Neatsižvelgiant į vyraujančią ideologijos, politikos ar socialinę struktūrą, visuomenė nuolat susiduria su skurdo ir socialinės atskirties problemomis. Paradoksalu, tačiau technikos pažanga ir spartus ekonomikos vystymasis pastarąjį šimtą metų ne visada ir ne visur sumažino skurstančiųjų skaičių, tam tikrais atvejais jis net padidėjo.
Ne tik besivystančiose, bet ir ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse didėjant šalių išlaidoms, skirtoms socialinėms reikmėms, aktualus išlieka klausimas - kaip pasirūpinti skurdžiausiais gyventojais ir užtikrinti jiems minimalų pragyvenimo lygį. Kaip teigia šios srites tyrimus atliekantys mokslininkai (Esping-Andersen, 2002; Kuivalainen, 2004), socialinė apsauga, jos išmokų kryptingumas ir efektyvumas yra svarbiausia skurdo mažinimo priemonė.
Skurdo rizika ir materialinis nepriteklius Europos Sąjungoje
Kaip rodo „Eurostat“ (2017a) duomenys, ES (27) šalyse 2005-2016 metais kas šeštas namų ūkis patyrė skurdo riziką, ir situacija kasmet tik blogėjo. Per pastarąjį dešimtmetį nuolatinį skurdą patiriančių namų ūkių dalis ES išaugo 1 procentinį punktą (proc. p.).
Labiausiai padidėjo vienišų gyventojų skurdas (1,8 proc. p.) ir namų ūkių, kuriuose gyvena vienas suaugęs su vienu ar daugiau vaikų (2,6 proc. p.). Visuotinai pripažįstamose gerovės šalyse Švedijoje ir Danijoje gyventojų skurdo rizika atitinkamai padidėjo 6,7 proc. p. ir 1,7 proc. p., Vokietijoje - 4,3 proc. p., Liuksemburge - 2,8 proc. p. Skurdo rizika tampa viena iš svarbiausių Europos socialinės politikos problemų.
Gyventojų, patiriančių sunkų materialinį nepriteklių, dalis ES šalyse mažėjo, tačiau kai kuriose Rytų Europos šalyse (Bulgarijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Vengrijoje) ji išlieka vis dar didelė. Tai rodo, kad, neatsižvelgiant į gyventojų perkamąją galią, materialinę padėtį ir socialinės apsaugos išmokų dydžio skirtumus, skurdo rizika ES šalyse yra panaši ir jai būdingos didėjimo tendencijos.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Skurdo samprata: piniginis skurdas ir materialinis nepriteklius
Mokslinėje literatūroje skurdo samprata yra nagrinėjama įvairiais aspektais. Kaip teigia Zabarauskaitė ir Gruževskis (2015), šiuolaikinėje visuomenėje skurdas vis labiau suvokiamas kaip kultūros fenomenas, atspindintis tam tikrų vertybių, socialinių įgūdžių ir komunikacinių kompetencijų trūkumą, tačiau kartu pripažįstama, kad jis dažniausiai yra piniginio (finansinio), materialinio, bendriausia prasme ekonominio, nepritekliaus pasekmė.
Analizuojant gyventojų skurdo skirtumus ir jo pokyčius įvairiose šalyse dažniausiai naudojamas skurdo rizikos lygio rodiklis. Jis parodo gyventojų, kurie gyvena namų ūkiuose, gaunančiuose pajamas, mažesnes nei skurdo rizikos riba, dalį. Mokslo darbuose dažniausiai ši riba yra nustatoma kaip vienam gyventojui tenkanti pajamų dalis, sudaranti iki 60 proc. ekvivalentinių nacionalinių disponuojamųjų pajamų medianos. Tačiau gali būti skaičiuojama ir 70, 50 ir 40 proc. skurdo rizikos riba (Eurostat ilc_li duomenys), bei palyginami atitinkami skirtingų šalių skurdo rizikos rodikliai.
Tačiau ne visi mažas pajamas gaunantys gyventojai gali būti vadinami skurstančiais, o skurdo problema turėtų apimti kur kas platesnį požiūrį nei vien tik finansiniai sunkumai (Zabarauskaitė, Gruževskis, 2015). Jei jie gyvena pasiturinčiuose namų ūkiuose ir yra visiškai išlaikomi kitų šeimos narių, turi paskolas, kurių grąžinimas yra atidėtas, naudojasi paveldėtu turtu, tada jų pragyvenimo lygis gali būti pakankamai geras ar net didelis.
Taip pat galima ir priešinga situacija - dideles pajamas gaunantys gyventojai gali atsidurti skurde, jei dėl susidariusių aplinkybių turi paskolų, kurių grąžinimas negali būti atidėtas, ar dėl praeityje nesėkmingos individualios verslo veiklos, pasibaigusios bankrotu, gyventojai netenka gyvenamojo būsto. Taigi skurdas gali būti ne piniginis, t. y. kai susiduriama su bloga materialine padėtimi, ir minimalaus pragyvenimo lygis nebeužtikrinamas dėl namų ūkių turimo turto praradimo arba įsiskolinimų.
Šiuo atveju skurdui vertinti yra naudojamas materialinio nepritekliaus rodiklis (angl. Materialinio nepritekliaus lygio rodiklis parodo tą dalį gyventojų, kurie susiduria su bent trimis sunkumais iš išvardytų sąraše. Sunkus materialinis nepriteklius - kai gyventojai neturi galimybių įsigyti bent keturių iš išvardytų materialinių gėrybių ar paslaugų.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Gerovės valstybės tipai ir socialinių išmokų schemos
Socialinės [apsaugos] išmokos, teikiamos namų ūkiams ir asmenims pagal socialinės apsaugos programas siekiant palengvinti jų poreikių naštą, dažnai siejamos su gerovės valstybės samprata, jos tikslais ir raidos bruožais, institucinėmis skurdo mažinimo priemonėmis. Atsižvelgiant į tai išskiriami skirtingi gerovės valstybės (angl. welfare state) tipai ir jiems būdingos socialinių išmokų schemos.
Titmuss (1974) vienas iš pirmųjų išsamiai aprašė skirtingas gerovės valstybės formas, atspindinčias tam tikrą individo (šeimos), visuomenės, rinkos ir valstybės sąveiką užtikrinant gyventojų gerovę. Jo pateikti trys gerovės valstybės tipų modeliai - liberalus arba „likutinės“ gerovės (angl. residual model of welfare), institucinio pajamų perskirstymo (angl. institutional redistributive) ir pramonės laimėjimų arba subsidiarinis (angl. industrial achievement-performance arba handmaiden model) - jų skirtumus parodo socialinių išmokų skyrimo būdas, valstybės tikslai ir dalyvavimas paskirstant socialinės apsaugos lėšas.
Naujesnė Esping-Andersen (1990) gerovės valstybės tipologijų išskiria tris gerovės režimus: konservatyvus-korporatyvinis (angl. conservative-corporatist), liberalus (angl. liberal) ir socialdemokratinis (angl. social-democratic), kurių panašumai ir skirtumai grindžiami gyventojų socialinių teisių, visuomenės struktūros, tam tikrų jos sluoksnių galių ir atsakomybės sąveikomis. Taip pat akcentuojama istorinės šalies raidos, tradicijų, kultūrinių ir religinių veiksnių įtaka gyventojų gerovei užtikrinti.
Gerovės režimų bruožai skurdo mažinimo požiūriu
Valstybės socialinė politika yra gerovės valstybės raiškos priemonių visuma, atspindinti gyventojų socialinės apsaugos tikslus. Daugelyje senųjų ES šalių dominuojančią socialinę politiką, nulemtą istorinių formavimosi ypatumų, galima nesunkiai priskirti kuriam nors gerovės valstybės tipui.
Tradicškai socialdemokratinėmis gerovės valstybėmis laikomos Skandinavijos šalys, kuriose svarbiausias vaidmuo tenka valstybei, kuri per socialinį draudimą įtraukia visus gyventojus į socialinės apsaugos schemas. Socialinės išmokos yra dosnios, garantuojančios didelę visuomenės dekomodifikaciją.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Vokietijai, Prancūzijai, Italijai būdingas pramonės laimėjimų arba korporatyvinis gerovės valstybės modelis, kuriame valstybės ir socialinio draudimo vaidmuo yra svarbus, tačiau socialine apsauga pirmiausiai priklauso nuo gyventojų dalyvavimo darbo rinkoje ir socialinio statuso. Šių šalių socialiai orientuota rinka pasižymi aktyviu darbdavių ir darbuotojų dialogu, pramonės šakų lygmens kolektyvinėmis sutartimis, įvairiomis paramos šeimai schemomis, palengvinant jos narių dalyvavimą darbo rinkoje.
Liberaliausia socialinė politika pasižymi JAV, Kanada, Europoje - Jungtinė Karalystė, kur valstybė užtikrina tik minimalią paramą, o socialines garantijas individai gauna dalyvaudami rinkoje kaip darbuotojai arba sukurdami sau (ir kitiems) darbo vietas. Šio tipo gerovės valstybėse svarbus vaidmuo tenka testuojamai paramai (Aidukaitė ir kt., 2012), teikiamai valstybės, gyventojams susidūrus su laikinais sunkumais.
Piniginė ir nepiniginė parama teikiama neatsižvelgiant į rinkos ar darbo santykius, o atsižvelgiant į nustatytą minimalų pragyvenimo lygį. Ekonomiškai stipriose liberalios gerovės valstybėse įsidarbinus ar kitaip įsitraukus į darbo rinką gaunamos pajamos dažniausiai užtikrina aukštesnį nei minimalų pragyvenimo lygį.
Nepaisant minėtų modelių skirtumų, „senosios“ Europos gerovės valstybės būdingiausi bruožai yra didelė valstybės atsakomybė už piliečių gerovę (tiesiogiai per socialinį draudimą, institucinę paramą arba teisinį reglamentavimą), solidarumas, universalizmas ir didelės viešosios išlaidos socialinei paramai.
Rytų Europos šalių kelias: mišrus ir liberalusis režimas
Panašu, kad naujosios ES narės Rytų Europos šalys vis dar ieško savojo gerovės valstybės modelio, tačiau yra požymių, kad joms artimiausias šiuo metu yra liberalusis gerovės režimas (Aidukaitė ir kt., 2012; Halleröd ir kt., 2015). Taip pat manoma, kad joms būdingas mišrus gerovės valstybės modelis, tačiau, skirtingai nuo senųjų ES šalių, įsitvirtinant rinkos santykiams jose pereinama nuo korporatyvinio prie liberalaus modelio nesukūrus šio tipo modeliui būtinų sąlygų ir reikiamo teisinio reglamentavimo.
Kaip pažymi Aidukaitė ir kt. (2012), pokomunistiniam gerovės valstybės režimui būdingas socialinio draudimo dominavimas socialinės apsaugos sistemoje, didelė apimtis, tačiau gana žemas išmokų lygis, ribotas privačių fondų dalyvavimas užtikrinant gyventojų socialinę apsaugą. Besiformuojanti šių šalių rinka, verslo subjektai neturi gilių korporatyvinės darbuotojų socialinės apsaugos tradicijų. Silpnos darbuotojų derybinės galios trukdo pasiekti didesnių socialinės apsaugos garantijų.
Vidutiniškai 8-10 proc. dirbančiųjų šiose šalyse (išskyrus Čekijos Respubliką, Slovakiją ir Slovėniją) gauna darbo pajamas, mažesnes nei skurdo rizikos riba (Eurostat, 2017b). Per pastarąjį dešimtmetį ekonomikos augimas šiose šalyse buvo sparčiausias (pokyčiai siekė 1,3-1,5 karto) (Eurostat, 2017d), tačiau socialinėms išmokoms skiriama dalis išliko nepakitusi, o tam tikrose šalyse (Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Slovakijoje) net sumažėjo.
Socialinių išmokų struktūra ir finansavimas
Bendriausia prasme šiuolaikinėje valstybėje socialinių išmokų paskirstymą lemia šalies socialinė ir ekonominė politika, o jos dydį arba finansinių lėšų, reikalingų socialinėms išmokoms, apimtį - valstybės biudžeto pajamų perskirstymo politika. Ekonominiu požiūriu svarbu yra tai, kad socialinių išmokų poreikis ir apimtis beveik nepriklauso nuo piniginių išteklių, reikalingų gyventojų socialinei apsaugai, šaltinių ir jų surinkimo būdų.
Šalys, kurioms būdingas didesnis pajamų perskirstymas, socialinei apsaugai gali skirti daugiau lėšų, tačiau jų panaudojimo efektyvumas savaime nėra garantuotas. Vertinant socialinių išmokų apimtį ES šalyse tarp senųjų ir naujųjų šalių, matoma didelių skirtumų: 2016 m. „Eurostat“ (2017c) duomenimis, EU (27) šalyse socialinėms išmokoms teko 27,6 proc. šių šalių sukuriamo BVP.
Tokiose šalyse, kaip antai Danija, Suomija, Prancūzija, ši agreguotų išlaidų dalis sudarė daugiau kaip 30 proc. Rytų Europos šalyse - Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Rumunijoje - ji nesiekė 15 procentų. Nors testuojamoji socialinė parama sudaro tik nedidelę dalį bendrų šiose šalyse gyventojams teikiamų socialinės paramos išmokų, tačiau ir šiuo atveju skirtumai yra reikšmingi.
Pavyzdžiui, Danijoje testuojamoji parama sudaro 11,3 proc. sukuriamo BVP, o Baltijos šalyse ji nesiekia 0,5 proc. Per pastaruosius 15 metų naujosiose ES šalyse ir taip nedidelė, palyginti su senosiomis šalimis, socialinės paramos dalis dar labiau sumažėjo. Socialinė parama gali būti efektyvi tik tuo atveju, jei ji mažina gyventojų skurdą ir socialinę atskirtį.
Išmokų rūšys ir skurdo rizikos matavimas
Socialinės apsaugos išmokos yra skiriamos į draudžiamąsias ir nedraudžiamąsias, o šios - į kategorines (universalias) ir testuojamas, kitaip - socialinės paramos išmokas. Socialinė parama yra papildomos naudos (piniginės ir(arba) nepiniginės) suteikimas namų ūkiams, kurių pajamos yra nepakankamos (žemiau skurdo ribos) ir kurie negali pagerinti savo materialinės padėties gaudami socialinio draudimo išmokas (netekus darbo, vaiko auginimo, gydymo, būsto išlaikymo ir kt.).
Socialinės paramos poreikį parodo gyventojų gaunamos pajamos, tiksliau skurdo rizikos riba (angl. at-risk-of-poverty threshold), apskaičiuojama kaip 60 proc. nacionalinių ekvivalentinių disponuojamųjų pajamų medianos, ir skurdo rizikos lygis (angl. at-risk-of-poverty rate). Skurdo rizikos riba, nustatyta skaičiuojant PGS, ES senosiose ir naujosiose šalyse skiriasi daugiau nei du kartus (Balvočiūtė, 2017), tačiau skurdo rizikos lygio skirtumai tarp šalių nėra tokie akivaizdūs - 2016 m. 27 ES šalyse jis sudarė 17,3 proc., o standartinis nuokrypis buvo vos 4 proc. p.
Socialinių išmokų poveikio skurdui vertinimas
Straipsnyje aptariamas socialinės apsaugos išmokų vaidmuo gerovės valstybės koncepcijoje, analizuojama piniginio skurdo, materialinio nepritekliaus sampratos ir pagrindinės jų dimensijos, atlikta gyventojų piniginio skurdo ir materialinio nepritekliaus pokyčių ES šalyse analizė. Sudarytas socialinių išmokų poveikio skurdui mažinti vertinimo modelis įtraukiant ne tik gyventojų piniginį skurdą, bet ir materialinį nepriteklių. Atlikta lyginamoji šio poveikio analizė dviejose ES šalių grupėse.
Tyrimui naudoti „Eurostat“ (2017) duomenų bazės duomenys, kuriems apdoroti naudojami aprašomosios statistikos, lyginamosios ir daugiamatės panelinių duomenų regresinės analizės metodai. Skurdžiausiai gyvenančių gyventojų dalies pokyčiams įvertinti buvo sudaryti panelinių duomenų regresinės analizės modeliai, į kuriuos buvo įtraukti tokie veiksniai, kaip antai gyventojų pajamos, socialinės apsaugos išmokos, darbo rinkos aktyvumas, gyventojų įsiskolinimų ir pajamų santykis, ilgalaikis nedarbas, gyventojų išsilavinimo lygis.
Esminiai rezultatai: senosios ir naujosios ES šalys
Tyrimo rezultatai atskleidė esminius socialinės paramos poveikio gyventojų skurdui skirtumus: senosiose ES šalyse testuojamos socialinės paramos augimas mažina skurdžiausiai gyvenančių žmonių dalį; Rytų Europos šalyse, kurioms būdingas liberalesnis arba „likutinės“ gerovės modelis, skurdžiausiai gyvenančių gyventojų dalies pokyčius lemia cikliniai ekonominės raidos svyravimai ir ilgalaikio nedarbo pokyčiai. Svarbiausias veiksnys mažinant skurdą išlieka ilgalaikio nedarbo mažinimas.
Kaip parodė Kuivalainen (2004) tyrimas, tiek Skandinavijos, tiek ir kitose seniausias socialinių išmokų schemas taikančiose šalyse - Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Vokietijoje - socialinės išmokos dažnai negali užtikrinti aukštesnio pragyvenimo lygio, nei siekia skurdo riba. ES institucijos šią situaciją 2009 m. įvertino kaip nepakankamai gerą ir numatė, kad gyventojų minimalios pajamos turėtų siekti skurdo rizikos ribą (Europos Komisija, 2009).
Ši riba yra nustatoma kiekvienoje ES šalyje individualiai, atsižvelgiant į gyventojų disponuojamąsias pajamas - ji sudaro 60 proc. pajamų medianos. Tačiau tik nedaugelyje ES šalių gyventojų minimalios pajamos siekia 50 proc. šio dydžio, dažniausiai jos sudaro tik 20-40 proc. (Nelson, 2012; Van Mechelen ir kt., 2011).
Institucinės tendencijos ir politikos iššūkiai
Nors daugelyje ES šalių dominuojanti socialinės apsaugos sistema yra paremta socialinio draudimo, šios srities viešųjų paslaugų teikimo ir kategorinių paramos išmokų schemomis, tačiau skirtingas socialinės apsaugos reglamentavimu ir reguliavimu užsiimančių institucijų vaidmuo ir pajamų perskirstymo lygis sukūrė skirtingus gerovės valstybės režimus. Kaip pažymi Ringen (1988) ir Nelson (2012), tiek kategorinėmis, tiek ir socialinei apsaugai skirtomis viešosiomis paslaugomis siekiama tolygaus jų paskirstymo, neatsižvelgiant į gyventojų pajamas ir materialinę padėtį.
Tačiau tyrimai rodo, kad skurdas ne tik ne mažėja, bet didėja daugelyje Europos šalių (žr. 1 ir 2 pav.). Pastaraisiais metais socialinio ir ekonominio stabilumo nebeužtikrina Skandinavijos šalims būdingas socialiai orientuotas ir kitose senosiose ES šalyse įsitvirtinęs konservatyvusis ir korporatyvinis gerovės režimai.
Vis dėlto senosiose ir Rytų Europos šalyse reikšmingiausiai skiriasi draudžiamųjų ir kategorinių socialinių išmokų, teikiamų ligos atveju, pensinio amžiaus žmonėms, šeimos nario mirties atveju, dalis. Nors testuojamoji socialinė parama sudaro tik nedidelę dalį bendrų šiose šalyse gyventojams teikiamų socialinės paramos išmokų, tačiau ir šiuo atveju skirtumai yra reikšmingi.
Duomenys ir palyginimai
| Rodiklis | Senosios ES šalys | Rytų Europos šalys |
|---|---|---|
| Socialinių išmokų dalis BVP | Daugiau kaip 30 proc. kai kuriose šalyse | Nesiekia 15 proc. kai kuriose šalyse |
| Testuojamos paramos dalis | Iki 11,3 proc. BVP (pvz., Danija) | Nesiekia 0,5 proc. BVP (pvz., Baltijos šalys) |
| Skurdo rizikos lygis (2016) | Apie 17,3 proc. ES vidurkis | Apie 17,3 proc. ES vidurkis |
| Materialinis nepriteklius | Mažėjantis, santykinai žemesnis | Išlieka didelis kai kuriose šalyse |
| Pagrindinis veiksnys skurdui | Išmokų kryptingumas (means-tested) | Ilgalaikio nedarbo dinamika |
Per paskutiniuosius trisdešimt metų išsivysčiusiose ES šalyse ištobulintos socialinių išmokų schemos iš dalies leido stabilizuoti padėtį, tačiau skurdo rizikos lygis daugelyje šalių nors ir lėtai, tačiau augo, didėjo skurdo rizikos gylis. Ypač nepageidaujamos tendencijos matomos Rytų Europos šalyse, kuriose dar ieškoma tinkamų socialinės paramos būdų, o socialinų išmokų schemos yra formuojamos atsižvelgiant ne tik į senųjų ES šalių patirtį, bet ir į sparčius socialinės ir ekonominės aplinkos pokyčius.
Straipsnyje pateiktas socialinių išmokų poveikio skurdui mažinti dviejose ES šalių (senųjų ir Rytų Europos) grupėse tyrimas. The results of the survey revealed the essential differences in the impact of social assistance on poverty: in the old EU countries, means-tested social benefits reduce the growth of poverty and material deprivation; in the Eastern European countries, which are characterized by a more liberal or “residual” welfare model, the poorest part of the population changes due to cyclical fluctuations in economic development and changes in long-term unemployment.
Therefore, the key for reducing poverty is to reduce long-term unemployment. Received: 20/8/2018. Summary. This article presents an analysis of the impact of cash social benefits on poverty reduction in two groups of EU countries (The “Old,” Western Europe and the “New,” Eastern Europe ). Models of a regression analysis of panel data were compiled to assess the changes in the most deprived part of the population, which included factors such as population income, social assistance payments, labor market activity, population indebtedness, long-term unemployment and education levels of the population.
Politikos gairės: minimalios pajamos ir darbo rinka
ES institucijos šią situaciją 2009 m. įvertino kaip nepakankamai gerą ir numatė, kad gyventojų minimalios pajamos turėtų siekti skurdo rizikos ribą (Europos Komisija, 2009). Ši riba yra nustatoma kiekvienoje ES šalyje individualiai, atsižvelgiant į gyventojų disponuojamąsias pajamas - ji sudaro 60 proc. pajamų medianos.
Tačiau tik nedaugelyje ES šalių gyventojų minimalios pajamos siekia 50 proc. šio dydžio, dažniausiai jos sudaro tik 20-40 proc. (Nelson, 2012; Van Mechelen ir kt., 2011). Per pastaruosius 15 metų naujosiose ES šalyse ir taip nedidelė, palyginti su senosiomis šalimis, socialinės paramos dalis dar labiau sumažėjo.
Pastaraisiais metais socialinio ir ekonominio stabilumo nebeužtikrina Skandinavijos šalims būdingas socialiai orientuotas ir kitose senosiose ES šalyse įsitvirtinęs konservatyvusis ir korporatyvinis gerovės režimai. Kaip rodo „Eurostat“ (2017a) duomenys, ES (27) šalyse 2005-2016 metais kas šeštas namų ūkis patyrė skurdo riziką, ir situacija kasmet tik blogėjo.
Rytų Europos šalyse, kurioms būdingas liberalesnis arba „likutinės“ gerovės modelis, skurdžiausiai gyvenančių gyventojų dalies pokyčius lemia cikliniai ekonominės raidos svyravimai ir ilgalaikio nedarbo pokyčiai. Svarbiausias veiksnys mažinant skurdą išlieka ilgalaikio nedarbo mažinimas.
Santraukinių faktų sąrašas
- Per pastarąjį dešimtmetį nuolatinį skurdą patiriančių namų ūkių dalis ES išaugo 1 proc. p., ypač didėjant vienišų ir vienišo su vaikais namų ūkių skurdui.
- Socialinės išmokos yra dosnios socialdemokratiniuose režimuose, tačiau net ir jose skurdo rizikos gylis kai kur didėjo.
- Rytų Europos šalims būdingas mišrus, į liberalų pereinantis režimas su žema testuojamos paramos dalimi.
- Testuojamos socialinės paramos augimas senosiose ES šalyse mažina skurdžiausiai gyvenančių dalį.
- Ilgalaikio nedarbo mažinimas išlieka kertine skurdo mažinimo priemone.
tags: #socialine #politika #vien #skurdo #mazinimo #nepakanka