Neatsižvelgiant į vyraujančią ideologiją, politiką ar socialinę struktūrą, visuomenė nuolat susiduria su skurdo ir socialinės atskirties problemomis. Paradoksalu, tačiau technikos pažanga ir spartus ekonomikos vystymasis pastarąjį šimtą metų ne visada ir ne visur sumažino skurstančiųjų skaičių, tam tikrais atvejais jis net padidėjo.
Valstybės socialinė politika yra gerovės valstybės raiškos priemonių visuma, atspindinti gyventojų socialinės apsaugos tikslus. Daugelyje senųjų ES šalių dominuojančią socialinę politiką, nulemtą istorinių formavimosi ypatumų, galima nesunkiai priskirti kuriam nors gerovės valstybės tipui.
Liberaliausia socialinė politika pasižymi JAV, Kanada, Europoje - Jungtinė Karalystė, kur valstybė užtikrina tik minimalią paramą, o socialines garantijas individai gauna dalyvaudami rinkoje kaip darbuotojai arba sukurdami sau (ir kitiems) darbo vietas.
Panašu, kad naujosios ES narės Rytų Europos šalys vis dar ieško savojo gerovės valstybės modelio, tačiau yra požymių, kad joms artimiausias šiuo metu yra liberalusis gerovės režimas. Taip pat manoma, kad joms būdingas mišrus gerovės valstybės modelis, tačiau, skirtingai nuo senųjų ES šalių, įsitvirtinant rinkos santykiams jose pereinama nuo korporatyvinio prie liberalaus modelio nesukūrus šio tipo modeliui būtinų sąlygų ir reikiamo teisinio reglamentavimo.
Ekonominiu požiūriu svarbu yra tai, kad socialinių išmokų poreikis ir apimtis beveik nepriklauso nuo piniginių išteklių, reikalingų gyventojų socialinei apsaugai, šaltinių ir jų surinkimo būdų. Šalys, kurioms būdingas didesnis pajamų perskirstymas, socialinei apsaugai gali skirti daugiau lėšų, tačiau jų panaudojimo efektyvumas savaime nėra garantuotas.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Socialinės apsaugos išmokos yra skiriamos į draudžiamąsias ir nedraudžiamąsias, o šios - į kategorines (universalias) ir testuojamas, kitaip - socialinės paramos išmokas. Socialinė parama yra papildomos naudos (piniginės ir(arba) nepiniginės) suteikimas namų ūkiams, kurių pajamos yra nepakankamos (žemiau skurdo ribos) ir kurie negali pagerinti savo materialinės padėties gaudami socialinio draudimo išmokas (netekus darbo, vaiko auginimo, gydymo, būsto išlaikymo ir kt.).
Socialinės paramos poreikį parodo gyventojų gaunamos pajamos, tiksliau skurdo rizikos riba (angl. at-risk-of-poverty threshold), apskaičiuojama kaip 60 proc. nacionalinių ekvivalentinių disponuojamųjų pajamų medianos, ir skurdo rizikos lygis (angl. at-risk-of-poverty rate).
Gyventojų, patiriančių sunkų materialinį nepriteklių, dalis ES šalyse mažėjo, tačiau kai kuriose Rytų Europos šalyse (Bulgarijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Vengrijoje) ji išlieka vis dar didelė. Nors testuojamoji socialinė parama sudaro tik nedidelę dalį bendrų šiose šalyse gyventojams teikiamų socialinės paramos išmokų, tačiau ir šiuo atveju skirtumai yra reikšmingi.
Pavyzdžiui, Danijoje testuojamoji parama sudaro 11,3 proc. sukuriamo BVP, o Baltijos šalyse ji nesiekia 0,5 proc. Per pastaruosius 15 metų naujosiose ES šalyse ir taip nedidelė, palyginti su senosiomis šalimis, socialinės paramos dalis dar labiau sumažėjo.
Socialinė parama gali būti efektyvi tik tuo atveju, jei ji mažina gyventojų skurdą ir socialinę atskirtį. Vis dėlto senosiose ir Rytų Europos šalyse reikšmingiausiai skiriasi draudžiamųjų ir kategorinių socialinių išmokų, teikiamų ligos atveju, pensinio amžiaus žmonėms, šeimos nario mirties atveju, dalis.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Nors daugelyje ES šalių dominuojanti socialinės apsaugos sistema yra paremta socialinio draudimo, šios srities viešųjų paslaugų teikimo ir kategorinių paramos išmokų schemomis, tačiau skirtingas socialinės apsaugos reglamentavimu ir reguliavimu užsiimančių institucijų vaidmuo ir pajamų perskirstymo lygis sukūrė skirtingus gerovės valstybės režimus.
Tačiau tyrimai rodo, kad skurdas ne tik ne mažėja, bet didėja daugelyje Europos šalių. Pastaraisiais metais socialinio ir ekonominio stabilumo nebeužtikrina Skandinavijos šalims būdingas socialiai orientuotas ir kitose senosiose ES šalyse įsitvirtinęs konservatyvusis ir korporatyvinis gerovės režimai.
Lietuvoje nėra savivaldybių, kurios žymiai atsiliktų ar ryškiai lyderiautų socialinės paramos veiksmingumu. Stebėsenos duomenimis, per pastaruosius ketverius metus 6 proc. Lietuvoje padidėjo dalis socialinio būsto laukiančių žmonių, kuriems šis būstas buvo suteiktas.
Nuo 2017 m. iki 2020 m. padaugėjo socialinio būsto laukiančių asmenų, kurie kaip alternatyvą socialiniam būstui gavo būsto nuomos mokesčio dalies kompensacijas. Pasak ministrės M. Navickienės, būsto nuomos mokesčio dalies kompensacijos galėtų būti labiau išnaudojamos sprendžiant būsto prieinamumo problemas šalies mastu.
Nuo 21 proc. 2018 m. iki 26 proc. 2020 m. padaugėjo skaičius socialinę pašalpą gaunančių šeimų su vaikais, kurių bent vienas šeimos narys įsidarbino. Tarp neigiamų tendencijų pastebima, kad nuo 61 proc. 2017 m. iki 53 proc. 2020 m. sumažėjo socialinės pašalpos gavėjų, per metus gavusių bent vienos rūšies socialinę paslaugą.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Per šį laikotarpį nuo 28 proc. iki 11 proc. sumažėjo ir socialinės pašalpos gavėjų dalis, kurie dalyvavo Užimtumo tarnybos organizuojamose aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Anot ministrės M. Navickienės, įvertinę pasiteisinusias užimtumo skatinimo ir motyvavimo paslaugas bei priemones, planuojame plėtoti atvejo vadybą ilgalaikiams bedarbiams ir ją taikyti visose šalies savivaldybėse.
Per pastaruosius ketverius metus 26 proc. padidėjo pajamos, kurias vidutiniškai per mėnesį gavo socialinės pašalpos gavėjai. Jos didėjo nuo 43 proc. 2017 m. iki 69 proc. 2020 m. minimalaus vartojimo poreikių dydžio (MVPD) ( 2020 m. MVPD buvo 257 eurai). Į pajamas įskaičiuojamos visos socialinės paramos išmokos, o taip pat pačių socialinės pašalpos gavėjų pajamos iš darbo.
Visgi, socialinės pašalpos gavėjai išlieka skurde, nes jų pajamos yra gerokai žemiau skurdo rizikos ribos, kuri 2020 m. Didžiausi savivaldybių skirtumai yra matomi būtent skurdo mažinimo srityje. Mažiausiu skurdo rizikos lygiu, ilgalaikių socialinės paramos gavėjų ar į socialinės paramos sistemą grįžtančių asmenų skaičiumi pasižymi Neringos ir Vilniaus miesto savivaldybės.
Pavyzdžiui, Neringoje apie 14 proc. socialinės pašalpos gavėjų ją gauna ilgiau nei metus. Tuo metu šalies vidurkis yra dvigubai didesnis ir siekia 30 proc. Labiausiai su iššūkiais mažinti skurdą susiduria pasienio savivaldybės šiaurės ir pietų Lietuvoje.
Nors Lietuvoje pastaraisiais metais nuo 23 proc. iki 21 proc. mažėjo skurdo rizikos lygis, mūsų šalis išlieka tarp aukščiausiu skurdo lygiu pasižyminčių Europos Sąjungos šalių. Tuo metu socialinę pašalpą gauna tik apie 2-3 proc.
Pastebima, Lietuvos savivaldybės labai skirtingai naudojasi savo teise skirti papildomą socialinę paramą sudėtingoje finansinėje situacijoje atsidūrusiems asmenims ir šeimoms. Savivaldybės turi galimybę skirti papildomą finansinę paramą socialinės paramos gavėjams kaip motyvacinę priemonę aktyviau dalyvauti socialinės integracijos programose, kaip pagalbą išeiti iš susidariusio skolų ir nepritekliaus rato, ištikus nelaimei, ligos atveju ar sprendžiant kitas sudėtingas gyvenimo situacijas.
Stebėsena yra vykdoma atrinkus pagrindinius socialinės paramos rodiklius skurdo mažinimo, pagalbos ir prevencijos srityse ir juos apjungus į bendrą indeksą. Indeksas parodo savivaldybės tų metų situaciją palyginti su kitomis savivaldybėmis, kur 1 reiškia blogiausią rezultatą, o 10 - geriausią. Penkių balų indeksas rodo, kad savivaldybei sekasi vidutiniškai. Indeksą sudaro 35 rodikliai.
Nuo šių metų sausio 1 d. visoje Lietuvoje didėja socialinės išmokos gyventojams. Vienas svarbiausių pokyčių - didėjantys vaiko pinigai. Nuo šiol kiekvienam vaikui kas mėnesį bus mokama 129,5 Eur. Auga ir papildoma išmoka vaikui. Didėja ir šeimoms skirtos išmokos.
Vienkartinė išmoka gimus ar įvaikinus vaiką auga nuo 770 iki 814 eurų, o nuo birželio mėn. - iki 1 036 eurų. Didesnės bus ir vienu metu gimus dviem ar daugiau vaikų - jos didėja nuo 280 iki 296 eurų per mėnesį. Daugiau pinigų sulauks ir nėščios moterys - vienkartinė išmoka joms auga nuo 450,1 iki 475,82 Eur.
Išmoka besimokančio ar studijuojančio asmens vaiko priežiūrai, nuo 2026 m. birželio 1 d. Globos (rūpybos) išmokos priklausomai nuo vaiko amžiaus ar neįgalumo sieks 481 euro per mėnesį bei globos (rūpybos) tikslinis priedas didės iki 296 eurų per mėnesį. Auga ir išmokos įvaikinusiems vaiką asmenims, vaiko laikinosios priežiūros išmoka.
Keičiasi ir didėja materialinė parama šeimoms. Vienkartinės paramos suma gimus vaikui priklausys nuo to, kelintas vaikas gimė šeimoje - kuo didesnė šeima, tuo didesnė parama. Gimus pirmajam vaikui bus skiriama 222 eurai, gimus antrajam vaikui - 296 eurai, o gimus trečiajam ir kiekvienam paskesniam vaikui - 370 eurų.
Didesnių išmokų sulauks ir žmonės su negalia. Nuo 2026 metų padidėjo individualios pagalbos teikimo išlaidų kompensacijos, taip pat slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos. Padidėjus valstybės remiamų pajamų dydžiui nuo 221 iki 233 eurų, didėja ir gyventojams teikiama socialinė parama.
1,1 VRP siekianti pašalpa didėja nuo 243,1 iki 256,3 Eur, 1,2 VRP - nuo 265,2 iki 279,6 Eur, o 1,4 VRP - nuo 309,4 iki 326,2 Eur. Taip pat didėja materialinė parama ligos, nelaimingo atsitikimo ir kitais atvejais - nuo 221 iki 233 eurų. Didesnė parama bus skiriama ir grįžusiems iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietų ar psichologinės socialinės reabilitacijos įstaigų - ji auga nuo 309,4 iki 326,2 Eur.