Sociãlinė integrãcija, arba integrãcija (lot. integratio - atnaujinimas, atstatymas), - tai socialinis sutelktumas, kai visuomenės pavieniai asmenys, įvairios socialinės grupės, socialiniai institutai pagal bendras socialines normas, vertybes, socialinius interesus susiejami į vieną sistemą, kuriai būdinga suderinamumas ir savitarpio priklausomybė.
Socialinės integracijos klausimas išnagrinėtas 1951 m.
Laugalio (2001) teigimu, socialinė integracija - tai sudėtinga idėja, kuri skirtingiems žmonėms turi vis kitokią prasmę. Pagal vieną iš jų, ji yra pozityvus tikslas, suteikiantis lygias galimybes ir teises visiems žmonėms.
Remiantis Vengriu ir kt. (2000), socialinė integracija - tai sudėtinga idėja, kuri skirtingiems žmonėms turi vis kitokią prasmę. Ji yra pozityvus tikslas, suteikiantis lygias galimybes ir teises visiems žmonėms. Šiuo atveju būti labiau integruotam reiškia padidinti savo galią gyvenime.
Tarptautinės organizacijos (Pasaulio Bankas, Jungtinės Tautos) socialinę integraciją sieja su visuomenės raida, numatant, jog geresnis išsivystymas skatins aukštesnį socialinės integracijos laipsnį, mažins socialinę atskirtį, socialinius konfliktus ir pan. (cit. Šikštelytė, 2005, p. 26).
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Socialinė integracija - tai sutikimas ir gebėjimas laikytis bendros vertybių sistemos. Ši vertybių sistema - pati pastoviausia visuomeninės sistemos dalis.
Socialinė integracija - veiksmai, kuriais gyventojams sudaromos sąlygos dalyvauti visuomenės gyvenime (Kvieskienė, 2003, p.
Sociologas Delanty (cit. Šik... Socialinė integracija - tai mokslinė ir praktinė paradigma, jungianti visas socialine sąveika ir socialinėmis struktūromis grįstas teorijas ir praktines idėjas.
Tai yra svarbu, kad suprastume kas yra imigracija, pabėgėlis, socialinė integracija, kur ji prasideda ir kur baigiasi, kaip apžvelgia skirtingi autoriai, kokie teisės aktai reglamentuoja integracijos tvarką, pabėgėlio statusą.
Globalizacijos veikiamame pasaulyje vis aktualesnė tampa imigrantų, tautinių mažumų socialinės integracijos problema.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Didėjant socialinei integracijai greta ekonominio kapitalo vis didesnės reikšmės įgyja socialinis kapitalas, kultūrinis kapitalas, žmogiškasis kapitalas, simbolinis kapitalas.
Anot struktūrinio funkcionalizmo teorijos (T. Parsonsas), socialiai integruotas grupėje individas, turėdamas tam tikrą socialinį statusą ir atlikdamas tam tikrą funkciją grupėje, užtikrina jos stabilumą. Savo ruožtu įvairių socialinių organizacijų funkcijų suderinamumas ir veiklos efektyvumas garantuoja visos visuomenės stabilumą (socialinis stabilumas). Struktūriniai funkcionalistai socialinės integracijos žemą laipsnį laiko visuomenės trūkumu.
Konflikto teorijos atstovai (R. G. Dahrendorfas, J. Rexas) kritikuoja funkcionalistinį požiūrį teigdami, kad socialinės sistemos stabilumo akcentavimas negali paaiškinti visuomenės raidos.
Socialiniais mokslų literatūroje socialinės integracijos reikšmė stokoja aiškaus apibrėžimo.
Šiuolaikinio pasaulio valstybės apibrėžia pabėgėlį kaip asmenį, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali grįžti, nes visiškai pagrįstai bijo persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų (UNHCR, 2000). Konvencija pripažino tarptautinės pabėgėlių krizės pobūdį ir būtinumą bendradarbiauti tarptautiniu mastu sprendžiant šią problemą.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Pabėgėliai yra viena iš labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių Lietuvoje, todėl jiems būtina taikyti paramą. Stengiamasi įtraukti į Lietuvos visuomenę, suteikti galimybę gyventi savarankiškai.
Šis socialinės integracijos procesas reglamentuoja LRV įstatymas dėl paramos teikimo integracijai tvarkos aprašo.
Kymlicka (1999) (cit. Šikštelytė, 2005, p. 27) teigia, kad integracija yra tinkama normatyvinė būklė santykiams tarp mažumos grupės ir daugumos visuomenės apibrėžti.
Emanuelsson (2003) (cit. Žinkūnienė, 2003, p. 18) nurodo, jog šiuo požiūriu integracija yra iššūkis tam, ką paprastai vadiname normaliu ar įprastu, nes grupė laikoma normalia, jei joje vyrauja kitoniškumas.
Svarbiausias integracinis klausimas - kokias skirtybes kiekvienos grupės nariai yra pasirengę priimti.
Viso pasaulio valstybės gina neįgaliųjų teises įvairiais dokumentais, įstatymais, norminiais aktais.
Gyvenimo kokybė atspindi kiekvieno žmogaus ar jo šeimos socialinę, ekonominę, sveikatos ar kitas sritis. Ji paprastai asocijuojasi su teigiamais vertinimais, tokiais kaip sėkmė, laimė, pasitenkinimas, patogumai, sveikata.
Pagal Pasaulio sveikatos organizaciją, gyvenimo kokybė - tai individualus savo paskirties gyvenime vertinimas kultūros ir vertybių sistemos, kurioje žmogus gyvena, požiūris.
Gyvenimo kokybė - esminis socialinės integracijos vertinimo kriterijus, kuris yra ypač svarbus šeimai. Jis apima šeimos narių tarpusavio santykius, šeimos socialinę padėtį bei šeimos materialinę situaciją.
Socialinis darbas yra neatsiejamas nuo socialinio palaikymo, geranoriškumo, kurio ypatingai trūksta šeimoms, auginančioms vaikus su negalia.
Tėvų, auginančių vaikus su negalia, požiūris į socialinę integraciją ir jos įgyvendinimo subtilybes, leidžia įsigilinti ir atskleisti sunkumus, kylančius integracijos procese, apžvelgti veiksnius, sąlygojančius sėkmingą ar nesėkmingą integraciją į visuomenę bei kokią įtaką daro pavykusi integracija šeimos gyvenimo kokybei.
Atlikto tyrimo rezultatai patvirtina socialinės integracijos sąsajas su gyvenimo kokybe socialinės pagalbos aspektu.
Socialinė šeimų integracija labai priklauso nuo tėvų turimos ir gaunamos informacijos, neįgalaus vaiko gabumų, visuomenės gebėjimo priimti kitokius vaikus.
Analizuojant tėvų dalyvavimą visuomeniniame gyvenime darytina išvada, kad vaiko su negalia auginimas ir priežiūra riboja tėvų galimybes užsiimti sau malonia veikla bei dalyvauti visuomenės gyvenime, šeimos, auginančios vaikus su negalia, vis dar jaučia neigiamą visuomenės požiūrį į negalią turinčius asmenis, dėl to šeimos nelinkusios atsiverti, kenčia šeimų gyvenimo kokybė.
Pozityvūs neįgaliųjų integracijos pokyčiai stiprina šeimos, auginančios vaiką su negalia, įgūdžius, kurie padeda prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos.
Atlikus empirinį tyrimą pasitvirtino hipotezė, jog sėkminga neįgalaus asmens integracija į visuomenę įtakoja visos šeimos gyvenimo kokybę.
Visuomenės geranoriškumas ir tvirtos žinios yra pamatas neįgaliųjų integracijos sudėtingam procesui, kurio sėkmę lemia ne tik asmens su negalia įgūdžiai ir savybės, bet ir specialistų bei visuomenės vaizdiniai, nuostatos ir vertybės.
Siekiant gerinti šeimų, auginančių vaikus su negalia, gyvenimo kokybę ir integruoti neįgalų asmenį į visuomenę turi būti sudarytos atitinkamos sąlygos ir teikiama visapusė socialinė pagalba, kuri turėtų būti vertinama ne siaurame kontekste, t. y. vien tik pagalbos vaikui aspektu, tačiau visapusiškai - socialinio, politinio bei edukacinio konteksto aspektu.
Teikiama socialinė pagalba koreliuoja su šeimų, auginančių vaikus su negalia, gyvenimo kokybe.
| Metai | PGU dalyvavo socialinės integracijos programoje Centre | PGU integracijoje savivaldybėse |
|---|---|---|
| 2008 | 98 | 298 |
| 2009 | 102 | 184 |
| 2010 | 89 | 128 |
| 2011 (3 mėn.) | 34 | - |
tags: #socialine #integracija #i #visuomene