Suomija, žinoma dėl savo gerovės valstybės modelio, nuolat ieško būdų, kaip patobulinti socialinę politiką ir užtikrinti aukštą gyvenimo kokybę savo piliečiams. Šiame straipsnyje apžvelgsime pagrindinius socialinės politikos aspektus Suomijoje, įskaitant bazinių pajamų eksperimentą, ikimokyklinį ugdymą ir šeimų rėmimo programas.
Bazinės pajamos: eksperimentas Suomijoje
Pastaraisiais metais Suomija atliko novatorišką eksperimentą, susijusį su bazinėmis pajamomis. Šis eksperimentas buvo skirtas išbandyti, kaip žmonės elgiasi, kai jiems užtikrinamos reguliarios, besąlyginės pajamos.
Praėjusių metų pabaigoje Tanjai pirmą sykį rimtai pasisekė: ji pateko tarp 2 tūkst. Suomijos bedarbių, atsitiktinai atrinktų dalyvauti bandyme. Šiems žmonėms kas mėnesį nuo sausio mokama 560 eurų suma. Iš esmės tai tie patys pinigai kaip ir pašalpa. Tačiau svarbiausias skirtumas čia tas, jog šių pinigų Tanja nepraras net ir tuo atveju, jei ims dirbti. Į pastarąjį punktą suomiškoji socialinio aprūpinimo sistema žiūri griežtai.
Reformų programos KELA vadovė Marjukka Turunen kalba apie „motyvacijos žabangas“. Būtent dėl to, kad pažiūrėtų, kaip elgiasi žmonės, kai šių pinklių nebelieka, ir buvo imtasi eksperimento. Po dvejų šios pilotinės programos metų palygins eksperimento dalyvių duomenis su kontroline 2 tūkst.
Tanja iš Oulu visgi linksta padirbėti pardavimų telefonu skyriuje. Viso labo mėnesį, tačiau vardan to, kad įrodytų, jog ji išmano rinkodarą. „Neatimamų bazinių pajamų sumanymas man suteikė jėgų. Man pasisekė, mane pasirinko.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Tačiau ar verslininkas jis prastas, ar pernelyg daug finansinių įsipareigojimų prisiėmė, tačiau vienu metu nuo viso to jį ėmė pykinti. Vimdė tiesiog prie staklių. Žmonės prastai supranta bedarbius. Dirbantieji svajoja apie atostogas. Iš vienos pusės galima teigti, jog niekas Juhai netrukdė atidaryti naują įmonę ar bent prisidurti kam nors suremontuojant langą.
Netgi tuo atveju, jei susirandi darbą dienai ar savaitei, išmokų negausi du mėnesius. Tačiau dabar J.Jarvinenas imasi veiklos: jis įregistravo įmonę, kuri gamins suvenyrinius šamanų būgnelius.
„Turėjau eikvoti laiką pildydamas popierius, kad įrodyčiau, jog esu aktyvus. Kažkoks idiotiškas šou! Dabar to šou nebėra. Man grąžino žmogiškus jausmus ir žmogaus teises.
Kiek realu, kad ateityje kiekvienas darbo neturintis suomis gaus po 560 eurų, M.Turunen nesiima svarstyti. Nors lėšų Suomijos socialinio aprūpinimo sistemoje - 15 mlrd. eurų, tad teoriškai pinigų tam pakaktų.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Argumentai už ir prieš bazinių pajamų įvedimą
Skeptikai irgi turi svarių argumentų. “Bazinių pajamų politika bus fantastiškai brangi. Turtinga ekonomika, tokia kaip amerikiečių, gali piliečiams mokėti 10 tūkst. JAV dolerių per metus siekiančias bazines pajamas tik tuo atveju, jei BVP surinkimas būtų padidintas iki Vokietijos lygio (35 proc. palyginti su dabartiniais 26 proc.), ir tomis bazinėmis pajamomis pakeistų visas kitas socialines programas, įskaitant pensijų, paliekant tik sveikatos apsaugos sistemą“, - rašė savaitraštis „Economist“ 2016 m.
Jis įsitikinęs: šiandienos suomio motyvacija aiški - jei bus galimybė nedirbti, jis darbo atsisakys. “Ekonominiai motyvai - dar ne viskas. Net jei atlyginimas iš esmės neduoda pajamų, vaikščioti į darbą privalu, kitaip neteksite subsidijų. Tai kompensuoja menką ekonominę motyvaciją. Bazinių pajamų sistemoje vienintelis motyvas - ekonominis.
„Tai ne taip efektyvu, pinigai paskirstomi labai mažam žmonių skaičiui. O žmonėms suteikus galimybę nedirbti, sumažėjęs užimtumas prives prie prasčiau surenkamų mokesčių.
„JAV 2015 m. kainomis bazinių pajamų suma, kurios pakanka skurdui panaikinti, apimanti visus amerikiečius ir įskaičiavus administracines išlaidas, bus 539 mlrd. Tai beveik 25 proc. to, ką vyriausybė jau dabar skiria įvairiausioms socialinėms išmokoms. Ir mažiau nei 15 proc. federalinio biudžeto ar mažiau nei 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Vadinasi, skirdamos tuos 3 proc.
Bazinės pajamos kitose šalyse
Kelias panašias programas buvo paleidusios ir JAV. Prie didžiulės bazinių pajamų koncepcijos priėmimo slenksčio JAV buvo valdant prezidentui Richardui Nixonui. Ilgiausiai trunkantis - pradėtas 2010-aisiais ir dar šiandien tebesitęsiantis - eksperimentas vyksta Kenijoje. Čia nustatytos bazinės pajamos - 22 doleriai per mėnesį - mokamos 26 tūkst.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Kitoje Afrikos dalyje, Namibijoje, bazinių pajamų eksperimentas truko nuo 2008 m. sausio iki 2009 m. gruodžio. Čia irgi kalbėta apie teigiamus rezultatus. Tačiau šalies valdžia, anksčiau lyg ir išsakiusi norą visuotinėms bazinėms pajamoms, 2016 m.
1970-aisiais pinigai pradėti dalinti Kanados gyvenvietėje Dofine. Čia eksperimentas tęsėsi ketverius metus, rimtų pokyčių gyventojų požiūryje į darbą neatsirado, tačiau reikalai socialinėje srityje pasitaisė.
Ikimokyklinis ugdymas Suomijoje
Ikimokyklinis ugdymas Suomijoje yra svarbi socialinės politikos dalis, užtikrinanti vaikų gerovę ir ugdymą. Suomijoje ikimokyklinis ugdymas yra prieinamas ir kokybiškas, o valstybė skiria didelį dėmesį jo organizavimui ir finansavimui.
Ikimokyklinio ugdymo įstaigų istorija Suomijoje siekia 1860-uosius metus. Tuo metu buvo pradėti steigti vaikų darželiai, skirti padėti šeimoms kokybiškai ugdyti vaikus, ir lopšeliai, kurių paskirtis - užtikrinti mažų vaikų globą, kol tėvai dirbo, taip padedant nedideles pajamas turinčioms šeimoms ar vienišoms mamoms, priverstoms anksti grįžti į darbą iš motinystės atostogų.
1973 metais buvo priimtas Dienos priežiūros centrų aktas, ir vaikų darželiai ir lopšeliai buvo pavadinti bendru pavadinimu, t.y. dienos priežiūros centrais, suvienodinant ir jų paskirtį - užtikrinti vaikų priežiūrą ir ugdymą.
Už ikimokyklinio ugdymo organizavimą Suomijoje atsakingos savivaldybės. Jos yra įpareigotos sukurti vietą ugdymo įstaigoje kiekvienam vaikui, kurio tėvai pareiškė norą, kad jų vaikas lankytų ikimokyklinę įstaigą.
2011 metais ikimokyklinio ugdymo įstaigas Suomijoje lankė 55 proc. vaikų nuo gimimo iki 6 metų amžiaus (palyginimui - Lietuvoje 53 proc. vaikų nuo 1 iki 6 metų amžiaus). Ikimokyklinio ugdymo įstaigų nelankantys vaikai Suomijoje prižiūrimi ir ugdomi namuose, o tėvai už tai gauna vadinamąją „namų priežiūros“ pašalpą.
Priešmokyklinis ugdymas Suomijoje nėra privalomas, tačiau jame dalyvauja 98,5 proc. priešmokyklinio amžiaus vaikų. Iš visų vaikų, lankančių priešmokyklinio ugdymo grupes, 70 proc.
Alternatyvos šeimoms
Suomijoje taikoma panaši motinystės ir tėvystės atostogų politika kaip ir Lietuvoje, tad tik gimus vaikui, tėvai pasinaudoja motinystės ir / ar tėvystės atostogų galimybe.
1. Pirmoji alternatyva - vaikus prižiūrėti ir ugdyti vienam iš tėvų. Tokiu atveju mokama vaikų priežiūros ir ugdymo pašalpa. Jos fiksuotoji dalis gali siekti net iki 1 200 Lt per mėnesį už pirmąjį vaiką, o didžiausia kintamoji dalis yra 600 Lt per mėn. už vaiką. Kiekviena savivaldybė gali skirti papildomų lėšų mažas pajamas turinčioms šeimoms ar tėvams, patiems prižiūrintiems vaikus. Šią alternatyvą Suomijoje yra pasirinkę apie 11 proc.
2. Antroji alternatyva - pateikti prašymą savivaldybėje dėl vaiko priėmimo į ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Savivaldybė per nustatytą pusės metų laikotarpį turi surasti vaikui vietą ir užtikrinti jo ikimokyklinį ugdymą. Gavusi tėvų prašymą, savivaldybė pirmiausia patikrina, ar yra laisvų vietų netoli gyvenamosios tėvų vietos esančiose savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Jeigu laisvų vietų nėra, svarstoma, kiek dar tėvų pageidauja, kad jų vaikai lankytų ikimokyklinio ugdymo įstaigas, ir ar būtų racionalu steigti naują grupę ar naują ikimokyklinio ugdymo įstaigą.
3. Trečioji alternatyva - vaikus ugdyti privačioje ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Tėvai, negavę vietos savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir nesutikę steigti šeimos dienos priežiūros centro ar dalyvauti grupiniame šeimos dienos priežiūros centro organizuojamame ugdyme, iš savivaldybės gauna pasiūlymą vaikus ugdyti privačioje ikimokyklinio ugdymo įstaigoje.
Šeimos dienos priežiūros centrai
Tuo atveju, jei vaikų nėra daug ir nusprendžiama nesteigti naujos grupės ar įstaigos, šeimoms pasiūloma susiburti į šeimos dienos priežiūros centrą. Savivaldybė yra atsakinga už šio centro įsteigimą: ji suranda tinkamas patalpas, jas pritaiko vaikų priežiūrai ir ugdymui, parūpina reikalingas priemones.
Tėvams nesutikus steigti šeimos priežiūros centrą, savivaldybė šeimoms gali pasiūlyti trečiąją alternatyvą.
Bendradarbiavimas su privačiomis įstaigomis
Savivaldybės bendradarbiauja su privačiais ikimokyklinio ugdymo programų teikėjais dviem būdais. Pirmasis - kai savivaldybė „perka“ ikimokyklinio ugdymo vietas iš privačios ikimokyklinio ugdymo įstaigos ir šioms padengia visas vienam vaikui tenkančias ikimokyklinio ugdymo sąnaudas (vidutinės vieno vaiko ugdymo sąnaudos Suomijoje siekia 43 000 Lt per metus). Tokiu atveju tėvai savivaldybei moka tokį pat ikimokyklinio ugdymo mokestį kaip ir visi tėvai, kurių vaikai ugdomi savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigose (šis mokestis įvairiose savivaldybėse skiriasi, tačiau vidutiniškai siekia apie 500 Lt per mėnesį).
Antrasis, kai savivaldybė ir privačios ikimokyklinio ugdymo įstaigos bendradarbiauja tarpininkaujant tėvams. Jei tėvai nesutinka ugdyti vaikus šeimos dienos priežiūros centre, jiems gali būti pasiūloma vaiko ugdymo privačiose įstaigose kompensacija, kuri gali siekti iki 2 000 Lt per mėnesį.
Privačių ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklas Suomijoje nėra labai platus, nes kiekvienoje savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigoje vaikams garantuojamas visapusiškas kokybiškas ugdymas(is). Privačios įstaigos steigiamos tik Valdorfo, Montessori ir kitoms alternatyvioms pedagoginėms sistemoms įgyvendinti.
Atviros ikimokyklinio ugdymo veiklos
Siekiant užtikrinti kokybiškesnį vaikų ugdymą šeimose, padėti šeimoms perprasti šiuolaikinius vaikų ugdymosi metodus, kai kurios savivaldybės šeimoms sudaro galimybę kartu su vaiku dalyvauti nemokamose atvirose ikimokyklinio ugdymo veiklose.
Atviros ikimokyklinio ugdymo veiklos metu į aikštelę ar patalpą gali ateiti visi tėvai su savo ikimokyklinio amžiaus atžalomis ir dalyvauti organizuojamuose žaidimuose, kūrybinėse veiklose, diskusijose. Vaikams žaidžiant, dalyvaujant veiklose, tėvams sudaroma galimybė dalyvauti mokymuose apie vaikų ugdymą, priežiūrą, sveikatą ir kt.
Reikalavimai darbuotojams ir patalpoms
Suomijoje Ikimokyklinio ugdymo įstaigose auklėtojų ir auklėtojo padėjėjų skaičius grupėje numatomas pagal didžiausią galimą vaikų ir suaugusių darbuotojų santykį. Grupėje, kurią lanko vaikai nuo trejų iki šešerių metų ir kuri dirba visą dieną, vienam suaugusiam darbuotojui tenka ne daugiau kaip septyni vaikai, dalį darbo dienos dirbančioje grupėje šis santykis yra didesnis - vienam suaugusiam darbuotojui tenka 13 vaikų. Grupėje, kurią lanko vaikai iki trejų metų, nesvarbu, ar ji dirbą visą dieną ar dalį dienos, vienam suaugusiam darbuotojui tenka ne daugiau kaip keturi vaikai.
Suomijoje nėra ribojamas grupę lankančių vaikų skaičius. Grupės gali būti ir didesnės, jeigu įstaigoje pakanka patalpų. Kita vertus, praktiškai retai pasitaiko grupių, kurias lanko daugiau nei 30 vaikų. Grupėje, kurią lanko 20-21 vaikas, dirba 3 darbuotojai. Jei grupėje ugdomi 22 vaikai nuo trejų iki šešerių metų amžiaus, joje privalo dirbti jau keturi darbuotojai, iš kurių bent du privalo būti auklėtojai, įgiję aukštąjį ikimokyklinio ugdymo srities išsilavinimą.
Suomijos teisės aktuose nėra apibrėžta, kiek kvadratinių metrų ploto turi atitekti vienam vaikui, tačiau vadovaujantis protingumo principu dažniausiai skiriama nuo 5 iki 10 kv. metrų vienam vaikui.
Suomijoje taip pat nenustatytas minimalus vaiko ugdymosi įstaigoje laikas per dieną ar mėnesį. Tėvai pagal savo poreikius gali atvesti vaiką į ikimokyklinio ugdymo įstaigą nors ir dviem valandoms per dieną. Vis dėlto yra apibrėžtas ilgiausias galimas vaiko buvimo ikimokyklinio ugdymo įstaigoje laikas - t. y. dešimt valandų per dieną. Išimtis taikoma ikimokyklinio ugdymo grupėms, kurios darbo laiką priderina prie tėvų, dirbančių pamainomis. Tokiu atveju ugdymas gali tęstis ilgiau nei dešimt valandų per dieną, gali būti dirbama ir savaitgaliais ar švenčių dienomis.
Nacionalinė ikimokyklinio ugdymo programa
2003 metais Suomijoje buvo paskelbta (2005 ir 2012 metais atnaujinta) nacionalinio lygmens ikimokyklinio ugdymo programa su apibrėžtais ikimokyklinio ugdymo uždaviniais ir tikslais. Programoje nusakomi pagrindiniai ikimokyklinio ugdymosi tikslai - padėti vaikui augti individualia asmenybe, gebančia priimti sprendimus, susijusius su savo gyvenimu ir gerove, bei gebančia užmegzti ir palaikyti geranoriškus santykius su kitais žmonėmis.
Programoje taip pat apibrėžiamos svarbiausios vertybės, kuriomis vadovaujamasi ugdant vaikus - socialinis teisingumas ir lygybė, atsižvelgimas į vaiko interesus, į vaiko teisę įvairiapusiškai ugdytis pagal savo galimybes, saugumas, šilti santykiai su pedagogais ir grupės vaikais, teisė būti išklausytam ir suprastam, teisė į paramą, kai jos reikia, džiaugsmingas ugdymasis ir kitos.
Suomijoje ikimokyklinio amžiaus vaikų pasiekimai nėra apibrėžti. Orientuojamasi į aukštos kultūros ir kokybės vaikų ugdymo procesą.
Remdamosi nacionalinio lygmens programa, savivaldybės parengia ir patvirtina ikimokyklinio ugdymo programą, kuria savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigos remiasi rengdamos įstaigų lygmens programas.
Ikimokyklinio ugdymo modeliai
Suomijoje nėra itin didelė ikimokyklinio ugdymo organizavimo modelių įvairovė, nes savivaldybių organizuojamas ikimokyklinis ugdymas prieinamas kiekvienam vaikui, jei tik tėvai to pageidauja; įstaigos dirba ganėtinai ilgai, tėvai turi galimybę vaikus atvesti ir pasiimti, kada nori, o auklėtojai ir auklėtojo padėjėjai turi pedagoginį išsilavinimą.
Ikimokyklinio ugdymo įstaigose garantuojama aukšta vaikų ugdymosi kokybė, pakankamai dėmesio skiriama vaikų meniniams gabumams - dailės, muzikos ar kt. - plėtoti, užsienio kalboms mokytis ir kt. Dėl to nėra itin daug grupių, kur kūrybingumo srities specialistai dalyvautų ikimokykliniame ugdyme.
Visgi Suomijoje yra keletas grupių, kuriose ugdymas vyksta užsienio kalbomis, pavyzdžiui, švedų, anglų, vokiečių. Suomijoje taip pat veikia vadinamieji „miško darželiai“, t. y. ikimokyklinio ugdymo įstaiga įsikūrusi miško apylinkėse, o ugdymas vyksta miške įvairiomis oro sąlygomis.
Vaikų ugdymas lauke yra viena iš išskirtinių Suomijos ikimokyklinio ugdymo savybių.
Problemos ir iššūkiai
Šiuo metu didžiausia Suomijos ikimokyklinio ugdymo problema - bakalauro ar magistro studijas baigusių auklėtojų trūkumas. Šie auklėtojai grupėse atlieka svarbiausią vaidmenį - stebi vaikų pasiekimus ir pažangą, planuoja tolesnį vaikų ugdymą(si), koordinuoja kitų dviejų darbuotojų veiklą ugdant vaikus, reflektuoja ikimokyklinio ugdymo(si) grupėje kokybę. Auklėtojo atsakomybė yra didelė, tačiau atlyginimas ne itin daug skiriasi nuo auklėtojo padėjėjo. Auklėtojo ir auklėtojo padėjėjo vidutiniai atlyginimai atitinkamai siekia 7 000 Lt ir 7 900 Lt. Įgyti auklėtojo išsilavinimą trunka vieneriais metais ilgiau.
Apibendrinant Suomijos ikimokyklinio ugdymo apžvalgą, galima teigti, kad ikimokykliniam ugdymui skiriamas itin didelis finansavimas Dėl to valstybė gali turėti platų ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklą, įstaigos gali dirbti ilgiau, turėti didesnį darbuotojų skaičių, tenkantį vienam vaikui, grupėje nei Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir taikyti aukštesnius auklėtojo padėjėjo išsilavinimo reikalavimus. Taip pat, nors kai kurie higienos reikalavimai nėra taip griežtai reglamentuojami kaip Lietuvoje, praktiškai Suomijoje ikimokyklinėse įstaigose tenka daugiau ploto vienam vaikui.
Apibendrinant, Suomijos socialinė politika pasižymi nuolatiniu tobulėjimu ir dėmesiu piliečių gerovei. Bazinės pajamos, kokybiškas ikimokyklinis ugdymas ir šeimų rėmimo programos yra svarbios šios politikos dalys, užtikrinančios aukštą gyvenimo kokybę Suomijoje.