Kol esame jauni, niekada rimtai nesusimąstome apie rūpesčius, kurie mūsų lauks senatvėje. O šis gyvenimo tarpsnis yra neišvengiamas, kiekvienas iš mūsų akis į akį turėsime susidurti su vargais, kurie mūsų laukia ateityje. Nerūpestingas jaunystės dienas pakeis rūpesčiai dėl sveikatos, gal net piniginiai klausimai ir kita. Senėjimas - tai procesas, kurio galutinis ir aukščiausias taškas yra biologinė mirtis, užbaigianti žmogaus egzistavimą, raidą. Žinoma, senatvės tarpsnis nėra vien ligos ir nepasisekimas, tai kur kas daugiau.
Nepaisant gana gausios pagyvenusių asmenų grupės, Lietuvoje šiandien jiems skiriama kukli pensininkų dalia - nesuvokiamai mažos pensijos, milžiniškos kainos, o dar visuomenės nuvertinimas, diskriminacija. Net ir visuomenės nariai, nepaisydami etinio elgesio normų, negerbia vyresnių žmonių ir nemaža dalis jų net netoleruoja.
Socialinė veikla iš prigimties yra etiška ir savo esme yra aukšto humanizmo ir visuomenės dorovės išraiška. Socialinio darbuotojo veikla viena iš tolerantiškiausių ir humaniškiausių profesijų. Dirbant su senyvo amžiaus žmonėmis, socialinis darbuotojas turi pasižymėti supratingumu, kantrybe. Labai svarbios ypatingos dvasinės savybės, kompetencijos ir pasiruošimo lygis.
Darbo objektas: socialinio darbuotojo veiklos su senyvo amžiaus žmonėmis etinis aspektas.
Darbo tikslas: Daugiau sužinoti ir šiame darbe pateikti socialinio darbuotojo veiklos etiką, socialinio darbo paslaugų organizavimo procesą, etines problemas ir dilemas socialiniame darbe.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Darbo metodika ir priemonės: darbas su moksliniais šaltiniais, literatūra. Informacijos rinkimas bei sisteminimas.
Temos aktualumas
Europos Komisijos duomenimis, gyventojų senėjimas yra vienas didžiausių Europos visuomenės socialinių ir ekonominių XXI amžiaus uždavinių. Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis (2013), pastaraisiais metais pastebima pagyvenusių amžiaus žmonių didėjimo tendencija. 2005 metais 65 metų ir daugiau amžiaus žmonių buvo 517037, 2009 metais - 536229, o 2012 metais jau 543303. 2013 m. skaičius vis vien išlieka nepalyginamai dideliu - 542198, gyvenimo trukmė taip pat didėja (Lietuvos Statistikos departamentas). Europos Komisija nurodo, kad iki 2025 m. smarkiai padaugės vyresnių kaip 80 metų žmonių.
Anot Bikmanienės (1998), senų žmonių globa neretai reikalauja specialistų (medikų, psichiatrų, psichologų ir pan.) pagalbos. Reikalinga institucinė priežiūra ar specialios paslaugos namuose. Šis pagyvenusių amžiaus žmonių globos namuose visoje Lietuvoje buvo 2568, kai 2010 metais šis darbuotojų skaičius buvo nežymiai daugiau - 2639 (Lietuvos statistikos departamentas, 2011). Žinoma, lieka didelė tikimybė, kad pagyvenusių amžiaus žmonės liks gyventi su savo artimaisiais ir jais bus tinkamai pasirūpinta. Šiuo žmogumi ir tinkamai tenkinti jo fizinius bei socialinius poreikius. Dėl šios priežasties didės socialinis darbuotojų darbo krūvis. Taip pat Europos Sąjunga siekia iki 2025 m. padidinti pensinį amžių 2 metais (Europos Komisija, 2007).
Šiuo atveju būtina kreipti dėmesį į senų žmonių ne tik fizinių, bet ir socialinių poreikių tenkinimą. Socialinių poreikių kokybiškas tenkinimas leidžia gerinti senų žmonių gyvenimo kokybę, ilginti gyvenimo trukmę. Todėl galima manyti, kad socialiniai darbuotojai pagyvenusių žmonių socialinių poreikių tenkinimo procese užima labai svarbų vaidmenį.
Temos ištirtumas
Socialinio darbo probleminius klausimus, dirbant su pagyvenusio amžiaus asmenimis analizavo tokie užsienio autoriai, kaip Havighurst (1963). Minėtas autorius analizavo pagyvenusio amžiaus žmonių socialinius ir psichologinius poreikius. Prie šios temos nagrinėjimo taip pat prisidėjo Katz (2005) analizavęs kultūrinį senėjimo procesą, taip pat pagyvenusio amžiaus žmonių gyvensenos ypatumus ir kt. Taip pat prie šios temos ištirtumo prisidėjo Dziechciaz et. al. (2012), analizuodamas Lenkijos pagyvenusio amžiaus asmens socialinius, sveikatingumo ir sveikatos poreikius.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Taip pat svarbu pažymėti, kad Lietuvoje socialinio darbo su pagyvenusiais žmonėmis klausimus nagrinėjo tokie autoriai kaip: Gučas (2002), analizavęs pagyvenusio amžiaus žmonių psichologijos ypatumus. P. Jucevičienė (1998), analizavusi pagyvenusio amžiaus žmonių mokymosi galimybes stiprinti pagyvenusio amžiaus žmonių gebėjimus bei dalyvavimą visuomenės gyvenime.
Mokslinė problema/probleminiai klausimai
Socialiniai darbuotojai savo darbo praktikoje dažnai susiduria su problema, kad pagyvenę žmonės retai gali visapusiškai savimi pasirūpinti, todėl jie yra apgyvendinami globos namuose, kuriuose tenkinami ne tik fiziniai, bet ir socialiniai šio asmens poreikiai. Tačiau socialiniai poreikiai išlieka tokie pat svarbūs, kaip ir bet kokio amžiaus žmonėms. Kyla klausimas, koks yra socialinis darbuotojo vaidmuo, tenkinant senų žmonių socialinius poreikius.
Pagyvenusio amžiaus žmonių didėjimas yra viena iš svarbesnių amžiaus problemų, kuri turi didelę įtaką šalies ekonomikai, socialinei politikai, sveikatos apsaugos sistemai (Kanopienė, Mikulionienė, 2006). Kadangi mus dominuoti mažoms, dviejų kartų šeimoms, suaugę vaikai ir pagyvenusio amžiaus tėvai dažniausiai gyvena atskirai. Šeimos politikos koncepcijoje (2008, Nr. 143) teigiama, kad ne visada vaikai gali pasirūpinti šiais tėvais ir tenkinti jų socialinius poreikius. Šių žmonių globa patikima stacionarioms senų žmonių globos įstaigoms, kuriose tenkinami žmogui reikalingi fiziniai ir socialiniai poreikiai.
Anot Naujanienės (2002), senam žmogui iškilusi būtinybė vėl kartu gyventi su jau suaugusiais vaikais paveikia vaikų - tėvų tarpusavio santykius. Kartais seni tėvai prieštarauja ar piktinasi dėl būtinybės tapti priklausomais nuo vaikų. Juos erzina, kad vaikai pradeda elgtis su jais kaip su vaikais, jie tampa pikti ir nepatenkinti. Vaikams prisiėmus atsakomybę už savo tėvų priežiūrą, šie praranda lygiateisiškumą. Tokiu atveju vaikas turi rūpintis ne tik savo tėvais, bet ir savo vaikais, kartais ir anūkais.
Senstant žmogui, keičiasi jo socialiniai poreikiai. Todėl svarbu suprasti, kaip socialiniai darbuotojai gali padėti pagyvenusiems žmonėms prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų ir patenkinti jų poreikius.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Socialiniai Poreikiai Ir Adaptacija
Matulionis (2003) teigia, kad žmogaus gyvenimą sąlygoja tiek fizinės, protinės, dvasinės galimybės, bet ir socialinė aplinka bei socialiniai veiksniai. Socializacija - procesas, kurio metu žmogus įsisavina vertybes, normas, elgesio vaidmenis ir modelius, būdingus tai visuomenei, kurioje jis gyvena. Todėl galima teigti, kad ir socialiniai pagyvenusių žmonių poreikiai yra individualūs.
Anot mokslininkės, gyvenimo vidurio perėjimas susijęs su jaunystės svajonių atsisakymu ir gyvenimo baigtumo pripažinimu. Tai yra susiję su artėjančiu jubiliejumi, vėliau - su išėjimu į pensiją, įvairiomis ligomis, našlyste ir bendraamžių laidojimu. Šio gyvenimo sąlygomis yra svarbūs gyvenimo kokybės rodikliai. Adaptacija - tai procesas, kuriame, sąveikaudamas su aplinka ir savo elgesiu kurdamas socialinius padarinius efektyviai dalyvauja individas. Taigi, adaptacija suvokiama, kaip pusiausvyros būsena tarp individo ir aplinkos, kuomet visi poreikiai tenkinami ir vykdomos visos funkcijos. Adaptacija taip pat gali pasireikšti visiško individo ir aplinkos pusiausvyros nebuvimu, kuomet individui neleidžiama tobulėti ir tenkinti savų poreikių. Pagyvenusio amžiaus žmonės dažniausiai pasižymi pusiausvyros su aplinka neturėjimu.
Havighurst'as (1963) teigia, kad vėlyvos brandos tarpsnis prasideda nuo 60 metų. Galima teigti, kad asmeninis darbas su šiais uždaviniais ir mokymasis prisiimti naujus socialinius vaidmenis suteikia galimybę pagyvenusio amžiaus žmogui ilgiau išlikti energingu, aktyviu visuomenėje. Su šiais pagyvenusio amžiaus žmonių uždaviniais vyksta socialinių poreikių tenkinimo procesas. Kaip Atchley (1997) teigia, poreikių tenkinimas pensiniame amžiuje daugeliui meta iššūkį. Kaip pavyks išgyventi šį laikotarpį, gana sudėtinga prognozuoti. Šis laikotarpis gali būti aukštyn kojomis arba tuo laikotarpiu, kuomet galima įgyvendinti planus, kuriuos ankstesniame gyvenime nepavykdavo atlikti dėl laiko ir kitų aspektų stokos.
Vitkauskaitės (2001) teigimu, sociologai stresorius tipologizuoja į numatomus - išvengtinus (gyvenamosios vietos, darbo, šalies pakeitimas) ir nenumatomus - atsitiktinius (ligos, stichinės nelaimės). Per krizes išryškėja akivaizdus asmens ir aplinkos disbalansas, kurio pozityvus sprendimas sąlygoja asmens augimą, jo atsparumą išorinei įtakai. Vienas iš būdų, kaip vertėtų spręsti krizes, yra komunikacijos gerinimas, socialinių ryšių plėtra, žinių apie krizines situacijas suteikimas žmonėms, įveikiant šiomis nemaloniomis gyvenimo situacijomis.
Taigi, anot Atchley (1997), tapimas priklausomu nuo aplinkinių, pagyvenusio amžiaus žmonėms yra nemalonus gyvenimo pokytis. Aišku, kad pagyvenusio amžiaus žmonės susiduria su subtiliomis ir savitomis problemomis gyvenime, su kuriomis reikia išmokti susigyventi bei sugebėti tenkinti socialinius poreikius. Sugebėjimas efektyviai adaptuotis aplinkoje suteikia galimybes tenkinti socialinius poreikius ir ne taip ryškiai jausti aplinkos disbalansą, stresą, lengviau įveikti krizes.
Apibendrinant, galima teigti, kad pagyvenusio žmogaus socialiniai poreikiai kinta, kadangi jie pereina į kitą amžiaus tarpsnį, galbūt pakinta šeimyninė padėtis (tampant našliu), pakinta dienos užimtumo eiga. Kai kuriems žmonėms su tuo tampa sunkiau susitaikyti, todėl šiuo atveju socialiniai darbuotojai galėtų būti tokiems žmonėms pagalba ir parama siekiant prisitaikyti prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų.
Senėjimo biologiniai ir socialiniai aspektai
Stankūnienė ir kt. (2003) nurodo, kad XX a. demografinės raidos fenomenas - gyventojų senėjimas. Tai yra susiję su gerėjančia gyvenimo kokybe, medicinos pažanga ir kt. Kiekvienais žmogaus gyvenimo amžiaus tarpsniais susiduriama su tam tikrais sunkumais ir problemomis. Tačiau svarbu paminėti, kad kiekvienas žmogus individualiai išgyvena šias problemas ir ieško būdų, kaip jas spręsti. Turint ribotas galimybes įgyvendinti socialinius poreikius, amžiaus problemos tampa ryškesnės.
Stankūnienės ir kt (2003) nuomone, individo biologinis senėjimas - žmogaus organizmo funkcinių gebėjimų raidos etapas, kai brandžiame organizme pradeda reikštis degeneracijos procesai. Vien tik biologinis senėjimas pagal tempus ir mastą gali reikštis labai individualiai. O tai, ką visuomenėje priimta laikyti senu žmogumi, galų gale yra socialinio apibrėžimo reikalas.
Varnelienės (2007) teigimu, senatvę įprasta apibūdinti kaip sunkesnės adaptacijos amžių. Tai lemia padidėjęs pagyvenusių žmonių pažeidžiamumas, ryškėjanti visų organizmo funkcijų lėtėjimo ir nykimo tendencija. Bendravimo partnerių mažėjimas, reti susitikimai su artimaisiais nutolina žmogų nuo aplinkos kurioje jis gyveno. Pagyvenęs žmogus jaučiasi nereikalingas, atitolęs nuo besikeičiančios gyvenimo situacijos.
Daliai pagyvenusio amžiaus žmonių savo gyvenimo pabaigoje tenka rinktis stacionarias globos įstaigas. Šioje aplinkoje kur kas mažiau įprastinės veiklos galimybių, retesni kontaktai su išoriniu pasauliu, mažiau privatumo negu gyvenant namuose. Senėjimą derėtų traktuoti kaip laipsnišką visų fizinių požymių ir psichinių struktūrų kitimo procesą. Jis gali būti susijęs su nerimu ir depresija. Tokiu atveju gali pagyvenusio amžiaus žmogus dar labiau atitolti nuo aplinkinių ir visuomenės.
Gepnaitė (2008) išskiria socialinę atskirtį ir jos pasekmes - pagyvenusio amžiaus žmonių nedalyvavimas bendruomenės gyvenime. Tai susiję su daugeliu faktorių: skurdu, kuriam pirmiausia turi įtakos mažos pajamos, diskriminacija, bedarbyste, nepakankamais įgūdžiais, netinkamu ar nepritaikytu būstu, prasta sveikata, šeimos problemomis, nusikalstamumu, socialinių paslaugų, informacijos nepasiekiamumu ir kt. Šios problemos seniems žmonėms gyvenime neleidžia tinkamai tenkinti socialinius poreikius.
Visuomenėje senas žmogus buvo vertinamas kaip neefektyvus, nedidinantis visuomenės išteklių. Galima teigti, kad minėtoms visuomenės nuostatoms atsirasti turėjo įtakos ir kai kurios mokslinės senėjimo teorijos, pavyzdžiui, pasitraukimo teorija.
Mockus ir kt. (2013) nagrinėjo vyresnio amžiaus žmonių pasitenkinimo gyvenimu kokybę, tam nustatyti aptarė tam tikras teorijas, kurios atskleidžia ir apibūdina pagyvenusio amžiaus žmonių pasikeitusias gyvenimo sąlygas, jausmus ir būklę.
Viena iš Mockaus ir kt. (2013) aptartų teorijų - Aktyvumo teorija. Ši teorija teigia, jog aukštesnis socialinės ir laisvalaikio veiklos lygis, vaidmens pakeitimas, kai tie vaidmenys turi būti palikti, skatina vyresnio amžiaus žmonių gerovę (Mikulionienė, 2011). Pasitenkinimas gyvenimu susijęs su gebėjimu palaikyti socialinius vaidmenis, turėtus sulaukus brandos, arba prarastus pakeisti. Ši teorija neišskiria senatvės kaip ypatingo amžiaus tarpsnio. Pagyvenęs žmogus turi tuos pačius psichosocialinius poreikius kaip ir brandos amžiaus (Mikulionienė, 2011).
Adamsas ir kt. teigia, kad senstant keičiasi motyvacija. Tikslai, susiję su žinių įgijimu ir informacijos rinkimu, sumenksta ir jie daugiau sutelkia dėmesį į tikslus, susijusius su emocijomis. Selekcijos, optimizacijos, kompensacijos teorija (SOC). Ši teorija teigia, kad prisitaikant svarbūs trys pagrindiniai mechanizmai - selekcija, optimizacija ir kompensacija. Selekcija reiškia tai, kad asmuo pasirenka susitelkti ties adaptacija ir optimizacija tam tikrose srityse, apribodamas save kitose srityse. Optimizacija - tai galimybių padidinimas ir atlikties pagerinimas pasirinktose srityse. Kompensacija pradeda veikti, kai individo specifinio elgesio galimybės yra prarastos arba yra žemiau adekvataus funkcionavimo ribos. Jos metu žmogus įgyja tam tikrą kiekį naujų elgesio būdų ar žinių arba naujai perskirsto turimus išteklius (Willis ir kt., 2009).
Mockus ir kt. (2013) apžvelgę šias teorijas nustatė, kad vyresniame amžiuje svarbu ne tik aktyvumas pats savaime, bet taip pat svarbūs su aktyvumu susiję psichologiniai mechanizmai, kai žmogus susitelkia į tikslus, susijusius su emocijomis, o ne su žiniomis ir informacijos rinkimu, kai adaptacija grindžiama selekcijos, optimizacijos ir kompensacijos mechanizmais. Taigi, kalbant apie socialinio aktyvumo sąsają su pasitenkinimu gyvenimu, svarbu atsižvelgti į šiuos psichologinius aspektus.
Kiekviename amžiaus tarpsnyje gali būti išskiriamos tam tikros problemos, ne išimtis yra ir senatvė. Svarbu pabrėžti, kad senėjimas konstruojamas visuomenėje. Pagal šiuos požymius žmogus gali būti priskirtas senimo kategorijai bei susiduria su rizika prarasti vertę, galią ir įtaką, o su tuo atsidurti ties skurdo riba, patirti diskriminaciją siekdamas pasinaudoti paslaugomis (Tulle, Lynch, 2011). Fiziniai senatvės požymiai (odos raukšlės, žili plaukai, silpstantis regėjimas, klausa ir pan.) tampa senatvės kauke, nuoroda į tą neigiamą prasmę, kurią senėjimui suteikia visuomenė. Kadangi jis siejamas su nykimu, destrukcija ir ligomis, kūnas senatvėje konstruojamas kaip marginalus atskiriamas nuo pagrindinio kultūrinio atstovavimo. Biomedicininio negatyvaus požiūrio į senėjimą dominavimas rodo įsitvirtinusią senatvės sampratos medikalizaciją ir disciplinarinę galią.
Dėl senėjimo proceso asmenims kyla ir kitokios problemos, tai gali būti sveikatos problemos, fizinės būklės problemos, liguistumas ir pažeidžiamumas. Terminas liguistumas, kalbant apie vyresnio amžiaus asmenis, iki 1980 m. buvo vartojamas retai. Šiuo metu kilo idėjos, kaip palaikyti sveikatą ir išvengti ligotumo senstant. Vyravo nuomonė, kad vienas svarbiausių senėjimo požymių yra energijos, gyvybingumo ir gebėjimo atgauti fizines ir dvasines galias praradimas. Pastebėta, kad žmonės, laikydamiesi sveikesnės gyvensenos (nerūkantys, normalaus kūno masės indekso, fiziškai aktyvūs), sendami patyrė mažiau negalių. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama ne tik gyvenimo trukmei, bet ir gyvenimo kokybei. Pradėtas vartoti terminas aktyvaus gyvenimo trukmė, kuris reiškia kuo ilgiau išlikti fiziškai aktyviu.
Šiuo metu gerontologinis socialinis darbas suprantamas kaip specifinė socialinių mokslų ir praktikos sritis, kurioje spendžiami pagyvenusių ir senų žmonių gerovės socialinės politikos plėtojimo ir daugiadisciplinio darbo klausimai.
Kalbėdamas apie socialinio darbo ypatybes gerontologijoje, Koshineh (2001) skiria dvi sąvokos: senėjimą ir seną amžių. Dauguma pagyvenusių žmonių gyvenimo eigoje susiduria su dažnomis draugų ir artimųjų netektimis. Kartu su amžiumi dragų pasitraukimas iš gyvenimo tampa vis skaudesni. Pagyvenusio žmogaus gyvenimas jau baigiasi. Kitas ypatingas darbo su senais žmonėmis aspektas tas, kad dėmesio reikia skirti visiems socialinio darbo elementams, vertybėmis, vertybinėms nuostatoms, žinioms, praktiniams įgūdžiams. Todėl socialinis darbuotojas tampa labai reikšmingas. Gerontologijoje labai įvairuoja ne tik pavieniai klientai, bet ir ištisas senų žmonių grupės, reprezentuojančios platų socialinių problemų bei poreikių ratą. Tai būtų trečias aspektas, į kurį reikia atkreipti dėmesį. Socialinis darbuotojas susiduria su dviem pagrindinėmis klientų grupėmis. Vieni jų - protiškai atsilikę asmenys, besinaudojantys socialinėmis paslaugomis nuo ankstyvų gyvenimo etapų iki senyvo amžiaus. Ketvirtas gerontologinio socialinio darbo aspektas - senų žmonių gerovės socialinės politikos kodeksas. Senų žmonių gerovės laidavimui labai reikšmingas subalansuotas ir išplėtotas komandinis darbas.
Žodis senatvė dažniausiai asocijuojasi su daugeliu neigiamų įvaizdžių. Požiūris į pagyvenusius žmones įvairuoja, priklausomai nuo kultūrinės terpės: vienose visuomenėse senas amžius asocijuojasi su patirtimi ir išmintimi, kitose susiduriama su visiškai priešinga nuostata. Vis dėlto tyrinėjant įvairias kultūras pastebėta, jog žmogaus funkcionalumas, socialinio vaidmens atlikimas, statusas visuomenėje vertinami labiau, negu chronologinis amžius. Dirbant su pagyvenusiais žmonėmis reikia labai aiškiai suvokti socialinį kontekstą, kuriame išgyvenama senatvė. Svarbus darbas su pagyvenusiais žmonėmis aspektas - asmeninės nuostatos šios amžiaus grupės žmonių atžvilgiu ir eidžizmo poveikio mastas.
Vėlyvajame amžiuje daugelis dalykų daro stiprų emocinį poveikį, todėl pagyvenusiems žmonėms dažniausiai reikia padėti įveikti depresiją, žemą savęs vertinimą, nusivylimą, įvairias frustracijas, stresą ir pan. Praėjęs laikas - tai “aukso amžius”, kuris labai brangus, tačiau nebesugražinamas. Todėl nenuostabu, kad pokyčiai sukelia daugybę neigiamų jausmų, kuriuos įveikti pagyvenusiam žmogui gana sunku. Tai, kas buvo “tikra”, tampa prarasta. Nauja tikrovė pateikia naujų galvosūkių, o senėjimo patirtis atneša daugybę emocinių ir socialinių traumų. Tad senus žmones konsultuojančio socialinio darbuotojo pagrindinis tikslas - padėti jiems susidurti su tikrove, tai yra tikroviškai įvertinti problemas, pritapti prie naujos situacijos ir nenukentėti nuo neišvengiamų senėjimo procese pokyčių.
Seni ir pagyvenę žmonės atstovauja skirtingoms klientų grupėms. Dėl unikalios patirties ir gyvenimo būdo įvairovės senų ir pagyvenusių žmonių grupės labiau nesutaria viena su kita, tai yra labiau skiriasi negu jauniasnių žmonių grupės. Socialinį darbą susenais žmonėmis formuoja įvairūs poreikiai bei skirtingos situacijos.
Pirminio lygio intervencija. Pagyvenę žmonės, besistengiantys gyventi aktyviai, gauna daug džiaugsmo ir pasitenkinimo iš savo užsiėmimų ir bendravimo su kitais. Tačiau net jei jie išlieka funkcionalūs, socialinio darbuotojo intervencija gali dažnai suteikti apčiuopiamos naudos. Tad pirminė intervencija įvyksta tada kai socialinio darbuotojo veikla orientuojama į darbą su senų žmonių grupėmis. Antrinio lygio intervencija prasideda tada, kai seno žmogaus gyvenimo eigoje išryškėja sunkesnės problemos. Šios intervencijos tikslas - kuo ankščiau diagnozuoti ir skubei spresti susidariusias sveikatos ar fizinės būklės problemas. Antrinio lygio intervencija taikoma, išryškėjus sąlygoms, kurios gali neigiamai paveikti sveikatą. Tretinio lygio intervencijos tikslas - stabdyti senėjimo procesus bei padėti atgauti kaip galima daugiau prarandamų funkcijų. į šią intervencija įeina negalios sukeltų trūkumų nustatymas ir reabilitacija. Socialinis darbas šiame lygije apriepia sunkias funkcionavimo bei elgiasio problemas, sukeliančias daugiau įvairių sunkumų, palyginti su problemomis, priskiriamomis antrinio lygio intervencijai.
Apibendrinant, socialinė kompetencija dirbant su pagyvenusiais žmonėmis apima platų pagalbos lauką. Pagalbos seniems žmonėms šaltiniai tiesiog įtakoja sveikų ir dirbančių žmonių gyvenimą, naudojantis įvairiomis intervencijomis bei strategijomis.
tags: #socialine #kompetencija #su #pagyvenusiais