Telekomunikacijos ir informacinės technologijos iš pagrindų pakeitė komercinės veiklos pobūdį. Verslas, visai dar neseniai egzistavęs tradicinėje (popierinėje) aplinkoje, įgavęs kitas formas, persikėlė į naujas skaitmenines erdves. Ši veiklos sfera praplėtė tradicinę komerciją iki elektroninės, kur visi finansiniai, atsiskaitymo ar kiti santykiai yra palaikomi moderniomis ryšio priemonėmis.
Stebėtina, kaip inovacijų banga finansinėms įstaigoms padėjo realizuoti daugelį idėjų. Gal todėl mokėjimo mechanizmai, kuriuos vartotojai prieš 100 metų naudojo prekėms ir paslaugoms pirkimui, pastarąjį penkiasdešimtmetį pasikeitė kardinaliai. Šiandien jau nebereikia eiti į banką, užtenka mobilaus telefono.
Atsiranda poreikis ir net būtinybė suformuoti pakankamą teisinę bazę, kuri reglamentuotų naujų mokėjimo priemonių prigimtį, įtvirtintų šias priemones naudotojų ir leidėjų teisinius santykius, šalių tarpusavio įsipareigojimus, civilinės atsakomybės principus ir kt. Nepaisant to, kad mokėjimo kortelės tapo savaime suprantamu reiškiniu, vis dėlto šios elektroninės mokėjimo priemonės reglamentavimas nėra pakankamas.
Nėra teisinio tikrumo ir dėl kitų mokėjimo priemonių. Dėl šios priežasties būtina analizuoti mokėjimo kortelių ir kitų mokėjimo priemonių teisinį reglamentavimą Lietuvos bei Europos Sąjungos teisės kontekste. Taip pat aktualu nustatyti galimas reglamentavimo spragas, jų atsiradimo priežastis bei pasikėsinti į problemų sprendimo būdus.
Iki šiol mokėjimo kortelės, kaip elektroninės mokėjimo priemonės, nagrinėjimas buvo pakankamai ribotas. Šiais klausimais Lietuvoje yra nagrinėjęs prof. habil. dr. V. Vasiliauskas knygoje Piniginiai atsiskaitymai: teorija ir praktika . Autorius minėtoje knygoje apžvelgia mokėjimo kortelių istorinį aspektą, pateikia sąvokas bei tam tikras banko kortelių rūšis, neįsiplėsdamas atskleisti kortelių rinkos dalyvius ir jų įsipareigojimus. Ši pateikta analizė neadekvati šiandienos realijoms. Pvz., nėra apibūdinamos virtualios kortelės, kurios taip pat yra banko.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Kitu aspektu į mokėjimo kortelių temą pažvelgė dr. J. Šatas. Jis knygoje Tarptautiniai atsiskaitymai. Teisiniai pagrindai ir praktika , be teorinės mokėjimo kortelių temos dalies, analizuoja praktinę jos pusę, t.y. pateikia kortelės turėtojo ir išleidėjo įsipareigojimus, numatytus AB banko Snoras naudojimosi mokėjimo kortele sutartyje. Šios šios sutarties, paskirstymo principai ir pan. Tuo tarpu kiti autoriai mokėjimo korteles aptaria tam tikros srities kontekste, pvz., M. Civilka, nagrinėdamas elektroninius atsiskaitymus, o dr. K. Levišauskaitė ir J. Šileikaitė analizuodamos elektroninės bankininkystės plėtros tendencijas ir problemas.
Mokėjimo kortelių temą įvairiais aspektai nagrinėja ir užsienio autoriai. Pvz., R. Lastra analizuoja mokėjimo kortelės sukčiavimo riziką, jos įtaką konkurencijai, nustato tam tikras sąlygas bei pateikia tam tikrus sprendimo būdus, kaip išvengti vartotojų teisių pažeidimų, o T. J. Jei kalbėsime apie kitas elektronines mokėjimo priemones literatūros šaltinius, pastebėtina, kad internetinės, mobiliosios bei telefoninės bankininkystės tema yra pasisakę šie autoriai: V. Skendžius, V. Sūdžius bei K. Levišauskaitė, J. Šileikaitė. Šios minėtos priemonės nagrinėjamos kaip elektroninės bankininkystės formos.
Šiuo klausimu informacijos galime gauti L. Sūdžiaus publikacijoje. Šiai elektroninius pinigus ir jų įtaką pinigų politikai yra nagrinėjęs V. Vasiliauskas (pateikiama sąvoka, emitavimo modeliai, nagrinėjamas teisinis reguliavimas Europos Sąjungoje ir Lietuvoje). Užsienio literatūroje informacijos gausa labiau pasižymi elektroninių pinigų bei mobiliosios bankininkystės tema. Pvz., F. Capie, Y. Gormez, A. Nešokić ir tai, kad mokėjimo kortelės tema ne nauja teisės srityje, turėtume pastebėti, kad nėra visiškai iki galo atskleista.
Minėtuose literatūros šaltiniuose nepilnai atskleidžiama mokėjimo kortelės koncepcija, t.y. neanalizuojama pati kortelės sąvoka, jos genezė, nėra nagrinėjami klasifikacijos pagrindai. Šio su Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktais. Tuo labiau neaptikome ir išsamios kortelės turėtojo bei išleidėjo santykių analizės, jų praktinio nagrinėjimo. Kitos elektroninės mokėjimo priemonės tema (išskyrus elektroninius pinigus), galima teigti, Lietuvoje yra visiškai netyrinėta, kadangi mobiliosios, internetinės ar telefoninės bankininkystės tema nepavyko rasti nė vieno mokslinio darbo.
Iškeltiems tyrimo uždaviniams įgyvendinti tyrimo metu kompleksiškai buvo panaudoti įvairūs tyrimo metodai.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
- Šiuos mokėjimo kortelių ir kitų elektroninių mokėjimo priemonių išleidimo bei atsiskaitymo jomis teisinio reglamentavimo ypatumus, bei juos tarpusavyje palyginti.
- Sisteminės analizės metodas padėjo analizuoti elektronines mokėjimo priemones sampratą, klasifikavimą, išleidimo bei atsiskaitymų klausimus tiek informatikos, tiek ekonomikos, tiek teisės mokslų kontekste.
Magistro darbą sudaro trys dalys ir išvados. Kiekviena dalis suskirstyta į skyrius pagal nagrinėjamų klausimų pobūdį. Pirmojoje dalyje aptariame elektronines mokėjimo priemones sampratą ir rūšis (svarstoma mokėjimo ir atsiskaitymo atskyrimo problema, įvardinama mokėjimo priemonės, taipogi elektroninės mokėjimo priemonės sąvokos ir kt.). Šiuos kortelių tipus. Penktajame skyriuje ypatingą dėmesį skiriame mokėjimo kortelės turėtojs bei išleidėjs, kaip operacijs su mokėjimo kortelėmis dalyvis, tarpusavio santykis analizei ir kt.
Šiuo aptartos literatūros rašant šį darbą, kaip metodinė medžiaga buvo nagrinėjama ir kita nurodyta sąraše literatūra, tiek lietuvių, tiek užsienio kalbomis.
Elektroninių Mokėjimo Priemonių Samprata
Norėdami išsamiai atskleisti elektronines mokėjimo priemones sampratą, visų pirma privalome išanalizuoti mokėjimo ir atsiskaitymo sąvokas. Ši analizė yra svarbi, kadangi literatūroje šios sąvokos tapatinamos. Šiuo, kaip teigia M. Civilka, nereikia pamiršti skirtingos jų apimties. Šiąja prasme papildo mokėjimą, kadangi mokėjimas tėra vienas iš atsiskaitymo būdų.
Siekdami išsamaus šių sąvokų pažinimo, visų pirma bandysime pasinaudoti lingvistine analize. Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne žodis mokėti aiškinamas kaip pinigų davimas už gaunamą daiktą, atliktą darbą ir pan., o žodžio atsiskaityti sąvoka apibrėžiama kaip sąskaitų suvedimas, atsilyginimas, atsimokėjimas . Preziumuojame, kad lingvistiniu požiūriu mokėjimo sąvoka reiškia tam tikrą procesą, o atsiskaitymo baigtinį veiksmą. Tiesa, žodžio mokėti sinonimas sumokėti , taipogi yra baigtinis veiksmas. Tokiu būdu sumokėti atitiktų atsiskaityti reikšmę, kadangi sumokėdami už prekes, paslaugas mes visiškai įvykdome savo prievolę.
Vadinasi, galime daryti išvadą, kad bendrinėje kalboje mokėjimo ir atsiskaitymo sąvokos skiriasi tiek turiniu, tiek ir apimtimi. Nors pvz., J. Šatas teigia, kad išvestinės <...> sąvokos mokėjimai , atsiskaitymai finansine ir teisine prasme iš esmės nesiskiria. Šios sąvokos, ar visgi jos skiriasi? Teisės doktrinoje atsiskaitymas (angl. Settlement) apibrėžiamas kaip grynaisiais pinigų sumokėjimas ar lėšų pervedimas per banką, kuriuo įvykdomas vieno asmens (mokėtojo) piniginis įsipareigojimas kitam asmeniui (gavėjui) už pateiktas prekes, atliktus darbus, suteiktas paslaugas ar, kaip tam tikro pažado, ar sutarties įvykdymas, prievolinis santykis kulminacija, uždarymas, pabaiga.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Todėl galime drąsiai teigti, kad atsiskaitymo sąvokoje yra akcentuojamas pats prievolės ar įsipareigojims visiškas ir galutinis įvykdymas. Tuo tarpu mokėjimu (angl. Payment) teisiškai galima apibrėžti kaip pareigos, pažado ar piniginio įsipareigojimo vykdymą ar skolos mokėjimą, arba tiesiog jis bendrai gali būti suprantamas kaip mokėtojo piniginės pretenzijos pervedimas tai šaliai, kuri yra priimtina gavėjui. Vadinasi, galime teigti, kad ši sąvoka reiškia tam tikrą procesą. Šį teiginį pagrindžia ir teisės aktai, pvz., Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymas (toliau LR Mokėjimų įstatymas), kuriame mokėjimo sąvoka apibrėžiama kaip mokėtojo lėšų pervedimas gavėjui tiesiogiai grynaisiais pinigais arba negrynaisiais pinigų pervedimas per pasirinktas kredito įstaigas.
Šiuo ne kiekvienas mokėjimas yra atsiskaitymas. Pastarsjs sąvokos skirtumus taip pat atskleidžia ir skolos ar įsipareigojimo elementas. Tai reiškia, kad atsiskaitymas suponuoja tam tikro įsipareigojimo ar skolos buvimą, kai tuo tarpu skola ar įsipareigojimas nėra mokėjimo sąvokos būtinasis elementas. Mokėjimo ir atsiskaitymo sąvokų analizė padėjo suvokti šių terminų skirtumus.
Šiuo pateikiant elektroninių mokėjimo priemonių sampratą, taip pat svarbu išsiaškinti ir elektroninio mokėjimo sąvoką bei šio mokėjimo vietą atsiskaitymų sistemoje. Atsiskaitymams grynaisiais pinigais, kaip vienai iš atsiskaitymo formų, yra būdinga tai, kad piniginė prievolė yra vykdoma tiesiogiai sumokant kitai prievolės šaliai grynaisiais pinigais. Šios sąskaitose, valdymu. Būtent grynsjs ir negrynsjs atsiskaityms formų kontekste ir yra išskiriami elektroniniai atsiskaitymai (mokėjimai), kurie, kaip teigia L. Sūdžius, yra laikomi atsiskaityms negrynaisiais pinigais instituto subinstitutu ir suprantami kaip elektroninis lėšų (angl. Electronic means of payment) pervedimas iš mokėtojo gavėjui, panaudojant elektronines mokėjimo priemones.
Vadinasi, pažangios komunikacijs technologijos paruošė palankią terpę atsirasti taip vadinamiems elektronizuotiems, t.y. pagrįstiems elektroninėmis sistemomis, mokėjimams. Šis mokėjimų atsiradimas, manytume, užtikrino efektyvesnį operacijs atlikimą bei lėšų ir laiko taupymą, pvz., asmuo internetinės bankininkystės pagalba gali pakankamai patogiai ir greitai apmokėti sąskaitas, pirkti valiutą ir pan. Šios mokėjimo priemonės , kaip tokios, sąvoką. Plačiausia prasme mokėjimo priemonė (angl. Payment instrument) gali būti apibūdinama kaip įrankis, kurio pagalba inicijuojami lėšų perdavimai.
Čekiai, netgi kredito ar debeto pervedimai (kadangi į apibrėžimo apimtį patenka ir procesai) ir kt. Šios elektroninės mokėjimo priemonės definiciją. Lietuvos teisės doktrinoje elektroninės mokėjimo priemonės tema nėra dažna. Pvz., Z. Šeponytė apibūdindama elektronines mokėjimo priemones, perkelia teisės aktuose pateikiamą elektroninės mokėjimo priemonės terminą (vadovaujasi LR Mokėjimų įstatymu). J. Šatas teigia, kad elektroninė mokėjimo priemonė tai bet kuri individuali mokėjimo priemonė, kuri suteikia jai turėtojams (naudotojams) galimybę atsiskaityti naudojantis elektronine įranga <...>.
Tuo tarpu M. Civilka naudoja ne elektroninės mokėjimo priemonės terminą, bet aptaria elektronines atsiskaitymo sistemas (angl. Electronic payment systems), kurios įgalina naudotojus atlikti mokėjimus on-line režime. Reikia pastebėti, kad elektroninis mokėjims sistemos ir elektroninis mokėjims schemos (angl. Electronic payment schemes) terminas literatūroje ir praktikoje naudojamas dažniau nei elektroninės mokėjimo priemonės sąvoka. Pažymėtina, kad užsienio literatūra, susijusi su elektroninėmis priemonėmis, gausesnė. Štai C. Coteanu, nagrinėdama vartotojų teises kibernetinėje erdvėje, ir elektronines mokėjimo priemones vadindama mokėjimo metodais, teigia, kad tai prieigos mokėjimo priemonės ir elektroniniai pinigai. Kitaip tariant, autorė pateikia sąvoką įvardindama mokėjimo priemonis rūšis. K. Soramäki ir B. Hanssens nurodo, kad elektroninė mokėjimo priemonė tai mokėjimo priemonė, kur formos yra pateikiamos elektroniniu būdu, o procesai, kurie skirti atlikti lėšų savininko pakeitimą, yra elektroniniai , pvz., tai galėtų būti tiesioginis kredito pervedimas.
Pirmosios šios sąvokos užuomazgos Europos Sąjungos (toliau darbe ES) teisės aktuose aptinkamos jau 1988 m. Šio 17 d. dėl santykių tarp kortelės turėtojo ir kortelės išleidėjo (toliau darbe Rekomendacija 88/590/EEB) Priedo 2 punkte. Šioje rekomendacijoje elektroninė mokėjimo priemonė siejama su mokėjimo įrenginiu (angl. kortelės skaitytuvu/ POS (angl. čekis deponavimą ir susijusias operacijas elektroniniuose įrenginiuose, tokiuose kaip grynsjs pinigs išdavimo automatai (angl. Cash dispensing machines) ir bankomatai/ ATM įrenginiai (angl. elektroninius mokėjimus, vykdomus be kortelės, tokius kaip telefoninė bankininkystė.
Akivaizdu, kad tokia elektroninės mokėjimo priemonės sąvoka, žiūrint dabartinis laiks žmogaus akimis, atrodo pasenusi ir neatitinkanti elektroninis mokėjimo priemonis gausos ir įvairovės. Galbūt dėl šios priežasties Europos Komisija (toliau darbe EK) 1997 m. liepos 30 d. Europos Komisijos 1997 m. liepos 30 d. Šio asmens (toliau Rekomendacija 97/489/EB) 2 straipsnio 1 punktas pateikia techniškai naujesnę elektroninės mokėjimo priemonės sąvoką. Šia elektroninė mokėjimo priemonė (angl. Tapati elektroninės mokėjimo priemonės samprata pateikiama ir 2001 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente Nr. 2560/2001 dėl tarptautinis mokėjimų eurais.
Šia, nors elektroninis mokėjimo priemonis tema nėra mokslinis diskusijs šalis, manytume, kad nkdienos vartotojas privalo suprasti elektroninis priemonis svarbą. Dėl šios priežasties būtinas vartotojs švietimas, kuris dar labiau paskatints elektroninis mokėjimo priemonis paklausą.
Verta atkreipti dėmesį į "Senukai" lojalumo programą, kuri suteikia galimybę turėti socialinę kortelę. Nors konkrečios sąlygos šiame tekste nenurodytos, lojalumo programos dažniausiai siūlo įvairias nuolaidas, specialius pasiūlymus ir kitus privalumus kortelės turėtojams.
Šiame tinkle dirba daugiau negu 350 0 įvairias pareigas atliekančių darbuotojų, o metinė apyvarta viršija 3 milijardus eurų.1998 metais „ Vilniaus prekyba “parduotuvių tinklas pakeičia pavadinimą kuris buvo priklausomas nuo parduotuvių dydžio t.y.„ Minima “, „ Media “, „ Maxima “. Parduotuvių tinklas sparčiai plečiasisi ir populerėja, šiai dienai Lietuvoje veikia daugiau negu 240 parduotuvių, o pats tinklas laikomas vienu iš socialiai atsakingiausių bendrovių ir ne veltui nes 2017 „Maximai LT “buvo įteiktas Nacionalinis atsakingo verslo apdovanojimas tai pat apdovanojimas už iniciatyvas ir sprendimus, skatinančius bendruomeniškumą.
2007 metais UAB„Vilniaus prekyba “įsteigia įmonę „ Euroaptheca “kuri kontroliuoja vaistinių tinklus Baltyjos šalyse ir Lenkijoje, Lietuvoje vaistinės pavadainimas-Euro vaistinė parduotuvių skaičius siekia beveik 300. Euro vaistinė vykdo lojalumo programa kurios metu klientams yra suteikiamos nuolaidų kortelės, be to yra ir atskiros kortelės senijormas. Šias korteles turintys klientai gauna asmeninius pasiūlymus, dovanų ir staigmenų, geriausias mėnesios akcijas, prie senijorų kortelės pridedama dar 30% nuolaida pirkiinių krepšeliui jeigu yra prekama daugiau negu 3 prekės.
Apibendrinus galima teigti, jog įmonėse, kuriose plėtojama ĮSA veikla yra siekiama ne tik asmeninio pasisekimo, įmonėse yra skiriamas labai didelis dėmesys juos supančiam pasauliui.. Įmonių socialinė atsakomybė ugdo įmones ne tik iš vidaus bet taip pat ir iš išorės, išsaugo geriausius darbuotojus, padidina konkurencingumą su kitomis įmonėmis, užtikrina didesnį kokybiškumą ir spartumą, sumažina išlaidas. Kolkas skatinimas lietuvoje nėra labai didelis tačiau su kiekvienais metai įsitraukiančių įmonių skaičius vis didėja.