Šiame straipsnyje nagrinėjamos žmonių elgesio normos, apimančios platų spektrą - nuo kasdienių taisyklių, tokių kaip atšvaitų dėvėjimas, iki abstrakčių etikos ir moralės principų. Straipsnyje remiamasi įvairiais šaltiniais, įskaitant specialistų komentarus, istorinius faktus ir filosofines koncepcijas.
Atšvaitai: Saugumo Užtikrinimas Tamsiuoju Paros Metu
Specialistai atkreipia dėmesį į tai, kad tamsiuoju paros metu ar esant blogam matomumui, atšvaitai yra būtina pėsčiųjų saugumo priemonė. Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Jorūnė Liutkienė pabrėžia, kad atšvaitų dėvėjimas yra pėsčiųjų pareiga, tačiau svarbu ne tik turėti atšvaitą, bet ir dėvėti jį taisyklingai.
Kelių policijos valdybos pareigūnai pastebi, kad pėstieji dažnai elgiasi neatsakingai, net ir sudėtingomis oro sąlygomis ir intensyviu eismu. Pasak J. Liutkienės, pasitaiko atvejų, kai pėstieji pereina važiuojamąją dalį esant draudžiamam šviesoforo signalui. Už tokį elgesį, įskaitant ir atšvaitų neturėjimą, gresia baudos nuo 20 iki 40 eurų. 2024 m. buvo išaiškinti 646 atvejai, kai pėstieji nesilaikė saugaus elgesio reikalavimų tamsiuoju paros metu, o per pirmus dešimt 2025 m. mėnesių - 430 atvejų.
Kaip Teisingai Naudoti Atšvaitą?
J. Liutkienė primena, kad einant tamsoje ar esant blogam matomumui, reikia visada su savimi turėti taisyklingai pritvirtintus atšvaitus arba vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais. Jei jų neturite, neškitės su savimi šviečiantį žibintą.
Atšvaitai patys nešviečia - jie tik atspindi šviesą. Todėl prie drabužių atšvaitą reikia tvirtinti taip, kad jis būtų gerai matomas kitiems eismo dalyviams, t. y. jo neuždengtų drabužių detalės, krepšys, kiti daiktai. Atšvaitas, prisegtas dešinėje drabužių pusėje ir būtent automobilio žibintų aukštyje, bus gerai matomas iš priekio atvažiuojančių transporto priemonių vairuotojams. Jei atšvaitai yra juostiniai, einant keliu užmiestyje juos reikia užsidėti ant dešinės rankos, kiek aukščiau rankos riešo, arba ant kojos, blauzdos srityje. Taip pat svarbu naudoti keletą atšvaitų.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Jei atšvaitas pakabinamas, jį reikia segti prie palto ar striukės kišenės taip, kad kabėtų suaugusio žmogaus kelių aukštyje, t. y. būtų maždaug automobilio žibintų šviesų aukštyje.
Atšvaitai - Pigiausias Gyvybės Draudimas
Internetinės parduotuvės „Saugusatsvaitai.lt“ atstovė pabrėžia, kad atšvaitas tikrai nėra prabangos prekė, o pigiausias gyvybės draudimas. Atšvaitą galima įsigyti nuo 0,79 euro už vnt. Atstovė pastebi, kad atšvaitai-žaisliukai vis dar išlieka populiariausia preke. Tačiau ir suaugusieji pradeda rūpintis savo saugumu - mediniai atšvaitai, pakabinami atšvaitai, kuriuos gali kabinti ant kuprinės ar striukės, taip pat tampa vis populiaresni.
Etika ir Moralė: Filosofiniai Aspektai
Žodis etika (lot. ethica < gr. ethos) reiškia paprotys, įprotis, būdas. Moralė (pranc. morale < lot. moralis) - tai normų sistema, nustatanti, kas yra gerai daryti, o kas blogai.
Moralės Šaltiniai ir Principai
Pasauliečiai bando rasti kitus moralės šaltinius. Kiekviena visuomenė skatina narių atsidavimą grupei per atlyginimų ir bausmių sistemą. Protagoras teigė, jog moralės principai reikalingi tam, kad gyvenimas būtų bent jau pakenčiamas. Tokiu būdu nereikia ieškoti moralei jokių anapusinių metafizinių priežasčių. Trazymachus teigia, kad moralės normos visuomet atspindi valdančiosios grupės interesus. Tokiu būdu teisus yra tas, kuris yra stipresnis. Sokratas teigė: žmogus, kuris žino, kas yra gerai, iš tiesų yra geras.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Filosofinės Etikos Teorijos
Platonas teigė, kad teisingumas susideda iš harmonijos tarp trijų sielos sudedamųjų: intelekto, emocijų ir troškimų. Neteisingas žmogus visuomet gyvena kupinas nepasitenkinimo. Aristotelis teigė, kad visata sudaryta iš hierarchinių struktūrų, kurių žemesnės skirtos tarnauti aukštesnėms. Tokiu būdu pateisinama vergystė ir gyvulių žudymas maistui. Visos gyvos būtybės turi savo potencialumą, ir jų gyvenimo tikslas yra išvystyti savo formos potencialą iki tobulumo. Žmogaus potencialas yra racionalus mąstymas, todėl gyvenimo tikslas yra išvystyti šią galimybę iki galo. Tai pasiekęs žmogus tampa laimingu, pasiekęs maksimumą to, ką galėjo. Aristotelis tikėjo, kad visa visata sukurta pagal planą ir turi savo tikslą.
Bazinis principas, kuriuo grindžiamas visas kosmosas yra ritam - teisingumas. Teisingumas ir tiesa neatskiriami. Etikos pėdsakai nusidriekia iki pat visatos esmės. Praktinis etikos pritaikymas susiveda į keturis principus: artha, dharma, kama, mokša. Su jais susijusios dorybės: garbingumas, tiesumas, dosnumas, ne-prievarta, kuklumas, širdies tyrumas. Smerktini dalykai yra melas, egoizmas, žiaurumas, svetimavimas, vagystė, skriauda kitoms gyvoms būtybėms.
Kadangi moralės dėsnis yra kosmoso dalis, doras elgesys atitinka visatos harmoniją, suteikia gamtos jėgų atlyginimą ir veda į išsivadavimą. Atitinkamai, tie, kurie regi realybę, mato, kad tai, kas yra bloga sukelia savęs destrukciją.
Neprievartos Etika
Džainiai teigia, kad neprievarta yra visos moralės pagrindas ir tikras kelias į dvasinį tobulumą. Neprievarta taikoma ne tik žmonėms, bet ir visoms gyvoms būtybėms. Jau prieš tūkstančius metų jie pradėjo rūpintis sergančiais ar nukentėjusiais gyvuliais ir žmonėmis. Skirtingai nuo vakarietiškos etikos, džainiai nedaro skirtumo tarp atsakomybės už tai, ką padarė, ir tai, ko žmogus nepadarė. Šiuo atveju, nepasirūpinti sužalotu gyvuliu taip pat laikoma prievarta. Kitos moralės normos taip pat susiejamos su neprievarta. Sakyti melą yra mentalinės žalos darymas kitam asmeniui. Vogimas be abejo yra dar kita prievarta. Tačiau netgi turto turėjimas yra prievarta skurdiems žmonėms.
Užuojautos Etika
Budhos etika labai panaši į džainių, nes jis taip pat grindžiamas užuojauta. Budha stengėsi pasiekti prašviesėjimą, sekdamas asketais, bet po šešių metų meditacijos, suprato, kad sprendimas randamas ne atsižadant pasaulio, o gyvenant praktiškai, kupinam užuojautos visiems. Budha vietoje religinių ceremonijų ir teologinių diskusijų kvietė savo mokinius visuotinei užuojautai ir brolystei. Būtent per tai galima pasiekti galutinę nirvaną, kurioje visų būtybių kančios ir sielvartas išnyksta. Budha skelbė “vidurio kelią”, kelią tarp atsižadėjimo ir malonumų.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Gyvendamas, kupinas užuojautos ir meilės visiems, žmogus išsivaduoja nuo savanaudiškumo, kurio taip stengiasi atsikratyti asketas; ir pasiekia ramybę bei pasitenkinimą, kuris pranoksta bet kokius juslinius malonumus. Nirvana Budos požiūriu nėra pasitraukimas iš pasaulio, tai greičiau individualios būtybės vienybės su pasaulio esme, glūdinčia visur, suvokimas.
Etika ir Visuomenė
Matome, kad kuo labiau išsivysčiusi yra visuomenė, tuo labiau ji apriboja individo laisvę, visos visuomenės gerovės labui. Vedinė visuomenė pasižymi ypač dideliu tokių suvaržymų laipsniu. Dorovės ar moralės priešingybė yra nusikalstamumas. Kuo laisvesnė jaučiasi visuomenė, tuo labiau ji yra patvirkusi. Todėl civilizuota visuomenė ar išsivysčiusi visuomenė nereiškia, kad joje suteikiama valia daryti bet ką ir bet kaip. Todėl mes ir sakome, kad egzistuoja civilizuotos priemonės pasiekti savo tikslus.
Visuomenės moralė ir etika yra skirta tam, kad žmonės galėtų išlikti civilizuoti. Kitaip sakant, kuo labiau žmogus civilizuotas, tuo labiau jis apriboja savo materialius poreikius. Kuo labiau civilizuota visuomenė, tuo jos nariai labiau apriboja savo materialius poreikius. Tai skiria žmogų nuo gyvulio: prieš darydamas tai, kas šauna į galvą, žmogus pagalvoja: o kokios bus pasekmės man ir aplinkiniams.
Gėris ir Blogis
Bhagavad gyta teigia, kad blogio ir gėrio dualizmas yra materialaus proto kūrinys. Dievas yra Absoliutus. Iš Jo išeina viskas: visa egzistencija, visas suvokimas ir visas džiaugsmas. Gėris yra šių elementų dermė. Blogis - tai šių elementų trūkumas. Juk tamsa nėra priešingybė šviesai. Tai šviesos nebuvimas. Nėra tokios jėgos kaip šėtonas, kuris įkūnytų blogį. Galime kalbėti tik apie Dievo trūkumą. Nuodėmė - tai veiksmas, kuris kuria blogį. Dorybė - tai veiksmas, kuris kuria gėrį.
Bet nėra tokio dalyko, kaip blogis yra tik gėrio trūkumas, todėl Vedų filosofijoje nuodėmė - tai atsisakymas kurti gėrį. Šis atsisakymas turi dvi puses: 1) daryti tai, kas nėra gėris, 2) nedaryti to, kas yra gėris. Pirmuoju atveju, žmonės atlieka prievartą prieš save ar kitas būtybes, o tai yra daryti tai, kas nėra gėris. Antruoju atveju, žmonės, žinodami, kas yra gėris, dėl silpnumo ar užsispyrimo atsisako taip elgtis. Kai kurie nusivilia bet kokia veikla ir tampa atsiskyrėliais. Netgi mums atrodančios laukinės gentys turi savo moralės kodeksą, kuris yra netgi gana griežtas.
Daugumoje visuomenių matome, jog už tam tikrų taisyklių pažeidimus, kurie vadinami nusikaltimais baudžiama netgi iki gyvybės atėmimo. Vedinė visuomenė nesigailėdavo nusikaltėlių, arba iš tiesų gailėdavosi, griežtai juos bausdama.
Teisingumas ir Gailestingumas
Aukščiau už visuomenės teisingumą, kuris dažnai neapgina žmogaus, yra kosminiai teisingumo dėsniai, kurie veikia preciziškai ir be gailesčio. Vaišnavų filosofija teigia, kad aukščiau už teisingumą yra gailestingumas. Dievas sukūrė šį pasaulį teisingai, bet paliko jame galimybę gailesčiui, nes Pats yra gailestingas.
Moralės Reliatyvumas ir Absoliutumas
Moralė yra tokia, kokią ją suformuoja konkreti visuomenė. Padorumo ribos gali labai skirtis laukinių žmonių visuomenėje ir civilizuotų žmonių visuomenėje. Nėra universalios etikos. Kiekviena visuomenė pateikia labai skirtingas elgesio normas. Jokie etikos principai nėra teisingi, išskyrus tą visuomenę, kurioje jų laikomasi.
Šrimad Bhagavatam požiūris kitoks. Septintoje giesmėje išdėstyti nurodymai, kaip turi būti sutvarkyta ideali visuomenė, ir koks turėtų būti idealus žmogaus gyvenimas tokioje visuomenėje. Kitaip tariant galima teigti, kad net materialiame pasaulyje egzistuoja tam tikri objektyvūs moralės dėsniai. Vedinė moralė įkūnija šiuos dėsnius.
Apribojimai ir Moralės Taisyklės
Įvairūs apribojimai ir moralės taisyklės yra skirtos tam, kad vienas visuomenės narys nedarytų žalos kitiems visuomenės nariams. Tokiu būdu moralės normų nesilaikymas atsisuka prieš patį žmogų. Lygiai taip pat žala gali būti fizinė. Ji gali būti susijusi su nepagarba žmogaus gyvybei. Nusikaltėlių visuomenėje žmogaus gyvybės niekas nevertina. Kitokiu atveju, nebūtų reikalo kažką riboti. Arba taisyklės skiriamos tiems, kurie nenori daryti tai, kas privalu.
Dvasinis gyvenimas yra praktika, arba veikla, todėl kiekviena religija duoda tam tikras taisykles, kurių laikydamasis žmogus gali apsivalyti ir tobulėti. Visos taisyklės ir nurodymai yra skirti tam, kad pamilti Dievą. Tačiau, kai žmogus pilnai atsiduoda Dievui, jam nebegalioja įprastinės moralės normos, todėl tokio žmogaus veiksmai kartais gali būti nepateisinami pasaulietinės moralės požiūriu.
Socialinės Normos: Elgesio Reguliavimas Visuomenėje
Norma lotyniškai reiškia riba, saikas, valdantis pradas, taisyklė, pavyzdys. Socialines normas sukuria arba valstybė, arba konkreti organizacija, kolektyvas siekdami įgyvendinti konkrečios organizacijos, kolektyvo ar visos visuomenės savireguliaciją. Atitinkamai visos socialinės normos pasižymi tuo, kad jos išeina iš tam ttikro autoriteto ir normina (standartizuoja) žmonių elgesį - suteikia jam teisių ir pareigų santykio pavidalą. Norminimo tikslas - vienodo teisinio veiksmingumo priemonėmis apsaugoti visų žmonių teisės ir lemti tų teisių įgyvendinimą.
Socialinės normos funkcija - padėti atskirti, kas priklauso ir kas nepriklauso konkrečiai socialinei grupei. Elgdamasis taip, kaip grupė mano esant tinkama, individas parodo kitiems žmonėms (ir sau), kad jis priklauso grupei. Socialinės normos vykdymas pagrįstas abipuse nauda ir valstybės ar visuomenės poveikio priemonėmis. Socialinės normos nėra universalios, jos nuolat kinta ir tam tikros kultūros, socialinės klasės ar socialinės grupės atstovams priimtinos tam tikromis aplinkybėmis.
Socialinės normos reguliuoja socialinę elgseną ir atlieka socialinės kontrolės (garantuoja socialinės normos laikymąsi) funkciją. Nesilaikantiems socialinių normų gali būti taikomos socialinės sankcijos, tai yra socialinių normų laikymąsi garantuoja kitų asmenų potenciali reakcija į jų nesilaikymą. Socialinių normų esmę sudaro taisyklių galiojimo sąlygos, elgsenos būdas ir sankcijų numatoma poveikio už atitinkamą elgseną priemonė.
Socialines normas kuria valstybė ar konkreti organizacija, siekdama įgyvendinti tos organizacijos, kolektyvo ar visos visuomenės savireguliaciją. Visos socialinės normos kyla iš tam tikro autoriteto ir standartizuoja žmonių elgseną - nustato jų teisių ir pareigų santykį. Elgsenos standartizavimo tikslas - vienodo teisinio veiksmingumo priemonėmis apsaugoti visų žmonių teises ir garantuoti jų įgyvendinimą.
Teisės ir Moralės Normų Ryšys
Teisinės idėjos yra glaudžiai susijusios su morale ir suprantama kodėl. Moralė - tai vidinis žmogaus įsitikinimas gerbti kito asmens interesus (teises) ir kartu savanoriškas tokios pagarbos reiškimas. Moraliniu laikomas toks elgesys, kuris yra naudingas ne tik konkrečiam asmeniui, bet ir visuomenei, ne tik konkrečiai tautai, bet ir žmonijai.
Teisės ir moralės normos dažnai yra to paties turinio ir turi tą patį tikslą. Moralės normos formuojasi priklausomai nuo to, koks socialinių jėgų santykis susiklosto visuomenėje, o jo pagrindu - ir atitinkamos pažiūros į gėrį ir blogį, į garbę, žmogaus orumą, teisingumą. Moralės normos tampa elgesio taisyklėmis tik kai visuomenės narių dauguma įsisąmonina jų reikšmingumą ir ima pagal jas norminti kasdienį savo elgesį.
Tuo tarpu teisės normas paprastai leidžia valstybė ir todėl jos iš karto pasidaro visiems privalomas. Vien todėl, kad teisės normų privalomumas atsiranda nepriklausomai nuo normos turinio, teisė ir moralė išsiskiria ir kartu devalvuojasi, sunyksta moralės įtaka teisei. Jeigu teisė - tik elfesio taisyklė, jeigu „neįdomu“ jos turinys, tai moralei nėra vietos teisėje. Teisė pasidaro nepriklausoma nuo moralės, nes moralė tampa tarsi ir neprivaloma teisei. Šiandien, teisinės valstybės ir pagrindinių žmogaus teisių koncepcijai atsigręžiant į teisės turinį, į teisę grįžta ir moralė.
Teisės ir Moralės Normų Skirtumai
Teisės normos reguliuoja svarbiausius žmonių santykius, be to, tik tuos, kuriuos galima išoriškai kontroliuoti ir kuriuose slypi potenciali būtinybė užtikrinti paliepimą vykdymą prievarta. Moralės normos gali reguliuoti ir tokius santykius, kurie ne patenka į tteisinio reguliavimo lauką (meilės, draugystės, pasaulėžiūros įsitikinimų ir kitus). Tai rodo, kad moralės normos reguliuoja daugiau visuomeninių santykių negu teisės normos. Teisė yra siauresnė sąvoka negu moralė. Bet ir moralė neapima visų visuomeninių santykių.
Ji nereguliuoja tokių santykių, kurie yra grynai techninio pobūdžio ir kuriems negali būti tiesiogiai taikomas moralinio vertinimo matas. Teisės normos yra griežčiau apibrėžtos, suformuluotos, išvardijami teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar išnykimo pagrindai, tuo tarpu moralės normoje gali būti išsakoma tik bendra pareiga (nevok; nekalbėk netiesos; mylėk savo artimą kaip save patį ir kt.).
Pagrindiniai teisės ir moralės normų skirtumai:
| Požymis | Teisės normos | Moralės normos |
|---|---|---|
| Reguliavimo sritis | Svarbiausi žmonių santykiai, kuriuos galima kontroliuoti išoriškai | Platesnis visuomeninių santykių ratas, įskaitant meilę, draugystę, įsitikinimus |
| Apibrėžtumas | Griežtai apibrėžtos, suformuluotos, nurodyti teisių ir pareigų pagrindai | Dažniausiai išsakoma bendra pareiga (pvz., "nevok") |
| Fiksavimas | Fiksuojamos specialiuose valstybės aktuose | Nefiksuojamos, "gyvena" žmonių sąmonėje |
| Sistema | Turi griežtą sistemą, skirstomos į šakas, institutus | Neturi griežtos sistemos |
| Privalomumas | Visuotinai privalomos | Nėra visuotinai privalomos |
| Vykdymo užtikrinimas | Valstybės prievarta | Visuomenės poveikio priemonės (smerkimas ir pan.) |
tags: #socialines #aplinkos #elgesio #normu