Socialinės politikos formavimas ir įgyvendinimas tapo viena iš prioritetinių sričių tiek nacionalinių valstybių valdyme, tiek tarptautiniu mastu. Lietuva po įstojimo į Europos Sąjungą ypatingą dėmesį pradėjo skirti gyventojų skurdo ir socialinės atskirties problemai spręsti. Pastebima, kad daugiau nei dešimtmetį Lietuva kovoja su skurdu ir socialinę atskirtimi, tačiau problema nemažėja. Pastebima, kad šiai sričiai yra skiriamas nepakankamas finansavimas.
Darbo objektas: ES veiksnys formuojant Lietuvos socialinės politikos: skurdo ir socialinės atskirties mažinimo įgyvendinimą Lietuvoje. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuva yra Europos Sąjungos narė ir turi įgyvendinti Europos Sąjungos nuostatas.
Šiame darbe bandysiu analizuoti literatūros šaltinius, išsiaiškinti kas ta socialinė atskirtis, kokios grupės priklauso socialiniai atskirčiai, pagrindinės priežastys dėl kurių atsiranda socialinė atskirtis.
Uždaviniai:
- Kokios svarbiausios socialinės problemos.
Socialinės atskirties samprata
Socialinių mokslų atstovai vis dar neranda vieningo socialinės atskirties apibrėžimo. Didysis klausimas yra šis: ar visa tai yra susiję su skurdu, ar ne? Kai kurie socialinę atskirtį bando paaiškinti vienu paprastu sakiniu: „ kas yra viduje ir kas išorėje“. Iš tiesų tai kol kas geriausias apibrėžimas, kadangi jis palieka erdvės naujoms atskirties teorijoms ir sampratoms, nes iki šiol pasireiškė daugybė jos formų. ( Kuitniauskas M., 2005).
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Socialinė atskirtis - visuomenės atsisakymas atskirų savo narių, jeigu jų gyvenimo būdas neatitinka visuomenės nuostatų arba jie negali palaikyti įprastos socialinės sąveikos, neturėdami tam reikalingų materialinių išteklių, išsilavinimo ir pan.
Kaip teigė Ladislavas Rabusicas, „ Šiandiena socialinė atskirtis yra apibrėžiama kaip tam tikrų priklausymo sistemų, laikoma visuomenės funkcionavimo pagrindu, žlugimas. Šiuo atveju tai yra marginalizacijos ir izoliacijos procesas. (Kuitniauskas M., 2005).
Lietuva atkūrė nepriklausomybę ir sugrįžo į pasaulio bendriją kaip nepriklausoma valstybė 11990metais. Atkūrusi politinę nepriklausomybę, Lietuva siekia liberalizuoti visuomenę iš esmės pertvarkyti ūkį rinkos ekonomikos kryptimi, vykdydama radikalias socialines ir ekonomines reformas. Šių reformų tikslas - sukurti tokią visuomenę, kurioje galėtų maksimaliai atsiskleisti Lietuvos žmonių galimybės, jiems būtų garantuotos visos teisės ir laisvės, sudarytos sąlygos vaisingai dirbti, šviestis, saugiai jaustis ištikus ligai, negaliai ar sulaukus senatvės. Deja pirmieji, laisvos Lietuvos, reformos metai nebuvo lengvi.
Socialinės atskirties raidos tendencija - nuo politinės diferenciacijos į socialinę. Dešimtmetė socialinės atskirties raida yra dvejopa:
- revoliuciniu laikotarpiu ji sunkiai sumenko - dėl pagrindinių ekonominių bei politinių pilietinių teisių įgyvendinimo;
- evoliuciniu antrosios Lietuvos Respublikos raidos tarpsniu ji laipsniškai auga, o jos struktūra sparčiai diferencijuojasi.
Todėl, turėdami galvoje revoliucinį socialinės kaitos pobūdį, klausiame: kaip visa apimančios radikalios permainos, galinčios sukelti nesulaikomą, nepageidaujamą socialinių reiškinių ir vertybių krizės protrūkį, atliepė kasdienei jų blaškomo žmogaus būčiai ir jo pilietinei laikysenai, t.y.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Pokomunistiniu socialinio kismo analizės požiūriu ypatingą reikšmę įgyja pilietinės visuomenės sąranga ir mastas, nes ji, pirma, yra pagrindinė revoliucinio pokomunistinio kismo vykdytoja; antra,- bent jau liberalios demokratijos sąlygomis - ji esti ir svarbiausias socialinės atskirties pažabojimo laidas.
Šiuolaikinis konkurencijos pasaulis ir kintantys socialiniai santykiai sukuria situacijas, kurių pagrindiniai bruožai yra neapibrėžtumas ir nestabilumas. Galutinai prisitaikyti prie išorinio pasaulio individas nebeįstengia, nes jam visą laiką tenka derintis prie išorinio kintančių išorinių aplinkybių.
Sociologai marginalumo sąvoką apibūdina kaip tarpinę individo padėtį visuomenės sluoksnyje, grupėje ar klasėje, skatinančią nedalyvauti socialiniame gyvenime. Taigi marginalinės grupės - tai socialinės grupės, esančios tarp dviejų socialinių sluoksnių ir pasižyminčios socialinio statuso neapibrėžtumu.
Šiuo požiūriu yra tam tikras skirtumas tarp marginalų, kurie gimdami socialiai“ paveldi“ marginalinį statusą, ir marginalų, kurie tokiais tampa dėl visuomenėje vykstančių socialinių pokyčių. Sociologų ir psichologų tyrimai rodo, kad įvairioms marginalinėms grupėms priklausantys žmonės nesugeba lanksčiai reaguoti į pokyčius visuomenėje ir savarankiškai prie jų prisitaikyti.
Marginalų grupių atstovams būdingas nesugebėjimas savarankiškai spręsti gyvenimo problemų, skatinantis fizinį ir dvasinį degradavimą. Šie žmonės tampa atstumti ir nereikalingi normaliai visuomenei. Marginaliniam statusui būdinga socialinė izoliacija, ryšių sumažėjimas ir socialinės aplinkos susiaurėjimas.( Mokslo darbai. Socialinis darbas 2(2), 2002, p.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Marginalai tapatinami su varginga gyvensena, jiems būdinga socialinė atskirtis nuo viduriniosios klasės ir elito. ( Vosyliūtė A., Kasparavičienė V., Maniukaitė G., Kocai E. Socialinė izoliacija pasireiškia socialinių ryšių susilpnėjimu ar visišku išnykimu bei socialinio atstumo tarp tam tikros marginalinės grupės ir visuomenės atsiradimu. Žmogus šiuo atveju jaučiasi bejėgis, negalintis patenkinti savo poreikių bei įvykdyti visuomenės keliamų reikalavimų.
Socialinė izoliacija dar labiau sustiprėja, jei žmogus nesulaukia pagalbos, kurios viena iš rūšių &- socialinis darbas, o visuomenėje suformuojama nuostata, jog šis žmogus kitoks, dažniausiai blogas, kad tokių žmonių reikia vengti. Galima teigti, kad socialinė izoliacija tampa gynybos mechanizmu, saugančiu nuo visuomenės puolimo.( Mokslo darbai.
Socialinės problemos Lietuvoje
Lietuvos, kaip ir daugelio kitų šalių visuomenei būdingos tam tikros socialinės problemos. Visuomenė diferencijuojasi pagal pajamas ir turtą, didėja bedarbystė ir nusikaltimai, gausėja narkomanų, išmaldos prašančiųjų ir vadinamųjų“ šiukšlyno žmonių“, neįgaliųjų socialinio statuso ambivalentiškumas - šios ir kitos problemos tampa Lietuvos kasdienybe. Akivaizdu, jog perėjimas iš komunistinės totalitarinės visuomenės į demokratinę išryškino iki tol Lietuvoje nematytus sunkumus.
Kadangi tokiai socialinių įvykių raidai nepasiruošta, tai ir minėti sunkumai išgyvenami skaudžiau. Be to socialinių problemų turinys pasižymi kultūriniu savitumu kurio esmę nusako specifinis tautinis mentalitetas bei savita istorinė raida.( Ruškus J., 2001, p.
Pažvelgę į praeitį, maždaug prieš du dešimtmečius, jei pažvelgtume pasauliniame kontekste, didžiausia problema buvo skurdas. Vakarų Europoje, tuo metu išgyvenusioje vadinamąjį“ aukso amžių“, kai gerovė pasiekė labai aukštą išsivystymo lygį, buvo beveik tas pats. grupes nuo visuomenės.
Pavyzdžiui bedarbiai Vokietijoje, gauna didžiulę pašalpą. Todėl jie nejaučia būtinybės dirbti, tačiau tuo pat metu jie yra atskirti nuo visuomenės, kadangi jie bedarbiai. Tai akivaizdžiai parodo, kad socialinė atskirtis nebūtinai reiškia skurdą. ( Kuitniauskas M., 2005).
Lietuvoje, socialinių problemų samprata laikui bėgant taip pat kito. Bedarbystė, visuomenės diferenciacija, neįgaliųjų padėtis dar neseniai buvo vertinama ne kaip socialinė, o kaip individuali problema, t. y. kaip žmogaus nesugebėjimą prisitaikyti prie kintančių socialinių sąlygų.
Tačiau konceptualus lūžis įvyko 6 - aajame dešimtmetyje, kai amerikiečių sociologas C. W. Mills(1959) individualius sutrikimus atskyrė nuo socialinių problemų. Kol tik keli žmonės tėra paliesti vieno ar kito sunkumo, tol problema yra individuali.
Apibendrinimas: Į visų žmonių problemas reiktų žiūrėti ne kaip į individualias, tačiau kaip socialines.
Lietuvoje smarkiai nusmuko beveik visų žmonių gyvenimo lygis. Lyginant su labiausiai išsivysčiusių Europos Sąjungos šalių žmonių bendru gyvenimo lygiu, Lietuvoje jis sumažėjo nuo 37,0 proc.1990 metais iki 9,0 proc. 2000 metais, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko specialistų atlikti tyrimai parodė, kad dabar Lietuvoje net 46 proc. arba apie 1,7 mln. žmonių gyvena ant skurdo ir žemiau skurdo ribos.( M. d.
Skurdžioji visuomenės dalis, yra mažiau priklausomi nuo įvairių institucijų: darbo, švietimo, sveikatos apsaugos paslaugų, į jas silpniau įtraukti. Jei visuomenę suprasime kaip dinamiškų santykių tinklą, kintantį, nesibaigiantį procesą, tai nuskurdusieji nėra nei veiklūs bendruomenių dalyviai, nei žmonių tarpusavio ryšių kūrėjai, skatinantys įvairių struktūrų plėtotę.
Savivaldybių indėlis mažinant socialinę atskirtį
Skurdo ir socialinės atskirties problemos mažinimo būdus savivaldos lygmeniu savivaldybės pritaiko pagal gyventojų skaičių, demografinę padėtį, finansinius išteklius ir pan. Kauno miesto savivaldybė ir Jonavos rajono savivaldybė skurdo ir socialinės atskirties problemą bando spręsti per socialinių išmokų sistemą ir paslaugas, taip pat į socialinės politikos formavimą stengiasi įtraukti nevyriausybines organizacijas, bendruomenes, taip pat bendradarbiaujama su Lietuvos darbo birža, įvairiomis kitomis biudžetinėmis įstaigomis, kurios geba ir gali prisidėti.
Darbo problemą formuoja poreikis ištirti Europos Sąjungos vaidmenį Lietuvos socialinės politikos formavimo procesuose.
Institutas siekia prisidėti prie mažiau galimybių turinčių grupių (moterų, jaunimo, senyvo amžiaus, tautinių mažumų, neįgaliųjų ir kitų) socialinės integracijos į visuomenę.
Užsakovai:
- BĮ Respublikinis priklausomybės ligų centras.
- Lietuvos neįgaliųjų draugija.
- Jungtinių tautų vystymo programa Lietuvoje, projektas „Diena kartu: kartų savipagalbos modelis“, finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis.
- VšĮ „Šiaulių verslo inkubatorius“, projektas „Aukštos kvalifikacijos trečiųjų šalių piliečių priėmimo ir integracijos skatinimas Šiaurės Lietuvos regione“, finansuojamas pagal Europos fondo trečiųjų šalių piliečių integracijai 2007 m. metinę programą.
- Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Europos Komisijos finansuojamas projektas „Naujų inovatyvių paslaugų jaunimui vystymas siekiant sumažinti jaunimo nedarbą ir palengvinti atėjimą į darbo rinką“.
Žemiau pateikta lentelė apibendrina pagrindines socialinės atskirties grupes ir galimus sprendimo būdus:
| Socialinės atskirties grupė | Galimi sprendimo būdai |
|---|---|
| Nedarbingi asmenys | Profesinis mokymas, įdarbinimo programos, parama verslui |
| Senyvo amžiaus žmonės | Socialinės paslaugos, sveikatos priežiūra, bendruomenės veikla |
| Neįgalieji | Pritaikyta aplinka, įdarbinimo galimybės, socialinė integracija |
| Tautinės mažumos | Švietimas, kultūrinė integracija, lygių galimybių užtikrinimas |