Straipsnyje analizuojamos socialinės apsaugos formavimosi prielaidos XIX a. pab. - XX a. pr. Lietuvoje. Vienas iš šio reiškinio ypatumų yra nestabili politinė situacija - šalis tuo metu buvo valdoma trijų skirtingų valdžių: rusų (1795-1915), vokiečių (1915-1918) ir lietuvių (1918-1939 m.). Visos jos turėjo reikšmės socialinės apsaugos sistemos kūrimui nepriklausomoje Lietuvoje.
Ekonominės ir socialinės prielaidos
Vakarų Europoje formuojantis socialinės apsaugos sistemai, Lietuva buvo industriniu požiūriu atsilikusios Rusijos imperijos agrarinė provincija. Socialinės apsaugos užuomazgos Lietuvoje atsirado pradėjus steigti fabrikus. Industrializacija, kuri laikoma šiuolaikinės socialinės apsaugos sistemos formavimosi pagrindiniu veiksniu, Lietuvoje vyko pokario metais, tačiau jos pirmieji požymiai pasireiškė jau XIX a. pab.-XX a. pr.
Socialinės problemos ir institucijų veikla XIX a. pab.-XX a. pr.
Remiantis to meto šaltiniais ir dabartiniais mokslo darbais, straipsnyje aptariamos aktualios socialinės problemos, socialinius reikalus tvarkančių institucijų veikla bei pirmieji įstatymai socialinės apsaugos srityje. Nereikalingi ir pavojingi: XVIII a. pabaigos - XIX a. pirmosios pusės elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje. Socialinės problemos buvo susijusios su bedarbyste, skurdu, elgetavimu ir darbo sąlygomis naujai atsirandančiuose pramonės centruose.
Valstybės ir valdžios pokyčių įtaka
Šalis tuo laikotarpiu buvo valdoma trijų skirtingų valdžių: rusų, vokiečių ir lietuvių, todėl jų administraciniai sprendimai ir teisiniai aktai turėjo įtakos socialinių priemonių vystymuisi. Ideologinės ir partinės polemikos socialiniais klausimais atspindžiai lietuviškoje Oberosto spaudoje 1917-1918 metais rodo, kad pirmasis Pasaulinis karas ir vokiečių okupacija paveikė socialinių problemų viešinimą ir institucijų atsaką.
Pirmosios įstatyminės iniciatyvos nepriklausomoje Lietuvoje (1918-1940)
Nepriklausomos Lietuvos Konstitucija (1922) pabrėžė darbo žmogaus apsaugos ir globos reikšmę. Ji skelbė, kad valstybė įstatymais saugo darbininką ištikus ligai, senatvėje, nelaimingų atsitikimų atveju ir netekus darbo. Vis dėlto, 1918-40 metais nebuvo spėta sukurti gyventojų daugumą aprėpiančios socialinės pagalbos sistemos.
Taip pat skaitykite: Kaip išnaudoti pirmąją pensiją?
Pensijų sistemos buvo sukurtos tik nepriklausomybės kovų dalyviams, karininkams, valstybės tarnautojams ir pasižymėjusiems asmenims. Buvo priimti Pasižymėjusių visuomenės veikėjų pensijų, Karių pensijų (abu 1925), Valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų (1926) įstatymai. Pensinis amžius nebuvo nustatytas, išeiti į pensiją buvo galima turint 25 metų darbo stažą. Jei iš tarnybos buvo pasitraukiama dėl sveikatos, šio stažo nebuvo reikalaujama.
Prie Vidaus reikalų ministerijos 1926 metais buvo įkurta Vyriausioji socialinio draudimo valdyba, kuri steigė ir prižiūrėjo teritorines ligonių kasas, nuo 1936 metų kuravo ir draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kasą. Per 20 metų socialinę apsaugą mėginta garantuoti pagrindinėms socialinės rizikos grupėms.
Lietuva rinkosi vadinamąjį vokiškąjį socialinės gerovės modelį: plačiausiai buvo įgyvendintas socialinis draudimas ligos ir nelaimingų atsitikimų atveju. Pirmenybė buvo teikiama pramonės darbininkų draudimui ligos ir nelaimingų atsitikimų atveju, mažiau rūpintasi neįgalumo ir senatvės draudimu (tai būdinga korporacinei, arba vokiškajai, socialinės apsaugos krypčiai).
Pirmosios pensijų sistemos ištakos
Pirmųjų pensijų ištakos Lietuvoje žymi 1926 metus, kai šalies prezidentas Aleksandras Stulginskis, siekdamas sumažinti socialinę nelygybę, užtikrinti darbuotojų apsaugą bei remdamasis kitų šalių patirtimi, paskelbė socialinio draudimo valdybos įstatymą. Tiesa, tai nebuvo visuotinės pensijų sistemos pradžia - pagal įstatymą, finansiniu stabilumu galėjo džiaugtis tik Nepriklausomybės kovų dalyviai, taip pat karininkai, valstybės tarnautojai ir pasižymėję visuomenės veikėjai. Be to, šie žmonės turėjo būti ištarnavę bent 25 metus. Jų gaunamos išmokos dydis sudarė 60 proc. buvusios algos.
Sovietmečio poveikis socialinės apsaugos raidai
SSRS okupacijos metais galiojo Sovietų Sąjungos įstatymai ir veikė centralizuotos socialinės apsaugos institucijos. Visuotinė pensijų sistema Lietuvoje įgyvendinta Sovietų Sąjungos okupacijos metu. Šalyje buvo pritaikytas visoje Sąjungoje taikytas socialinio draudimo modelis - į sistemą įtraukti įvairių profesijų atstovai, o XX a. septintajame dešimtmetyje senatvės pensijos išmokas jau gaudavo visi darbuotojai.
Taip pat skaitykite: Šventės pasiruošimas: Pirmoji Komunija Tauragėje
Pensijos buvo finansuojamos iš valstybės biudžeto ir kolektyvinių ūkių lėšų. Norint gauti senatvės pensiją, reikėjo atitikti tam tikrus reikalavimus: išmokos buvo skirtos tik tiems darbuotojams, kurie pasiekė nustatytą darbo stažą - 25 metus vyrams ir 20 metų moterims - ir amžių - vyrai turėjo būti ne jaunesni nei 55 metai, moterys ne jaunesnės nei 50 metų. Tiesa, toks nustatytas amžius pastatė pamatą ir tolimesnei Lietuvos socialinio draudimo sistemai ir kurį laiką išliko net atkūrus mūsų šalies Nepriklausomybę.
Nuo 1956 metų visos gimdančios moterys gaudavo 112 kalendorinių dienų mokamų atostogų, t. p. iš esmės pertvarkyta darbininkų ir tarnautojų pensijų sistema, nuo 1965 pensijos buvo mokamos ir kolūkiečiams. Pensinis amžius buvo 55 metai moterims ir 60 metų vyrams.
Perėjimas prie rinkos ir socialinės apsaugos reformos atkūrus Nepriklausomybę
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę paveldėta socialinės apsaugos sistema struktūriškai buvo derinama prie rinkos ekonomikos ir demokratinės politinės sistemos. Privatizuotos įmonės neteko socialinės atsakomybės; tai ypač pajuto kaimo gyventojai, nes iki tol teikta kolūkių socialinė parama jiems buvo labai reikšminga.
1990 metais Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą socialinį draudimą iš profsąjungų perduoti valstybei, prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo sukurta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (Sodra). Valdybai pavesta vykdyti socialinio draudimo funkcijas. Valdyba ir jos teritoriniai skyriai pradėjo registruoti draudėjus, rinkti įmokas, organizuoti ir kontroliuoti išmokų operacijas, vykdyti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą.
1991 metais priimtas Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (nauja redakcija 2017) įtvirtino socialinio draudimo rūšis, finansus ir valdymą. Buvo skubiai parengti ir priimti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos įstatymai, bet iki 1994 pensijos buvo skiriamos ir mokamos pagal 1956 Pensijų įstatymą (jį nuolat papildant ir taisant).
Taip pat skaitykite: Indeksavimas Lietuvoje: pirma pakopa
Socialinio draudimo finansavimo pokyčiai
Valstybinis socialinis draudimas finansuojamas darbdavių ir apdraustųjų asmenų įmokomis į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, kurios skaičiuojamos nuo apdraustųjų atlyginimo. Iki 2000 metų socialiniam draudimui darbdaviai mokėjo 30 % samdomųjų darbuotojų atlyginimo dydžio įmokas savo lėšomis ir 1 % buvo išskaičiuojamas iš darbuotojų algų. 2000 metais darbdavių įmokos padidintos iki 31 %, o darbuotojų - iki 3 %.
2006 metais darbdavių įmokos suskirstytos į grupes pagal įmonėje, įstaigoje, organizacijoje per metus įvykusių nelaimingų atsitikimų skaičių, įmokų dydis nustatomas kiekvienais metais (2019 buvo keturios darbdavių grupės, kurių nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokos sudarė 0,14 %, 0,36 %, 0,7 % ir 1,4 % darbuotojo darbo užmokesčio). Darbdavių lėšomis t. p. finansuojamas nedarbo socialinis draudimas (įmoka sudaro 1,31 % darbuotojo darbo užmokesčio, o sudarant terminuotą darbo sutartį - 2,03 %).
Iš darbuotojų algų išskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos nuo 2019 sudaro 8,72 % darbo užmokesčio pensijų socialiniam draudimui, 2,09 % ligos, 1,71 % motinystės socialiniam draudimui ir 6,98 % privalomajam sveikatos draudimui. Kiekvieno apdraustojo įmokų dydis nurodomas Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenų bazėje. Pagal šiuos duomenis apskaičiuojamos socialinio draudimo išmokos.
Socialinės apsaugos struktūra ir prioritetai
Lietuvoje socialinę apsaugą sudaro socialinis draudimas ir socialinė parama. Socialinis draudimas apima pensijų, ligos ir motinystės (tėvystės), sveikatos, nedarbo draudimą ir draudimą nuo nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų.
Socialinė parama apima piniginę socialinę paramą - socialines, šeimos, laidojimo pašalpas, šildymo, šalto ir karšto vandens, transporto ir kitų išlaidų kompensacijas - ir socialines paslaugas - socialinės globos įstaigas, senelių, neįgaliųjų, našlaičių globos, nakvynės namus, dienos centrus, t. p. pagalbą ir slaugą namuose.
Pagrindines teises į socialinę apsaugą apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992). Ji skelbia, kad valstybė garantuoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir įstatymų numatytais kitais atvejais. Nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę į socialinę apsaugą nedarbo atveju.
Nuopelnų darbo rinkoje principas
Socialinės apsaugos pagrindinė dalis grindžiama vadinamuoju nuopelnų darbo rinkoje principu: teisė į socialinę apsaugą siejama su darbo stažu, nes dirbantieji privalomai draudžiami socialiniu draudimu. Apsaugos lygis siejamas su dėl socialinės rizikos prarasto darbo užmokesčio dydžiu.
Pensijų raida nuo nepriklausomybės atkūrimo iki naujų reformų
1994-1995 m. itin svarbūs Lietuvos pensijų sistemos istorijoje - įvykusi pensijų reforma ir įsigaliojęs Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas Lietuvoje pakeitė sovietinę pensijų sistemą, iki tol veikusią beveik 40 metų. 1994-ųjų reforma valstybei kainavo papildomai 283 mln. litų. Nuo to laiko Lietuvoje pensijos sistemos pagrindu tapo socialinio draudimo pensijos, o išmokos buvo mokamos iš socialinio draudimo lėšų.
Po beveik dešimtmečio - 2003 m., se... (tolimesnės reformos buvo skirtos pensijų kaupimo sistemai, tačiau pirmųjų modernių valstybinio socialinio draudimo ir pensijų reformų ištakos siejamos su 1994-1995 m. įstatyminiais pakeitimais).
Ką užsieniečiai turėtų žinoti apie Lietuvos istoriją? | Kristina Petrauskė
Darbo rinka ir socialinės apsaugos iššūkiai
Socialinės apsaugos sistemai ir ypač socialiniam draudimui didelę reikšmę turi darbo rinka. 1998-2018 darbo jėgos Lietuvoje sumažėjo daugiau kaip 250 000 dirbančiųjų. Kita vertus, sumažėjo ir nedarbas, bet ne dėl darbo vietų skaičiaus didėjimo, o dėl emigracijos.
| Rodiklis | Pokytis |
|---|---|
| Darbo jėga | Sumažėjo daugiau kaip 250 000 |
| Nedarbas | Sumažėjo (daugiausia dėl emigracijos) |
Socialinės apsaugos plėtros bendrasis rodiklis - socialinės apsaugos išlaidos (skaičiuojant nuo BVP). Susiklostė socialinės apsaugos diferenciacija pagal nuopelnus darbo rinkoje, bet neišvengta visai socialiai neapsaugotų žmonių sluoksnių. Nedarbo atveju išryškėjo tokios apsaugos neigiami padariniai.
Institucinės praktikos ir prioritetų kaita
Per beveik šimtmetį šalyje veikė skirtingos pensijų sistemos modeliai - nuo išmokų tik tam tikrų profesijų atstovams iki galimybės patiems kontroliuoti savo ateities finansus. Kaip Lietuvoje formavosi pensijų sistema, pasakoja „Luminor investicijų valdymas“ vadovė Loreta Načajienė.
Pirmosios pensijų sistemos ištakos Lietuvoje, vėlesni sovietiniai sprendimai ir atkuriamosios reformos parodė, kad socialinės apsaugos sistema kinta kartu su politiniais ir ekonominiais pokyčiais, o jos efektyvumas priklauso nuo darbo rinkos, finansavimo mechanizmų ir politinės valios plėtoti visuotinę apsaugą.
Pagrindinės sąvokos: socialinė apsauga, socialinės problemos, valdžios institucijos, socialinės apsaugos įstatymai.
tags: #pirmosios #siuolaikines #valstybines #socialines #apsaugos #programos