Mūsų kasdieniai pasirinkimai dažnai atrodo kaip individualūs sprendimai, paremti asmeninėmis vertybėmis, įpročiais ar nuotaika. Tačiau tyrimai rodo, kad socialinė aplinka daro itin stiprią įtaką beveik visiems mūsų sprendimams - nuo to, ką valgome pusryčiams, iki to, kaip leidžiame laisvalaikį ar formuojame savo nuomonę.
Socialinė aplinka - tai visuma žmonių, institucijų, normų ir vertybių, supančių kiekvieną individą. Ji apima šeimą, draugus, bendradarbius, mokyklą, žiniasklaidą, socialinius tinklus ir platesnę visuomenę.
Socialinė Grupė
Sociãlinė grùpė - tai bendrų interesų, vertybių, elgsenos normų vienijama santykinai pastovi žmonių visuma. Socialinę grupę gali vienyti bendras buvimas erdvėje ir laike, veikla, ekonominiai, demografiniai, psichologiniai ir kiti požymiai.
Socialinės grupės nariai yra susiję tiesioginiais ar netiesioginiais socialiniais ryšiais. Socialinės grupės nariai standartizuotų sąveikos pavyzdžių pagrindu laikosi prisiimtų normų ir atlieka jiems priskirtus socialinius vaidmenis.
Pagal tam tikrą požymį (požymius) išskirtos socialinės grupės vadinamos kategorijomis (pvz., miesto, kaimo gyventojai; vyrai, moterys; vaikai, paaugliai, jaunimas, brandaus, senyvo amžiaus žmonės; pensininkai; valstiečiai, darbininkai, tarnautojai; mokytojai, gydytojai, teisininkai). Dažniausiai tokias socialines grupes skiria demografai, ekonomistai, statistikos specialistai.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Formalios ar neformalios struktūros neturinti žmonių visuma kartais vadinama agregacija (pvz., žmonės, dalyvaujantys mitinge, stebintys krepšinio varžybas). Tokia agregacija tampa socialine grupe, jei susiformuoja sąveikos struktūra (pvz., krepšinio sirgaliai, susivieniję į klubą).
Abipusiai vaidmenys ir ryšiai socialinės grupės narius įtraukia į socialines sąveikas.
Pirminės ir Antrinės Socialinės Grupės
Galima skirti pirmines ir antrines socialines grupes. Pirminės socialinės grupės (dažniausiai nedidelės) susiformuoja dėl individų tiesioginės sąveikos ir turi savo elgsenos normas. Šioms grupėms būdinga solidarumas. Tai gali būti šeima, draugų grupės, darbo kolektyvai, komandos ir kita.
Antrinės socialinės grupės yra didesnės, jų nariai nebūtinai bendrauja tiesiogiai. Tai gali būti politinės partijos, judėjimai, profesinės sąjungos, korporacijos, etninės grupės ir kita.
Pagal dydį galima skirti mažas ir dideles socialines grupes. Būdingiausios mažosios grupės yra šeima ir draugai, didžiosios - visuomenė, bendruomenė, politinė partija.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Dar skiriamos formaliosios grupės, neformaliosios grupės, interesų grupės, etaloninės grupės, lygiųjų, rango, statuso, profesinės, marginaliosios, įtakos ir kitos grupės. Socialinės grupės gali būti uždaros (pvz., masonai) ir santykinai atviros (pvz., draugai). Dviejų žmonių grupė kartais vadinama diada, trijų - triada.
Socialinis Darbas
Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija teigia, kad „socialinis darbas yra praktinė profesija ir akademinė disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, puoselėjanti socialinę sanglaudą, stiprinanti žmonių gebėjimą savarankiškai veikti visuomenėje ir juos išlaisvinti. Socialinio teisingumo, žmogaus teisių ir pagarbos įvairovei principai yra svarbiausi socialiniame darbe.
Taigi socialinis darbas šiuolaikinėje visuomenėje atlieka svarbų vaidmenį kuriant išvystytą ir teisinę valstybę. Socialinis darbas sąveikauja su daugeliu socialinių ir humanitarinių mokslų, tokių kaip sociologija, psichologija, filosofija ir kt., ir remiasi jų koncepcijomis.
Socialinis darbuotojas turėtų gerai išmanyti daugelio disciplinų teorinius pagrindus, nes tai padeda suteikti reikiamą pagalbą ir paramą. Cholostova patvirtina, kad “socialinis darbas - tai tikslinga veikla visuomenėje, kuria siekiama suteikti pagalbą ir paramą įvairių kategorijų žmonėms, atsidūrusiems sunkioje gyvenimo situacijoje”.
Profesine veikla užsiimantys socialiniai darbuotojai ne tik teikia konkrečią pagalbą paslaugų gavėjams, taip spręsdami visuomenės problemas, bet ir įtvirtina savo profesiją kaip neatsiejamą jos dalį. Socialinių paslaugų kokybė visiškai priklauso nuo darbuotojo asmenybės, jo atsakomybės, padorumo ir jautrumo.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Nėra lengva pelnyti žmonių pasitikėjimą, tačiau tai būtina dirbant tokį darbą. Bet tuo tarpu tai ir yra tikras socialinio darbuotojo profesijos privalumas ir jos prestižas. Socialinius darbuotojus galima vadinti nematomais priešakinės linijos darbuotojais, nes dažnai visuomenė negirdi apie jų darbo rezultatus.
Tačiau jie dirba ne dėl to, kad jų darbas būtų įvertintas. Socialinius darbuotojus skatina didžiulis troškimas padėti žmonėms. Socialiniai darbuotojai metų metus tobulina savo bendravimo, įtikinėjimo ir empatijos įgūdžius, nuolat seka pokyčius, nes ateinant į darbą supranta, kad jie turi gebėti suteikti pirmąją pagalbą, prisiimti atsakomybę už sudėtingų sprendimų priėmimą, mokėti klausyti ir išklausyti, atrasti individualų požiūrį ir sprendimo būdus, bei būti gerais psichologais.
Turime pripažinti, kad socialinis darbas yra psichologiškai ir fiziškai sunki profesija, nes socialiniai darbuotojai susiduria su liūdnais ir sudėtingais žmogaus gyvenimo aspektais. Socialinio darbuotojo darbas gali tapti gyvenimo būdu tik tiems, kurie yra pasirengę nesavanaudiškai dirbti žmonėms, kurie negali likti be pagalbos.
Galime daryti išvadą, kad socialinio darbuotojo profesija yra ne tik profesija, bet pašaukimas. Socialiniam darbuotojui tenka dirbti su sunkiausia ir trapiausia materija - individais. Ne kiekvienas gali pajusti kito žmogaus vidinį pasaulį, jį suprasti, ne kiekvienas geba įsigilinti į konkrečias žmogaus problemas ir rasti būdus, kaip jas išspręsti.
Socialinės Aplinkos Įtaka
Socialinė aplinka nėra statiška. Ji kinta kartu su visuomenės normomis, ekonominiais pokyčiais ir kultūrinėmis tendencijomis. Pavyzdžiui, prieš kelis dešimtmečius rūkymas buvo laikomas socialiai priimtinu, o šiandien daugelyje šalių tai vertinama visai kitaip.
Šeima ir Artima Aplinka
Šeima - pirmoji ir dažniausiai stipriausia socialinė grupė, kuriai priklausome nuo gimimo. Ji daro tiesioginę įtaką mūsų vertybėms, bendravimo įgūdžiams ir sprendimų priėmimui. Pavyzdžiui, vaikai, kurie mato tėvus domintis kūno kultūra, dažniau ir patys užsiima fizine veikla.
Artima aplinka - draugai, kaimynai ar bendradarbiai - taip pat gali subtiliai keisti mūsų elgesį. Tyrimai rodo, kad žmonės dažniau priima sprendimus, atitinkančius aplinkinių elgesio modelius.
Skaitmeninė Socialinė Aplinka ir Ekonominiai Veiksniai
Šiuolaikinėje visuomenėje ypatingai išaugo skaitmeninės socialinės aplinkos reikšmė. Tai sukuria vadinamąjį „informacinį burbulą“, kuriame mūsų kasdieniai pasirinkimai tampa vis labiau nulemti riboto informacijos lauko.
Ekonominiai veiksniai taip pat priklauso socialinei aplinkai. Pajamų lygis, darbo sąlygos ar kainų politika lemia vartojimo sprendimus. Be to, kultūrinės tradicijos, istoriniai įvykiai ir nacionalinės vertybės formuoja bendrą visuomenės požiūrį į daugelį reiškinių.
Kultūra daro įtaką net tokiems kasdieniams pasirinkimams kaip drabužių stilius, valgymo įpročiai ar laisvalaikio formos.
Emocijos ir Socialinė Aplinka
Emocijos - svarbus kasdienio gyvenimo variklis. Žmonės linkę priimti sprendimus ne tik racionaliai, bet ir remdamiesi jausmais. Socialinė aplinka stipriau veikia mūsų emocinį foną, nei dažnai manome.
Kaip Valdyti Socialinės Aplinkos Įtaką
Nors socialinė aplinka turi didelę įtaką, kiekvienas žmogus gali išmokti ją valdyti ir priimti sąmoningesnius pasirinkimus. Tereikia skirti dėmesio tam, ką leidžiame į savo informacinį lauką ir kokiais žmonėmis apsupame save.
- Atsirinkite savo informacijos šaltinius.
- Branginkite pozityvius santykius.
- Lavinkite kritinį mąstymą.
- Skatinkite atvirą komunikaciją.
Jei pastebite, kad sprendimus priimate siekdami tik pritapti ar išvengti kritikos, tai gali reikšti, kad aplinka per stipriai veikia jus. Žmogus - sociali būtybė, todėl tam tikra bendravimo ir aplinkos įtaka visada egzistuos.
Švietimas padeda suvokti socialinius procesus, mokytis analizuoti informaciją ir formuoti savarankišką nuomonę. Vaikai ypač jautrūs socialinės aplinkos poveikiui, nes jų tapatybė dar tik formuojasi.
Ateityje socialinė aplinka taps dar dinamiškesnė dėl technologijų ir globalizacijos. Virtualios bendruomenės pakeitė tai, kaip mes bendraujame, o dirbtinis intelektas ir rekomendacijų sistemos vis dažniau formuoja mūsų kasdienius pasirinkimus. Socialinė aplinka visada liks pagrindiniu veiksniu, formuojančiu mūsų elgesį.
P. Sorokino Socialinio Mobilumo Teorija
Žymaus rusų kilmės amerikiečių sociologo P. Sorokin’o darbai išsiskiria analitiniu mąstymu, erudicija ir plačiu analizuojamų problemų spektru. Jo knygos, tame tarpe ir „Socialinis mobilumas“ (1927). Socialinis mobilumas yra natūrali ir normali visuomenės būsena. Jis suprantamas, kaip individualaus arba socialinio objekto (vertybės) - viso to ką sukūrė arba pakeitė žmonių veikla - perėjimas iš vienos socialinės padėties į kitą.
Bet kurioje visuomenėje individualus ir grupinis mobilumas egzistuoja šalia. Grupių ar individų kilimo „aukštyn“ galimybių ribos priklauso nuo stratifikacijos sistemos ypatumų, t.y. nuo to, kokia reikšmė suteikiama įgimtam ir įgytam statusui.
P.Sorokin’as postuluoja, kad nėra visiškai uždarų ar atvirų visuomenių: visos yra priskyrimo ir pasiekimo statusų mišinys, įgimtas statusas pagrinde sietinas su tokiais paveldėjimo veiksniais, kaip kilmė, lytis, rasė ir gimimo vieta, įgytas statusas, siejamas su individo asmenine veikla ir jos rezultatais.
Kai visuomenės institutai pagrindine reikšme teikia įgimtam statusui, individualus mobilumas beveik neįmanomas, tačiau (dažniausiai kintant visuomenės tipams), klasės ar stratos gali skaidytis į smulkesnes grupes, sudarydamos prielaidą kolektyvinio ar grupinio mobilumo tendencijų atsiradimui.
Visuomenėje, kurioje įgytam statusui suteikiama didesnė reikšmė nei įgimtam, vyrauja individualaus mobilumo tendencijos. Kai individualiam mobilumui (pvz., dėl diskriminacinių paskatų) trukdo priskirtas statusas, tai kai kurie socialiniai sluoksniai siekia grupinio mobilumo (pvz., įvairūs judėjimai: už pilietines, moterų teises ir kt.). Šių grupių pasiekimai rodo, kad, kolektyviai galimi priskirtą statusų (nors ir daliniai) pokyčiai.
P.Sorokin’as teigia, kad individas ar vertybės juda laike ir socialinėje erdvėje, kur „socialinė erdvė“ yra nevienalytė, daugiamatė bei suprantama, „kaip kažkokia visata, sudaryta iš įvairių Žemės gyventojų“.
Pagal P.Sorokin’ą, pagrindinė socialinio mobilumo priežastis yra bet kurios visuomenės pastovusis „defektas“: visuomenė visuomet atsilieka paskirstydama gėrybes savo nariams pagal jų asmenines savybes ir sugebėjimus. Šis visuomenės nestabilumas -„defektas“- padidėja dar labiau dėl bioantropologinių bei demografinių veiksnių.
Socialinė erdvė yra daugiamatė, nes visuomenėje egzistuoja įvairūs socialiniai požymiai (nesutampantys vieni su kitais) ir jų grupavimas - daro išvadą P.Sorokin’as. Norint kuo tiksliau nustatyti žmogaus socialinę padėtį šioje erdvėje, būtina žinoti jo šeimyninę padėtį, pilietybę, tautybe, santykius su religija, profesiją, priklausomybę politinėms partijoms, ekonominį statusą, jo kilme ir t.t.
Tačiau šito maža. Kadangi vienoje ir toje pačioje grupėje egzistuoja visiškai skirtingos pozicijos (pvz., prezidento ir eilinio piliečio toje pačioje visuomenėje), tai dar būtina žinoti žmogaus padėtį kiekvienos pagrindinių gyventojų grupių ribose.
Socialinis statusas - tai visuma teisių ir privilegijų, pareigų ir atsakomybės, valdžios ir įtakos, kurias turi individas - rašė P.Sorokin’as. Būtent statusiniai visuomenės narių skirtumai nulemia visuomenės socialinę stratifikaciją, „gyventojų diferenciaciją pagal hierarchiškai išsidėsčiusius sluoksnius, nes nestratifikuotos grupės ar visuomenės niekada nebuvo ir būti negali“.
Horizontalus mobilumas reiškia individo perėjimą iš vienos socialinės grupės į kitą tame pačiame visuomenės stratifikacijos lygyje (pvz., darbo vietos pakeitimas), arba socialinių vertybių perėjimas tos pačios socialinės stratos ribose (pvz., pakeitęs įsitikinimus (vertybinius prioritetus) arba manydamas, turėsiąs geresnes vertikalaus mobilumo galimybes, individas pereina iš vienos partijos į kitą).
Vertikalus mobilumas - tai individo judėjimas iš vieno sluoksnio į kitą (pvz.: tėvas darbininkas, o vaikas - baigęs mokslus, užima vadovaujančias pareigas).
Priklausomai nuo judėjimo krypties, galima išskirti du judėjimo tipus: socialinį kilimą arba socialinį smukimą. P.Sorokin’as teigia, kad stratifikuotose visuomenėse pagrindine kliūtimi socialiniam mobilumui vykti yra specifiniai „filtrai“, kurių pagalba vieniems individams suteikiama galimybė „persikelti aukštyn“, o kitų judėjimą stabdo.
Šie „filtrai“ sudaro individų socialinio testavimo, atrankos ir paskirstymo visuomenės stratose mechanizmą. „Filtrai“ (mokykla, kariuomenė, bažnyčia, profesinės, ekonominės, politinės organizacijos) dažniausia sutampa su pagrindiniais vertikalaus mobilumo kanalais.
Remdamasis empirine medžiaga, P.Sorokin’as daro išvadą, kad „bet kurioje visuomenėje individų socialinis judėjimas ir jų paskirstymas vyksta ne atsitiktinai, bet turi privalomą ir griežtai įvairių institutų kontroliuojamą pobūdį“.
Vertikalūs kanalai yra ne tik tarpininkai, padedantys suskirstyti individus pagal nuopelnus; paskirstant visuomenės narius, jie atlieka ir socialinės atrankos funkciją. įtaka grupinės sąmonės formavimo procese, nes būtent tai įtakoja mūsų elgesį (pvz., jeigu individas dažnai keičia profesinę vietą ar partinę priklausomybę, tai jo vertybės, normos nėra pilnai nusistovėjusios ir tą žmogų nedaug teįtakoja).
Galima daryti prielaidą, kad demokratinėje visuomenėje visi jos nariai turėtų užimti jų sugebėjimus atitinkančias pozicijas. Tačiau nustatyti, ar žmogus gabus, ir jeigu taip, tai kokiu laipsniu vienas yra gabesnis už kita, bei kokiais talentais iš viso yra apdovanotas - sudėtinga. Anksčiau tai nustatyti buvo dar didesnė problema, todėl visuomenė turėjo sugalvoti, kokiais būdais galima būtų išsiaiškinti.
Tokiu kriterijumi tapo šeima ir jos socialinis statusas: kai į tėvu, turinčių aukštą socialinį statusą, vaikus buvo pradėta žiūrėti, kaip į labiau intelektualius ir tinkančius užimti aukštesnę socialine padėtį; ir atvirkščiai - prasta kilmė liudijo asmenybės nepilnavertiškumą ir jos tinkamumą tik kukliai padėčiai užimti. Taip atsirado socialinio statuso paveldėjimo institutas, o situacija, susiklosčiusi daugelyje praeities visuomenių, tam tikru laipsniu, liko nepakitus ir dabar.
Žinomos šeimos kilmė garantuoja gerą paveldėjimą ir tinkamą išsilavinimą, gi neturtinga šeima dažniausiai reiškia prastą socialinį intelektualųjį bei fizinį paveldimumą, o taip pat ir prastą auklėjimą. Tradicinėje bendruomenėje, kurioje tik maža žmonių dalis gaudavo oficialų išsilavinimą, šeima nulemdavo vaiko profesiją ir vietą bendruomenėje.
Visuomenėms kintant, šeima daugelį savo funkcijų perleido socialiniams institutams, tuo pačiu perleisdama jiems ir testavimo selekcinį vaidmenį.
Pagrindiniais mobilumo „filtrais“, be šeimos, tapo mokyklos, kurios testuoja individų intelektualias savybes bei bažnyčia - testuojanti moralines ir socialines savybes.