Lietuvos Respublika tarpukario laikotarpiu buvo demokratiška valstybė, kurioje nebeegzistavo jokių luominių privilegijų. Visų tautybių ir religijų gyventojai, vyrai ir moterys pagal konstituciją turėjo lygias pilietines teises, pavyzdžiui, moterys jau Steigiamojo Seimo rinkimuose naudojosi visiška balsavimo teise. Tačiau šios demokratinės teisės nesugebėjo pašalinti ryškios socialinės nelygybės, ypač tarp kaimo ir miesto gyventojų, kuri susiformavo dėl istorinės, ekonominės ir tautinės padėties.
Lietuvos tautinė struktūra ir tautų santykiai
1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, absoliučią gyventojų daugumą sudarė lietuviai (84,2 proc.), o 1935 m., įskaičius Klaipėdos kraštą, jų dalis sumažėjo iki 80,6 proc. Kitos tautinės bendruomenės buvo žydai, lenkai, vokiečiai, rusai, latviai, baltarusiai, karaimai ir totoriai. Tautinės bendruomenės išskirtinės tais laikais turėjo savas pradines ir vidurines mokyklas, dažniausiai gaudamas valstybės biudžeto pašalpas, jų atestatai buvo lygiaverčiai valstybinių mokyklų. Visos tautinės mažumos, išskyrus karaimus ir totorius, turėjo tikėjimo laisvę.
Žydų bendruomenė išsiskyrė savo gyvenimo būdu - beveik visi žydai gyveno miestuose ir miesteliuose, daugiausiai užsiėmė prekyba ir amatais, tačiau tarp jų buvo ir gydytojų, bankininkų, menininkų bei pramonininkų. Žydų mokyklos sudarė savą švietimo sistemą - pasaulietinės su hebrajų arba jidiš kalba, religinės mokyklos taip pat mokė hebrajų kalba. Iki 1933 m. Lietuvoje veikė 49 gimnazijos, iš jų net 15 žydų.
Lenkų gyventojų skaičius Lietuvoje oficialiai buvo 3,2 proc., bet lenkiškai kalbančių žmonių buvo daugiau, nes dalis jų neturėjo aiškios tautinės savimonės. Dėl šios priežasties tautinių santykių sritis buvo sudėtinga ir dažnai ginčytina, ypač Lenkijos ir Lietuvos teritorijų ribų kontekste. Daugeliu atvejų tautybės deklaracija priklausė nuo kalbos, religijos ir socialinio konteksto.
Socialinė Lietuvos visuomenės struktūra
Lietuva išliko tipiniu žemės ūkio kraštu, kuriame gyventojų didžioji dalis gyveno kaimuose. Nepriklausomybės laikotarpiu žemės reforma beveik panaikino dvarininkų žemės valdą - 1919 m. jie valdė apie 26,2 proc. žemės, o 1939 m. tik apie 1 proc. Dvarininkų socialinė ir ekonominė reikšmė sumažėjo, dauguma jų buvo lenkų tautybės ir linko į Lenkiją. Tuo tarpu kaimo gyventojų dalis sumažėjo nežymiai, bet pasikeitė socialinė sudėtis, nes žemės reforma suteikė sklypus daugeliui bežemių ir mažažemių valstiečių.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Miestuose sparčiai gausėjo darbininkų, ypač su plečiančia švietimo sistema, gydymo įstaigų tinklu ir industrializacija. Vis dėlto dauguma kaimo gyventojų vis dar priklausė nuo žemės ūkio, kuris buvo pagrindinė Lietuvos ūkio šaka. Nepaisant industrializacijos, miestų gyventojų dalis 1939 m. sudarė tik daugiau kaip penktadalį visų gyventojų.
Darbo užmokestis miestuose buvo gerokai didesnis nei kaimuose: pavyzdžiui, pulkininko mėnesio alga buvo apie 750 Lt, kai minimalus metinis užmokestis samdiniui vyrui kaime siekė tik 350 Lt. Tačiau miestuose dėl ekonominės krizės augo nedarbas, ypač žiemą, kai sumažėdavo statybų darbų. Kaimo darbininkų dienpinigiai svyravo nuo 2 iki 5 litų, tačiau dėl menko atlygio darbo efektyvumas buvo ribotas.
Žemės ūkio ir pramonės raida
Žemės ūkis buvo pagrindinė ekonomikos šaka, tačiau inovacijos buvo akivaizdžios: buvo įvykdyta žemės reforma, plėtojamas pieno ūkis, cukrinių runkelių auginimas ir kita žemės ūkio produkcija, pastatyti cukraus fabrikai ir skerdyklos, įkurtos pieno perdirbimo įmonės.
Pramonė buvo menkai išvystyta pirmo pasaulinio karo pradžioje, tačiau sparčiai augo tarpukariu: 1913 m. įmonių buvo 151, jose dirbo 6603 darbininkai, o 1939 m. - 1441 įmonėje jau dirbo 35 063 darbininkai. Maisto pramonė sudarė 43 proc. visos pramonės gamybos vertės.
| Metai | Įmonių skaičius | Darbininkų skaičius | Pramonės dalis (%) |
|---|---|---|---|
| 1913 | 151 | 6603 | Mažai išvystyta |
| 1939 | 1441 | 35063 | Maisto pramonė 43% |
Žemės ūkio produktai sudarė svarbią Lietuvos eksporto dalį - daugiausia buvo eksportuojamas sviestas ir bekonas, sudarę apie 55,9 proc. visų pajamų iš eksporto 1938 m.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Gyvenimo sąlygų kaita miesto ir kaimo gyventojams
Nors Lietuvos miestų skaičius ir gyventojų dalis augo lėtai, miestuose, ypač Kaune, buvo daug modernių pastatų - daugiabučių, telefonų tinklas buvo išplėstas, paplito kokybiškesni drabužiai ir maistas. Miestiečiai dažnai turėjo geresnes gyvenimo sąlygas nei kaimo gyventojai. Tačiau kaime gyvenantys žmonės dažnai gyveno santykinai skurdžiai, ypač žemės ūkyje samdomi darbininkai, kurių atlygis buvo mažas, o socialinė apsauga nepakankama.
Namų ūkis kaime buvo įprastas: bežemiai ir mažažemiai valstiečiai dažnai atlikdavo sezoninius darbus Latvijoje ar Vokietijoje, o emigracija į tolimesnes šalis buvo gana dažnas reiškinys. Nedarbas kaimuose ir miestuose buvo opi problema, ypač ją sustiprino pasaulinė ekonomikos krizė, kurios poveikis Lietuvai jautresnis ne iš karto, o kiek vėliau nei kitose šalyse.
Švietimas ir kultūra
Švietimo sistema sparčiai plėtėsi: 1919 m. Lietuvoje veikė 900 pradžios mokyklų, o 1939 m. jų skaičius išaugo iki 2 386, juose mokėsi daugiau kaip 155 tūkst. mokinių. Gimnazijos ir vidurinės mokyklos taip pat plačiai veikė visoje šalyje, o aukštasis mokslas buvo atstovaujamas Vytauto Didžiojo universitete ir vėliau atgaivintame Stepono Batoro universitete Vilniuje.
Kultūrinis gyvenimas augo ir įvairėjo: atsirado valstybės teatrai, kino teatrų tinklai, aukštosios muzikos įstaigos ir meno mokyklos. Taip pat išaugo leidinių skaičius ne tik lietuvių kalba, bet ir jidiš, hebrajų, vokiečių, lenkų bei rusų kalbomis.
Socialinės problemos ir nedarbas
Didžiausia socialinė problema buvo nedarbas, ypač miestuose ir kaimuose, kuriose gyveno daug mažažemių. Lietuvoje buvo įsteigta Valstybinė darbo birža (1919 m.), o nuo 1924 m. organizuoti viešieji darbai, tačiau 1930-ųjų krizė stipriai padidino bedarbių skaičių. 1934 m. Lietuvoje netrūko mitingų ir demonstracijų, kur dalyvavo darbo neturintys žmonės, kartais net išaugusių į riaušes.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Kaimiečiai, ypač sezoninių darbų metu, uždirbdavo vos 2-3 litus be maisto, o šienapjūtės ir rugiapjūtės metu - 5 litus su maistu, kas neatitiko tinkamų pragyvenimo sąlygų. Ši socialinė neatitikčių problema ribojo kaimo darbininkų gyvenimo kokybę ir efektyvumą.
Apibendrinimas
1938 metais Lietuva buvo valstybė, kurioje egzistavo aiškūs socialiniai skirtumai tarp miesto ir kaimo gyventojų. Nors politinė sistema buvo formaliai demokratinė ir vienoda visiems gyventojams, socialinė nelygybė tarp žemės ūkio darbuotojų kaimuose ir pramonės bei administracijos darbuotojų miestuose buvo ryški, o netolygi ekonominė plėtra jautriai paveikė gyventojų gyvenimo sąlygas. Miestai sparčiai modernėjo, plėtėsi švietimo, kultūros ir pramonės infrastruktūra, tuo tarpu kaimo gyventojų dalis tebebuvo didelė, o jų gyvenimo lygis ir socialinė apsauga nepakankama, stiprėjo emigracijos tendencijos, ypač dėl nedarbo ir prastų pragyvenimo sąlygų.