomenei svarbius projektus, dalį jų galima vadinti socialinės inžinerijos projektais. Jie gali būti nukreipti į svarbių visuomenės institucijų sukūrimą, panaikinimą, reformavimą / modifikavimą, taip pat ir į opių socialinių problemų sprendimą: žmogaus teisių užtikrinimą, švietimo sistemos, sveikatos apsaugos sistemos ir kitų pertvarkas; taip pat alkoholizmo ir narkomanijos, savižudybių, skurdo, emigracijos, korupcijos problemų sprendimą, ar tokių staiga atsiradusių krizinių situacijų - kaip dabartinė COVID-19 pandemija - valdymą.
Tokioms problemos spręsti ir gali būti naudojama specifinė valdymo arba administravimo technika - socialinė inžinerija. Tai tam tikra socialinė technologija, kuri šiame straipsnyje yra traktuojama kaip technokratinio valdymo rūšis.
ENThe main objective of this article is critical reconsideration of Popper’s ideas, concerning the influence of science on society and the social engineering. Our aim is the reconstruction of Popper’s counter-arguments against utopian social engineering and arguments for rational and scientific control of open society with the help of the piecemeal social engineering. He claims that the open society has many features in common with the science: both are based upon critical thinking, both are ready to admit their mistakes, both progress through critical discussion. If, according to Popper, reason is the only alternative to violence so far discovered, then the politics of the open society is strongly dependent on the science. Science provides methods and ideas for piecemeal social engineering that successfully solves majority of social and political problems. Therefore, without science, a society cannot be open.
Pagrindiniai socialinės inžinerijos principai
Visi socialinės inžinerijos metodai yra pagrįsti specifiniais žmogaus sprendimų priėmimo būdais. Sėkmingus išpuolių metodus:
- Žvejojimo (angl. Phishing) metodas, šio tipo išpuoliai yra labiausiai paplitę.
- Socialiniai inžinieriai naudoja el. kenksmingus interneto svetainių adresus, siekdami pakenkti taikinių naudojamoms sistemoms.
- Pažeidžiamumo įdiegimo (angl. Watering hole) metodas yra kenksmingo kodo įdiegimas į svetaines, kuriuose įpratę lankytis pasirinkti taikiniai.
- Banginių medžioklė (angl. Whaling) yra žvejybos ataka, nukreipta į aukšto rango darbuotojus ir vadovus, siekiant pavogti slaptą informaciją: asmens duomenis, prieigą prie ribotų paslaugų / išteklių ar kitą informaciją, turinčią reikšmingos vertės iš ekonominės ir komercinės perspektyvos.
- Preteksto (angl. Pretexting) metodu socialiniai inžinieriai sukuria ir išvysto suklastotą tapatybę ir naudoja ją informacijos gavimu.
- Masalas (angl. Baiting) yra dar vienas socialinės inžinerijos metodas, išnaudojantis žmogaus smalsumą.
- Pasitikėjimo (angl. Tailgating) metodas apima socialinio inžinieriaus fizinį siekį patekti į tam tikrą teritoriją kuri nėra tinkamai apsaugota.
Tyrimu, 1 grafike pavaizduoti motyvuojantys veiksniai, lemiantys socialinės inžinerijos išpuolius. finansinės naudos užima antrą vietą, toliau seka konkurencinio pranašumo motyvas, tuomet motyvas „dėl smagumo“, motyvą dėl keršto sudaro 10 proc.
| Motyvuojantis veiksnys | Procentinė dalis |
|---|---|
| Finansinė nauda | X% |
| Konkurencinis pranašumas | Y% |
| Dėl smagumo | Z% |
| Kerštas | 10% |
2 grafike pavaizduoti to paties autorių tyrimo gauti duomenys apie taikinius kurie yra dažnai pažeidžiami socialinės inžinerijos išpuolių.
Žmonės yra linkę pasitikėti vienas kitu ir turi polinkį lengvai atskleisti asmeninę informaciją. inžinerijos išpuoliams. Iš anksčiau minėtų pavyzdžių galima numanyti kokio masto išpuoliai yra įvykdomi dėl žmonių pernelyg didelio pasitikėjimo kitais.
Kaip apsisaugoti nuo socialinės inžinerijos:
- Neskubėkite.
- Socialiniai inžinieriai nori, kad pirmiausia elgtumėtės ir galvotumėte vėliau.
- Išnagrinėkite faktus.
- Įtarkite bet kokias nelauktas žinutes.
- Kritiškai vertinkite atsisiunčiamus failus.
- Geranoriški ir dosnūs pasiūlymai dažnu atveju yra netikri.
- Nustatykite aukštą šlamšto filtravimo lygmenį el. pašto nustatymuose.
tags: #socialines #inzenerijos #koncepcija