Šiuolaikinėje visuomenėje vis garsiau kalbama apie tuos dalykus, apie kuriuos anksčiau dažnas nė nesusimąstydavome. Ypač tai atspindi pastarųjų dienų žiniasklaida. Nepaliekamas nuošalyje ir ikimokyklinis ugdymas. Tėvai pradėjo ypač aktyviai domėtis savo atžalų gerove, ugdymu. Reitinguojamos ugdymo institucijos. Susidomėta pedagogų žinių kokybe. Tai labai džiuginantys faktai.
Tačiau tai nereiškia, kad visi tėvai nori ir gali pilnai užtikrinti vaikų sėkmingą vystymąsi ir asmenybės brendimą. Pasak LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos praeitų metų rezultatų per metus į vaiko teisių apsaugos institucijų įskaitą įtraukta 2395 socialinės rizikos šeimos. Statistikos departamento prie LRV duomenimis vien 2002 metais tėvų neteko 3003 vaikai, iš jų 1220 iki 7 metų amžiaus.
Vaikystė yra ne tik žmogaus raidos, bet ir visuomenės edukacinės kultūros raidos produktas. Istorija sukasi spiralės būdu, todėl šiame darbe siekiama išsiaiškinti, kaip tarpukario Lietuvoje, istoriškai labai panašiame laikmetyje, buvo padedama vaikui pritapti visuomenėje - mikro-makro aplinkoje, kas jam padėdavo tapti socialinės grupės, visuomenės nariu, kokios kildavo problemos.
2026-01-14 Konf. „Demografiniai iššūkiai ir šeimos politika - tarptautinė patirtis“ (anglų kalba)
Socializacijos samprata ir jos reikšmė
Skaitydami įvairią literatūrą susidūrėme su daugelio autorių savitai pateiktais socializacijos apibrėžimais. Trumpiausias ir paprasčiausias pateiktas tarptautinių žodžių žodyne: „socializacija - individo tapimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe.“ Jis puikiai atskleidžia šio žodžio pirminę reikšmę. Peržvelgus senesnius šaltinius, pvz. „Lietuviškąją tarybinę enciklopediją“ randame, kad „socializacija - [lot. socialis - visuomeninis], individo tapimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe.
Knygos „Socializacija ir vaiko gerovė“ autorė G.Kvieskienė į socializacijos procesą žvelgia ugdytojo akimis ir teigia, kad „socializacija (antropologijoje dar vadinama inkultūracijos terminu) - procesas, kurio metu visuomenės kultūra mikroaplinkos ir makroaplinkos sąlygomis perduodama vaikams, siekiant formuoti iš kūdikio individualybę, paklūstančią tam tikroms kultūros tradicijoms ir socialinėms normoms. Šiuo atžvilgiu socializacija yra būtina kiekvienos visuomenės funkcionavimo sąlyga, viso socialinio gyvenimo esmė tiek kultūros, tiek socialiniu atžvilgiu, [.] kadangi socializacija nagrinėja ryšius tarp individo ir visuomenės, aišku, kad teorija glaudžiai siejasi su sociologija, psichologija, socialine pedagogika.“ Pasak A.Juodaitytės, „socializacija - gali būti vadinamas procesas, kurio metu individas įsijungia į visuomenę, jos struktūrinius padalinius (socialines grupes ir bendrijas, institutus, organizacijas), perima jų sukauptą patirtį, socialines vertybes ir normas, formuoja socialiai reikšmingus asmenybės bruožus.“
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Kai kurie autoriai dar išskiria pirminę ir antrinę socializaciją. Šios dvi socializacijos rūšys išskiriamos dažniausiai remiantis tyrinėjamų asmenų amžiumi. Šiame darbe domimasi pirmine socializacija, kuri suprantama kaip pagrindinių nuostatų perėmimo laikotarpis ir siejama su ankstyvąją vaikyste. Antrinė socializacija siejama su tuo asmens laikotarpiu, kai į jo ugdymą įsitraukia kitos socialinės grupės, asmenys, daug daugiau įtakos turi kultūros procesai, pvz., visuomeninės komunikavimo priemonės.
Kalbant apie raidą, JTVP (Jungtinių Tautų vystymo programa, angl. - UNDP) 1999 pranešime apie žmogaus socialinę raidą teigiama: „žmogaus socialinė raida - tai procesas, kuris plečia žmonių pasirinkimo galimybes. Apskritai rinktis galima iš begalino skaičiaus alternatyvų, kurios laikui bėgant kinta. Tačiau bet kuriame išsivystymo lygyje žmogus privalo turėti galimybę pasirinkti tris svarbiausius dalykus: ilgai ir sveikai gyventi, įgyti žinių bei apsirūpinti ištekliais, kurie reikalingi normaliam gyvenimo lygiui pasiekti. Jei nėra šių pagrindinių dalykų, daugelis kitų pasirinkimo galimybių lieka neprieinamos. Tačiau socialinė žmogaus raida tais dalykais neapsiriboja.
Kalbant apie vaikų socializaciją, paminėtini tokie terminai, kaip „socialinė politika“ ir „socialinė apsauga“. G.Kvieskienė šiuos terminus apibūdina taip: „socialinė politika - tai valstybės pastangos savo institucijomis siekti sudaryti piliečiams lygias galimybes ir teises į būstą, sveikatos apsaugą, švietimą, socialinę apsaugą, socialines ir kai kada teisines paslaugas.“ „Socialinė apsauga - valstybės arba kai kada privačių subjektų teikiama materialinė parama (piniginė ir daiktinė) arba socialinės paslaugos socialinę .riziką patyrusiems asmenims.“ Mūsų nagrinėjamos problemos aspektu svarbu apibrėžti dar kelis terminus, kurie susiję su vaikais, kaip specifine socialine grupe.
„Vaiko politika - socialinės politikos dalis, kuri užtikrina būtinąją vaiko socialinę raidą normaliam gyvenimo lygiui pasiekti, t.y. sveikai maitintis, būti saugiam ir galėti dalyvauti ugdymo ir pozityviosios socializacijos programose.“ „Vaiko teisių konvencijoje“ vaikų politikos esmė yra nusakyta trimis principais: vaiko teise į apsaugą, aprūpinimą ir dalyvavimą.
Socialinę pedagogiką plačiausia prasme mes suprantame kaip mokslą, kuris numato, kaip apsaugoti asmenį nuo žalingos aplinkos poveikio naudojant pozityviosios socializacijos ir prevencijos metodikas bei scenarijus. Gal todėl socialinė pedagogika ir socialinis darbas daugelio užsienio autorių įvardijami kaip socialinės ekologijos dalis.
Taip pat skaitykite: Ar senatvės pensijos gavėjams priklauso ilgalaikio darbo išmoka?
Vis dažniau ekologija suprantama ne tik kaip Ernst Haecekl (1866) apibrėžtas terminas, iki šiol suprantamas kaip mokslas, tiriantis organizmų ir jų gyvenamosios aplinkos santykius, gyvosios bei negyvosios gamtos sąveiką. „Siekdami vertinti ir keisti interpersonalinę ir aplinkos sistemas, socialinę ekologiją apibrėžiame kaip mokslą, tiriantį asmens, asmenų grupių, bendruomenių, valstybių aplinkos santykius, sąveiką ir raidą.“
I.Leliūgienė savo straipsnyje „Socialinės pedagogikos vaidmuo besikeičiančioje visuomenėje“, teigia, kad socialinės pedagogikos funkcija yra „žmogaus kaip socialinės asmenybės, formavimas bei pagalba jam prisitaikant socialinėje aplinkoje, nes šiandieninėje visuomenėje tai gan opi problema ne tik teorine, bet ir praktine prasme. - individo socialinė padėtis visuomenėje. Socialinės pedagogikos mokslo dėka, individo pažinimas tampa nebe abstrakcija, o realybe. Evoliucionuodama ji atranda ryšius tarp kultūrinių, ekonominių bei socialinių veiksnių, lemiančių žmogaus asmenybę.“
„Lietuvos švietimo koncepcijoje“ matome, kad, „ikimokyklinis ugdymas yra neatsiejama bendrojo ugdymo dalis, kurio paskirtis - kartu su šeima padėti gimtosios kultūros erdvėje atsiskleisti asmens individualybei, parengti asmenį darniam socialiniam gyvenimui. Ikimokyklinio ugdymo uždavinys - skatinti vaiko savarankiškumą, iniciatyvą, kūrybiškumą bei saugoti ir stiprinti vaiko sveikatą“. Taigi, išskiriami 3 pagrindiniai akcentai: visų pirma sveikata (psichinė, fizinė), iniciatyvumas, kūrybiškumas ir sėkminga socializacija.
Ikimokyklinio ugdymo tikslai nusakomi taip: „bendrojo vaikų ir jaunimo ugdymo paskirtis - kartu su šeima padėti gimtosios kultūros erdvėje atsiskleisti asmens individualybei, parengti asmenį darniam socialiniam gyvenimui. Ikimokyklinis ugdymas atliepia pagrindinius vaiko poreikius - saugumo, aktyvumo, saviraiškos. Tą patį atrandame ir „Ikimokyklinės įstaigos bendruosiuose nuostatuose“, kuriuose sakoma: „ikimokyklinė įstaiga, padėdama šeimai, laiduodama sistemos lankstumą ir variantiškumą, vykdo vaikų (tarp jų ir specialiųjų ugdymo poreikių turinčių) ugdymo ir globos funkcijas.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvą, ikimokyklinėse įstaigose pradėta dirbti laikantis įvairių ugdymo krypčių. 1993 m. priimtos dvi alternatyvios programos: 1) „Ikimokyklinio ugdymo gairės: Programa tėvams ir pedagogams“; 2) Vaikų darželių programa “Vėrinėlis”. Kiekvienoje iš šių programų apibrėžiamas šeimos ir ikimokyklinės įstaigos statusas bei nurodomos jų tarpusavio sąveikos galimybės.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Abiejų programų tikslai tie patys - bendradarbiaujant su šeima, puoselėti vaiko savarank.iškumą, teigiamą savęs vertinimą, iniciatyvumą, kūrybiškumą, padėti kaupti pozityvią gyvenimišką patirtį, ugdytis psichinėms vaiko galioms, bendravimo, bendradarbiavimo įgūdžiams saugoti, stiprinti vaiko sveikatą, tenkinti fizinius, socialinius, emocinius, intelektinius vaiko poreikius, sudaryti sąlygas perimti tautos kultūros pagrindus. Tačiau šios programos yra pozityviai alternatyvios savo metodais. „Ikimokyklinio ugdymo gairės“ remiasi integruoto ugdymo, „Vėrinėlis“ - kūrybiniu-kompleksiniu metodu.
Skiriamieji šių metodų bruožai - skirtingas požiūris į laisvą vaiko pasirinkimą veikti, į pedagogo vaidmenį ugdymo procese, ugdymo aplinką, ugdymo kokybę. Integruoto ugdymo metodas pasižymi į vaiko poreikius orientuoto ugdymo bruožais, todėl kuriama natūrali vaikų aktyvumą stimuliuojanti aplinka, auklėtoja talkina vaikui jo savarankiškoje veikloje.
Vaikų darželių programoje „Vėrinėlis“ - ugdyti psichines vaiko galias (intelektines, emocijų, valios), stimuliuojant asmenybės pagrindų formavimąsi, puoselėjant jos individualumą, iniciatyvumą, kūrybiškumą. „Bendroje priešmokyklinio ugdymo ir ugdymosi programoje“, paruoštoje 2002 metais, jau matome, kad akcentuojamas toks svarbus sėkmingai socializacijai dalykas, kaip vaiko pasitikėjimas savimi.
Programos uždaviniuose teigiama: „palaikyti ir puoselėti vaiko orumą, pasitikėjimą savimi bei savo gebėjimais, artimumo grupės draugams bei greta esantiems suaugusiems jausmą.“ Daugelyje demokratinių kraštų svarbiausiomis vertybėmis laikome lygiateisiškumą, socialinį ir ekonominį teisingumą (tolydumą), pagarbą žmogaus teisėms, civilizuotumą, toleranciją, asmeninę ir pilietinę atsakomybę, savigarbą (orumą). Asmens, taigi ir vaiko, socializacijos raida turi remtis žmogaus socialinės raidos principais: produktyvumu, lygybe, didesnių galimybių suteikimu, tolydumu.
Kaip matome, pirmiausia minimas socialinis emocinis brandumas. Taigi, žmogui ypač svarbus socialinis procesas yra vadinamas socializacija. Jo esmę sudaro žmogaus tapsmas asmenybe ir socialiniu individu. Visuomenė yra ta sociokultūrinė realybė, kurioje ir vyksta šie sudėtingi žmogaus socialinio tapsmo procesai. Asmenybė yra svarbiausias bazinis visuomenės socialinės kultūros elementas. Be jos nėra ir negali būti socialinių veiksmų, socialinių ryšių ar santykių. Asmenybe ne gimstama, o tampama.
Asmenybės formavimasis ir socialinė aplinka
Žmogui įgimtas poreikis bendrauti, todėl jis yra socialine būtybė. Nors gimdamas su savimi jis atsineša asmenybiškumo užuomazgas ir savo poreikius, tačiau, dar būdamas kūdikis, yra bejėgis, negali pasirūpinti savimi, be kitu žmonių pagalbos neišgyventų. Gimęs kūdikis jau yra asmenybe, tačiau jo asmenybiškumą turi išugdyti juo besirūpinantys žmones. Kaip individas jis yra nepakartojamas, kuo didesne asmenybe jis tampa, tuo ryškiau atsiskleidžia jo vidinis dvasingumas ir unikalumas.
Žmogus, būdamas socialine būtybe, turi bendrauti su kitais. Šis poreikis jam gyvybiškai svarbus. Tad kuo ryškesnė žmogaus asmenybe, tuo labiau jis praturtina kitus, savo vidinį dvasingumą kitiems perteikia bendraudamas. Tokiu būdu, prižiūrimas ir teisingai auklėjamas vaikas, augdamas ir vystydamasis, tampa asmenybe ir įsilieja į bendruomenę, kaip pilnavertis jos narys.
Tačiau kūdikis negali subręsti ir pasiekti asmenybiškumo be kitų žmonių pagalbos. Kai kurie autoriai žmogaus socializaciją suskirstė į du etapus: pirminę socializaciją, kuri vyksta nuo gimimo iki socialiai brandžios asmenybės ir antrinę socializaciją, kuomet vyksta asmenybės persitvarkymas jos socialinės brandos perioduose.
Pirmiausia kiekvienas vaikas išgyvena pirminės socializacijos laikotarpį. Šį gyvenimo etapą jam padeda išgyventi juo besirūpinantys asmenys. Be šių asmenų pagalbos ir dalyvavimo pirminė socializacija yra neįmanoma. ir nuoseklus žmogaus įsitraukimas į objektyvų visuomenės gyvenimą. Pirminę socializaciją žmogus išgyvena vaikystėje ir jos metu tampa visuomenes nariu. Šis etapas prasideda interanalizacijos procesu.
Interanalizacija įvyksta todėl, kad vaikas perima iš kitų juo besirūpinančių žmonių suvokimą apie pasaulį. Vaiką auginantys asmenys yra atsakingi už jo socializavimąsi. Jie yra tarsi tarpininkai tarp vaiko ir jį supančio pasaulio. Vaikas prisiriša prie savo ugdytojų, šio prisirišimo skatinamas jis tapatinasi su jam svarbiais žmonėmis. Su jais tapatindamasis vaikas interanalizuoja tikrovę ir suformuoja savo identitetą, tuomet gali pilnavertiškai funkcionuoti visuomenėje. Pirminis pasaulio suvokimas, kuris susiformuoja vaikystėje, įtakoja tolimesnį žmogaus gyvenimą ir nepraranda savo svarbos.
A.Juodaitytė pabrėžia mažo vaiko socializacijos svarbą ir teigia, kad „intensyviausiai socializacija vyksta ankstyvuosiuose žmogaus gyvenimo perioduose, kai vaikai yra tikslingai rengiami gyvenimui ir veiklai suaugusiųjų pasaulyje. Ypač svarbus čia tėvų ir šeimos - pirmųjų socializacijos agentų vaidmuo. Ankstyvojo (pirminio) etapo reikšmingumą lemia ne tik jo pirmumas žmogaus raidoje, bet ir vaikystės periodo ypatybės: emocionalumas, nuoširdumas vaikui bendraujant su tėvais, kitais šeimos nariais. Būtent tada vaikai įgyja pirmąsias elementarias žinias, pradinius mąstymo įgūdžius, palaipsniui perima vis sudėtingesnes elgesio taisykles ir pradeda susipažinti su paprasčiausiais kultūrinių vertybių pavyzdžiais, mokosi sekti jais net tuomet, kai dar nesuvokia jų prasmės ir paskirties.“
Tėvai - pirmieji socializacijos agentai - suteikia vaikui biologini pradą, duoda gyvybę, lytį išvaizdą, protinius gebėjimus, tam tikrus charakterio bruožus. Tėvai priima svarbiausius sprendimus dėl vaiko gyvenimo. Jie turi išlaikyti vaikus, rūpintis jų saugumu. Tai - teisinė atsakomybė už vaikus. Tai - emocine tėviškoji pareiga vaikui. Tokiu būdu, vykdydami šią pareigą, tėvai vaikui duoda meilę, šilumą, rūpestį, jie ugdo, suteikia jam „pirminę kultūrą“ ir tampa vaikui svarbia...
Tarpukario Lietuvos žemėlapis
Eugenikos idėjų atgarsiai Lietuvoje
XX a. pradžioje ši teorija, paremta utopinėmis individo ir visuomenės tobulinimo idėjomis, buvo itin populiari - tikėtasi, kad ją ištobulinus, pavyks išspręsti didžiąją dalį socialinių problemų. Tačiau bandymai pritaikyti eugenikos principus praktikoje visuomet remdavosi prievarta prieš atskiras socialines (ar tautines) grupes, todėl po Antrojo pasaulinio karo ši teorija buvo diskredituota.
Galtonas pareiškė, kad didžioji dalis individo savybių yra paveldimos ir tik nedaugeliui jų turi įtakos išorinė aplinka. Atlikęs įvairius tyrimus, jis priėjo išvados, kad paveldimas žmogaus savybes galima pagerinti atsižvelgus į tam tikrus genetikos principus. Nors eugenikos idėja ir tikslas skamba pozityviai, ji nuo pat pradžių turėjo labai aiškų negatyvų elementą: eugenika rėmėsi prielaida, kad modernėjančiose visuomenėse dėl tariamo pseudohumanizmo neproporcingas jose prisitaikyti nepajėgių individų skaičiaus didėjimas veda link žmonijos išsigimimo, o higiena, medicina ir aktyvi socialinė politika šiuo atžvilgiu yra ne išsigelbėjimas, bet žmonijos progreso priešas.
Nors eugenikai ir trūko mokslinio pagrįstumo, o pats Galtonas turbūt neįsivaizdavo, kad jo idėjos galėtų išplisti už Britanijos ribų, XX a. pradžioje pasauliniu mastu kilusį susidomėjimą eugenika ženklino 1912 m. Londone įvykęs pirmasis tarptautinis eugenikos kongresas. Daugelyje šalių susidomėjimas eugenika kilo visuomenėms susidūrus su sparčios industrializacijos ir Pirmojo pasaulinio karo sukeltomis socialinėmis problemomis.
Jų akivaizdoje vis garsiau skambėjo kai kurių intelektualų mintys apie liūdną Vakarų civilizacijos ateitį, totalinę (individo, visuomenės, civilizacijos) moralinę ir fizinę degradaciją, kurių savotišku simboliu galime laikyti Oswaldą Spenglerį. Mokslinėje literatūroje eugenika tradiciškai skirstoma į dvi kryptis: pozityviąją ir negatyviąją. Pozityvioji akcentuoja edukaciją, pronatalistinę politiką, o negatyvioji ragina imtis įvairaus pobūdžio apribojimų (sterilizacijos, eutanazijos), kurie padėtų „tobulinti“ visuomenę.
Tad be viso to, ką šiandien galime vadinti pozityviomis eugenikos praktikomis, kaip antai visuomenės edukacija higienos ir sveikatos klausimais, sveikatos priežiūra, paslaugų kokybės gerinimas, netgi savotiškas indėlis į individo ir šeimos gerovę įtvirtinančius įstatymus, vos per keletą pirmųjų XX a. Klasikiniais ir bene ryškiausiais negatyviosios eugenikos idėjų pavyzdžiais galima laikyti JAV ir nacistinę Vokietiją.
Eugenikos simpatikų būta ir tarpukario Lietuvoje, kuri susidūrė su panašiais iššūkiais, kaip ir iš Pirmojo pasaulinio karo griuvėsių kylanti Europa, tačiau turėjo kur kas silpnesnius įrankius socialinėms problemoms spręsti. Todėl vienu svarbiausių valstybės uždavinių tapo rūpinimasis nuo karo nukentėjusių šalies gyventojų socialine gerove, kuriant organizuotą socialinių paslaugų ir institucijų sistemą. Ypač daug dėmesio skirta sveikatos apsaugai, kurios organizavimas karo metu buvo praktiškai nutrūkęs.
Lietuvoje vienas pirmųjų atvirai apie eugeniką ir jos tariamą naudą prabilo psichiatrijos mokslo Lietuvoje pradininkas Juozas Blažys. Ko gero, jo įtaka nulėmė ir tai, kad tarpukariu Lietuvoje apie eugeniką dažniausiai buvo diskutuojama būtent psichiatrijos kontekste. Siekdamas, kad šalies psichikos sveikatos priežiūros sistema pasiektų Vakarų šalių lygį, gydytojas ne tik daug dėmesio skyrė profesinei veiklai, bet ir ne kartą ragino valstybės vadovus atkreipti dėmesį į psichikos ligomis sergančių žmonių socialinę padėtį šalyje.
Tačiau reikėtų nepamiršti ir visos gausybės gydytojo publikacijų eugenikos tema skaitomiausiuose to meto periodiniuose leidiniuose, įžiebusių ne vieną diskusiją. Vienoje šių publikacijų apsigimimų ir jų prevencijos klausimus nagrinėjęs Blažys teigė, kad ištyręs daugiau nei 200 įvairių susirgimo silpnaprotyste atvejų pastebėjo, jog didžiosios dalies silpnaprotystės ar kitų psichikos sutrikimų atvejų priežastys slypi individo genotipe, kitaip tariant - sutrikimas yra paveldimas.
Blažys netruko sulaukti sekėjų. Pavyzdžiui, psichiatro kolega, Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto Nervų ir psichikos ligų klinikos gydytojas Vytautas Bendoravičius ketvirto dešimtmečio pradžioje išleistoje knygelėje Išsigimimas ir eugenika tvirtino, kad tam tikromis ligomis sergantys žmonės yra „bausmės rykštė“ tiek jų šeimoms, tiek valstybei, nes „jokių pareigų neturi ir valstybės uždedamų piliečiams prievolių neatlieka“.
Neabejotinai svarbiausiu eugenikos oponentu ir stabdžiu tiek Lietuvoje, tiek daug kur kitur pasaulyje buvo Katalikų Bažnyčia - eugenikos principai tiesiogiai kirtosi su krikščioniška pasaulėvoka. Tiesa, nereikia manyti, kad vien Bažnyčiai kliuvo eugenika - daliai žmonių šios idėjos tiesiog atrodė atgrasios. Gana dažnai į eugenikus buvo žvelgiama ironiškai, netgi su lengva pašaipa - to meto spaudoje galima rasti ne vieną eugenikos šalininkus išjuokiantį satyrinį tekstą.
Pavyzdžiui, 1929 m. rugpjūtį Lietuvos aide pasirodė feljetonas „Eugenikai“, kurio autorius pasakoja apie įsivaizduojamos Rūtijos valstybės sostinės Bekonkės gyventojus, kurių nemažą dalį sudaro ir savo įtartinos veiklos dėka įspūdingus turtus susikrovę eugenikai. Viena daugiausia dėmesio sulaukusių satyrų eugenikos tema tapo 1934 m. išleistas Igno Šeiniaus romanas Siegfried Immerselbe atsijaunina, kuriame buvo išjuokta to meto Vokietijos nacizmo ideologija ir rasinė politika bei nacių pastangos eugeniką panaudoti ne tik vokiečių tautai pagerinti, bet ir arijų rasės viešpatavimui pasaulyje įtvirtinti.
Kritika eugenikos šalininkų anaiptol neišgąsdino - jie mielai ginčydavosi su oponentais spaudoje. Nors Blažys ir toliau liko svarbiausiu eugenikos proponentu, atsirado ir daugiau entuziastų, kurie reiškėsi viešumoje. Pavyzdžiui, veterinaras Konradas Aleksa infantiliai svarstė: „jei Bažnyčia sutinka su mirties bausmėmis, su kalėjimais, tai […] turėtų sutikti ir su sterilizacija ir kitomis priemonėmis, siekiančiomis sulaikyti žmonijos išsigimimą“.
Aptarus debatus dėl eugenikos viešojoje erdvėje, derėtų detaliau apžvelgti konkretesnes eugenikos principų praktinio pritaikymo idėjas. Blažys teigė, kad sergančių asmenų izoliacija ir priverstinis gydymas sveikatos priežiūros bei globos įstaigose yra veiksminga, tačiau daugybės valstybės išteklių reikalaujanti, todėl sunkiai įgyvendinama priemonė. Racionalus, bet ne ką lengviau įgyvendinamas psichiatrui atrodė ir 1935 m. Lietuvoje priimtas „Įstatymas kovos su venerinėmis ligomis“, kuris suteikė apskrities ir miesto gydytojams teisę „pareikalauti iš venerinio ligonio, kad jis gydytųsi“ bei „priverstinai gydyti žmogų, kuris pareikalautas […] nesigydo“.
Kur kas tinkamesniu ir efektyvesniu kovos su apsigimimais būdu psichiatras laikė santuokos kontrolę, kuri turėtų būti paremta sveikatos patikrinimu ir draudimu tuoktis sergant tam tikromis ligomis. Tokia kontrolė iš dalies jau buvo įgyvendinta, kadangi tarpukariu Lietuvoje vis dar galiojo Rusijos imperijos Santuokos įstatymo nuostatos. Jose buvo numatytas draudimas tuoktis psichikos sutrikimų turintiems asmenims, tačiau nuostatos nereikalavo jokių ligą paneigiančių ar patvirtinančių dokumentų, todėl galėjo užkirsti kelią tik tuo atveju, jei ligos simptomai buvo nesunkiai atpažįstami net vedybų ceremoniją atliekančiam asmeniui.