Socialinė struktūra apima tam tikrai visuomenei būdingą darbo pasidalijimą, socialinių grupių ar pavienių individų socialinius santykius, socialinius ryšius ir tam tikrą jų išsidėstymą, socialinių institutų funkcionavimo pobūdį, socialinio veikimo, socialinių veiksmų ir socialinių vaidmenų formas. Socialinė struktūra egzistuoja kaip santykinai pastovus dydis. Tokiomis socialinėmis struktūromis vadinama šeima, religija, ekonomika, socialinės klasės ir kita.
Šiame ilgalaikiame mokslo darbe siekiama nušviesti Lietuvos gyventojų susisluoksniavimo nustatymo metodologiją ir ja remiantis nustatyti Lietuvos gyventojų socialinius sluoksnius bei posluoksnius, svarbiausias jų charakteristikas ir kitimo tendencijas. Nustatyti visuomenės struktūrą reikšminga ne vien mokslinio intereso patenkinimo požiūriu. Ištirti visuomenės socialinę stratifikaciją ypač svarbu ir socialinei praktikai. Aiškus visuomenės sluoksniavimosi vaizdas leidžia konkretinti tiek įstatymų leidybą, tiek diferencijuoti viešojo sektoriaus darbo priemones įvairioms gyventojų grupėms.
Metodologija ir duomenų pagrindas
Šioje kolektyvinėje monografijoje yra pateikiamas originalus Lietuvos stratifikacijos modelis, besiremiantis saviidentifikacija. Remiantis juo yra atliktas reprezentatyvus sociologinis Lietuvos struktūros tyrimas. Gyventojai stratifikuoti pagal penkias socialines klases - aukščiausiąją, aukštesniąją, vidurinę, žemesniąją ir žemiausiąją, ir pagal 39 sluoksnius.
Ši mokslo studija tęsia surašymų informacijos analizei skirtų leidinių tradiciją. Studijos pagrindą sudaro 2021 metų gyventojų surašymo mikroduomenų analizė. Reikia atkreipti dėmesį, kad pastarasis surašymas buvo pirmasis Lietuvos istorijoje, kurio metu dauguma informacijos gauta ne apklausiant gyventojus, bet sukaupiant informaciją iš administracinių registrų bei valstybės informacinių sistemų ir juos integruojant į surašymo duomenų bazę.
Socialinių sluoksnių pasiskirstymas ir kaita
Paaiškėjo, kad daugiau nei pusė apklaustųjų prisiskiria vidurinei klasei, kuri svarbi užtikrinant visuomenės stabilumą ir jos raidos perspektyvą. Didžiausią Lietuvos visuomenės dalį sudaro tarpinis sluoksnis. Į jį 2000 m. pateko apie pusė (48 proc.) visų gyventojų. Aukštutinis sluoksnis apima beveik dešimtadalį gyventojų (9 proc.). Kiti gyventojai daugmaž tolygiai pasiskirsto tarp žemutinio ir vidurinio socialinių sluoksnių (atitinkamai - 22 proc. ir 21 proc.).
Taip pat skaitykite: kaip suprantama socialinė struktūra Lietuvoje
Per paskutinius dvejus metus Lietuvoje pastebima neigiama socialinės stratifikacijos tendencija: gerokai padidėjo gyventojų, patenkančių į žemutinį sluoksnį. Kitų trijų sluoksnių dalys bendrame gyventojų skaičiuje sumažėjo, pastebimiau - vidurinio sluoksnio. Tokių pokyčių kontekste svarbu matyti ir teritorinę dimensiją: Lietuvos teritorinis vystymasis pasižymi išskirtinėmis poliarizacijos tendencijomis. Šalies gyventojai, atsižvelgiant į jų gyvenamąją vietą, turi skirtingas galimybes dirbti, uždirbti, gauti komercines ir viešąsias paslaugas bei siekti savo gyvenimo tikslų. Formuojasi gyventojų grupių teritorinė nelygybė.
Vidurinės klasės samprata ir formavimasis Lietuvoje
Ką mes turėtume laikyti vidurine klase? Kaip ji Lietuvoje formavosi ir kas ją šiandien „skandina“? Vidurinei klasei žmonės dažnai priskiriami pagal ekonominį pajamų ir išlaidų matą. Dažnai vidurine klase vadinamas visuomenės sluoksnis, kurio pajamos daugiau ar mažiau prilygsta vidutinėms šalies pajamoms. Tačiau ši apibrėžtis nėra tiksli.
Kai kurie sociologai mano, kad apibrėždami vidurinę klasę turėtume vadovautis ne tiek ekonominiu matu, kiek kitais veiksniais, tarp jų ir žmogaus prisiskyrimo kuriai nors klasei kriterijumi. Žmonių, priskiriančių save vidurinei klasei, gerokai daugiau, nei šiai klasei priskirtų ekonomistai. Knygos autoriai atmeta vienašalį ekonomistų požiūrį į socialinę struktūrą, pagal kurį visuomenė sluoksniuojama tik atsižvelgiant į ekonominius rodiklius. „Mes siūlome iš esmės kitą stratifikacijos koncepciją, kai ne mokslininkai sluoksniuoja visuomenę, o patys individai priskiria save vienai ar kitai socialinei pozicijai: klasei ar sluoksniui“, - rašoma įvade.
Remdamiesi šia tradicija, tyrėjai atkreipia dėmesį, kad vidurinės klasės pozicija yra labiau iškovota nei paveldėta, tad tai veiklių žmonių klasė. Kuo gausesnė vidurinė klasė, tuo visuomenės potencialas didesnis ir ji yra stabilesnė. Poliarizuota visuomenė nestabili dėl neišvengiamo socialinės nelygybės skatinamo socialinio konflikto.
Vidurinės klasės sektoriai
- Senoji vidurinė klasė: smulkiojo verslo savininkai gamybos, prekybos, aptarnavimo ir žemės ūkio srityse, jos dydis ir reikšmė visuomenėje nuolat mažėja.
- Aukštesnioji vidurinė klasė: daugiausia vadovaujantys darbuotojai ir profesionalai.
- Žemesnioji vidurinė klasė: personalo darbuotojai, prekybos agentai, mokytojai, seselės ir pan.
„Kuo daugiau yra aukštesniosios vidurinės klasės atstovų, tuo didesnis visuomenės socialinis potencialas“, - tvirtina autoriai. Anot jų, aukštas žmogaus išsilavinimo lygis ir didelis aktyvumas gali kompensuoti menkesnį uždarbį.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Ekonominiai veiksniai ir pajamų diferenciacija
Lietuvoje besiformuojanti visuomenės socialinė struktūra kol kas labiau panašesnė į Rusijos, negu į Vakarų šalių visuomenių struktūras. Kraštutinių socialinių sluoksnių disponuojamos pajamos skiriasi 5,7 karto, o piniginės disponuojamos pajamos - net 7,1 karto. Lietuvių gyventojai pasisako už daug saikingesnę pajamų diferenciaciją. Lietuvos atsilikimą ir vidurinio sluoksnio ekonominės bazės silpnumą rodo ne tik šie rodikliai, bet ir pajamų paskirstymo netolygumą atspindintis Gini indeksas - vertinant pagal šį indeksą, padėtis Lietuvoje prastesnė nei kitose ES valstybėse.
Atgavus nepriklausomybę, Lietuvoje vyko precedento neturintis turto perskirstymas. Apsukresni asmenys ir funkcionieriai, pigiai supirkę investicinius čekius, įgijo daug turto ir tapo „naujaisiais lietuviais“. Staiga pasuktas ekonominės santvarkos vairas nubloškė Lietuvą į „laukinius Vakarus“: Lietuvos ekonomikos kilimo laikotarpiu didelis nedarbo lygis ir santykinai aukštas darbo santykių apmokestinimas neskatino didinti atlyginimų privačiajame sektoriuje, tad samdomųjų darbuotojų pajamos taip pat neprisidėjo prie vidurinės klasės kūrimosi.
Lietuvos verslas specializavosi produktų gamybos, kuriai reikia „pigios darbo jėgos“, srityje, o valstybinis sektorius, įsipareigojęs teikti viešąsias paslaugas, nesugebėjo deramai to daryti dėl prasto mokesčių surinkimo. Žemas verslumo lygis taip pat atliko svarbų vaidmenį kaip vidurinės klasės formavimosi kliuvinys.
Darbo santykiai, mokesčių politika ir socialinės išlaidos
Kaip teigia Finansų ministerija, pastaraisiais metais buvo siekiama mažinti gyventojams tenkančią pajamų mokesčio naštą. „Esminiai skirtumai buvo panaikinti dar 2008 m. gruodį priėmus tam tikras mokesčių įstatymų pataisas. Šiuo metu ir gyventojų, ir įmonių pajamos apmokestinamos taikant 15 proc. pagrindinį pajamų mokesčio ir pelno mokesčio tarifą“, - teigė ministerijos atstovai. Jų žodžiais, vertinant kapitalui tenkančius mokesčius, reikia įvertinti ir tai, kad apmokestinimas taikomas ir įmonių, ir akcininko lygmenimis.
Su darbo santykiais susijusioms pajamoms taikomas pagrindinis neapmokestinamas pajamų dydis (NPD): mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams taikomas didesnis NPD. NPD negali būti vienareikšmiškai laikomas vidurinio sluoksnio sąlygas gerinančia priemone, nes didėjantis NPD yra labiau žemesnio sluoksnio rėmimo būdas. Darbo jėgos didesnį apmokestinimą, palyginti su kapitalo apmokestinimu, daugiausia lemia valstybinio socialinio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Be to, daugybė vidurinės klasės atstovų, nešančių santykinai didžiausią mokesčių naštą, metų metus nesinaudoja nei socialinėmis išmokomis, nei sveikatos priežiūros paslaugomis. Juolab kad didelę dalį gydymo kainos susirgus vis tiek tenka mokėti papildomai.
Demografiniai iššūkiai ir teritorinė nelygybė
Jau keletą dešimtmečių vykstanti depopuliacija ir spartus visuomenės senėjimas yra vieni didžiausių iššūkių Lietuvos valstybės socialinei ir ekonominei raidai. Neigiama demografinių procesų raida lemia gyventojų skaičiaus mažėjimą bei amžiaus struktūros kaitą, o tai reiškia, kad mažėja darbingo amžiaus žmonių skaičius.
Teritorinė nelygybė tampa akivaizdi: labai netolygiai vystosi Vilniaus, Kauno, Klaipėdos regionai ir, pvz., Skuodas ar Biržai. Tas teritorijos išlyginimas ar tolygus vystymasis susijęs su gyventojų pritraukimu, jų išlaikymu, mokyklomis ir kitomis paslaugomis. Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdžiai svarsto, kaip išlaikyti mokyklas kaimuose ir regionuose, nes mokykla yra to regiono kultūros švyturys.
Žmogiškasis kapitalas, socialinė integracija ir mokslinių tyrimų vaidmuo
Žmogiškojo kapitalo trūkumas lemia tai, kad vienos šalys yra socialine ir ekonomine prasme pažangesnės už kitas. Šalių, kuriose geriau panaudojamas ir vertinamas žmogiškasis kapitalas, socialinė raida yra tolygesnė. Ši sąveika bus nagrinėjama šalies intelektinio, socialinio ir žmogiškojo kapitalo kaitos ir jų perskirstymo kontekste.
Siekiant matuoti žmogiškuosius išteklius socialinėse erdvėse ir regionuose, operacionalizuojamos pagrindinės sąvokos. Kiekybinių bei kokybinių tyrimų (2014-2015) būdu buvo išryškintas esamas Lietuvos visuomenės susisluoksniavimas. Numatoma nuolat teikti tyrimų analitinę medžiagą migracijos, socialinės apsaugos, užimtumo, švietimo ir kitai politikai formuoti ir tobulinti.
Nuo XXI a. pradžios nuolat auga socialinių mokslų vaidmuo. Būtina plėsti socialinių tyrimų lauką ir įvairovę, didinti socialinių sričių, ypač mokslininkų ir praktikų tarpusavio ryšius. Tokiu būdu parengta medžiaga labiau pasiekia visuomenę ir politikus, o moksliniai rezultatai gali būti naudojami valstybės valdymo praktikoje.
Socialinė apsauga, principai ir politikos kryptys
Socialinė apsauga yra socialinės politikos sritis, kurios pagrindinis prioritetas yra gerinti žmonių gyvenimo kokybę, saugoti juos nuo patekimo į socialinės rizikos grupes bei padėti jiems ten patekus. Lietuvos socialinė politika susideda iš dviejų dalių: privalomas valstybinis socialinis draudimas ir socialinė parama.
Valstybės socialinė politika - tai piniginių išmokų ir paslaugų paskirstymas atsižvelgiant į gaunamų pajamų dydį ar jų praradimą arba nemokamą socialinių paslaugų teikimą nepakankamai aprūpintiems piliečiams. Socialinės apsaugos principai apima nuopelnų principą, kategorinį principą ir stokos, arba skurdo, principą.
Socialinė politika apima tokias sritis kaip švietimas, užimtumo didinimas ir nedarbo mažinimas. Darbo politika apima platesnį problemų ratą negu užimtumo politika. Efektyvi socialinė politika šiandien yra vienas svarbiausių nacionalinio saugumo ramsčių. Socialinė politika lemia, ar žmonės valstybėje jaučiasi saugūs, girdimi ir matomi.
Vaiko gerovės ir būsto politikos uždaviniai
Vaiko gerovės valstybės politikos strategija siekiama sukurti prielaidas visų Lietuvos Respublikoje gyvenančių vaikų gerovei, numatant valstybės ilgalaikes vaiko gerovės strategines priemones ir lėšas jų įgyvendinimui. Aktualios problemos yra: sąlygų vaiko intelektualiniam ir fiziniam vystymuisi sudarymas, beglobių vaikų priežiūra, apsauga nuo išnaudojimo ir parama vaikams, pozityvaus vaikų laisvalaikio plėtojimas.
Nevyriausybinių organizacijų įsteigti vaikų dienos centrai suteikia galimybę socialinės rizikos vaikus įtraukti į naudingą, prasmingą veiklą, padeda jiems keisti vertybines orientacijas, plėsti akiratį, adaptuotis visuomenėje. Rengiama programa prieš vaikų prievartą, kurios paskirtis - numatyti kompleksinius ir koordinuotus veiksmus bei priemones prevencijai, intervencijai ir postvencijai.
Būsto politika yra svarbi socialinės apsaugos sritis: būsto įsigijimas tampa didžiuliu iššūkiu - kainos dažnai didesnės nei kitose šalyse. Pranešimų konferencijose akcentuojama, kad būsto politika turi būti integruota į socialinės politikos priemones.
Regioninės politikos ir teritorinės sanglaudos poreikis
Atskleidus probleminius regionus Lietuvoje, pateikiami siūlymai veiksmingai regioninei bei socialinės sanglaudos politikai formuoti. Gauti tyrimų rezultatai galėtų būti panaudoti tobulinant Lietuvos švietimo ir migracijos politiką, rengiant teisės aktus, formuojant institucinę struktūrą. Rengiami straipsniai apie socialinės stratifikacijos, socialinių erdvių ir žmogiškųjų išteklių prielaidų koncepcijas, jų sąsajas su viešąja politika ES ir Lietuvoje.
Tarpdisciplininis požiūris ir tarptautinis bendradarbiavimas
Nagrinėjant socialinius pokyčius, lemiančius socialinių identitetų kaitos procesus, tyrimuose naudojama tarpdalykinė prieiga: socialinė filosofija, socialinė istorija ir socialinė antropologija, dominuojant sociologijai. Ypatingai glaudūs ryšiai palaikomi su kaimyninių šalių mokslo institucijomis, kadangi panaši istorinė patirtis ir geografinė erdvė sąlygoja esminių problemų panašumus.
Bendradarbiavimas vyksta organizuojant bendrus renginius (Baltijos sociologų skaitymai, Baltijos šalių geografų kongresas) ir įgyvendinant tarptautinius projektus. Tokia tarptautinė perspektyva leidžia palyginti socialinės struktūros kaitą ir formuluoti geresnes politikos rekomendacijas.
Politinis dalyvavimas, pilietinė visuomenė ir žiniasklaida
Informacinių technologijų įtaka politiniam dalyvavimui, interneto skverbties ir rinkėjų aktyvumo tendencijos rodo pokyčius politinio dalyvavimo modeliuose. Politinė kultūra, partinė tapatybė ir organizuotų interesų įtaka viešajai politikai formuoja visuomenės socialinę dinamiką. Spaudos vaidmuo kuriant pilietinę visuomenę bei viešosios erdvės deformavimo iššūkiai informacijos kovų lauke yra reikšmingi elementai, lemiantys visuomenės integracijos ir polarizacijos procesus.
2023-11-15 Konferencija „Politinis moterų dalyvavimas pažangai: nuo analizės iki veiksmo“
Programos ir gairės ateičiai
Programa atspindi Lietuvos darnios plėtros poreikius. Programoje nagrinėjamas ekonominis, socialinis, kultūrinis ir žmogiškasis kapitalas. Plėtojama socialinės stratifikacijos bei Lietuvos žmogiškojo potencialo praradimo kontekstas. Planuojama nuolatinė kaitos procesų stebėsena, diskusijų skatinimas apie sumanią visuomenę bei praktinių rekomendacijų rengimas švietimo, migracijos, užimtumo ir socialinės apsaugos politikoms tobulinti.
Įgyvendinant numatytus tikslus ir uždavinius naudojant jau sukauptą socialinę informaciją ir atliekant teorinius analitinius tyrimus, bus vykdoma nuolatinė kaitos procesų tyrinėjamose srityse stebėsena, plėtojama diskusija apie sumanią visuomenę. Nagrinėjant socialinius pokyčius bus siekiama atskleisti socialinės integracijos prielaidas ir parengti siūlymus regioninei bei socialinės sanglaudos politikai.
Trumpa lentelė: socialinių sluoksnių dalis (istoriniai apytiksliai duomenys)
| Socialinis sluoksnis | Apytikslė dalis (%) |
|---|---|
| Aukštutinis sluoksnis | 9 |
| Vidurinis sluoksnis | 21-48 (priklausomai nuo metodo) |
| Žemutinis sluoksnis | 22 |
| Žemiausias sluoksnis | (likusi dalis) |
Ši socialinės struktūros analizė pabrėžia, kad socialinė politika turi užtikrinti stabilumą, tvarumą ir plėtrą, reaguodama į naujai kylančius visuomenės raidos iššūkius. Tokioms užduotims įgyvendinti būtini kokybiški moksliniai tyrimai, tarpdisciplininis bendradarbiavimas ir regioninė bei tarptautinė perspektyva.