Politinė laisvė samprata išsiskleidžia bendruomenės gyvenimo srityje, tačiau, skirtingai nuo kitų socialinės laisvės sampratų, ji grindžiama ne individo priešpriešinimu bendruomenei, o pamatine prielaida, kad bendruomenė sudaro individo substanciją, todėl individas negali būti laisvas nuo bendruomeninės substancijos. Negana to, politinė savimonė paremta nors ir siaura, bet teisinga intuicija, kad bendruomenė yra pati svarbiausia individo laisvės sąlyga. Saugodama kad ir santykinę individo neliečiamybę, taigi ir jos transcendiškumą kitų individų atžvilgiu, kartu bendruomenė saugo visų individų laisvę, apribodama pavienio individo savivalę ir jo natūralios jėgos siekį plėstis iki begalybės, paneigiant kitų individų egzistaviją. Politinė laisvė neatskiriama nuo įstatymo, kuris yra ne kas kita, kaip individo substancionalumo išraiška ir jo transcendentiškumo kitų individų atžvilgiu įtvirtinimas.
Intelekto ir politinės valdžios santykyje atsiskleidžia laisvės kaip atvirumo Kitam pradmenys. Laisvė suvokiama kaip savivalės priešingybė - kaip antisavivalė. Politinės laisvės prielaida yra pozityvi individo auto-nomija, individo paklusnumas vidiniam įstatymui, kuris yra nepriverstinis individo įsistatymas į tam tikras ribas arba jo metafizinis įsibuvimas į savąjį baigtinumą. Tačiau, politinė laisvė kyla iš metafizinės laisvės, pastarąją pastebimai susiaurindama, ir kaip tik todėl negali būti laikoma autentiškos laisvės ekvivalentu.
Laisvės problemos istorijoje
1. Laisvės problemos sprendimas turi ilgą ir sudėtingą istoriją. Jau nuo antikos laikų ją gvildeno daugelis filosofų. Bene pirmasis laisvės teorinį turinį mėgino aptarti Sokratas. Valios laisvės ir atsakomybės problemą formulavo Aristotelis, vėliau ją sprendė Epikūras, Augustinas. Laisvės sąvoka plačiai vartojama tiek literatūroje, tiek kasdienėje kalboje.
2. Kristaus mokyme nurodoma po sprendimo esanti laisvė. Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 31-32). Laisvė nuolat reiškia atvirumą kitojo buvimuotojui.
3. Laisvės samprata apima negatyviąją laisvę (nebūti priverstamam) ir pozityviąją laisvę (galimybę veikti tiksliai vykdant vertybes). Retoriniu požiūriu negatyvioji laisvė gali būti suvokiama kaip apie-nepriklausomumas, o pozityvioji - kaip veikimo tikslų įgyvendinimas. Kaip teigia A. Poškus, pozityvioji laisvė turi būti nepriverstinumą (vidinį ir išorinį) ir vertybes.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
4. Vidinė laisvė (animus sui compos) ir jos valdymas (imperium in se ipsum) laikomi kertiniais asmens asmenybės bruožais; išorinė laisvė turi viršenybę tik todėl, kad ji papildoma atsakomybe. Laisvė iš esmės yra visuomeninės kilmės ir priklauso nuo kitų asmenų egzistencijos.
5. Laisvė kaip socialinė reiškiama tuo, kad jos rezultatai matomi konkrečiai individo kasdienybėje ir valstybės gyvenime. Straipsnyje kalbama apie tai, kaip atsakomybė suteikia socialinei laisvei kryptį, leidžiančią ją suvaldyti istorijos ir kultūrinės atminties pokyčiai.
6. Masinis principas ir jo įtakos žmonių elgsenai šiandien atskleidžia, kaip kolektyvinis instinktas veikia individualumą. Ortega įspėja, kad choras gali užgauti asmenį ir įtraukti jį į masinį visuomenės aktyvumą, kuriame individuotas identitetas nyksta. Tačiau ši nuovoka skatina kelti klausimus, kaip išlaikyti žmogų kaip asmenį, kai visuomenė vis labiau linksta į masinį principą.
Religinės laisvės ir jos pamatiniai akcentai
Religijos laisvė laikoma pamatine žmogaus teise. Įvairūs kraštutinumai gali paskatinti prielaidas, kad religinių įsitikinimų tikėjimas neturi prieštarauti viešajai tvarkai arba kad tikėjimo laisvė gali būti ribojama. Tačiau tikroji religijos laisvė remiasi vidiniu pasirinkimu ir sąmoningumu, o prievartos taikymas šioje srityje pažeidžia žmogaus orumą ir pamatinę atsakomybę už savo gyvenimą.
Garsiai cituojama idėja iš Vakarų Europos literatūros rodo, kad religijos laisvę reikia suprasti kaip pamatinę teisę, kuriai įtaką daro asmens vidinis suinteresuotumas ir atsakomybė už savo tikėjimą. Krikščioniškosios tradicijos kontekste laisvės samprata neatskiriama nuo atsakomybės ir sąžinės nepriklausomybės.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Religinės laisvės rizikos ir iššūkiai šiuolaikybėje
Žmogus pats turi pasirinkti, kuo jis nori tikėti. Religinis apsisprendimas yra pamatinis žmogaus apsisprendimas, kuris turi esminę įtaką žmogaus santykiui su pasauliu ir su kitais. Prievartos taikymas šioje srityje gali būti įtemptas santykis su viešuoju intereresu, todėl būtina atsižvelgti į dviejų kraštutinumų įtaką: vienas - laisvę traktuoja kaip susitarimo dalyką, kurį gali nuginčyti viešasis interesas; kitas - formalų tikėjimo laisvės supratimą, ignoruojant vidinės laisvės erozijos galimybę. religinė laisvė - sudėtinga ir daugialypė problema, kurios esmė slypi sąmoningame žmogaus apsisprendime.
Atsakomybės ryšys su socialine laisve
„Laisvė idėja“ reikalauja atsakomybės kaip pagrindinio socialinės laisvės pagrindo. Kaip teigia analitikai, atsakomybė išveda individą iš solus ipso būklės ir suteikia socialinei laisvei konkrečią kryptį, priklausančią nuo istorijos ir kultūrinės atminties pokyčių. Straipsnyje analizuojamos Nerijos Putinaitės, Vytauto Rubavičiaus ir Algirdo Degutis samprotavimai, iliustruojantys šiuolaikinės socialinės laisvės suvokimo poslinkius.
Laisvės suderinimas su atsakomybe reikalauja socialinių norų ir kultūrinių įpročių, kurie leidžia laisvei nevirsti savivalę. Kaip teigia tyrimai, socialinė laisvė iš esmės priklauso nuo individo ryšio su visuomene - tai ne tik asmeninis pasirinkimas, bet ir kolektyvinis atsakomybės prisiėmimas už bendruomeninę gerovę.
Empirinės įžvalgos ir išvados
Šiame darbe pabrėžiama, kad masės dominavimas ir kolektyvinių normų įsitvirtinimas keičia tiek politinę, tiek socialinę laisvę. Nelsonas Arensas pabrėžia, kad modernusis žmogus dažnai yra lyg Hamletas, kuris turi pasirinkti tarp įvairių gyvenimo formų, o masės gali skatinti nutolimą nuo asmeninės sąžinės. Modernusis gyvenimas kartais praranda individualų jautrumą, todėl reikia apmąstyti, kaip išsaugoti kūrybinę žmogaus prigimtį ir savimi plėtoti atsakomybę.
Apibendrinant galima teigti, kad socialinė laisvė nėra autonomiškai pasiekiama, jai būtina kultūrinė atmintis, atsakomybė ir politinis įstatymas, užtikrinantys, jog laisvė nevirs savivalė ar totaliniu triumfu prieš kitus. Laisvė, kuri grindžiama bendruomenine substancija, reiškia atsakomybės įtrauktį į visuomeninį gyvenimą ir dėmesį kitų egzistencijijai.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje