Skurdas ir nelygybė yra ne tik Lietuvos problema. Vakarų pasaulis, su kuriuo norime lygiuotis, taip pat nuo to kenčia. To pasekmės yra ne tik politinės, kai žmonių gausus nepasitenkinimas socialine nelygybe ir skurdu iškelia į viršų politinį populizmą ir radikalizmą (Brexit, D. Trump pergalė ir pan.), bet nelygybė stabdo ir ekonominį šalių augimą, griauna socialinį kontraktą. Tuo tarpu Lietuvoje dėl skurdo ir socialinės nelygybės visi politikai išmoko paverkšlenti, iškeikti ankstesnę valdžią, miglotai pakalbėti apie „darnią visuomenę“, tačiau nei kokios nors sisteminės analizės, nei tuo labiau - veiksmų strategijos, nei ambicingų skurdo mažinimo tikslų iš politikų tikėtis darosi beviltiška. Todėl pagal ES skelbiamus skurdo ir socialinės nelygybes duomenis esame ES dugne.
Esant tokiam vietinės politikos ir valdymo nepajėgumui, telieka drąsiau atsiduoti „išoriniam valdymui“: ES, EBPO pateikiamoms Lietuvos problemų sisteminėms analizėms ir tų problemų sprendimo strategijoms. Toks kelias kitose srityse jau šiandien duoda gerų rezultatų: EBPO pasakė, kad Lietuva nebus priimta į šią organizaciją, jeigu nereformuos savo miškų ūkio, - ir skuba visos valdžios miškų reformą įgyvendinti. Skurdo tema tiek Vakarų pasaulyje, tiek konkrečiai - Lietuvoje - sulaukia gana gilaus tiek EBPO, tiek ES Komisijos dėmesio. Gaila, kad iki šiol nesugebame tokiomis analizėmis pasinaudoti.
Siekiant paskatinti imtis tokios „išorinės“ taktikos, kovojant su socialine nelygybe, buvo atliktas analitinis darbas, remiantis EBPO studijomis ir Europos Komisijos Lietuvos situacijos analize. Iš EBPO studijos buvo išrinkti esminiai analitiniai pastebėjimai, skirti visam Vakarų pasauliui. Iš Europos Komisijos analizės buvo išrinkta tai, kas yra sakoma apie skurdą Lietuvoje, kuriuo Lietuva išsiskiria tarp visų ES valstybių. Iš EBPO studijos paimti pagrindiniai darbai, į kuriuos siūloma koncentruotis, norint sumažinti socialinę nelygybę.
Socialinė Nelygybė Vakarų Pasaulyje ir Lietuvoje: Pagrindiniai Aspektai
Augantis skirtumas tarp turtingųjų ir neturtingųjų
Vakarų pasaulyje skirtumas tarp turtingųjų ir neturtingųjų tik auga ir pasiekė aukščiausią lygį per pastaruosius 30 metų. Šiuo metu EBPO šalių 10 proc. turtingiausiųjų uždirba 9.6 karto daugiau nei uždirba neturtingiausieji 10 proc. 1980-ais šis santykis buvo 7:1, 1990 metais jis pasiekė 8:1, o santykis 9:1 buvo pasiektas 2000 metais. Iki šiol diskusijose daugiausia dėmesio skiriama daugiausiai uždirbantiems, ypač „top 1 proc.“. Mažiau yra suprantama apie santykinį mažai uždirbančių nuosmukį, ir ne tik žemiausio 10 proc., bet platesniojo žemojo 40 proc.
Turtas yra dar labiau nei pajamos susikoncentravęs turtingesniųjų rankose: 10 proc. turtingiausių šeimų valdo 50 proc. viso turto, likusios 50 proc. pagal turtingumą šeimų valdo beveik visą likusį 50 proc. turto, o 40 proc. neturtingiausiųjų valdo tik 3 proc.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Socialinės nelygybės įtaka ekonomikos augimui
Socialinė nelygybė, be kitų sukeliamų bėdų, taip pat stabdo ir ekonomikos augimą: skaičiuojama, kad ilgą laiką auganti nelygybė EBPO šalių ekonomikų kumuliatyvų augimą tarp 1990 ir 2010 metų sumažino maždaug 4.7 proc. Pagrindinė problema - augantis skirtumas tarp 40 proc. neturtingųjų ir likusiųjų, labiau pasiturinčių. Pagrindinė priežastis, kodėl socialinė nelygybė mažina ekonominį augimą yra ryškiai mažėjančios investicijos į žmogiškąjį kapitalą neturtingose šeimose, jeigu nelygybė darosi vis didesnė. Švietimo rezultatai labai dažnai priklauso nuo to, iš kokios socialinės aplinkos vaikas ateina į mokyklą, tačiau neturtingųjų investicijos į savo vaikų mokymąsi dar labiau sumažėja, jeigu socialinė nelygybė yra didelė. Tai lemia mažėjantį socialinį mobilumą ir darbo jėgos potencialo praradimą.
Situacija Lietuvoje
Lietuvoje ir toliau stebima didelė ir toliau didėjanti pajamų nelygybė, socialinė atskirtis - tai pirmiausia lemia pensijų ir socialinių išmokų lėtesnis nei ekonomikos augimas. Pajamų nelygybė 2015 metais buvo 18 proc. didesnė nei 2012 m. Kaimiškų vietovių gyventojų vidutinės pajamos siekia tik 67.9 proc. didžiųjų miestų gyventojų pajamų. 2015 m. asmenų ties skurdo rizika dalis išaugo iki 29.3 proc., kai 2014 m. jų buvo 27.3 proc. Tarp pensininkų šis parametras siekia 37.7 proc. ir yra didžiausias ES: šioje grupėje moterims jis siekia 41.0 proc., o vyrams - 26.2 proc. Tarp dirbančio amžiaus neįgaliųjų šis parametras siekia 65.7 proc. ir yra tarp didžiausių ES. Tarp bedarbių šis parametras siekia 74.5 proc. ir yra vienas didžiausių ES. Santykis tarp didžiausias pajamas ir mažiausias pajamas gaunančių (S20/S80) Lietuvoje 2015 m. siekė 7.5 ir yra vienas didžiausių ES - tai lemia didžiulis įsidarbinimo skirtumas tarp kvalifikuotų ir nekvalifikuotų asmenų. 2012 m.
Tačiau pagrindinis pastaraisiais metais didėjusios nelygybės šaltinis buvo ne darbuotojų pajamos. Priešingai populiariam įsitikinimui, atlyginimų nelygybė Lietuvoje pastaraisiais metais sumažėjo. 2011-2016 m. laikotarpiu ketvirtadalio mažiausiai uždirbančių darbuotojų bruto darbo užmokestis išaugo 55 proc., tuo tarpu ketvirtadalio daugiausiai uždirbančių darbuotojų darbo užmokestis padidėjo 24 proc. Bruto darbo užmokesčio mediana augo sparčiau nei vidutinis darbo užmokestis, tad atlyginimų pasiskirstymas per pastaruosius penkerius metus tapo tolygesnis. Mažiau nei 400 eurų „ant popieriaus“ gaunančių visą darbo dieną dirbančių darbuotojų dalis sumažėjo nuo 41 proc. 2010 m. iki 15 proc. Šioms tendencijoms didžiausios įtakos turėjo nuo 2011 m. net 64 proc. padidintas minimalus mėnesinis atlygis (MMA) ir kartu su ekonomikos augimu atsigaunanti darbo rinka.
Taigi atlyginimų nelygybei sumažėjus, pagrindiniu pajamų nelygybės didėjimo šaltiniu pastaraisiais metais buvo skurdžios ir stagnuojančios socialinės išmokos bei pensijos tiems, kurie turi ribotas galimybes dalyvauti darbo rinkoje. Pensininkų, neįgaliųjų ir bedarbių finansinei situacijai ekonomikos augimas beveik neturėjo jokios įtakos - jų pajamos augo lėčiau nei pajamos iš darbo ir kitų šaltinių. Pavyzdžiui, vidutinės senatvės pensijos santykis su vidutiniu neto darbo užmokesčiu sumažėjo nuo 49,4 proc. 2009 m. iki 42,3 proc.
Šių metų pradžioje padidinus pensijas ir padaugėjus šeimų, galinčių gauti vaiko išmokas, bei įvedus kitų priemonių, socialinės paramos tinklas kiek sustiprėjo. Numatytas pensijų indeksavimas taip pat prisidės prie tolygesnio pajamų augimo. Visgi pagrindinės skurstančiųjų kategorijos, t.y. bedarbių, šios priemonės beveik nepasiekė. Pernelyg aukštos nedarbo draudimo ir socialinės pašalpos išmokos gali mažinti motyvaciją ieškoti darbo. Tačiau pernelyg menka parama, kuri neleidžia patenkinti esminių išgyvenimo poreikių, gali riboti motyvaciją persikvalifikuoti ir didinti socialines problemas (pvz., alkoholizmą), skurdą ir galimybių nelygybę.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Pernai metais Europos Komisijos atlikta analizė nustatė, kad Lietuvoje teikiama pagalba bedarbiams yra viena trumpiausių, skurdžiausių ir keliančių didžiausius ankstesnės darbo trukmės reikalavimus. Tai, jog skurdo ir socialinės atskirties rizikos lygis tarp bedarbių siekia 74 proc. ir yra vienas didžiausių ES, rodo, kad socialinė parama bedarbiams nėra pakankama.
Egzistuoja dar viena pajamų nelygybės priežastis, kurią akcentuoja ir tarptautinės institucijos, tačiau ji Lietuvoje neretai yra ignoruojama. Ji susijusi su dideliu įsidarbinimo galimybių atotrūkiu tarp žemos ir aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Šis atotrūkis atsirado dėl ekonomikos struktūrinės transformacijos ir technologinės pažangos, dėl kurių keičiasi verslo poreikiai ir darbuotojams keliami reikalavimai. Norint iš tiesų sumažinti nelygybę privalu pagaliau imtis spręsti Lietuvos struktūrinio nedarbo problemą, susijusią ne tik su darbuotojų kvalifikacijos, bet ir su gyvenamosios vietos neatitikimu rinkos poreikiams.
Ekonomikos varikliams vis labiau koncentruojantis keliuose didžiuosiuose šalies miestuose, darbuotojų poreikis juose didėja, o stagnuojantys regionai susiduria su darbo vietų stoka. Pavyzdžiui, Vilniaus mieste nedarbo lygis siekia tik 3.7 proc., o Utenos apskrityje net 13.7 proc. Taigi didesnę socialinę paramą turėtų lydėti bedarbių bei darbuotojų, esančių didžiausioje rizikos kategorijoje (t.y. žemos kvalifikacijos) efektyvus ir kryptingas perkvalifikavimas, aktyvi įsitraukimo į darbo rinką pagalba ir konsultavimas. Ypatinga reikšmė tenka ir Lietuvos švietimo sistemai ir jos kokybės kėlimui.
Taip pat būtina didinti gyventojų, gyvenančių nuo didžiųjų miestų nutolusiose vietovėse, mobilumą, užtikrinant patogesnį ir kokybiškesnį regionų susisiekimą su didžiaisiais miestais. Galbūt derėtų imti svarstyti ir persikėlimo vaučerių, t.y. paramos galimybę tiems gyventojams, kurie persikeltų iš stagnuojančių regionų į miestus, kuriuose yra darbo vietų. Tuo pačiu metu nevalia užmiršti ir verslo, nes jis kuria darbo vietas.
EBPO Siūlymai
Ką siūlo EBPO?
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
- 4.1.
- 4.2.
- 4.3.
- 4.4.
Paprašyti, kad EBPO įrašytų į Lietuvos priėmimo sąlygas tokios socialinę nelygybę mažinančios politikos realizavimo Lietuvoje įsipareigojimą. Pateikti Europos Komisijai politinį įsipareigojimą tokiai politikai, kaip atsaką į jos kasmetines rekomendacijas. Nereikia gėdytis „išorinio valdymo“.
Moksliniai tyrimai ir konferencijos
Baigiantis mokslo metams, Mykolo Romerio universitete įvyko konferencija ,,Socialinė ekonominė nelygybė: kokia ji iš tikrųjų?“ Trijų laboratorijų - Gyvenimo kokybės, Psichologinės gerovės tyrimų ir Lyčių tyrimų - mokslininkų grupė, įgyvendindama Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Socialinė ekonominė nelygybė: veiksniai, pasekmės gyvenimo kokybei ir mažinimo būdai“ (projekto Nr. GER-009/2015), atliko tyrimą Lietuvoje, kurio rezultatus ir pristatė šiame renginyje.
Pagal daugelį nelygybės rodiklių Lietuvos situacija per pastarąjį dešimtmetį tapo išskirtine - nelygybė joje pasiekė didžiausią mastą nuo įstojimo į Europos Sąjungą. Gyvenimo kokybės laboratorijos vadovė prof. habil. dr. Ona Gražina Rakauskienė pranešime „Socialinė ekonominė nelygybė - grėsmė ekonomikos augimui, gyvenimo kokybei ir žmogaus saugumui“ pabrėžė, kad per pastaruosius du dešimtmečius auganti socialinė ekonominė nelygybė visame pasaulyje įgauna beprecedentį mastą. Įžymiųjų pasaulio ekonomistų tyrimų duomenimis, šiandien 1 proc. planetos gyventojų disponuoja didesniu turtu nei likusieji 99 proc. Nelygybė, sukelianti ypač aštrias neigiamas ekonomines, demografines, socialines ir politines pasekmes, tampa viena didžiausių pasaulio grėsmių.
Pasak profesorės, nelygybė, paskirstant išteklius, tradiciškai išlieka vienu iš aktualiausių iššūkių Lietuvai. Lietuva yra antilyderė Europos Sąjungoje pagal pajamų diferenciaciją. Pagal nelygybę 2015 m. mūsų valstybė pirmavo ES. Didėjanti visuomenės poliarizacija, kai nėra vidurinės klasės arba ji labai maža, - ypatinga Lietuvos ekonominio nuosmukio priežastis, reikalaujanti valstybės dėmesio. Šis reiškinys skatina socialinę įtampą visuomenėje, lemia visuomenės kataklizmus (socialines grėsmes, emigraciją ir kt.).
MRU prof. habil. dr. Stasys Puškorius aptarė temą „Socialinės ekonominės nelygybės vertinimo iššūkiai“. Pasak profesoriaus, pagrindiniai rodikliai, apibūdinantys gyventojų ekonominę nelygybę, yra pajamos ir vartojimo galimybės. Vykdant šį projektą, sukurta metodika, leidžianti nustatyti, kokią bendrų pajamų dalį reikia perskirstyti tarp gyventojų grupių, kad pajamos būtų pasiskirsčiusios vienodai visuose gyventojų sluoksniuose. Siekiant šio tikslo, pritaikytas patobulintas Robin Hudo indeksas. Panaudoti šį indeksą praktikoje - gana sudėtinga, bet jis gali būti orientyras politikams ir ekonomistams, siekiant mažinti visuomenės grupių nelygybę.
Be kita ko, buvo atlikta pajamų normalizavimo prielaidų analizė ir konstatuota, kad valstybė turėtų sukurti tokią pajamų, vartojimo, turto ir materialių sąlygų lygmens perskirstymo sistemą, kuri užtikrintų minimalius socialinius standartus visiems savo šalies piliečiams.
MRU Psichologinės gerovės tyrimų laboratorijos vadovė profesorė dr. Aistė Diržytė pranešime „Socialinės ekonominės nelygybės psichologiniai veiksniai“ pažymėjo, kad vidutiniai psichologinę gerovę atspindinčių konstruktų rangai subjektyviai neturtingiausiųjų grupėje buvo daugiau kaip tris kartus mažesni nei subjektyviai turtingųjų grupėje. Gyvenimo kokybės vertinimo vidutiniai rangai neturtingiausiam sluoksniui save priskiriančiųjų grupėje buvo beveik septynis kartus mažesni nei viduriniam sluoksniui save priskiriančiųjų grupėje.
Analizuojant gyvenimo vertinimą pagal realias pajamas (eurais per mėnesį), žemiausių pajamų grupės gyvenimo vertinimo vidutiniai rangai buvo daugiau kaip du kartus mažesni nei aukščiausių pajamų kvintilyje. Tai reiškia, kad savo gyvenimo kokybės vertinimui svarbesnės yra ne tik realios pajamos, bet ir tai, kaip asmuo suvokia savo socialinę ir ekonominę padėtį.
Pasak dr. Vaidos Servetkienės (pranešimas „Materialiųjų gyvenimo sąlygų netolygumai Lietuvoje“), lyginant su pajamomis, materialiosios gyvenimo sąlygos, gyventojų disponuojamas turtas yra dar netolygiau pasiskirstę. Disponavimas turtu nulemia ne tik materialinį, bet ir moralinį žmogaus saugumą, pasitikėjimą savimi ir gyvenimo kokybę. Pagal apklausos metu surinktus duomenis ir atsižvelgiant į 2016 m. būsto, žemės, ilgalaikio naudojimo prekių ir kito turto rinkos kainas, apskaičiuota vidutinė kiekvienos decilinės grupės namų ūkio disponuojamo turto vertė ir decilinis turto diferenciacijos koeficientas (I ir X decilių santykis), kuris yra lygus net 40,8. Taigi, turto diferenciacija smarkiai viršija pajamų nelygybę (decilinis pajamų diferenciacijos koeficientas - 11,4 karto). Pagal respondentų, patekusių į tiriamąją imtį, atsakymus nustatyta, kad 10 proc. turtingiausių Lietuvos gyventojų disponuoja 34,8 proc., o 1 proc. pačių turtingiausių - 8,9 proc.
Dr. Ilona Bartuševičienė pranešime ,,Nematerialiųjų išteklių poveikis ekonomikos augimui“ kalbėjo apie vieną svarbiausių svertų, mažinančių socialinę ekonominę nelygybę. Tai - pažangios ekonomikos skatinimas, t. y. nematerialių išteklių, gebėjimų ugdymas. Sumanios, besimokančios visuomenės vystymąsi sąlygoja žinių sklaida ir investicijos į švietimą bei nematerialius išteklius. Šalys, sukaupusios daugiau žmogiškojo kapitalo, tampa konkurencingesnės ir susiduria su mažesne skurdo problema. Lietuvoje situacija yra viena prasčiausių Europos Sąjungoje. 2014 m. Atlikus reprezentatyvų Lietuvos gyventojų tyrimą, paaiškėjo, kad didžioji dalis respondentų nėra linkę manyti, kad asmeninių gebėjimų ugdymas galėtų prisidėti prie jų pajamų padidėjimo, kvalifikacijos kėlimo, karjeros galimybių.
MRU Lyčių tyrimų laboratorijos vadovės dr. Eglė Krinickienės pranešime „Vartojimas socialinės ekonominės nelygybės požiūriu“ buvo kalbama apie tai, kad vartojimas atspindi šiuolaikinio pasaulio poliarizaciją ir atskleidžia didelę socialinę ekonominę nelygybę tarp atskirų valstybių. 2015 m. duomenimis, Lietuvoje maistui skiriamų išlaidų dalis visose gyventojų vartojimo išlaidose yra beveik du kartus didesnė už ES vidurkį. Taip pat 2015 m. duomenimis, Lietuvoje suvartojamo alkoholio kiekis viršija ES vidurkį beveik 3 kartus. Lietuvos gyventojai daug mažesnę vartojimo išlaidų dalį skiria poilsiui ir kultūrai, beveik tris kartus mažiau nei ES vidurkis išleidžia viešbučiams ir pan.
Vartojimo diferenciacijos vertinimas, pagal sociologinės apklausos duomenis, atskleidė menką mūsų šalies gyventojų perkamąją galią ir ribotas vartojimo galimybes. Mažiausiuose vartojimo išlaidų intervaluose (nuo 102 iki 650 eurų) yra susitelkusi didžioji Lietuvos respondentų dalis iš visų pateiktų gyvenamųjų vietų: kaimų, miestelių, miestų, didmiesčių ir sostinės). Mažiausių vartojimo išlaidų intervaluose dominuoja jaunimas ir pensinio amžiaus žmonės. Didžiausiose vartojimo išlaidų kategorijose (2001-3000 eurų ir 3001-4000 eurų) - visiškai nėra moterų, o vyrų, nurodžiusių, kad leidžia sau tokias išlaidas per mėnesį, yra atitinkamai tik 0,6 ir 0,2 proc. Tačiau vienoje iš žemiausių vartojimo išlaidų kategorijų (151 iki 350 eurų) dominuoja moterys.
Vertinant socialinės ekonominės nelygybės būklę, dažniausiai pateikiami pajamų nelygybės duomenys, tačiau šios knygos autoriai, vertindami socialinę ekonominę nelygybę atsižvelgia į netolygumus ir pagal kitus materialinės gerovės aspektus, t. y., gyventojų vartojimo išlaidas, disponuojamą turtą, gyvenimo sąlygas, gyventojų patiriamus ekonominius sunkumus, galimybes apsirūpinti būtiniausiomis reikmėmis ir taupyti.
Tyrimo tikslas - ištirti socialinę ekonominę nelygybę Lietuvoje kaip esminį gyventojų gyvenimo kokybės veiksnį, moksliniais tyrimais pagrindžiant ją sąlygojančius veiksnius, pasekmes gyventojų gyvenimo kokybei ir pateikiant galimus jos mažinimo (reguliavimo) būdus bei priemones.
Tyrimas yra tarpdisciplininis, apimantis ne tik ekonominius, bet ir psichologinius veiksnius: psichologinę gerovę, emocines patirtis, požiūrį į save bei gyvenimą, asmenines charakteristikas, reagavimą į gyvenimo sunkumus, laimingumą, socialinius ryšius ir kt.
Rodikliai nustatantys socialinę nelygybę:
- Gini indeksas
- Žmogaus raidos indeksas
- Pajamų nelygybė
- Skurdo lygis
Knygos autoriai siekia atskleisti, kokį poveikį socialinė ekonominė nelygybė ir nepriteklius daro šalies demografinei ir kriminogeninei padėčiai, gyventojų laimingumui, psichinei ir fizinei sveikatai, kaip jaučiasi žmonės, kuriems tenka patirti socialinę atskirtį, kokias ilgalaikes pasekmes sukelia priklausymas žemiausio socialinio ekonominio statuso sluoksniui. Rodos, valstybės ekonomikos rodikliai gerėja, tačiau nemaža dalis visuomenės skundžiasi vos suduriantys galą su galu, mažomis pensijomis ar gyvenimu „nuo algos iki algos“.
Mokslų daktarė Lina Volodzkienė sako, kad nors valstybės ekonomikos padėtis dažniausiai vertinama pagal bendruosius ekonomikos rodiklius, tokius kaip BVP, infliacija, biudžeto deficitas, jie toli gražu neatspindi tikrosios šalies ekonomikos padėties ir nėra pakankamai išraiškingi, kad apibūdintų tikrąją šalies socialinę ir ekonominę pažangą. Pašnekovė, kurios mokslinių tyrimų sritis - ekonominė nelygybė ir jos poveikis socialinei ekonominei pažangai atkreipia dėmesį, kad ekonominę pažangą reiktų vertinti ir pagal taip vadinamuosius žmonių gyvenimo kokybės indikatorius, tarp kurių patenka visuomenės narių gyvenimo kokybės, tvarumumo bei ekonominės nelygybės rodikliai.
Ekonominės nelygybės augimo priežasčių negalima įvardinti ir vertinti pagal vieną konkretų faktorių, tai kompleksinė veiksnių visuma: pradedant globalizacijos paskatinta technologijų plėtra, pokyčiais konkurencinėje aplinkoje, besikeičiančiais reikalavimais darbuotojų išsilavinimui ir kvalifikacijai, užsienio prekybos aktyvumu ir investicijų lygiu, baigiant valstybės vykdoma politika, vyriausybės ir privataus sektorių balansu, šešėlinės ekonomikos, korupcijos toleravimo lygiu. Tačiau vis dažniau akcentuojama, kad turtingiesiems palanki mokestinė politika (mokesčių progresyvumo krypties nebuvimas, sąlygos mokesčių vengimui ir pan.) yra viena pagrindinių ekonominės nelygybės atsiradimo priežasčių.
Vis dėlto kova su ekonomine nelygybe reikalauja sisteminio požiūrio, kompleksinio sprendimo daugelyje sričių - finansų ir mokesčių sistemos reformos, antimonopolinės politikos, darbo santykių teisinio reguliavimo ir kt. Taip, akcentuočiau ir diferencijuotą požiūrį į ekonominę nelygybę, t. y. nelygybė gali būti pateisinama, pagrįsta ir nepateisinama, perteklinė. Tam tikras nelygybės laipsnis gali būti pateisinamas, jei skatinamas tobulėjimas, sveika konkurencija, investavimas į visuomenės gerovę. Tuo tarpu nelygybė nepateisinama, kai nebeskatina, netgi priešingai - stabdo ekonomikos augimą ir iššaukia neigiamas socialines ekonomines pasekmes. Tam tikrą ekonominę naudą gali teikti tik taip vadinama „normali“ nelygybė, kuri skatina žmones siekti aukštesnio išsilavinimo ir profesinio augimo, sukuria palankią konkurencinę aplinką inovacijoms, verslui, investicijoms.
Dažniausiai ekonominė nelygybė matuojama pajamų ir vartojimo diferenciacijos metodais, kadangi tokie statistiniai duomenys yra prieinami. Ir pasauliniai moksliniai tyrimai rodo, kad atotrūkis tarp turtingiausių ir likusios visuomenės gilėja, todėl turto ir pajamų koncentracijos tema yra itin aktuali, tačiau dėl duomenų prieinamumo bei matavimo sudėtingumo nėra visapusiškai ištirta. Pasigendama mokslinių tyrimų, analizuojančių turtingiausiųjų turto ir pajamų koncentracijos ypatumus (esami tyrimai yra fragmentiški, neretai žurnalistinio pobūdžio, sudaryti turtingiausiųjų reitingai ir pan.), kadangi patys turtingiausieji neretai „iškrenta“ iš tyrimo lauko, informacija apie juos yra konfidenciali.
Norėčiau pabrėžti, kad ekonominė nelygybė gali lemti žmonių atskirtį ne tik pajamų ir turto srityse, bet ir socialiniame gyvenime, apskritai slopina pasitenkinimą gyvenimu ir jo kokybe. Ekonominė nelygybė ne tik paneigia socialinio teisingumo principus, bet ir mažina visuomenės narių prieinamumo galimybes prie išsilavinimo, vaikų auklėjimo, sveikatos apsaugos, kultūros, kokybiško būsto ir gyvenamosios aplinkos.
| Rodiklis | 2014 | 2015 |
|---|---|---|
| Asmenų ties skurdo rizika dalis | 27.3% | 29.3% |
| Pajamų nelygybė (palyginti su 2012) | - | 18% didesnė |
| Kaimiškų vietovių gyventojų pajamos (procentais nuo didžiųjų miestų) | - | 67.9% |
