Modernioje visuomenėje inovacijos dažniausiai suprantamos, kaip teigiamas pokytis, ir yra vienas iš pagrindinių socialinių veiksnių, lemiančių visuomenės ryšių ir poreikių pasikeitimus. Pastaraisiais dešimtmečiais terminas „žinių visuomenė“ tapo įprastu apibrėžimu, nes jis aktualizuoja mokymosi svarbą visą gyvenimą. Globalizacija paskatino tarptautinių įmonių plėtrą ir kompleksinių įgūdžių turinčių specialistų poreikį, o jų paprasčiausiai nebuvo. Anksčiau švietimo sistema buvo paremta žmonių mokymu daryti (ir gerai daryti) konkrečią funkciją. Šiuolaikiniai mokytojai, perteikdami žinias, sprendžia ir jų pritaikymą laiko perspektyvoje: nes konkrečios žinios bus suskaitmenintos ir automatizuotos. Todėl šie, santykinai lengvai išmokti įgūdžiai, ateityje mokiniui duos mažiausiai vertės.
Taigi, dabar švietimas orientuotas ne į knygos turinio žinojimą, bet į žinių pritaikymą skirtingose situacijose. Tai skatina edukacijai koncentruotis į kūrybiškumą, kritinį mąstymą, socialinius ir emocinius įgūdžius, problemų sprendimą. Iš esmės dauguma mūsų laikmečio švietimo inovacijų yra materialūs daiktai, kompiuteriais paremtas mokymasis bei internete talpinami mokymo ištekliai. Naujos turinio pateikimo galimybės įneša gyvumo į klases ir padeda mokiniams, turintiems skirtingus mokymosi būdus, lengviau įsisavinti turinį. Kompiuterinės technologijos suteikia galimybę greičiau surasti reikiamą informaciją ir ugdyti kompiuterinio raštingumo įgūdžius. Žinoma, nereikia technologijų vadinti panacėja švietimo iššūkiams spręsti. Technologijos švietime, kaip ir kiekvienoje kitoje srityje, visų pirma, padeda didinti efektyvumą.
Tačiau yra ir kita pusė, dar svarbesnė - tai teoriniai pedagogikos, psichologijos pagrindai ir įvairios mokymo metodikos. Bėda yra ta, kad šioje švietimo dalyje pokyčiai vyksta kur kas lėčiau. Net ir viena pažangiausių Suomijos švietimo sistema remiasi ne revoliucinėmis idėjomis, o JAV ir UK universitetuose ugdytų akademikų XX a. parašytomis pedagogikos ir psichologijos teorijomis. Jei žiūrėsime į formalų švietimą, kaip vientisą sistemą, atsakingą už valstybės piliečių edukaciją, suprasime, kad visos sistemos dalys yra stipriai tarpusavyje susijusios ir priklausomos viena nuo kitos. Pirma, švietimas yra didelė socialinės sistemos dalis, kurią veikia tos šalies tradicijos, vertybės, įstatymai ir kita. Todėl labai svarbu, kalbant apie švietimo inovacijas, apimti ir kontekstą, kuriame ši sistema yra. Antra, gerai žinoma, jog aukštasis ir bendrasis ugdymas lėtai priima inovacijas dėl daugybės priežasčių. Aukštasis mokslas yra kompleksinis ir reikalauja daug žmogiškųjų išteklių, todėl jį padaryti produktyvesnį - sudėtinga. Tuo tarpu vidurinis mokslas šiuo metu labiau sutelktas į rūpinimąsi saugia aplinka ir gera jausena mokykloje, nei pasiruošimu tolimesniam žinių taikymui gyvenime. Inovacijas geriausiai apibūdina šie žodžiai: rizika, kūrybiškumas ir eksperimentavimas.
Turbūt didžiausią įtaką visoms anksčiau minėtoms sritims (įrankiams, pedagogų kvalifikacijai ir organizacijų veiklos tobulinimui) daro dirbtinis intelektas (DI) plačiąja prasme. Jei kalbėtume konkrečiau - švietime jau dabar įvairiomis formomis labai plačiai naudojamas mašininis mokymas (angl. Machine learning), didžiųjų duomenų analitika (angl. Big data) bei duomenų kasyba (angl. Data mining). Pavyzdžiui, šiuo metu ypač pastebima, jog įvairios mašininio mokymo technikos yra pritaikomos edukacinio turinio platformose, kuomet sistema geba pati rekomenduoti mokiniui, kokios srities ir lygio uždavinius jis turi spręsti, norėdamas pasiekti norimus tikslus. Mokytojui tai padeda efektyviai išnaudoti laiką, nes technologijos geba ištaisyti moksleivių darbus ir pateikti rekomendacijas, kokius mokymo metodus geriau naudoti, dirbant su konkrečiu moksleiviu. Instituciniame lygmenyje, labai tikiuosi, kad Lietuva kuo greičiau pradės naudoti dirbtiniu intelektu paremtas sistemas, įspėjančias apie mokinio žinių lygio ir motyvacijos pasikeitimus. Žinant mūsų šalies demografinę situaciją, šios sistemos padėtų institucijoms laiku priimti reikiamus sprendimus.
Kalbant apie inovacijas švietime, negalima nuošalyje palikti sparčiai tobulėjančios naujos medijos formos - virtualios realybės. Sąmoningai sakau, kad tai - inovacija, galinti daug daugiau, nei įsivaizduojame. Švietimo kontekste virtuali realybė, visų pirma, yra nauja medijos forma, kuri padeda mokiniams geriau suprasti demonstruojamas sąvokas, atlikti simuliacijas, kurių realiame pasaulyje nebūtų įmanoma padaryti. Pavyzdžiui, pademonstruoti fizikines jėgas ir jų įtaką. Šiuo metu mokytojas gali savo kabinete turėti virtualią gamtos mokslų laboratoriją, su vaikais persikelti į bet kurią pasaulio vietą, gal net pora šimtų metų atgal, ir atlikti užsienio kalbos pokalbio simuliaciją kavinėje, besimokant naujų kalbų. Mūsų komandoje dirba proaktyvūs žmonės. Kurdami edukacinį turinį visuomet bendradarbiaujame su konkrečios srities ekspertais - akademikais, logopedais ir psichologais. Dirbant didelėje neapibrėžtyje komandos nariai turi turėti ne tik žinių, bet ir „stuburą“, mokėjimą pasakyti „ne“, gebėjimą greitai persiplanuoti bei prisitaikyti prie pakitusio poreikio. Komandos nariams svarbu turėti gebėjimą dirbti neapibrėžtyje ir jaustis emociškai gerai, jei nežino iki galo, koks bus rezultatas. Tokios komandos vadovui svarbu suteikti galimybę jos nariams eksperimentuoti, teisę suklysti ir rasti tinkamiausią sprendimą.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Kita skaitmeninio turinio vystymosi „stotelė“ bus VR/AR (virtuali/papildyta) realybė. Daugės skirtingų virtualios realybės platformų ir kanalų, todėl atsiras poreikis turėt vieną unifikuotą formatą, kuris bus naudojamas tarp platformų. Matant kitų technologijų raidą, ateityje turėtų kurtis atviro kodo (anlg. Didieji duomenys (angl. Mašininis mokymasis ir duomenų gavyba ( angl. Valstybei bus svarbu turėti duomenis, kuriais remiantis, galėtų priimti duomenis grįstus sprendimus dėl švietimo sistemos politikos. Šią informaciją bus įmanoma turėti vis plačiau taikant inovacijas švietimo srityje. Virtualios (VR) ir papildytos realybės (AR) pritaikomumo proveržis stebimas visuose segmentuose, ypač versle.
Sistema (gr. σύστημα, systēma ‘sustatyta, sudėliota’) - susijusių elementų aibė, kuri objektyviai iš aplinkos išsiskiria tuo, kad sistemos elementų ryšiai stipresni ar kokybiškai kitokie nei už sistemos ribų. Sistema pasižymi savybėmis, kurių paskiri ją sudarantys elementai neturi. Sistema yra apibūdinama kaip išdėstymo tvarka, sudarymo principas ar ko nors aukštesniojo darinys. Socialinė ekonomika veikia sistemiškai yra bendrosios šalies ekonomikos sistemos dalis.
Ekonomika (gr. oikonomikē - ūkininkavimo menas), šalies arba jos ūkinio vieneto veiklos visuma, plačiai apimanti gamybą, ekonomiją, socialinę atsakomybę, vartojmą, finansus, paslaugas ir prekybą, bei nuolatinį jų atnaujinimą. Skiriamos šios pagrindinės šiuolaikinės šalių ekonominės sistemos: kapitalistinė (rinkos ekonomika), planinė ekonomika, socialinė rinkos ekonomika (socialinė ekonomika) ir mišrioji ekonomika. Kapitalistinė (rinkos) ekonomika remiasi privačia nuosavybe ir individų ekonomine laisve. Socialinė ekonomika - kooperatine nuosavybe, sprendimų autonomija ir narystės laisvė.
Gamyba - žaliavų ir kitokių medžiagų ar produktų perdirbimas į vartojimui ar pardavimui tinkamas medžiagas ar kitokius gaminius. Kartais gamybai priskiriama ir: paslaugų teikimas, prekyba, nematerialių vertybių kūrimas.
Ekonomija (gr. oikonomia - namų ūkio valdymas), taupus ir racionalus ūkio tvarkymas, materialinių, finansinių, darbo išteklių, gamtos turtų naudojimas, šios veiklos rezultatas.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Finánsai (pranc. finance - piniginės lėšos), ekonominių santykių, susijusių su piniginių lėšų įvairių fondų sudarymu, naudojimu, paskirstymu ir perskirstymu, visuma.
Bendrasis vidaus produktas (BVP) (angl. gross domestic product - GDP) - vienas iš pagrindinių rodiklių, rodančių šalies ekonomikos išsivystymo lygį. Bendrasis vidaus produktas yra apibrėžiamas kaip galutinė prekių ir paslaugų sukurtų šalyje rinkos vertė per tam tikrą laiko tarpą. BVP gali būti apskaičiuojamas trimis metodais per tam tikrą laikotarpį sumuojant: sukurtą pridėtinę vertę (gamybos metodas); patirtas išlaidas (išlaidų metodas); gautas pajamas (pajamų metodas). Dažniausiai naudojamas būdas matuoti ir suprasti BVP yra išlaidų metodas: BVP = vartojimas + investicijos + valstybės išlaidos + (eksportas - importas) Socialinė ekonomika kuria savąjį BVP per verslinę kooperaciją ir vartojimą.
Verslinė kooperãcija, kooperacijos rūšis, kai smulkieji gamintojai (amatininkai, ūkininkai, neįgalūs ir t.t.) susivienija į kooperatyvus ir veikia socialinio intereso pagrindais (vienodai svarbiems esant ne tik narių, bet ir bendriems visuomenės ir bendruomenės interesams).
Bendràsis vartójimas, vartójimas, bendrojo nacionalinio produkto dalis, skirta einamiesiems poreikiams tenkinti. Bendrąjį vartojimą sudaro individualaus (namų ūkių ir pelno nesiekiančių institucijų, aptarnaujančių namų ūkius) ir kolektyvinio (valstybinio valdymo įstaigų) vartojimo išlaidos prekėms įsigyti ir paslaugoms apmokėti. Vartójimas, galutinis prekės ar paslaugos naudojimas einamiesiems žmonių poreikiams tenkinti.
Socialinės ekonomikos rinka - tai ne įprasta rungimosi tarp verslininkų, bet tai yra daugiau rungimosi dėl pačių vartotojų rinka (joje veikia įvairios vartotojų platformos, solidaraus dalinimosi ekonominis modelis).
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Socialinė ekonomika (angl. social economy) - tai yra tokia ekonominė veikla, kurioje dalyvauja juridinį statusą turinčios įmonės ir organizacijos, kurioms būdinga sprendimų autonomija ir narystės laisvė, kuri taip pat yra susijusi su bendruomenių vienijimusi susitelkiant vienam tikslui, norint paskatinti vystymąsi ten, kur atsiranda poreikiai, kurių negali patenkinti nei valstybė, nei liberali rinka, netgi labdaros organizacijos. Vyraujanti nuosavybės forma socialinėje ekonomikoje yra kooperatinė nuosavybė. Socialinė ekonomika taip pat veika pagal savąjį solidaraus dalinimosi ekonomikos modelį, įvairias vartotojų platformas, bei kuria savas socialines inovacijas. Socialinis verslas taip pat gerokai prisideda prie socialinės ekonomikos atėjimo į kiekvieną šalį, kaip pasaulyje yra sakoma „atidaro duris socialinei ekonomikai”, bet tai nėra pati socialinė ekonomika, o tik papildo ją tokia dalimi, kiek tai atliepia socialinius tikslus, ir jis paprastai veikia pagal savąjį atskirąjį socialinio verslo įstatymą. Šis socialinės ekonomika veikimas yra pagrįstas žemiau išvardintais Europos asociacijos „Social Economy Europ“ pateiktos socialinės ekonomikos chartijos veiklos principais. Pasaulyje nustatyti socialinės ekonomikos veiklos subjektai - kooperatyvai, savitarpio paramos organizacijos (savidraudos bendrijos, kredito unijos), asociacijos ir fondai, socialinės įmonės. Socialinės ekonomikos pagrindinis tikslas - socialinė atsakomybė visuomenei. Pagrindinė socialinės ekonomikos nuosavybės forma - kooperatinė nuosavybė. Pagrindinė socialinės ekonomikos valdymo forma - kolegialus valdymas, o jos organizacijoms ir infrastruktūros organizacijoms - taip pat tiesioginis pavaldumas socialinės ekonomikos skatinimo tarybai.
Bendrijos šalims siūlomas socialinės ekonomikos (SE) apibrėžimas: Socialinė ekonomika - tai tokia ekonominė veikla, kurioje dalyvauja juridinį statusą turinčios įmonės ir organizacijos, kurioms būdinga sprendimų autonomija ir narystės laisvė. Naujausias koncepcinis SE apibrėžimas, kurį pripažįsta SE organizacijos, pateiktas Socialinės ekonomikos principų chartijoje, kurią remia Europos nuolatinė kooperatyvų, savidraudos draugijų, asociacijų ir fondų (CEP-CMAF) konferencija. Šių SE dalyvių tikslas - naudojantis rinka tenkinti savo narių ar bendruomenės poreikius: gaminti prekes, teikti socialines ar draudimo paslaugas, paskirstyti lėšas. Sprendimų priėmimas ir visas pelno arba perteklinių lėšų paskirstymas nariams, turintiems po vieną balsą, nėra tiesiogiai susijęs su jų kapitalo įmokomis ar mokesčiais. Socialinė ekonomika taip pat apima juridinius asmenis, kuriems būdinga sprendimų autonomija ir narystės laisvė, kurie teikia ne rinkos paslaugas namų ūkiams ir kurių perteklinių lėšų, jei tokių yra, negali nusavinti juos įkūrę, kontroliuojantys ar finansuojantys ūkio subjektai. Socialinė ekonomika, paprastais žodžiais tariant, tai visuomeninė ekonomika susijusi su bendruomenių vienijimusi susitelkiant vienam tikslui, norint paskatinti vystymąsi ten, kur atsiranda poreikiai, kurių negali patenkinti nei valstybė, nei liberali rinka, netgi labdaros organizacijos. Socialinės ekonomikos rinka labiausiai veikia per socialinius ryšius ir solidarų dalinimąsi. Ūkinę veiklą šioje ekonomikoje taip pat vykdo socialinis verslas, kurio veikla atskirose ES šalyse taip pat gali būti reglamentuojama arba bendru Socialinės ekonomikos, arba atskiru Socialinio verslo įstatymu. Šių SE dalyvių tikslas - naudojantis rinka tenkinti savo narių ar bendruomenės poreikius: gaminti prekes, teikti socialines ar draudimo paslaugas, paskirstyti lėšas. Sprendimų priėmimas ir visas pelno arba perteklinių lėšų paskirstymas nariams, turintiems po vieną balsą, nėra tiesiogiai susijęs su jų kapitalo įmokomis ar mokesčiais. Socialinė ekonomika taip pat apima juridinius asmenis, kuriems būdinga sprendimų autonomija ir narystės laisvė, kurie teikia ne rinkos paslaugas namų ūkiams ir kurių perteklinių lėšų, jei tokių yra, negali nusavinti juos įkūrę, kontroliuojantys ar finansuojantys ūkio subjektai.
Socialinė ekonomika, paprastais žodžiais tariant, tai visuomeninė ekonomika susijusi su bendruomenių vienijimusi susitelkiant vienam tikslui, norint paskatinti vystymąsi ten, kur atsiranda poreikiai, kurių negali patenkinti nei valstybė, nei liberali rinka, netgi labdaros organizacijos. Socialinės ekonomikos rinka labiausiai veikia per socialinius ryšius ir solidarų dalinimąsi. SI kyla iš rinkos nesugebėjimo atliepti konkrečių visuomenės poreikių, todėl pati pilietinė visuomenė imasi jų įgyvendinimo.SI požymiai yra šie: 1) veikimas atviras - dalijamasi turimomis žiniomis, 2) tarpsektorinis ir integruotas požiūris į problemos sprendimą, 3) dalyvaujantys ir įgalinti piliečiai/vartotojai, 4) atliepia paklausą, 5) individualaus atvejo svarba - sprendimai pritaikyti vietos aplinkybėms, individo poreikiams. Socialinėje ekonomikoje nuolat diegiamos inovacijos bendrojo gėrio labui. Daugelis jos novatoriškų idėjų, kaip antai etinis finansavimas ar sąžiningos prekybos judėjimas, apskritasis socialinės ekonomikos stalas tapo visuotinai paplitusiomis. Individualizmo priešingybė. Skiriama horizontalusis kolektyvizmas, kai pabrėžiama žmonių lygybė ir bendradarbiavimas (pavyzdžiui, įvairiose komunose), ir vertikalusis kolektyvizmas, kai pabrėžiama kolektyvo narių hierarchija, žmogaus atsidavimas aukščiau stovinčiam autoritetui (pavyzdžiui, tradicinėse visuomenėse, kur stipri patriarchalinė valdžia). Kolektyvizmo forma, kai grupės teisės vertinamos labiau nei individo teisės, vadinama korportyvizmu. Visuotinai pripažinta, kad žmogus yra socialinė būtybė, jai būdingos kolektyvinės gyvenimo formos.
Liberalizmas (lot. liber - laisvas), politinė doktrina, ideologija ir politinės filosofijos kryptis, pagrįsta asmens laisvės principu, valstybės kontrolės apribojimu, įstatymų viršenybe ir laisvąja rinka. Pasak liberalizmo, kiekvienas asmuo turi teisę laisvai naudotis visomis teisėmis, planuoti savo gyvenimą, turėti pragyvenimo šaltinį. Valstybės užduotis - sudaryti sąlygas visiems žmonėms naudotis savo laisve ir neleisti iš asmenų ar vyriausybės kilti asmens laisvės suvaržymams.
Demokrãtija (gr. dēmokratia - liaudies valdžia), valstybės valdymo forma, kai visa valdžia kyla iš piliečių valios, įstatymus leidžia laisvais ir reguliariais rinkimais renkami tautos atstovai, o valdo pagal konstitucijos nustatytus įgaliojimus veikianti vyriausybė. Sprendimų priėmimo procese piliečiai gali dalyvauti tiesiogiai - per piliečių susirinkimus, referendumus, masinius mitingus (tiesioginė demokratija) arba netiesiogiai - per jų rinktus atstovus (atstovaujamoji demokratija).
Demokratija, taip pat yra apibrėžiama kaip visuomeninių organizacijų, bendrijų tvarkymosi principas, pagrįstas narių savaveiksmiškumu, aktyviu dalyvavimu organizacijų veikloje ir valdyme. Vadovaujamosios institucijos renkamos, keičiamos, atsiskaito organizacijos, bendrijos visuotiniam susirinkimui (suvažiavimui, kongresui). Doktrinose formuluojami politikos tikslai, priemonės, motyvai. Doktrinos kuriamos siekiant paveikti politiką, padėti įgyvendinti tam tikras politines idėjas. Doktrinas dažniausiai kuria ne patys politikai, o mąstytojai ir filosofai iš bendresnių pažiūrų į žmogaus prigimtį, valstybę, jos santvarką, paskirtį ir tikslus. Doktrina ne tik vertina, bet ir prognozuoja politiką, t. p. pateikia rekomendacijų, metodų, kaip pasiekti vieną ar kitą tikslą. Doktrinos funkcijos: vertinimo (analizuojama, apibūdinama, vertinama politinė situacija), programinė (aptariami tikslai, uždaviniai), rekomendacinė patariamoji (pateikiama formos, metodai, būdai pasiekti tikslą), propagandinė auklėjamoji (formuojamos žmonių nuostatos dėl problemos svarbos, reikšmės), organizacinė mobilizuojamoji (skatinamas žmonių pasiryžimas, veiklumas, atveriamos asmens galimybės). Doktrinos klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus: istorinius, regioninius, ideologinius, veiklos sferų (kultūros, mokslo, socialinės ekonominės ir kitos doktrinos), partiškumo ir kita. Svarbiausios šiuolaikinės politinės doktrinos - liberalizmas, socializmas, konservatizmas ir, taip pat primename - socialumas. Tai pokario Vokietijoje naujo žmonių socialinio elgesio doktrinai įvardinti imtas naudoti žodis - kaip priešingybė buvusiam socializmui. Tai buvo svarbus Vokietijos prisitaikymo prie naujųjų sąlygų ir išlikimo veiksnys. Sąvoka taip pat dažnai naudojama socialinės valstybės statusui apibūdinimui (Vokietijos ir t.t.).
Socialumas (lot. socialis - visuomeninis), sąvoka, kuria apibūdinami žmogaus ir daugelio gyvūnų rūšių tarpusavio sąveikų (ryšių, santykių, įtakų) aspektai. Socialumą lemia vidinė vara būti su kitais tos pačios rūšies atstovais (kartais dar vadinama socialiniu instinktu). Gyvūnų ir žmogaus polinkis kartu su kitais gyventi skatina ir atitinkamą elgesį, vadinamą socialine elgsena, kurio pagrindinė raiškos forma yra bendravimas (keitimasis informacija). Socialumo laipsniams įvardyti vartojamos skirtingos sąvokos: eusocialumas - tikrasis socialumas, presocialumas - pradinis socialumas, semisocialumas - pusinis socialumas, kvazisocialumas - netikrasis socialumas, prosocialumas - bendras polinkis socialiniam elgesiui. Socialumas yra svarbus prisitaikymo ir išlikimo veiksnys, kartu tai ilgos gyvūnų evoliucijos rezultatas. Žinduolių santykiai labiau grįsti mokymusi. Gamtoje aptinkamas socialumas nuo visiškai neišreikšto iki stipriai organizuotos visuomenės, kurioje individas pavieniui išgyventi negali.
Ekonominis liberalizmas, doktrina, ginanti maksimaliai galimą rinkų ir laisvosios konkurencijos įtaką koordinuojant ekonominę veiklą. Pagal ekonominį liberalizmą, bet koks valstybės kišimasis trikdo rinkos, kaip save reguliuojančios ir koreguojančios sistemos, procesą. Valstybei turi būti paliekamos tik funkcijos, kurių negali įgyvendinti rinka , ar kurios būtinos ekonomikos subjektams ir rinkai saugiai ir efektyviai funkcionuoti. Ekonominis liberalizmas glaudžiai susijęs su liberalizmu politikoje (be politinių laisvių negali būti ekonominės laisvės)ir kitose srityse. Moralinė visuomenės sugyvenimo tvarka yra svarbiau nei ekonomika, o ekonomika taip pat yra kviečiama būti moralia. Socialinės ekonomikos sistema veikia pagal visai kitą modelį nei ekonominio liberalizmo sistema. Socialinė ekonomika turi savo solidaraus dalinimosi ekonominį modelį, yra pilnai savireguliuojanti ir koreguojanti sistema. Socialinės ekonomikos organizcijose populiariausia yra kolektyvinė kooperatinė nuosavybės forma. Siekia stiprios socialinės politikos ir kuo didesnio valstybės įsikišimo. Socialinė ekonomika glaudžiai susijusi su socialine politika (be gerovės valstybės negali būti socialinio teisingumo ir socialinės apsaugos).
Gerovės valstybė, socialinės gerovės valstybė, valstybė, kurios pagrindinė funkcija yra socialinio teisingumo įtvirtinimas, standartinių rizikų (nedarbas, profesinės ligos) mažinimas ir socialinė parama.
Rinka, liberalioje ekonomikoje, tai yra prekių ir paslaugų mainų tarp savo norių juose dalyvaujančių pardavėjų ir pirkėjų, šiais mainais pagrįstų ekonominių santykių visuma, socialinėje ekonomikoje, tai yra socialinės atsakomybės visuomenei rinka tarp savo noru joje dalyvaujančių pirkėjų ir pardavėjų, vykstant prekių ir paslaugų mainams. Rinkos ekonomikoje rinka yra pagrindinis ekonominės...
Štai keletas realių pavyzdžių, kaip socialinės inovacijos veikia Lietuvoje:
Gabijai Taujanskaitei dar besimokant kilo mintis, kad būtų puiku susirasti darbą ir pamatyti, kaip profesinės patirtys atrodo iš tiesų - ne tik teorijoje. Gavusi galimybę susipažinti su barmenės-padavėjos darbo subtilybėmis „Hilton Garden Vilnius City Centre“ viešbutyje, mergina nedvejojo. Pameistrystė atnešė neįkainojamą patirtį, po kurios Gabija pasiliko dirbti įmonėje toliau - netrukus bus du metai.
2026-01-14Parama labiausiai nepasiturintiems Lietuvos gyventojams: 2025 metais pasiekėme daugiau kaip 190 tūkst. Materialinio nepritekliaus mažinimo (MNM) programa, finansuojama Europos socialinio fondo plius (ESF+) lėšomis, 2025 metais ir toliau užtikrino paramą labiausiai nepasiturintiems Lietuvos gyventojams. Per metus daugiau kaip 190 tūkst.
12 klasėje besimokanti Milana Medeiša jau džiaugiasi, kad šiandien turi nemažai darbo patirties. Galimybę per pameistrystę išmėginti realias darbo sąlygas, įgauti patirties ir įsitikinti, ar darbas virtuvėje iš tiesų traukia, Milana vadina pranokusia jos lūkesčius.
Prieš ligą Sonata buvo paskutinio kurso studentė Klaipėdos universitete, ruošėsi rašyti studijų baigiamąjį darbą, augino dukrą ir planavo karjerą. Staigus paralyžius ligoninės priimamajame jos gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. „Diagnozė - idiopatinis ūminis mielitas.
tags: #socialines #inovacijos #vikipedia