Socialinis verslas Lietuvoje dažnai painiojamas su įmonių socialinės atsakomybės programomis, socialinėmis įmonėmis ar nevyriausybinėmis organizacijomis. Tačiau socialinė įmonė - tai specifinė pelno siekianti privati įmonė, kurios pagrindiniai veiklos tikslai yra socialiniai: užimtumo didinimas, aplinkosauginiai sprendimai, neįgaliųjų socialinė integracija ir panašiai. Skirtingai nuo įprastų verslo įmonių, socialinė įmonė socialinius tikslus įgyvendina ne labdaros ar pašalpų forma, o kasdienės savo veiklos pagrindu.
Socialinės įmonės sukuriama nauda pripažįstama visame pasaulyje. Lietuvoje pirmą kartą socialinėms įmonėms skirtas teisinis reguliavimas atsirado 2004 metais, kuomet buvo priimtas Socialinių įmonių įstatymas, skirtas remti būtent neįgaliųjų darbo integracijos socialines įmones. Tačiau mokslininkų Defourny ir Nyssenso nuomone, socialinės įmonės veiklos formos yra gerokai platesnio spektro: jos gali veikti ne tik darbo integracijai, bet ir vietos bendruomenės vystymui, aplinkos apsaugai, kultūros sklaidai, etiškam finansų naudojimui ar socialinių paslaugų teikimui.
Socialinės įmonės statuso suteikimas ir teisinis reglamentavimas
Socialinės įmonės statusas juridiniam asmeniui ar jo padaliniui suteikiamas Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Jei socialinės įmonės statusas nesuteikiamas, organizacija gali kreiptis iš naujo ne anksčiau nei po trijų mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos. Jeigu statusas buvo panaikintas teisės aktuose numatytais pagrindais, apie tai pranešus Vyriausybės įgaliotai institucijai, galima teikti prašymą iš naujo po trijų mėnesių nuo sprendimo panaikinimo dienos.
Vadovaujantis Europos mokslininkų tinklo EMES kriterijais, idealios socialinės įmonės apibūdinimas apima:
- Socialinį tikslą: įmonės veikla orientuota į naudą visuomenei.
- Pelno paskirstymo apribojimus: pelnas neskirstomas savininkams arba paskirstomas labai ribotai, investuojamas į socialinės integracijos projektus.
- Demokratinį valdymą: sprendimus priima ne vien savininkai, bet ir darbuotojai, savanoriai, klientai.
- Ekonominę veiklą: inicijuoja ir vykdo gamybinę arba paslaugų veiklą remdamasi verslo principais.
- Autonomiją ir riziką: veikia savarankiškai, patiria ekonominę riziką ir privalo užtikrinti finansinį stabilumą.
- Bendruomenės įtraukimą: socialinė įmonė dažnai yra piliečių iniciatyva ir siekia stiprinti socialinį kapitalą.
Šie kriterijai nėra susieti su konkrečia nacionaline teisine sistema ir padeda kurti socialinių įmonių teisinio reguliavimo politiką įvairiose valstybėse.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Lietuvoje socialinės įmonės modelis ir jo ypatumai
Lietuvoje socialinių įmonių koncepcija yra gana siaura, dažniausiai siejama vien su neįgaliųjų darbo integracijos socialinėmis įmonėmis. Tokia siaura samprata iš dalies atsirado dėl 2004 m. Socialinių įmonių įstatymo, kuris remia tik šio tipo įmones. Dėl to formuojamas neigiamas visuomenės ir valdžios požiūris, nes socialinės įmonės dažnai tapatinamos tik su nedideliu spektru veiklų.
Tačiau socialinių įmonių veiklos galimybės yra kur kas platesnės - jos gali prisidėti prie bendruomenės vystymo, aplinkos apsaugos, kultūros plėtros, socialinių paslaugų teikimo ir kitų visuomenei naudingų sričių. Tai patvirtina ir Defourny, Nyssenso atliktos Europos socialinių įmonių tyrimų analizės.
Manoma, kad socialinių įmonių modelis Lietuvoje yra svarbus ir būtinas siekiant skatinti asmenų, kurie negali lygiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje, užimtumą. Tačiau dėl pastebimų problemų socialinių įmonių teisinėje bazėje, šis modelis turi būti tobulinamas, siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui socialinės įmonės statusu.
Socialinės įmonės ir valstybės parama Lietuvoje
Valstybės pagalbą socialinėms įmonėms Lietuvoje teikia Užimtumo tarnyba. Ji suteikia subsidijas tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų darbo užmokesčiui - nuo 50 iki 75 proc. darbo užmokesčio, priklausomai nuo darbuotojo priklausymo grupei. Subsidijos už neįgaliuosius mokamos neterminuotai, o už kitų tikslinių grupių darbuotojus - ne ilgiau kaip dvejus metus. Taip pat kompensuojamos su darbu susijusios išlaidos, tokios kaip valstybinio socialinio draudimo įmokos, darbuotojų mokymas, neįgaliųjų darbo vietų pritaikymas, administratorinės išlaidos ir pan.
Socialinės įmonės, norinčios gauti socialinės įmonės statusą, privalo įdarbinti ne mažiau kaip keturis negalią turinčius asmenis. Per visą įmonės gyvavimo laiką darbuotojų, priklausančių tikslinėms grupėms, darbo užmokestis iš ES fondų kompensuojamas. Be to, socialinės įmonės statusą turinčios bendrovės gali pasinaudoti nulių pelno mokesčio tarifu ir turi išskirtines sąlygas dalyvauti viešuosiuose pirkimuose.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Pagal Lietuvos įstatymus, perkančios organizacijos privalo ne mažiau kaip 5 proc. supaprastintų viešųjų pirkimų atlikti iš socialinių įmonių.
Socialinės įmonės veiklos iššūkiai ir problemos Lietuvoje
Viena iš pagrindinių problemų yra tai, kad Lietuvos socialinės įmonės samprata neatitinka idealaus socialinės įmonės modelio, o tai lemia neigiamos reakcijos formavimą tiek visuomenėje, tiek valdžios institucijose. Be to, socialinių įmonių darbuotojai dažnai neturi galimybių integruotis į atvirą darbo rinką, o 80 proc. neįgaliųjų Lietuvoje turi žemesnį nei vidurinį išsilavinimą, kuris suvaržo jų darbo galimybes.
Dėl tokios situacijos neįgalūs jaunuoliai neretai nemotyvuojami siekti aukštojo mokslo, o švietimo sistema nepakankamai sudaro sąlygas mokytis drauge su sveikaisiais, todėl apie 90 proc. jų lieka namuose, gaudami pašalpas. Viena iš išeičių - švietimo sistemos reforma, leidžianti įtraukti neįgaliuosius į aukštojo mokslo studijas, suteikiant jiems galimybę konkuruoti darbo rinkoje.
Siekiant sumažinti piktnaudžiavimo socialinės įmonės statusu riziką, inicijuotos Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo pataisos, kurios labiau skatins sunkią negalią turinčių asmenų įdarbinimą ir jų socialinę integraciją.
Europos šalių patirtis ir socialinių įmonių raida
Pirmosios socialinės įmonės pasaulyje atsirado 1980-aisiais Prancūzijoje ir Italijoje. Italijoje 1991 metais buvo teisiškai įtvirtinti „socialinio solidarumo kooperatyvai“, vėliau pavadinti „socialiniais kooperatyvais“. Šios organizacijos veikė dviem pagrindinėm kryptimis: A tipo - teikiančios socialines, sveikatos ir švietimo paslaugas, ir B tipo - integruojančios į darbo rinką socialinę atskirtį patiriančius asmenis.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Italijos pavyzdžiu pasekė Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Belgija ir kitos šalys, kuriose įtvirtintos įvairios šių socialinių įmonių teisinės formos, dažnoje jų plačiai taikomos kooperatyvų ar asociacijų formos. Belgiuma, Jungtinė Karalystė ir Italija pasirenka platesnius socialinės įmonės modelius, kuriuose aktyviai dalyvauja kelios suinteresuotų šalių grupės, vadinami „kelių suinteresuotųjų šalių modeliais“ (multi-stakeholder forms).
Socialinių įmonių veiklos principai ir kriterijai pagal EMES
| Kriterijus | Aprašymas |
|---|---|
| Socialinis tikslas | Socialinės įmonės veikla orientuota į bendruomenės naudą. |
| Pelno paskirstymo apribojimai | Pelno neskirstymas arba ribotas paskirstymas socialiniams projektams. |
| Valdymas | Demokratinis sprendimų priėmimas, dalyvaujant darbuotojams, klientams ir savanoriams. |
| Ekonominė veikla | Veikla vykdoma remiantis verslo principais ir mokamu darbu. |
| Autonomija | Didelis savarankiškumas ir ekonominė rizika. |
| Socialinis kapitalas | Skatina vietos bendruomenės vystymą ir didina socialinę sanglaudą. |
Be to, socialinių įmonių sėkmė priklauso nuo suinteresuotųjų šalių - darbuotojų, savanorių, klientų - aktyvaus dalyvavimo sprendimų procesų valdyme, leidžiančio sumažinti kaštus ir rasti naujų išteklių. Socialinių įmonių veiklos principai ir ES socialinio verslo iniciatyvos parengti teisės aktai remiasi šiais kriterijais.
Bendradarbiavimo su socialinėmis įmonėmis praktiniai pavyzdžiai Lietuvoje
Vienas iš vertingų pavyzdžių - UAB „Statoil Fuel & Retail Lietuva“ ir „SOS Vaikų kaimai Lietuva“ bendradarbiavimas. Bendradarbiavimas prasidėjo nuo detalių pasiūlymų vertinimo ir veiksmų plano rengimo, kuriame dalyvavo įvairių organizacijos sričių darbuotojai. Buvo pasirašyta socialinių investicijų sutartis, kurios vertė viršijo du šimtus tūkstančių litų. Sutarties pasirašyme dalyvavo ne tik įmonių vadovai, bet ir tiesioginiai socialiniai partneriai - jaunuoliai iš „SOS vaikų kaimų“. Per vasarą jaunuoliai turėjo galimybių įsidarbinti degalinėse, susipažinti su įvairių profesijų atstovais ir dalyvauti profesinio ugdymo programoje „Kurkime ateitį kartu“.
Tokio tipo užsiėmimai ne tik stiprina jaunimo integraciją į darbo rinką, bet ir didina socialinės atsakomybės supratimą bei partnerystę tarp verslo ir bendruomenių.
Socialinės įmonės naudą visuomenei Lietuvoje ir ES parama
Remiantis 2015 m. duomenimis, Lietuvos socialinės įmonės gavo apie 16 mln. eurų dotacijų ir sumokėjo apie 17 mln. eurų mokesčių. Tai rodo, kad socialinės įmonės sumoka daugiau mokesčių, nei gauna paramos, ir yra reikšmingos šalies ekonomikai. Visgi, dauguma socialinių įmonių darbuotojų, ypač neįgaliųjų, susiduria su sunkumais įsilieti į atvirą darbo rinką.
Socialinės įmonės svarbios ne tik kaip darbo užimtumo skatinimo priemonė, bet ir kaip socialinio kapitalo didinimo, socialinės atskirties mažinimo veiksnys. Jos prisideda prie sąžiningumo principų, kolektyvinių veiksmų ir altruizmo plėtros vietos bendruomenėse.