Socialinė Politika Lietuvoje: Prioritetai ir Uždaviniai

Socialinė politika Lietuvoje yra nuolat kintantis ir tobulėjantis procesas, siekiantis užtikrinti piliečių gerovę ir socialinę įtrauktį. Per du narystės ES dešimtmečius Lietuva iš esmės transformavo savo užimtumo politiką: nuo reaktyvaus nedarbo valdymo iki proaktyvaus darbo rinkos vystymo.

Užimtumo Tarnyba: Tarpininkas Tarp Žmogaus ir Darbo Pasaulio

Lietuvos užimtumo tarnyba veikia kaip tarpininkas tarp žmogaus ir darbo pasaulio, padėdama spręsti tiek ekonominius, tiek socialinius iššūkius. Jos funkcijos apima ne tik bedarbių registravimą, bet ir jų integravimą į darbo rinką per perkvalifikavimą, profesinį orientavimą, karjeros planavimą, konsultavimą bei finansinę paramą savarankiškam verslui. Nuo 2021 m. Tarnyba kasmet padeda dešimtims tūkstančių gyventojų - tiek tiesioginėmis paslaugomis, tokiomis kaip konsultavimas ar profesinis orientavimas, tiek per subsidijuotas programas, skirtas darbo vietų kūrimui ir išsaugojimui. Ji glaudžiai bendradarbiauja su nevyriausybinėmis organizacijomis, savivaldybėmis, švietimo įstaigomis ir kitais socialiniais partneriais, siekdama kurti įtraukias, vietos bendruomenių poreikius atitinkančias priemones.

ES Parama ir Strateginiai Prioritetai

Lietuvos užimtumo tarnybos veikla glaudžiai dera su Europos Sąjungos strateginiais prioritetais, nustatytais 2021-2027 m. ES fondų investicijų programoje. Šios programos tikslai apima nedarbo mažinimą, mokymosi visą gyvenimą skatinimą, socialinės įtraukties didinimą ir vienodų galimybių užtikrinimą darbo rinkoje. Lietuvai per šį laikotarpį skirta apie 1,1 mlrd. eurų. 2022 m. duomenimis, apie 38 proc. Lietuva išsiskiria gebėjimu efektyviai nukreipti ESF+ lėšas į tikslines sritis, tokias kaip jauno verslo skatinimas, skaitmeninių ir žaliųjų kompetencijų plėtra, regionų užimtumo stiprinimas bei pagalba pažeidžiamoms grupėms.

Užimtumo Tarnybų Pavyzdžiai Europoje

Vokietijoje, Bundesagentur für Arbeit - viena pažangiausių ir daugiafunkcinių užimtumo tarnybų Europoje. Ji turi daugiau nei 100 000 darbuotojų, o jos metinis biudžetas viršija 40 mlrd. eurų.

Lenkijoje Užimtumo tarnybos veikia decentralizuotai ir yra pavaldžios regioninėms bei vietos valdžios institucijoms. Jos stipriai orientuotos į regioninius projektus ir glaudžiai bendradarbiauja su savivaldybėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis bei darbdaviais. Pagrindinis dėmesys skiriamas mokymosi visą gyvenimą iniciatyvoms, profesinio mokymo programoms ir ilgalaikio nedarbo mažinimui, ypač tarp vyresnio amžiaus asmenų ir jaunimo. 2021-2027 m. laikotarpiu Lenkijai skirta daugiau nei 4 mlrd. eurų.

Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija

Iššūkiai ir Problemos

Nepaisant augančių ES investicijų ir tobulėjančių užimtumo politikos priemonių, Lietuva vis dar susiduria su rimtais struktūriniais ir regioniniais iššūkiais:

• Ilgalaikis nedarbas, ypač nutolusiuose regionuose, kur darbo vietų trūkumas, ribotos susisiekimo galimybės ir mažas švietimo bei perkvalifikavimo paslaugų prieinamumas lemia užsitęsusią socialinę atskirtį ir gyventojų migraciją.
• Jaunimo emigracija, kurią skatina ne tik mažas darbo vietų skaičius mažesniuose miestuose, bet ir ribotos karjeros galimybės, žemas atlyginimų lygis bei menkas aukštos pridėtinės vertės sektorių prieinamumas regionuose.
• Skaitmeninių įgūdžių trūkumas vyresniame amžiuje.
• Kvalifikacijos neatitikimas tarp švietimo sistemos ir darbo rinkos poreikių, kuris reiškia, kad daug jaunų žmonių baigia studijas, tačiau jų įgyti įgūdžiai ir žinios neatitinka realių darbdavių lūkesčių.
• Didėjantis neformalių darbo santykių skaičius, ypač paslaugų sektoriuje, kur dažnai sudaromi žodiniai susitarimai ar dirbama be oficialių sutarčių.

Teisiniai Pokyčiai ir Inovacijos

Artimiausiais metais Lietuvos užimtumo tarnyba orientuojasi į darbo rinkos pasirengimą dviem pagrindinėms transformacijoms - skaitmeninei ir žaliajai. Tai reiškia ir struktūrinę pažangą: instituciniai pokyčiai, didesnis skaidrumas, naujų technologijų diegimas administracijoje.

Konstitucinės Doktrinos Pokyčiai

2020 metais įvyko kertiniai konstitucinės jurisprudencijos pokyčiai. Konstitucinio Teismo 2020 m. liepos 30 d. nutarime pirmą kartą atskleistas 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto ir 1992 m. Konstitucijos santykis. Šiame nutarime taip pat suformuota oficialioji konstitucinė doktrina, kuri reiškia, kad Seimo nariai, prieš apsispręsdami, kokius įstatymus įrašyti į konstitucinių įstatymų sąrašą, turėtų susitarti ne tik dėl konstitucinių įstatymų sąrašo, bet ir dėl į konstitucinių įstatymų sąrašą planuojamų įrašyti konstitucinių įstatymų turinio, kitaip priimti į konstitucinių įstatymų sąrašą įrašytus konstitucinius įstatymus būtų sunku, todėl jei nėra išankstinio plataus Seimo narių sutarimo, toks įstatymas neturėtų būti įrašomas į konstitucinių įstatymų sąrašą.

Konstitucinio Teismo 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo kontekste autoriai konstatuoja, kad Seimas savo pasitikėjimą Vyriausybe, kurioje pasikeitė daugiau nei pusė ministrų, turi išreikšti ne formaliai, o tik deramai apsvarstęs jam pateiktą Vyriausybės programą ir, be kita ko, įvertinęs, ar naujos sudėties Vyriausybė yra pajėgi siekti užsibrėžtų valstybės valdymo krypčių įgyvendinimo, net jei jos, pasikeitus Vyriausybės sudėčiai, nekito. Tik taip gali būti tinkamai užtikrintas konstitucinis valstybės valdžių padalijimo principo suponuojamas stabdžių ir atsvarų mechanizmo veikimas, kai Seimas kontroliuoja ir prižiūri Vyriausybės veiklą. Kartu šiuo nutarimu patikslinamos Seimo diskrecijos tam tikrus klausimus spręsti protokoliniais nutarimais ribos.

Autoriai taip pat nagrinėja 2020 m. kovo 9 d. Konstitucinio Teismo nutarimą dėl teisėjų imuniteto, kuriame atskleistas Konstitucijoje įtvirtinto teisėjų imuniteto turinys, konstatuotas teisėjų imuniteto funkcinis pobūdis.

Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje

Mediacija

2020 metai buvo palankūs mediacijos plėtrai Lietuvoje. Priimtos naujosios Mediacijos bei Ikiteisminio administracinių ginčų sprendimo įstatymų redakcijos pirmą kartą Lietuvoje sukūrė teisinį pagrindą taikyti neteisminę administracinių ginčų mediaciją pasitelkiant originalų modelį, kurį taikant mediacija galima po skundo (pareiškimo) padavimo Lietuvos administracinių ginčų komisijai. Pastebima, kad teisinio reguliavimo pakeitimai sukūrė teisines prielaidas mediacijos institutui taikyti, tačiau nepakeitė teisinės aplinkos, kuri Lietuvoje dar nėra pakankamai palanki taikesniam administracinių ginčų sprendimui.

Tikėtina, kad dažnai viešojo administravimo subjektai neidentifikuos derybinės erdvės arba neturės reikiamos diskrecijos teisės dalyvauti mediacijoje. Siūlytina užtikrinti platesnę viešojo administravimo subjektų teisę keisti savo sprendimus, jei dėl objektyvių priežasčių tai yra būtina, nes priešingu atveju mediacija bus mažiau veiksminga.

Baudžiamoji Justicija

Lietuvos teisės pokyčius sąlygoja ir išoriniai procesai, kurie 2020 metais buvo susiję su ES prokuratūros įsteigimu. Ši naujovė padės išspręsti problemą, kai ES valstybės narės ne visuomet yra pajėgios pavieniui veiksmingai vykdyti baudžiamuosius asmenų, kurie daro nusikalstamas veikas, nukreiptas į ES biudžeto tvarumą ir finansinius interesus, persekiojimą. Kartu šis teisinis reguliavimas sudarys sąlygas užtikrinti glaudų Europos ir nacionalinių kompetentingų institucijų bendradarbiavimą ir veiksmingus informacijos mainus, prisidės prie atgrasymo nuo ES finansiniams interesams kenkiančių nusikalstamų veikų darymo.

Leidinyje analizuojami ir kiti svarbūs pokyčiai baudžiamojoje justicijoje - vystėsi teismų praktika sprendžiant konfiksuotino turto vertės nustatymo problemas transporto priemonių vairavimo, kai vairuoja neblaivus asmuo, baudžiamosiose bylose, buvo išplėsta šeimos nario samprata baudžiamajame procese.

Konstatuojama, kad išlaikomų asmenų priskyrimas šeimos narių ratui prisidėjo prie Lietuvos baudžiamojo proceso teisės unifikavimo su EŽTT ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje formuojama šeimos samprata, kuri prioritetą teikia ne santykių raiškos formai, o asmenų tarpusavio santykių turiniui.

Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje

Manytina, kad 2020 m. priimti Baudžiamojo proceso kodekso 38 straipsnio pakeitimai turi reikšmingą įtaką apklausos instituto taikymui, nes išplečiamas asmenų, turinčių teisę neduoti parodymų ar neatsakinėti į tam tikrus klausimus prieš savo šeimos narius, ratas; bei teisės į nešališką procesą įgyvendinimui, nes išplėsta šeimos narių samprata taikytina ir nusišalinimo institutui. Vis dėlto, autorių vertinimu, siekiant išsamaus šeimos narių sampratos įtvirtinimo, įvertinus EŽTT formuojamos doktrinos veikimo apimtį į šeimos narių sampratą tikslinga būtų įtraukti ir asmenis, tarp kurių susiklosto globos teisiniai santykiai.

Demografinė Situacija ir Šeimos Politika

Išgyvename demografijos krizę, per tris nepriklausomybės dešimtmečius gimstamumas mūsų šalyje krito drastiškai - suminis gimstamumo rodiklis siekia vos 1,1. Mokslininkų teigimu, jei šis rodiklis žemesnis nei 2,1 - kartų kaita nebeužtikrinama, taigi tauta nyksta. Nuo 56,9 tūkst. kūdikių per metus 1990 metais, nukritome iki 19 tūkst. kūdikių 2024 metais. Atrodo, kad situacijos rimtumą supranta visi, tačiau tvarių ir ilgalaikių sprendimų vis dar neieškoma arba ieškoma vangiai.

Sakyčiau, kad pagrindo tokiam tikėjimui vis dar yra - Lietuvoje turime vieną didžiausių „atidėto gimstamumo“ rodiklių tarp visų EBPO šalių. Tikėtina, kad šeimos gimdytų daugiau vaikų, jeigu valstybė žengtų rimtą žingsnį jų pusėn ir sakytų - „mes esame su jumis visuose jūsų rūpesčiuose ir negandose“. Jokios pavienės gimstamumo skatinimo priemonės neveiks, jei pirmiausia neatgausime šio, prarasto šeimų pasitikėjimo valstybe. Svarbu pripažinti, jog valdžia ne visuomet sugebėjo laiku ir tinkamai reaguoti į situacijas, kurios kėlė įtampą ir buvo sunkiai įveikiamos. Pasitikėjimui atkurti ir siekiant, jog atidėtas gimstamumas taptų faktiniu, būtinas naujas valstybės ir šeimų kontraktas - solidus priemonių paketas, atliepiantis šeimų saugumo ir lankstumo iššūkius.

Pavyzdžiui, asmuo, kurios pajamos siekia daugiau negu du vidutinius darbo užmokesčius per mėnesį, susilaukęs vaiko ir vietoje atlyginimo gaudamas vaiko priežiūros išmokas gali netekti iki 70 procentų turėtų pajamų. O to, kuris uždirba iki dviejų vidutinių darbo užmokesčių, pajamos mažėja 25-50 procentų, priklausomai nuo pasirinktos vaiko priežiūros trukmės. Galime sakyti, kad pinigai nėra svarbiausias rodiklis kalbant apie sprendimą gimdyti arba ne, vis dėl to, toks drastiškas pokytis tikrai daro įtaką. Kaip tik todėl būtina ne tik kelti vaiko išmokų „lubas“, bet ir bendrai didinti vaiko priežiūros išmokas, nes vaiko atsiradimas ženkliai didina šeimos išlaidas. Apie tai nekalbėčiau, jeigu Sodros biudžete vaiko priežiūros išmokoms skirtas biudžetas nebūtų perteklinis. 2026 m. biudžete planuojama surinkti 731 mln. motinystės draudimui, o išleisti 488 mln. Kokiems dar ateities vaikams mes dedame į rezervą 243 mln. eurų?

Dar viena svarbi susitarimo tarp valstybės ir šeimų dalis - tėvų darbinis užimtumas ir pagalba grįžtant į darbo rinką. Absurdiška, jog ateinančių trejų metų biudžete užimtumo didinimui finansuoti skirta dalis mažinama bene trečdaliu. Priimant sprendimą susilaukti vaikų svarbu kasdienybės su jais iššūkiai ir patogumas: kaip valstybė užtikrina būtinąsias paslaugas, formalų ir neformalų švietimą ir vaikų priežiūrą, nemokamą maitinimą mokykloje, prieinamas sveikatos paslaugas.

Deja, ir čia mes matome visiškai „neveikiančią“ valstybę, nes neformalaus vaikų švietimo bazinis krepšelis jau keletą kadencijų yra užstrigęs ties 15 Eur, o pradinukų nemokamas maitinimas nuo 2021 m. Praktika rodo, kad šeimos vėlina sprendimą susilaukti vaikų. Vidutinis pirmą vaiką gimdančios moters amžius Lietuvoje artėja link 30 metų, tad svarstydamos apie sprendimą susilaukti antro ar vėlesnio vaiko šeimos dažnai jau turi vertinti ir savo senėjančių tėvų sveikatą, pagalbos jiems poreikį.

Būtent todėl būtina plati socialinių paslaugų spektro plėtra ir prieinamumo didinimas, ne tik paslaugoms tiesiogiai susijusioms su pagalba šeimai auginant vaiką, ypač vaiką su negalia, tačiau ir toms paslaugoms, kurios mažintų kitų socialinių įsipareigojimų ir atsakomybių naštą vaikus auginantiems tėvams - sutuoktinių ar tėvų priežiūrą ir slaugą. Kai šeima visą savo laiką ir resursus atiduoda suaugusių priežiūrai, labai sunku tikėtis, kad ji noriai susilauks vaikų. Kas numatyta globos paslaugoms 2026 m. biudžete?

Kita svarbi dalis, kurios aktualumas yra itin išaugęs - būsto prieinamumas. Sprendimą susilaukti vaikų nemaža dalimi lemia šeimos galimybės įsigyti nuosavą būstą, o tai darosi vis sunkiau. Būsto kainos Lietuvoje nuolat auga, o nuosavas butas ar namas darosi sunkiai įperkamas, ypač didmiesčiuose, kurie patrauklūs dėl labiau išvystytų paslaugų ir didesnio darbo užmokesčio. Skaičiuojama, jog dviejų asmenų šeimai, norinčiai įsigyti nekilnojamąjį turtą, priklausomai nuo gaunamų pajamų, gali tekti taupyti iki trijų ar daugiau metų vien pradiniam įnašui surinkti.

Nuosekli ir ženkli valstybės parama įsikuriant gali vaidinti tikrai svarbų vaidmenį sprendžiant demografinę krizę. Deja, jau antrą kadenciją iš eilės einama visiškai priešinga kryptimi - būsto programos mažinamos, o jų vaidmuo lieka tik simbolinis. Tokiu būdu apsunkinama ne tik galimybė įsigyti nuosavą būstą, tačiau ir iš principo valstybės pagalba įsikuriant.

Teisingas sprendimas būtų ne tik grąžinti finansavimą pirmojo būsto programoms ir jį didinti, tačiau ir ieškoti naujų būdų, kurie padėtų šeimoms Lietuvoje kurti savo namus. Vienu tokių galėtų būti sprendimas valstybei finansuoti dalį būsto paskolos palūkanų jaunoms šeimoms, susilaukusioms vaikų.

Šeimos yra tautos ir valstybės išlikimo garantas, kaip tik todėl šeimos politika turi būti ne lozungai, o labai konkrečios priemonės, patikrintos ir veikiančios mūsų ar kitose šalyse, aptartos su šeimų atstovais ir palaikomos visų politinių jėgų tam, kad būtų ilgalaikės ir nuspėjamos.

Labai nuvilia tas socialinis kontraktas, kurį šeimoms siūlo dabartinė valdžia. Vietoj esminių konkrečių pokyčių siūloma keisti vaiko priežiūros atostogų pavadinimą arba gausiomis šeimomis imti vadinti visus, turinčius du vaikus. Tokie žodžių žaidimai galėtų juokinti, tačiau labiau piktina matant, kokioje padėtyje šiuo metu esame ir kokios mažareikšmės priemonės siūlomos jai keisti.

Kaip piktina ir valdančiųjų pastanga įstatymais sumažinti šiuo metu su mažais resursais, bet daug dirbančios Nacionalinę šeimos tarybos - vienintelės nacionalinės struktūros, kurioje šeimos, šalia savivaldybių atstovų ir mokslinių ekspertų, atstovauja save - vaidmenį. Jeigu bent trečdalį šios tarybos rekomendacijų pirmiesiems 1000 vaiko dienų, šeimoms, auginančioms vaikus su negalia ar daugiavaikėms šeimoms, įgyvendintų valdžia, šeimos jaustųsi visai kitaip.

Ministrės pasiūlymas šeimos stiprinimui - socialinės kampanijos, kurios pasakotų, kad šeima yra gėris. Man atrodo svarbu, kad valstybė ne tik per reklamas žmonėms pasakotų kaip gerai yra kurti šeimą, o leistų šeimoms realiai pajusti, kad jos yra vertinamos, reikalingos, itin svarbios. Subalansuota, tai tikrai ne tokia, kai valdžia reprodukcinę moterų sveikatą siūlo gerinti nemokamais abortais ir kontraceptinėmis priemonėmis.

Padidinti gimstamumą yra itin sunki užduotis, tačiau esame situacijoje, kai kitos išeities tiesiog neturime - privalome spręsti problemą arba išnykti.

Ministrės Pirmininkės patarėjos Jekaterina Navickė (socialinės politikos) ir Giedrė Purvaneckienė (šeimos politikos) surengė susitikimą su vyresnio amžiaus žmones vienijančiomis organizacijomis. Vyriausybės rūmuose susirinkusius atstovus labiausiai domino pensinio amžiaus žmonių interesų užtikrinimas esminėse srityse, ypač socialinio saugumo ir finansinės gerovės klausimai. Svečiams išreiškus didelį susidomėjimą vizijos „Lietuva 2050“ įgyvendinimu, buvo aptartos vyresnio amžiaus žmonių organizacijų narių įsitraukimo galimybės.

Strategija siekia užtikrinti pensinio amžiaus žmonių interesus socialinio saugumo, finansinės gerovės ir kitose srityse. Nors tai ilgalaikė vizija, ji glaudžiai susijusi su 2025-2026 m. prioritetinėmis svertinėmis iniciatyvomis, tokiomis kaip socialinio atsparumo užtikrinimas ir gyventojų skaičiaus mažėjimą stabdanti integrali demografijos politika. Vyriausybė akcentavo du pagrindinius prioritetus 2025-2026 m.: socialinio atsparumo užtikrinimas ir demografijos politika (įskaitant migraciją ir šeimos politiką).

Kaip veiksmas numatytas socialinio atsparumo stiprinimo iniciatyvų žemėlapio kūrimas. Socialinio atsparumo stiprinimo žemėlapis yra tiesiogiai susijęs su siekiu užtikrinti visuomenės, įskaitant vyresnio amžiaus žmones, gebėjimą atlaikyti krizes ir finansinius sukrėtimus. Susitikime aptartos priemonės apima civilinės gynybos ir pilietinės galios stiprinimą, kas yra svarbu siekiant užtikrinti visuotinę gerovę ir saugumą. Susitikimo metu buvo aptartos realios galimybės vyresnio amžiaus žmonių organizacijų nariams aktyviai dalyvauti procese.

Apibendrinant galima teigti, kad socialinė politika Lietuvoje yra sudėtingas ir nuolat tobulinamas mechanizmas, kuris siekia užtikrinti piliečių gerovę, socialinę įtrauktį ir atsparumą iššūkiams.

tags: #socialine #politika #lietuvoje #prioritetai