Socialinis darbas nuolat kinta, todėl socialiniams darbuotojams būtina nuolat tobulėti. Efektyvinant socialinio darbo veiklą, būtinas nuolatinis mokymasis, savo darbo įvertinimas bei refleksija.
Šiame straipsnyje aptarsime palaikomąją prevenciją socialiniame darbe, jos sampratą, funkcijas, tikslus ir uždavinius.
Supervizija ir Intervizija Socialiniame Darbe
Efektyvinant socialinio darbo veiklą, būtinas nuolatinis mokymasis, savo darbo įvertinimas bei refleksija. Tam tinka supervizija ir intervizija, pasaulyje pripažinti profesinės paramos ir konsultavimo būdai. Šie būdai taikomi tiek norint pasidalinti patirtimi, ugdyti įvairius problemų sprendimo gebėjimus, išvengti "perdegimo" sindromo, tiek rengiant studentus profesinei veiklai, taip pat keliant kvalifikaciją, įgyjant naujų įgūdžių ir žinių.
Lietuvoje supervizija yra dar pakankamai naujas reiškinys, o intervizija - iš esmės nenagrinėtas ir mažai žinomas dalykas. Pasak R. Naujanienės, supervizija kaip savarankiška profesija, profesinis santykių konsultavimas, supervizija ėmė vystytis tik aštuntajame dešimtmetyje. Nuo 2002 m. imti rengti profesionalūs supervizoriai, 2003 m. įkurta Lietuvos profesinių santykių konsultantų (supervizorių) asociacija.
Lietuviškoje mokslinėje ir metodinėje literatūroje supervizija irgi imta nagrinėti pakankamai neseniai. Daugiausia orientuojamasi į teorinius supervizijos ypatumus ir galimo panaudojimo pagrindimą; tai susiję su tuo, kad, pasak A. Kiaunytės ir I. Dirgėlienės (2005) nėra pakankamai aiškios supervizijos taikymo galimybės, supervizijos konceptas bei supervizoriaus vaidmuo.
Taip pat skaitykite: Palaikomoji reabilitacija Lietuvoje
A. Kiaunytė ir I. Dirgėlienė (2005) nušvietė supervizijos taikymo galimybes Lietuvos socialinio darbo kontekste. R. Naujanienė (2007) nagrinėjo supervizijos sampratą ir poreikį socialiniame darbe. A. Maskaliovienė, J. Žilkauskaitė (2008) apžvelgė superviziją kaip metodą studijų praktikos kontekste. Remiantis PHARE projekto "Supervizijos įgūdžių ugdymo programa" medžiaga bei projekto dalyvių patirtimi, yra parengta knyga "Socialinio darbo supervizija: teorija ir praktika" (2004), kurioje aptariama supervizijos svarba ir poreikis socialiniame darbe bei jos įgyvendinimo ypatumai.
Intervizija kaip tarpusavio pagalbos būdas ir jos taikymo ypatumai mokymosi procese lietuvių kalba yra apibūdinti L. Gualthérie van Weezel (2002) knygoje apie įvairius mokymosi vieniems iš kitų aspektus. Socialinio darbuotojo atestacijos tvarkos apraše (2006) bei Socialinio darbuotojo ir socialinio darbuotojo padėjėjo profesinės kvalifikacijos kėlimo tvarkos apraše (2006) supervizija įteisinta kaip kvalifikacijos kėlimo ir praktinio mokymosi forma. Tačiau nėra aišku, kas gali vesti supervizijas.
Supervizija yra labiau paplitusi nei intervizija. Taip yra dėl to, kad dalis autorių intervizijos kaip atskiro metodo neišskiria ir laiko ją tam tikra supervizijos rūšimi ar forma (Hay, 2008; Fiege, Dollase, 2002 ir kt.). A. Kadushin (1985), M. Tsui (2004) nagrinėjo supervizijos teorinius aspektus socialinio darbo kontekste, P. Hawkins, R. Shohet (2006) atskleidė supervizijos proceso ypatumus. Superviziją kaip socialinio darbo praktikos tobulinimo ir paramos būdą analizavo J. Thomas bei K. Spreadbury (2008), supervizoriams reikalingus įgūdžius atskleidė M. Carroll (2004), E. Holloway, M. Reika.
Reikšminga tai, kad mokslinėje literatūroje požiūriai į superviziją ir interviziją skiriasi, jos traktuojamos įvairiais aspektais - kaip praktinio mokymosi, pasirengimo profesijai formos, kompetencijų įgijimo ir plėtojimo, profesinio konsultavimo, tarpusavio pagalbos būdai. Tačiau nėra aišku, kaip jas vertina patys socialiniai darbuotojai. Lietuvoje nėra tirtas supervizijų ir intervizijų praktinio taikymo paplitimas, ypatumai, nežinoma ir socialinių darbuotojų pozicija šia tema.
Supervizijos ir Intervizijos Samprata
Supervizijos (kartu ir intervizijos) samprata daugiabriaunė. Egzistuoja požiūrių ir teorijų įvairovė, tad mokslinėje literatūroje pateikiama nemažai skirtingų supervizijos apibrėžimų. Terminą "supervizija" sudaro du lotyniški žodžiai: "super" - "ant, virš" ir "videre" - "stebėti, žiūrėti, matyti" (Kadushin, 1985). Ši sąvoka, pasak I. Leliūgienės (2004), yra kilusi iš anglų kalbos ("supervision"), kuri vėliau paplito ir kitose kalbose (vokiečių, prancūzų, ispanų "supervision", italų "supervisione", latvių "supervizija" ir kt.). Nepaisant to, kad tokį terminą galima rasti įvairiose šalių kalbose, supervizijos apibrėžimai labai įvairūs. Tai susiję ne tik su skirtingais modeliais, bet ir su istorine raida.
Taip pat skaitykite: Gydymas ir poilsis Lietuvoje
Anot R. Naujanienės (2007, p. 49), supervizija suteikia galimybes praktikams pasirinkti reikiamą būdą reflektuoti savo profesinę veiklą ir ugdyti profesinę kompetenciją. Supervizijos vystymasis glaudžiai susijęs su socialinio darbo istorija, o apibrėžimo atsiradimas - su socialinių teorijų raida. Iš pradžių jos reikšmė ir samprata buvo gana siaura - kaip "vyresniojo patarinėjimas jaunesniam". Supervizijos idėja Europoje buvo pristatyta dvidešimtojo amžiaus viduryje, tuo laikotarpiu ji buvo pripažinta oficialiai ir apibrėžta kaip profesinis santykių konsultavimas.
Supervizija išsivystė iš praktinių profesionalių intervencijų ir tapo savarankišku konsultavimo metodu darbo srities klausimais. Nuo dvidešimtojo amžiaus antrosios pusės supervizija vystosi kaip savarankiška profesija, teikianti profesinių santykių konsultavimo paslaugas (Dirgėlienė, Kiaunytė, 2005; Naujanienė, 2007). Todėl supervizija suvokiama kaip priemonė ugdyti profesionalumą, kompetenciją, o supervizorius traktuojamas kaip konsultantas, turintis specifinių profesijos žinių ir įgūdžių, kurių reikia šios profesijos atstovams (Falender et al., 2004). Toks požiūris ryškus ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakyme "Dėl Vaikų ir paauglių psichiatrijos ir psichoterapijos paslaugų organizavimo principų, aprašymo ir teikimo reikalavimų" (2000, punktas 7.4.): "Supervizija - tai stebėjimas, vadovavimas ir priežiūra klinikiniame darbe labiau patyrusio kolegos mažiau patyrusiam".
Supervizija dažniausiai vadinama "profesine priežiūra, kurios tikslas - gerinti specialisto veiklą, agentūros, firmos ar institucijos veiklos efektyvumą" (p. 226). Tai atsispindi ir šiuose socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo tvarkose bei atestacijose: "Supervizija - socialinio darbo specialisto profesinės veiklos savitarpio priežiūra ir pagalba, skatinanti ir padedanti socialiniams darbuotojams vertinti savo profesinę veiklą, numatyti veiklos tobulinimo kryptis bei padidinti profesinę kompetenciją" (Socialinio darbuotojo atestacijos tvarkos aprašas, 2006, punktas 4.).
Socialinio darbuotojo atestacijos tvarkos apraše (2006) dalyvavimas supervizijoje bei supervizijos vykdymas priskiriamas praktinio mokymosi, kurio metu įgyjami praktiniai socialinio darbo įgūdžiai ir gebėjimai, būdams, o Socialinio darbuotojo ir socialinio darbuotojo padėjėjo kvalifikaciniuose reikalavimuose (2006) praktinis mokymasis (taigi, ir dalyvavimas supervizijoje ar jos vykdymas) pripažįstamas socialinio darbuotojo profesinės kvalifikacijos kėlimo forma. Pasak R. Naujanienės (2007, p. 52), tokiame apibrėžime yra "aiškiai pabrėžiama profesinė kompetencija, kurios plėtojimui yra reikalingas ilgalaikis ir profesionalus palydėjimas". Tai šiek tiek artima ir anglosaksiškajai supervizijos sampratai, kuri, kaip rašoma knygoje "Socialinio darbo supervizija: teorija ir praktika" (2004), pirmoji atėjo į Lietuvą.
Galima teigti, kad vyrauja kelios pagrindinės supervizijos sampratos - pradinė (arba pirminė), kaip labiau patyrusio tos paties srities specialisto priežiūra ir pagalba naujam darbuotojui bei vėliau išsivystęs požiūris į superviziją kaip tam tikrą profesionalų konsultavimą. Iš čia išdėstytos medžiagos matyti, kad superviziją galima vertinti kaip autonomišką profesiją arba kaip tam tikrą metodą, turintį savo paskirtį. Klinikinė supervizija dažniausiai sutinkama psichologijos ir medicinos mokslų kontekstuose ir nėra aktuali nagrinėjamai šiame darbe temai.
Taip pat skaitykite: Paliatyviosios slaugos nauda
M. Doel ir S.M. Shardlow (2006), analizuodami socialinių darbuotojų praktinio rengimo klausimus, superviziją taip pat traktuoja kaip paramos būdą studentams jų praktikos metu. Šiuo aspektu supervizija nagrinėjama ir knygoje "Socialinis darbas: profesinės veiklos įvadas" (2007). Čia teigiama, kad planingai organizuojamas supervizijos procesas yra pagrindinis socialinio darbo specialisto praktinio rengimo būdas. Knygoje "Socialinio darbo supervizija: teorija ir praktika" (2004, p. 10) pateikiamas ir platesnis supervizijos apibrėžimas, apimantis tiek socialinio darbo, tiek studentų superviziją: "Supervizija - tai patirtimi pagrįstas mokymas/is, teikiamas asmenims, dirbantiems ar studijuojantiems socialinį darbą".
Socialinio darbo supervizijos apibrėžimas yra sudėtingas. M. Tsui (2005) pateikia klasifikaciją, paremtą skirtingais požiūriais į socialinio darbo supervizijos apibrėžimus.
- Normatyvinis požiūris. Šis požiūris ieško normų ar standartų ir susitelkia ties dviem pagrindiniais klausimais: "Kas turėtų būti supervizija?" ir "Ką turėtų daryti supervizorius?". Šios krypties autoriai superviziją apibrėžia ir grindžia jos administracine ir mokomąja funkcija. Supervizija suprantama kaip sąveikos procesas, kuriame supervizorius dalyvauja ir vadovauja supervizuojamojo praktikai.
- Empirinis požiūris. Pagrindinis šio požiūrio klausimas: "Ką iš tikrųjų daro supervizorius?". Bandymai atsakyti į šį klausimą apima duomenis apie supervizoriaus vaidmenis, stilius ir elgesį.
- Pragmatinis požiūris. Šiame požiūryje nesistengiama sukurti formalaus socialinio darbo supervizijos apibrėžimo. Jo tikslas yra nustatyti veiklos gaires supervizoriams bei identifikuoti socialinio darbo supervizijos funkcijas bei užduotis.
Supervizijos sąvoka aiškinama remiantis jos siekiais ar teikiama nauda, atsispindi ir supervizoriaus vaidmuo. Svarbūs aspektai - mokymasis, tobulėjimas, veiklos efektyvinimas, taip pat ir parama, palaikymas. Neatsitiktinai čia pradžioje aptarta supervizijos samprata ir apibrėžimai. Intervizija yra labai glaudžiai susijusi su supervizija, ir čia dalies netgi gali būti traktuojama kaip supervizijos forma ar rūšis.
Intervizija - tai lygio supervizija. Čia minimus grupės panašumo, "lygumo" bruožus. L. Gualthérie van Weezel (2002, p. 67), apibrėždama superviziją ir interviziją jų nediferencijuoja ir teigia, kad tai - "tam tikras profesinės pagalbos būdas, skirtas didinti profesinei kompetencijai, išsamiai ir sistemingai aptariant praktines situacijas (atvejus)". Olandijoje, Belgijoje bei Prancūzijoje terminas supervizija (patyrusiems praktikams) buvo pakeistas intervizija (Mearns, Thorne, 2007).
Pagrindinis skirtumas tarp supervizijos ir intervizijos - tai supervizorius. Iš esmės, tai asmuo, vadovaujantis supervizijos procesui ir konsultuojantis supervizuojamąjį ar jų grupę. Dažniausiai supervizorius būna specialiai tam rengtas profesionalas. B. Proctor, F. Inskipp (2003) pabrėžia, kad intervizijos grupėje kiekvienas narys prisiima supervizoriaus atsakomybę kito nario atžvilgiu ir susitaria, kaip bus dalinamasi lyderyste. Taigi sąvoka "supervizija" vartojama, kai susirinkimui vadovauja supervizorius, tai yra, labiau patyręs ir profesionaliai pasirengęs žmogus, o terminas "intervizija" vartojamas tuomet, kai susirinkimo dalyvių patirtis ir kvalifikacija yra to paties lygio.
Intervizijos apibrėžimuose taip pat atsispindi skirtumas nuo supervizijos, pabrėžiant dalyvių lygiateisiškumą ir kad tai procesas be "vadovo", "lyderio", "mokytojo" ir pan. Intervizija - "praktinių darbuotojų, kurie mokosi be mokytojo, tarpusavio pagalbos priemonė" (Gualthérie van Weezel, 2002, p. Kaip galima pastebėti, intervizijos apibrėžimuose ryškus dalyvių grupės aspektas. Ji skirta socialinės srities profesionalams.
Išnagrinėtas skirtingų apibrėžimų rinkinys atskleidžia įvairias supervizijos ir intervizijos sampratas. Šiame darbe nesiremiama kuriuo nors vienu pristatytu supervizijos ar intervizijos apibrėžimu, nes jie visi atskleidžia daugiamatę šių metodų prigimtį ir leidžia labiau suprasti galimą socialinių darbuotojų požiūrį į superviziją ir interviziją įvairovę, kurią bus bandoma atskleisti tyrimu.
Supervizijos ir Intervizijos Funkcijos, Tikslai ir Uždaviniai
Norint išsamiai atskleisti supervizijos ir intervizijos sampratą, vien tik apibrėžimų nepakanka, reikia suprasti ir šių metodų paskirtį. Todėl naudinga aptarti supervizijos ir intervizijos funkcijas, tikslus bei uždavinius.
Socialinio darbo studentų supervizija - ankstesniame poskyryje pristatyta supervizijos rūšis, turinti savitus tikslus. Knygoje "Socialinis darbas: profesinės veiklos įvadas" (2007, p. 153) teigiama, jog studentai, atlikdami praktiką, įgyja praktinių socialinio darbo įgūdžių, patirties, kurią vėliau gali panaudoti profesinėje veikloje, tačiau taip pat labai svarbu, kad studentai įgytų gebėjimą susieti praktinę veiklą su jau gautomis teorinėmis žiniomis. Taigi šios supervizijos paskirtis - teorinio mokymo ir praktinių įgūdžių sujungimas.
R. Raudelikaitė, A. Petrauskienė, R. Žilkauskaitė (2008, p. 43), aptardamos socialinio darbo studentų superviziją, pabrėžia refleksijos svarbą, nurodydamos, jog "pagrindinis supervizijos tikslas - skatinti studentų refleksiją, kad jie patys rastų problemų sprendimus, gerintų mokymosi praktikoje kokybę ir didintų profesionalumą".
Galima teigti, kad šie supervizijos uždaviniai, įgyvendinami studijų praktikos kontekste, padeda tapti profesionaliu socialiniu darbuotoju ir, kaip teigia A. Maskalionienė, J. Supervizijos ir intervizijos bendrieji tikslai iš esmės sutampa. Kaip teigia B. Fiege ir R. Dollase (2002), pagrindinis lygio supervizijos (t.y., intervizijos) tikslas ir idėja yra skatinti intervizijos grupės dalyvius patiems būti ekspertais nagrinėjant situacijas, klausimus ir problemas, užuot gavus paruoštus sprendimus iš pašalies.
Socialinis darbas man, tai nesibaigiantis kūrybiškumas, malonus chaosas ir spontaniškumas, kadangi kiekviena diena yra kažkas naujo, su kuo niekada nebuvai susidūręs, ko nesi įtraukęs į šiandienos dienotvarkę, bet tu jau darbo vietoje ir šią situaciją reikia spręsti čia ir dabar, perdėliojant darbo dienos prioritetus.
Socialinio darbuotojo vaidmuo sveikatos priežiūros srityje
Socialiniai darbuotojai neišvengiamai turi aktyviai dalyvauti įvairiuose mokymuose, ugdyti savo profesinius įgūdžius ir brandinti socialinio darbuotojo vertybes. Socialinis darbuotojas žinioms gilinti ir įgūdžiams stiprinti privalo skirti ne mažiau kaip 20 akad. val. per metus: 16 akad. val. per kalendorinius metus turi dalyvauti mokymuose ir ne mažiau kaip 8 akad. val. per metus - supervizijoje (supervizija - tai konsultacinė pagalba dirbantiems specialistams, vadovams, komandoms bei organizacijoms, norinčioms tobulėti ir dirbti efektyviau. Dažniausiai supervizija reikalinga susidūrus su sudėtingomis situacijomis darbe, kurios pačios savaime neišsisprendžia. Tai - atvejo aptarimas įstaigos viduje).
Šiuos reikalavimus aš prilyginčiau dovanai, kurią gauni už asmeninį emocinį savo indelį sprendžiant visuomenės problemas, kadangi mokymai ,,pravėdina galvą", ,,padeda atrasti naujus kelius, naujus sprendimo būdus. Mano darbinė patirtis socialinio darbo srityje nėra labai ilga - studijas baigiau 2017 m. ir iškart įsidarbinau socialinio darbo srityje, tačiau per šį laikotarpį susidūriau su ne vienu pokyčiu socialinio darbo srityje - pasikeitė darbo su sunkumus patiriančiomis šeimomis metodas, visa darbuotojų struktūra, bendradarbiavimo galimybes, atsirado asmeninio asistento paslaugos, kurių nebuvo ir reikėjo ieškoti skirtumų tarp paslaugų į namus ir asmeninio asistento, atsirado socialinis darbas su nelegaliais migrantais bei socialinis darbas su iš pataisos įstaigų paleidžiamais / paleistais asmenimis, kurių niekada nebuvo. Ši mano patirtis parodo, jog norėdamas konkurencingai dalyvauti darbo rinkoje turi visą laiką tobulėti - taikyti naujausias žinias ir naujausius darbo metodus.
Socialinio darbo veiklos sritys labai įvairios ir vis besikeičiančios, tad esant aukščiau įvardintoms darbuotojo savybėms, darbuotojas gebės prisitaikyti prie besikeičiančių jam reikalavimų, o esant norui gebės integruotis ir į kitą socialinio darbo veiklos sritį. Tik pats socialinis darbuotojas sprendžia, kokia socialinio darbo sritis ,,miela širdžiai“, kadangi dirbti galime daug kur - savivaldybės, seniūnijos, socialinių paslaugų centrai, paramos šeimai centrai, vaiko teisių apsaugos teritoriniai skyriai, ligoninės, poliklinikos, įkalinimo įstaigos, vaikų dienos centrai, bendruomeniniai vaikų globos namai, senelių namai ir t.t., sąrašas būtų labai platus.
Visi šie darbai savaip sunkūs, savaip motyvuojantys ir auginantys mane kaip socialinę darbuotoją, kadangi per darbo metus turėjau (ir turiu) galimybę dalyvauti daugybėje mokymų, įgijau vyriausiojo socialinio darbuotojo kategoriją, gavau dvi padėkas už puikų darbą ir pagarbą žmogui bei už profesionaliai, atsakingai ir nuoširdžiai atliekamą darbą.
Socialinis darbas man, tai ne darbas, tai mano gyvenimo būdas, gyvenimo dalis, kadangi aš ne tik dirbu, tačiau laisvu nuo darbo laiku dar ir savanoriauju ne vienoje organizacijoje. Manau, jog šiame darbe atsiradau tik dėl to, jog nuo mažų dienų turėjau puikų neoficialios socialinės darbuotojos pavyzdį tai savo ,,babos“ (p. s. ji nėra nei mano mamos, nei mano tėvo mama, ji mano tėvo teta) pavyzdį, kuri pagal profesiją yra biologijos mokytoja, bet pagal žmogiškumą tikrų tikriausia socialinė darbuotoja, kuri dar ir šiai dienai, kai jai tuoj sukaks 91 metai, vis dar neprarado savo įgūdžio, pamatyti, kam skauda (fiziškai, emociškai) ir į skausmą atliepti - pamaitinti, neturintį maisto, nuo alkoholinių gėrimų priklausomą, visų atstumtą kaimyną, atnešti malkos, užkurti pečių, rūpintis asmens higiena dėl sveikatos būklės to jau negebančiai padaryti vienišai kaimynei, kuri neprisileidžia darbuotojų pagalbos, nuvežti kaime gyvenančiam, kaimo žmonių manymu ,,keistesniam“, mirus mamai, ,,savarankiškai“ gyvenančiam asmeniui sriubos, uogienės ir kt. maisto produktų bei šiltų kojinių ir pirštinių.
Kadangi ,,babos“ dėka mačiau savo gyvenime daug tokių ir panašių situacijų, kai buvo galima žmogų arba stumti pro duris, arba įsileisti ir priimti. Ji niekada nesirinko pirmo varianto, kuris žinoma, daug lengvesnis. Ir aš nuo mažumės jaučiau, kad noriu žmonėms padėti, noriu padovanoti tą dovaną, kurią gavau pati - padėti, kai kiti stumia, nepriima, nenori tavęs girdėti ir ,,apsikrauti“ tavo problemomis. Taip, ilgai nesvarsčius, mano gyvenime atsirado socialinio darbo studijos, kurios man suteikė labai daug žinių, įgūdžių, vertybių. Aš augau dienomis pirmiausiai ne kaip darbuotojas, bet kaip žmogus, kuris gyvena visuomenėje ir bendrauja su žmonėmis ne tik darbo klausimais, o šiuo metu, drįstu teigti, jog esu užaugusi ir kaip darbuotoja.
Jeigu paklaustumėte, ar aš esu ten, kur turėčiau būti, manau atsakymas jums aiškus. Šiuo metu dirbu ,,Addere Care“ slaugos namuose vyriausia socialine darbuotoja, šiame darbe, kaip jau minėjau šiame straipsnyje aukščiau - monotonijos tikrai nėra, tavo savaitės darbo planus gali sugriauti vienas, nepažįstamo numerio atlieptas skambutis ... Tačiau šiame darbe jaučiu labai didelį dėkingumą iš žmonių, kurie mane supa kasdienybėje - slaugomų asmenų, jų artimųjų, kartu dirbančių darbuotojų, kadangi niekada neatsisakau padėti.
Asmuo ir / ar jo artimieji susidūrę su palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų reikalaujančia sveikatos būkle pasimeta, neįvertina situacijos rimtumo arba kaip tik pervertina situacija ir dėl to nežino kur kreiptis, bijo, kad nežinos, dėl kokios pagalbos kreiptis ir ką sakyti. Šioje įstaigoje tam ir esu aš, kad į konsultaciją atėjęs asmuo ir / ar jo artimasis turi išgirstų atsakymus ir visus rūpimus klausimus, kad suteikčiau papildomą informaciją, kurios dažnai klausia kiti, su panašiomis problemomis susidūrę asmenys, kad tiesiog pabūčiau su asmeniu ir empatiškai įsijausčiau į jo situaciją, neskubinant leisčiausi į pokalbį, kuris ne retai būna labai gilus, sugrąžinantis net į vaikystę ir prabėgomis prabėgantis per visą asmens gyvenimą. Visa tai tam, jog po konsultacijos asmuo ir / ar jo artimieji galėtų ,,nusipiešti ateities paveikslą“ - kaip reikės gyventi pasikeitus sveikatos būklei, praradus savarankiškumą ir kokią pagalbą ir kas gali suteikti.
Socialinis darbas man, tai nesibaigiantis kūrybiškumas, malonus chaosas ir spontaniškumas, kadangi kiekviena diena yra kažkas naujo, su kuo niekada nebuvai susidūręs, ko nesi įtraukęs į šiandienos dienotvarkę, bet tu jau darbo vietoje ir šią situaciją reikia spręsti čia ir dabar, perdėliojant darbo dienos prioritetus.
tags: #palaikomoji #prevencija #socialiniame #darbe