Šiuolaikiniame nuolat besikeičiančiame pasaulyje, kuriame vyrauja nestabilumas, ekonominės krizės ir kitos grėsmės, socialinis darbas užima vis svarbesnę vietą žmogaus gyvenime. Socialinis darbas yra veikla, kurios pagrindinis tikslas - padėti žmonėms, kurie susiduria su sunkumais gyvenime ir nepajėgia efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų.
Intensyvus šiuolaikinio gyvenimo ritmas ir aplinka sąlygoja aplinkybes, jog šeimos, nesugebančios prisitaikyti prie sparčios gyvenimo kaitos, patiria sunkiai savarankiškai išsprendžiamas problemas, kurios sąlygoja šeimų tapimą paslaugų gavėjais. Probleminių šeimų formavimosi priežastys yra labai įvairios, tačiau pagrindinės yra: materialiniai sunkumai, smurtas artimoje aplinkoje, alkoholio vartojimas, nedarbas, sutrikę tarpasmeniniai santykiai, socialinių įgūdžių stoka.
Prevencinis darbas su šeimomis
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) palaiko prevencinio darbo su šeimomis idėją ir ją gana aiškiai, be užuolankų siūlo naujiesiems savivaldybių merams. Na ir tikrai nemažai dėmesio skiriama prevenciniam darbui su šeimomis. Cituojama Socialinių paslaugų įstatymo sąvoka kas yra socialinės rizikos šeima. Ir ten tikrai nieko nėra minima apie apskaitą, sąrašus ar dar kažką, kas leistų (arba draustų) socialiniams darbuotojams dirbti tik su šeimomis, kurios yra apskaitoje.
Tad drąsiai galima teigti - DIRBTI SOCIALINĮ DARBĄ GALIMA IR SU TOMIS ŠEIMOMIS, KURIOS NĖRA ĮTRAUKTOS Į SOCIALINĖS RIZIKOS ŠEIMŲ APSKAITĄ. Dar daugiau - išsakoma pozicija, kad į darbuotojo „turimų“ šeimų skaičių turi būti įtraukiamos ir tos, kurios nėra apskaitoje, t.y., maksimalus šeimų normatyvas vienam socialiniam darbuotojui yra 17. Tai reiškia, kad į tą „17“ skaičiuojasi ir tos šeimos, kurios nėra apskaitoje, dar kitaip vadinamos „signalinės“, „stebimos“ ir pan. šeimos.
Tad čia paruošiama labai gera startinė pozicija prevenciniam darbui! Raštas turbūt kelia diskusijų, nes daug dalykų formuoja ir nustato vietinė valdžia. Kaip pas Jus vykdomas prevencinis darbas? Ar jis išvis vykdomas?
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Laba diena, sėkmingai su šeimomis neįtrauktomis į apskaitą dirbame nuo nuo 2007 m. Mane sudomino Jūsų keliamas klausimas. Kiek žinau, skirtingose savivaldybėse prevenciškai dirbama labai skirtingai.
Atvejo vadyba ir kompleksinė pagalba šeimai
Šeimoms, neturinčioms vidinių resursų pakeisti sudėtingą situaciją, reikalinga socialinių darbuotojų ir kitų specialistų pagalba, kuri sunkumus patiriančioms šeimoms reglamentuota Atvejo vadybos tvarkos apraše (2018). Įsigaliojus šiam teisės aktui, pagalba teikiama šeimoms jų pačių prašymu arba pagalbos teikimas inicijuojamas pagalbą vaikams ir/ar šeimoms organizuojančių ir teikiančių įstaigų prašymu, kai įvertinama, kad vaikams ir/ar šeimai reikalinga kompleksinė pagalba.
Siekiant išspręsti šeimoje vyraujančias problemas socialinis darbuotojas bendradarbiauja su kitais specialistais, organizuoja ir teikia būtiną pagalbą, vykdo intervenciją. Sunkumus patiriančios šeimos dažnai stokoja motyvacijos spręsti savo problemas, neigia turintys problemų, galvoja, kad atvirai kalbėti apie tai yra nepriimtina, yra pripratusios prie sau įprasto gyvenimo būdo ir nemato prasmės jį keisti, todėl bet kokia intervencija yra vertinama priešiškai.
Nepaisant patiriamų sunkumų socialinio darbuotojo pagrindinis tikslas - ugdyti šeimos narių socialinius įgūdžius ir motyvaciją kurti saugią, sveiką, darnią aplinką šeimos aplinkoje, palaikyti socialinius ryšius su visuomene ir užtikrinti šeimoje augančių vaikų visapusį vystymąsi ir ugdymą. Socialinis darbas leidžia tobulėti abiems pusėms - darbuotojui - profesionalia prasme, kaupiant patirtį ir gilinantis į profesinius vaidmenis, o klientui - socializuojantis ir keičiant pasaulėžiūrą bei vertybes. Socialinio darbuotojo vaidmens kokybė priklauso nuo sukauptos darbinės patirties ir asmeninių, kaip profesionalo savybių, o pasirinkimą įtakoja esama situacija ir sprendimas, kuris klientui užtikrina efektyviausią pagalbą. Socialinis darbuotojas savo darbe atsižvelgia į atskiras dalis, aplinkos santykius ir visą visumą.
Atvejo vadyba - tai atvejo vadybininko koordinuojamos kompleksinės pagalbos vaikui ir jo atstovams pagal įstatymą organizavimas ir teikimas, siekiant jiems padėti įveikti iškilusius socialinius sunkumus, kurių sėkmingas sprendimas sudarytų prielaidas išvengti galimų vaiko teisių pažeidimų ir sudarytų sąlygas savarankiškai užtikrinti vaiko teises ir teisėtus interesus. Atvejo vadybininko pareigybė - viena iš vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarkos naujovių, siekiant stiprinti pagalbą šeimoms ir vaikams bei labiau orientuojantis į prevenciją, plečiant bendruomenines paslaugas. Atvejo vadybininkai yra specialistai, kurie sutelkia pačią šeimą ir visus reikalingus specialistus dėl sunkios situacijos šeimoje. Taip užtikrinama prevencinė ir visapusiška pagalba.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Atvejo vadybos statistika Druskininkų savivaldybėje
Druskininkų savivaldybės Socialinių paslaugų centre dirba du atvejo vadybininkai. Nuo 2020 m sausio 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 1 d. atvejo vadybos procesas buvo taikomas 48 šeimoms.
Socialinis darbas yra profesinė veikla, kuri skirta padėti žmonėms, šeimoms, bendruomenėms ir visuomenei spręsti socialines problemas, susidoroti su iškylančiais sunkumais per santykį su aplinka. Druskininkų savivaldybės Socialinių paslaugų centre dirba 5 socialiniai darbuotojai darbui su šeimomis. Nuo 2020 m sausio 1 d. iki 2020 m. rugsėjo 1 d.
| Rodiklis | Duomenys |
|---|---|
| Atvejo vadybos procesas taikomas šeimoms | 48 |
| Socialiniai darbuotojai darbui su šeimomis | 5 |
Socialinių darbuotojų iššūkiai ir realybė
„Dažnai atvykę pas šeimą girdime pasakymus, kad „mums viskas gerai, eikite pas tuos, kurie vartoja alkoholį“. Visgi labiausiai skaudina žmonių įsitikinimas, kad mes pro duris įžengiame tik tam, kad paimtume iš šeimos vaikus. Tai melas, - apie socialinių darbuotojų realybę pasakoja M. Krasauskienė. - Labai svarbu suprasti, kad dirbame su krizinėmis situacijomis šeimose. Visi esame žmonės ir visai nesvarbu, ar esi medikas, ar advokatas, ar mokytojas - kiekvieną šeimą gali ištikti vienokia ar kitokia krizė. Nuo jų, deja, bet nesame apsaugotas nė vienas. Socialinių darbuotojų pagrindinis tikslas yra išsiaiškinti problemą ir sudaryti pagalbos planą, nukreipti į reikiamus specialistus tam, kad situacija dar labiau nepablogėtų.
Pasak Vilniaus miesto socialinių paslaugų centro atvejo vadybininkės, sunkiose situacijose į priekį veda tikėjimas, kad pavyks surasti tinkamą būdą padėti šeimai. „Yra tekę kartu su socialine darbuotoja sėdėti susiėmus galvas, nes sunkaus ir intensyvaus bendro darbo metu išsiaiškinome bent penkias tuo metu šeimoje vyravusias problemas. Atrodė, kad atvėrėme Pandoros skrynią, kurią uždaryti galiausiai padėjo tinkamai parinkti profesionalūs specialistai. O, svarbiausia, šeima pasikliovė mūsų rekomendacijomis ir bendromis jėgomis susitvarkėme, - pasakoja Modesta. - Kiekvienas užbaigtas atvejis mums, darbuotojams, yra sėkmės atvejis, nes šeima priėmė pagalbą ir stengėsi keisti situaciją į kurią pateko. Vienas gražiausių ir daugiausia emocijų sukėlęs atvejis buvo susijęs su nepilnamečiu, vartojusiu narkotines medžiagas. Šeimoje išgyventas visas emocijų spektras: nuo neigimo, nepripažinimo iki susitaikymo. Ilgam įsiminė paskutinis mūsų posėdis, kuriame šeima dėkojo už profesionalumą ir bendravimą be teisimo, smerkimo.
Socialinis darbas pakeitė jauną moterį. „Vienas svarbiausių dalykų, kurių išmokau, tai dar geriau girdėti ir matyti kitą. Net ir tada, kai žmogus rėkia, neprisileidžia, pamatyti, kas už šios emocijos slypi. Visuomet žinau, kad jis nori kažką pasakyti, tik galbūt tai daro kitiems nesuprantamais ir nepriimtinais būdais.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Modesta prasitaria svajojanti savo patirtį suguldyti į knygą. „Knygoje aprašyčiau gražiausius socialinio darbo epizodus. Kolegų patirtis, juokingus pasisakymus ir nutikimus. Šiuo metu visuomenėje dažniausiai girdime tik apie rezonansinius įvykius, o štai apie socialinių darbuotojų pasiekimus ir jų pastangas spręsti problemas kalbama mažai arba išvis nekalbama.
Darbo ir šeimos derinimo iššūkiai
Psichologė psichoterapeutė Lina Dirmotė teigia, kad ir moterys, ir vyrai vis dar tiki, jog ,,atsidėjimas vienai veiklai“ yra siektina vertybė. Vis dar yra daugybė moterų ir vyrų manančių, jog jų socialinė vertė priklauso nuo 100%-inio įsitraukimo į pasirinktą veiklą, ar tai būtų motinystė, profesinė karjera, ar politika. Žmogus turi ,,visiškai atsidėti politikai“, ,,visiškai atsidėti motinystei“, ,,visą save atiduoti sportui“, ,,turi pilnai pasiaukoti kūrybai (mokslui, religijai)“... O tam, kad tą padarytum, kitas savo gyvenimo sritis jis turi patraukti į šalį, tarsi kokį balastą arba geriausiu atveju, kažkaip pabandyti priderinti jas prie savo pagrindinės veiklos.
Vadovaujantis tokia hierarchine pasaulėžiūra, kyla nemažai problemų: kaip suderinti darbą ir šeimą? kaip įterpti laiką poilsiui? kaip rasti laiko draugams? kada atostogauti? kada paskaityti knygą? kada pažaisti su vaiku? kaip rasti laiko profesiniam augimui? Todėl iš esmės, darbo ir šeimos sunkaus suderinamumo problema randasi ne iš jos sunkumo, o iš hierarchinio žmogaus gyvenimo sričių matymo, kuomet viena veikla iškeliama kaip prioritetinė, kuriai privalu ,,visiškai atsidėti“.
Hierarchinio modelio šalininkai yra įsitikinę, jog 100%-inis įsitraukimas į kelias veiklas vienu metu yra neįmanomas (ir jie teisūs!), o prasidėjus bet kokiems derinimams, neišvengiamai nukenčia kokybė (čia būtų galima ginčytis). Žmogui, kuris iš savęs reikalauja būti tik labai geru ir geriausiu - tai nepriimtina. Taip darbo ir šeimos suderinimo dilema atsiduria akligatvyje ir dažnai sprendžiama paprastuoju būdu: žmogus renkasi būti geru ir geriausiu vienoje srityje, kitas palikdamas savieigai (jei liks laiko ir jėgų) arba permesdamas ant partnerio pečių, pavyzdžiui: ,,Tu auginsi vaikus, o aš uždirbsiu pinigus.”
Hierarchinis gyvenimo stilius, kaip natūraliai netvarus statinys, kartais ima ir subyra pats, tarkim, ištikus krizei: praradus darbą, sveikatą ar šeimą. Tuomet žmogus yra priverstas permąstyti savo vertybes, perdėlioti prioritetus ir taip, tarsi aplinkybių verčiamas, pamažu persiorientuoti į jo psichinei ir fizinei sveikatai žymiai palankesnį gyvenimo stilių, kuriame visos gyvenimo sritys išsidėlioja ne viena virš kitos, o gražiu, harmoningu ratu.
Sunkaus skirtingų veiklų suderinimo problemą čia paminėti žmonės sprendė, kažko atsisakydami, kas profesinės karjeros, kas asmeninio gyvenimo arba ne tokias ,,svarbias“ veiklas nustumdami į antrą planą. Dažniausios gyvenimo uždavinių prioretizavimo pasekmės: darboholizmas, perdegimas, perfekcionizmas, vienišumas, asocialumas, depresija ir daug įvairių priemonių ,,užsimiršti“. Viso to, galima būtų išvengti, jei žmogui ateitų į galvą, jog nė vienas gyvenimo uždavinys nėra svarbesnis už kitus, ir kad asmenybės brandą, kaip ir psichinę bei fizinę gerovę, apsprendžia žmogaus gebėjimas gyventi balanse bei harmonijoje, o ne vienos, prioritetinės veiklos tunelyje.
Susitelkus į gyvenimo balanso puoselėjimą, kritiškai perkainojus ,,atsidėjimo vienai veiklai“ vertybę ir blaiviai įvertinus tokio atsidėjimo pasekmes, - sunkumas viską suderinti, nebebūtų toks neįmanomai sunkus. Gyvenimo balansas taptų siekiamybe. Taip kaip hierarchinės pasaulėžiūros išpažinėjų gretose siekiamybe yra tapęs ,,100% -inis” atsidėjimas vienai veiklai”.
Alfredas Adleris išskyrė tris pagrindinius gyvenimo uždavinius, kuriuos žmogui privalu būtų išspręsti: 1) Darbas (užsiėmimas ar veikla, suteikianti savigarbos jausmą, duodanti pelną ir naudą kitiems) 2) Draugystė (socialiniai ryšiai, bendrystė su kitais žmonėmis) 3) Meilė (artimi, asmeniniai, intymūs santykiai).
Dabarties gyvenimo būdo treneriai šią triadą dar smulkina ir papildo tokiais punktais kaip: poilsis, laisvalaikis, dvasinis augimas, fizinės sveikatos puoselėjimas, kūryba ir panašiai. Bet tai jau labiau papildomos sąlygos, reikalingos kokybiškai pagrindinių gyvenimo uždavinių realizacijai. Siekiant gyvenimo gerovės nė vienas iš šių pagrindinių gyvenimo uždavinių negali būti sprendžiamas atsietai nuo kitų dviejų ir kiekvienas iš jų reikalauja sėkmės kituose dviejuose.
Todėl ,,pilnai atsidėti vienai veiklai“ arba reikalauti iš kito žmogaus, kad jis ,,pilnai atsidėtų vienai veiklai“ yra žalinga, nors vis dar populiari, praktika. Žmonės vis dar bijo, kad kažkur įsidarbinę ar susilaukę vaikų, savo ,,svarbiausiai“ veiklai nebegalės skirti viso laiko ir dėmesio. Vis dar populiaru siekti įspūdingų vienos srities rezultatų, nes būtent tokie pasiekimai yra vis dar labiausiai vertinami visuomenėje. Tačiau kiek platesniame, egzistenciniame kontekste, tie įspūdingi rezultatai vienoje srityje retai kada būna verti tos kainos, kuri už juos mokama. Bendrame gyvenimo kontekste daug didesnę vertę turi sklandi visų svarbiausių žmogaus gyvenimo uždavinių realizacija. O tai, tenka pripažinti, tikrai nelengva užduotis.
Pirmiausia todėl, jog nedaro jokio įspūdžio sociume, o antra todėl, kad iš žmogaus reikalauja lankstumo, universalumo, tam tikro nuolankumo, kūrybiškumo ir svarbiausia, sąmoningumo. Žmogui reikalinga viskas: ir darbas, ir socialinis ir asmeninis gyvenimas.
Susitelkus į 100%-inį atsidėjimą darbui, sunku suvokti, kad tokiam atsidėjimui reikalingi resursai, arba kad darbo rezultatais smagu su kažkuo ir pasidalinti, su kažkuo, kam iš tiesų rūpi tavo pasiekimai. Žmogui reikalingi palaikantys socialiniai santykiai. Būtent jie suteikia papildomus emocinius, psichologinius resursus, padeda adaptacijos procesuose ir tokiu būdu patenkina svarbius žmogaus poreikius: artumo, apgynimo, informavimo, pagalbos, nuraminimo.
Palaikantis socialinis tinklas sukuria reikiamą psichologinį, o jei reikia ir materialų buferį, saugantį žmogų krizių atvejais, gelbstintį išgyvenant netektis ar netekus saugumo. Palaikančio socialinio tinklo kūrimui ir puoselėjimui lygiai taip pat reikalingos pastangos, kaip ir profesinei karjerai ir deja, šio gyvenimo uždavinio neina permesti ant partnerio pečių. Kiekvienas žmogus pats turi išspręsti visus savo gyvenimo uždavinius. Pats susikurti savo gyvenimo sričių balansą, kad ir kaip tam kliudo nepalanki ideologija ar paveldėtų vaidmenų ribojimai. Nepriklausomai nei nuo lyties, nei nuo pašaukimo kiekvienam žmogui sveika būtų siekti harmoningos realizacijos visose savo būties dimensijose.
tags: #socialines #apsaugos #rasto #darbas #seima