Vertybių problema domino daugybę filosofų ir mokslininkų, atstovavusių įvairias mokyklas ir pozicijas. Vertybės apima įsitikinimus, veiklą, nuomones, moralines normas, tradicijas, savireguliaciją, vaizduotę ir visuomeninę nuomonę, o taip pat dar ilgesnį sąrašą labiau objektyvių ir materialių dalykų. Vertybės lydi mus kiekvieną dieną - padeda atskirti gėrį nuo blogio, viską įvertinti pagal savo vertybių sistemą, kurią suformavo tėvai, kuri keliavo ilgą laiką formuodamasi įvairiose sistemose ir režimuose. Vertybių pagalba mes judame pirmyn, planuojame, kuriame savo ateitį. Pareiga yra viena didžiausių dorovinių vertybių, tačiau neužtenka žavėtis šia vertybe, būtina siekti, kad pareiga taptų žmogaus vidine savybe.
Kas Yra Vertybė?
Iš paties žodžio „vertybė“ galima suvokti kad šis žodis susijęs su žodžiu vertė, vertingas, verta. Priesaga -ybė, rodo, kad tų savybių yra daug, o gal net daugybė. Yra daugybė bendrų, visuotinai pripažintų vertybių, ir kiekvienas žmogus turi ir savo vertybes - tas, kurios būtent jam yra vertingos. Kiekvieną žmogų valdo individuali vertybių sistema, kurią formavo tėvai, papročiai, tradicijos, asmeninės savybės ir dar daugybė faktorių. Vertybės neaplenkia nei vieno žmogaus - kiekvienas, tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai pasirenka vertybes, nusistato prioritetus.
Literatūroje galima rasti įvairių vertybių apibrėžimų - Marks‘as Engels‘as teigia, kad „Vertybės yra žmogaus kūrinys, kurį jis sukuria savo darbu, kovodamas dėl egzistencijos ir kurdamas meno, mokslo bei elementaraus gyvenimo kūrinius“, žinomas filosofas Maks‘as Šeler‘is vertybes apibrėžia taip: „Vertybė - tai fenomenas, atsiskleidžiantis juslinės intuicijos akte, bet nesukuriamas jame, o pasirodadantis, aptinkamas“.
Vertybės yra idėjos, kurios konkrečiu pavidalu iškyla žmogaus sąmonėje kaip idealai, kuriuos bendrąja prasme būtų galima įvardinti kaip atitinkamų reiškinių, dalykų viziją, užsibrėžtą siekį, kuriais žmogus vadovaujasi gyvendamas, dirbdamas, auklėdamas savo vaikus, kurdamas savo ateitį. Pagal Platoną, Sokratą idėjos - tiek vertybės, tiek idealai daro teigiamą įtaką žmogui ir asmenybės formavimuisi.
Vertybių Klasifikavimas
Dar Platono laikais imta skirta gerus daiktus ir gėrį, gražius daiktus ir grožį, kilnius poelgius ir kilnumą, todėl būtų galima teigti, kad vertybės formuojasi ilgą laiką, įvairiomis sąlygomis, todėl daugelis jų pasižymi amžiškumu. Prancūzų filosofas E. Munjė apie vertybių ilgaamžiškumą rašo „Patvariausios vertybės pasižymi istorine būtimi“.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Vertybių klasifikavimas gali būti įvairus, tačiau aukščiau išdėstytu požiūriu jas galima būtų klasifikuoti kaip amžinas ir laikinas. Nors kiekvienai kultūrai būdingos savitos vertybės ir bėgant laikui keičiasi požiūris į jas, amžinos vertybės atsparios laikui, jos perduodamos iš kartos į kartą, išlieka žmonių sąmonėje kaip pagrindiniai gyvenimo siekiai, tikslai. Tai aukštesniojo lygio vertybės, nurodančios žmogaus gyvenimo kryptį, sudarančios pamatą kitokių, žemesnio lygio vertybių formavimuisi. Absoliučia amžinąja vertybe būtų galima įvardinti šventumą, gyvybę, po jų sektų dvasinės vertybės, gyvenimiškosios.
Tarp visų vertybių ypatingą vietą užima dorovinės, kurios neturi savarankiško turinio, tačiau visuomet susijusios su kitomis, kurių reikia siekti ir kurios tampa aukščiausiuoju žmogiškos veiklos tikslu. Filosofo M. Šeler‘io požiūriu dorovingumas priklauso nuo jo santykio su kitomis vertybėmis - etinėmis, estetinėmis, pažinimo. Amžinosios vertybės - tai pagrindinės žmogaus gyvenimo ir egzistencijos plano dalys.
Subjektas, kuris sugeba suvokti vertybes ir jomis naudotis yra žmogus. Iš dalies vertybių kilmę būtų galima kildinti iš visuomenės, kurios dalis ir yra žmogus. Laiko įtakos vertybių formavimuisi yra didžiulė. Laikinosios vertybės yra smulkesnės egzistencijos plano dalys. Jos nėra atsparios laikui, nes keičiasi žmogui augant tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Kiekvienas žmogus remiasi savo gyvenimiška patirtimi, kuri atsiranda mokantis, dirbant, bendraujant.
Amžinos ir laikinos vertybės tarpusavyje glaudžiai sąveikauja ir yra neatsiejamos. Jos papildo viena kitą, sudaro pamatą materialinėms vertybėms, kurios turi būti antraeilis dalykas. Pirmojoje vietoje turi būti dvasinės vertybės, ir būtent jos turi padėti siekti materialinių.
Amžius ir Vertybės
Ne visos vertybės bendros mums visiems, ne visos vienodai svarbios skirtingiems individams. Vienas svarbiausių kintamųjų šioje srityje yra amžius. Prof. B. Kuzmickas knygoje „Laimė, asmenybė ir vertybės“ išskiria skirtingas žmogaus amžiaus grupes, pateikdamas kaip skirtingai suvokiamos vertybės vaikystėje, paauglystėje ir brandžiame amžiuje.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Vaikystė
Vaikystėje besiformuojančios asmenybės psichiką didžiąja dalimi veikia tėvų ir kitų šeimos narių įtaka, jų reiškiami jausmai. Jei suagusių santykis su juo yra nuolat palankus, formuojasi ta emocinė nuostata, kurią psichologai vadina pirminiu pasitikėjimu arba nesąmoningu įsitikinimu, kad pasaulis yra geras. Tas, kuris vaikystėje susiduria su neigiamu suaugusiųjų santykiu, bendraudamas su šeimos nariais patiria nepasitenkinimą, auga susiformavęs neigiamą požiūrį į aplinką, nepasitikėjimą kitais, vėliau susiduria su sunkumais bendraujant ne tik sus suaugusiais, bet ir su bendraamžiais.
Vaikystėje, maždaug iki šešerių metų, turi nusistovėti tokia vaiko jausmų ir proto harmonija, kad brandžiame amžiuje jausmai ir aistros nenustelbtų proto ir, atvirkščiai, protas nenustelbtų jausmų. Šiuolaikinis gyvenimas suteikia labai daug galimybių rinktis, tuo pačiu supainiodamas žmogų, o ypatingai jauną besivystančią asmenybę. Paskutiniais dešimtmečiais įvyko labai žymūs pokyčiai visose socialinio gyvenimo sferose: sumažėjo šeimos įtaka - išaugo skyrybų, vis didėja dirbančių mamų skaičius, technologinių priemonių vystymasis sumažino bendravimą šeimoje, skatina žmones orientuotis į kitokias vertybes, keičia įprasto, tradicinio elgesio modelį, stiprėja įvairių sektų veikla. Padidėjęs mobilumas, nauji įspūdžiai gali sąlygoti vertybinių orientacijų formavimąsi.
Paauglystė ir Jaunystė
Paauglystė ir jaunystė tai visapusiško brendimo laikotarpis, kuriame prasideda ankstyvasis asmenybės brendimas. Šiame laikotarpyje dingsta vaikiškas naivumas, prabyla instinktyvieji poreikiai ir potraukiai, ryškėja individualūs polinkiai, atrandamas savasis „aš“, pradedamas suvokti savosios individualybės savitumas, išskirtinumas nuo kitų. Paauglystėje išryškėja poreikis suprasti save patį, analizuoti bei vertinti savo poelgius ir mintis, jausmus ir besikeičiančias nuotaikas. Juk jokiame savo gyvenimo tarpsnyje žmogus neskiria tiek daug laiko „bendraudamas“ su nebyliu draugu - dienoraščiu, kuriam patiki savo paslaptis, pirmuosius patyrimus.
Vokiečių jaunimo psichologijos tyrinėtojas E. Spranger‘is lygindamas jaunuolio ir vaiko savimonę išskyrė klausimus, kurie kyla skirtinguose amžiaus tarpsniuose. Jei vaikui labiausiai rūpi „Kur aš buvau, kai buvau dar negimęs?“, tai paaugliui kyla kitoks klausimas - „Kodėl aš esu?“. Paauglystėje stengiamasi suprasti savo gyvenimo prasmę, suvokti kaip gyventi yra teisinga. Juk būtent šiame gyvenimo laikotarpyje daugiausiai maištaujama, lengviausiai padaroma kitų įtaką, nes paauglys dar neturi iki galo suformuotos vertybių sistemos. Todėl būtent šiuo laikotarpiu yra labai svarbu, kad besiformuojančios vertybės ir idealai būtų teisingi, įvairiapusiški ir turiningi. Išugdyta vertybių sistema, tai receptas prieš žmogaus blogus poelgius, jo nevaldomas aistras. Šis sudėtingas laikotarpis tęsiasi kol žmogus įgija išsimokslinimą, pradeda savarankišką veiklą, sukuria šeimą, prisiimdamas atitinkamas pareigas ir atsakomybę.
Brandus Amžius
Brandaus amžiaus vertybės skiriasi nuo anksčiau aptartųjų - susiduriama su jaunystės idealų nerealumu, atsisakoma utopinių tikslų, pereinama prie kasdieninės, realios, konkrečios, neretai ir gan smulkmeniškos veiklos. Šiame gyvenimo tarpsnyje jau sėkmingai, pagal nusistovėjusius kriterijus, skiriamas gėris nuo blogio, tiesa nuo melo ar klaidos, tikrumas nuo dirbtinumo, žmogus jau praėjęs ieškojimo ir išbandymo metus. Tik platus vertybinis akiratis leidžia įsitraukti į produktyvią veiklą, daro asmenybę savarankiškesne, atsparesne neigiamiems aplinkos poreikiams.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Būtų galima suprasti skurstančio žmogaus siaurą akiratį, kaip teigė E. Munjė „ Tam kad žmogus galėtų prieiti prie aukštesnių vertybių, papraščiausiai reikia jį ištraukti iš fiziologinio ir dvasinio skurdo.“. Tačiau atidžiau pažvelgus į šiandieninę spaudą, neretai supranti, kad kone ties skurdo riba gyvenančios daugiavaikės šeimos, iš paskutiniųjų besistengiančios neskursti, vaikams skiepija dvasines vertybės nesureikšminant materialiųjų, o tie, kuriems nieko netrūksta, akcentuoja turto, pinigų, komforto ir kitokių materialinių vertybių siekį. Galima būtų teigti, kad nemaža dalimi žmogaus laimė priklauso nuo to kokioms gėrybėms jis teikia pirmenybę - laikinoms, kurios greit išnyksta, ar pastovioms, universalesnėms, mažiau nykstančioms vertybėms. Dažniau turėtume gilintis į dvasines vertybes, kurios yra atsparesnės laikui, universalesnės. Žmonės besiorientuodami į šias vertybes yra atsparesni stersams, mažiau palūžta nuo sunkumų.
Tobulas Žmogus ir Vertybės
Nors tobulybių šiais laikais nėra, bet kalbant apie vertybes, būtų galima bandyti apibrėžti kas yra tobulas žmogus. Turbūt tai bus tas, kuris turi savyje daugiausia vertybių - esminių, pagrindinių - ir moka jas tobulai taikyti ir naudoti. Atliekant konkrečias užduotis žmogui reikia naudotis vienomis vertybėmis, nuslopinant kitas, reikalingąsias iškeliant į viršų. Tobulas žmogus mokės įvertinti pačias vertybes, atrinkti esmines, pamatines vertybes. Manau pagrindinė pamatinė vertybė yra ta, kuri veikia beveik visuose žmonėse. Kiekvienam, ar bent didžiai daliai žmonių, pagrindinė vertybė yra gyvybė. Gyvybės išsaugojimas yra viena svarbiausių visų gyvybės rūšių vertybė, egzistencijos pagrindas. Suvokimas, kad reikia saugoti ne tik save, bet ir kitus, tai dvasingumą išreiškianti savybė.
Kad tai blogai - turbūt niekas neabejoja. Tačiau vien tokių faktų egzistavimas įrodo, kad kažkur yra slypinčios to blogio priežastys. Priežastys, auginančios žmoguje neigiamas savybes. Iš šios trumpos apžvalgos būtų galima daryti išvadą, kad esminės, pagrindinės, pamatinės vertybės yra globalios reikšmės. Vienas žymiausių humanistinės psichologijos atstovų A. Maslow teigia, kad kai kurios vertybės yra bendros visai žmonijai, ir kad tai kas bendra visai žmonijai yra bendros vertybės. Tokias ir reikėtų laikyti pagrindinėmis.
Konkrečios ir Abstrakčios Vertybės
Vertybės skiriasi savo bendrumu ir abstraktumu. Konkrečias vertybes būtų galima įvardinti dviem aspektais - kaip kasdieninės vertybės arba įvairios žmogaus gyvenimo ir veiklos sritys, pavyzdžiui jo šeima, darbas, tolesnis tobulinimasis/mokymasis, laisvalaikio praleidimo būdai ir t.t., ir atskiri kiekvienos gyvenimo sferos elementai, tokie kaip atliekamos veiklos pobūdis, jų pasiskistymas laike, fizinė aplika, santykiai su kitais žmonėmis, ateities perspektyvos ir pan.
Abstrakčios vertybės savo ruožtu gali būti asmeninės, susiję su individualiais norais ir tikslais, kaip antai galimybių realizavimas, prestižas, garbė, valdžia, įtaka bei socialinės vertybės, susiję su socialinėmis grupėmis ir jų idėjomis, kurias asmuo perima - socialinis gerbūvis, socialinė lygybė, privilegijuota padėtis grupėje ir t.t. Individualios vertybės nėra tarpusavyje nepriklausomos - jos kartu suformuoja individui ar visuomenei būdingą vertybių sistemą.
Vertybių Hierarchija Lietuvoje
Siekiant susipažinti su visuomenėje egzistuojančiomis vertybėmis, 1994 metų birželio mėnesį Baltijos Tyrimų kompanija, pagal G.Purvaneckienės projektą, atliko tyrimą, kuriame nagrinėta šeimos vieta tarp Lietuvos gyventojų vertybinių orientacijų.
Moterų vertybių hierarchija:
- Šeima
- Darbas
- Religija
- Draugai
- Laisvalaikis
- Politika
Šeima yra svarbiausia visų amžiaus grupių moterims, antroje vietoje darbas. Draugai, pažįstami ir laisvalaikis svarbesni už darbą tik 15-19 metų moterims, o religija įgyja didesnę svarbą tik vyriausioms ir vyresnėms nei 60 metų moterims.
Vyrų vertybių orientacijų išsidėstymas:
- Šeima
- Darbas
- Draugai
- Laisvalaikis
- Religija
- Politika
Šeimos ir darbo svarba beveik vienoda visose vyrų amžiaus grupėse. Darbas svarbiausias 30-39 metų vyrams, o šeima svarbiausia 50-59 metų amžiaus grupei.
Žodis "Nauda" ir Jo Sinonimai
Žodis nauda lietuvių kalboje turi kelias reikšmes, apimančias tiek materialius, tiek nematerialius aspektus. Panagrinėsime pagrindines žodžio "nauda" reikšmes, pateiksime sinonimus ir iliustruosime vartojimo pavyzdžiais.
Pagrindinės Žodžio "Nauda" Reikšmės
Žodis "nauda" gali reikšti:
- Turtą: Tai viena iš pagrindinių reikšmių, apimanti materialųjį turtą, vertybes. Pavyzdžiui, "Jis turia daug naudõs".
- Pelną: Tai, kas gaunama iš ko nors vertinga, reikalinga, pelninga. Pavyzdžiui, "Iš šito darbo bus nauda didelė".
- Gerus, teigiamus, palankius rezultatus: Tai apima nematerialius dalykus, tokius kaip teigiami sprendimai, nauda visuomenei. Pavyzdžiui, "Teisėjų sprendimas mano naudai bus užtikrintas".
- Grūdus, javus: Ši reikšmė dažniausiai vartojama regionuose, kur žemdirbystė yra svarbi. Pavyzdžiui, "Mano náudą išganė".
Žodžio "Nauda" Sinonimai
Atsižvelgiant į kontekstą, žodis "nauda" gali būti pakeistas įvairiais sinonimais. Pateikiame keletą pavyzdžių:
- Turtas: Kai "nauda" reiškia materialųjį turtą.
- Pelnas: Kai "nauda" reiškia finansinę naudą ar uždarbį.
- Laimikis, grobis: Kai kalbama apie ką nors, kas gauta kaip rezultatas.
- Uždarbis: Kai "nauda" reiškia atlygį už darbą.
- Palūkanos: Kai kalbama apie finansinę naudą iš paskolintų pinigų.
- Pranašumas: Kai "nauda" reiškia teigiamą rezultatą ar pranašumą.
- Derlius: Kai "nauda" reiškia žemės ūkio produktus.
Štai keletas pavyzdžių, kaip sinonimai gali būti naudojami konkrečiose situacijose:
- Vietoj "Jis turi daug naudos" galima sakyti "Jis turi daug turto".
- Vietoj "Iš šito darbo bus nauda didelė" galima sakyti "Iš šito darbo bus didelis pelnas".
- Vietoj "Teisėjų sprendimas mano naudai bus užtikrintas" galima sakyti "Teisėjų sprendimas man bus palankus".
Vartojimo Pavyzdžiai
Žodis "nauda" vartojamas įvairiose situacijose, tiek kasdienėje kalboje, tiek literatūroje. Štai keletas pavyzdžių iš lietuvių kalbos tekstų:
- "Naudos negalėjo parlipti (turėjo daug turto)"
- "Žemė duost vaisių, vanduo naudą"
- "Dirbti be naudõs"
- "Aruodai náudai pilt"
Taip pat, žodis "nauda" dažnai sutinkamas patarlėse ir priežodžiuose, kurie atspindi liaudies išmintį:
- "Daug bėdos, o maža naudos"
- "Naudos kaip iš tinginio"
- "Už svetimą naudą ne vienas rauda"
Žemiau esančioje lentelėje pateikiama apibendrinta informacija apie žodžio "nauda" reikšmes ir sinonimus:
| Reikšmė | Sinonimai | Pavyzdys |
|---|---|---|
| Turtas | Kapitalas, vertybės, nuosavybė | Jis sukaupė didelę naudą per ilgus metus. |
| Pelnas | Uždarbis, pajamos, nauda | Investicija atnešė didelę naudą. |
| Geras rezultatas | Pranašumas, palaima, sėkmė | Šis sprendimas bus naudai visai bendruomenei. |
| Grūdai | Javai, derlius | Šiemet nauda buvo gausi. |