Kokybiškas ir prieinamas socialinis būstas, patogūs dienos centrai vaikams, didelius vaikų globos namus pakeitę jaukūs kambariai butuose ar individualiuose namuose šeimynoms, atnaujintos globos įstaigos ir kuriami bendruomeniniai namai žmonėms su protine negalia - taip iš pagrindų keičiama, kuriama ir atnaujinama socialinių paslaugų infrastruktūra, įžiebianti viltį tiems, kuriems pagalbos šiandien reikia labiausiai.
Vis intensyviau modernizuojami ir kuriami globos namai senyvo amžiaus asmenims, savarankiško ir grupinio gyvenimo namai senyvo amžiaus ir neįgaliems asmenims, krizių ir dienos centrai vaikams ir negalią turintiems žmonėms.
Socialinė infrastruktūra gyvenamuosiuose rajonuose labai svarbi. Jei veikia darželis, mokykla ar kitas visuomeninis objektas, ta teritorija bus kur kas patrauklesnė.
Regionų poreikiai ir ES parama
Išvystyta ir prieinama socialinių paslaugų infrastruktūra ypatingai svarbi regionuose, kuriuose vyrauja tokios socialinės problemos kaip nedarbas, jaunų žmonių emigracija, ryškėjanti socialinė atskirtis, senstantys ir vis didesnės pagalbos bei paramos reikalaujantys gyventojai.
Regionuose juntamas ne tik paslaugų, socialinių įstaigų ar vietų jose trūkumas. Labai dažnai socialinių paslaugų įstaigos neturi kokybiškos ir jaukios infrastruktūros: veikla vykdoma senose neremontuotose patalpose, dažnai net nepritaikytose įvairių specialiųjų poreikių turintiems asmenims.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų parama jau ne vienerius metus skiriama būtent tokių socialinių paslaugų infrastruktūros pertvarkai ir plėtrai, kuomet visuose Lietuvos regionuose stengiamasi keisti dešimtmečiais nespręstas problemas.
Antazavės socialinių paslaugų centras „Kartų namai“ kartu su Zarasų savivaldybės administracija pradeda įgyvendinti projektą „Socialinių paslaugų įstaigų senyvo amžiaus asmenims infrastruktūros modernizavimas ir plėtra Zarasų rajono savivaldybėje“ Projektas skirtas pagerinti socialinės globos paslaugų prieinamumą ir kokybę vyresnio amžiaus žmonėms.
Įgyvendinus projektą, bus sudarytos sąlygos didesniam senjorų skaičiui oriai gyventi, gauti kokybišką priežiūrą ir turėti saugią, šiuolaikinius standartus atitinkančią aplinką. Antazavės socialinių paslaugų centre „Kartų namai“ bus suremontuotos patalpos, įrengti nauji kambariai su higienos mazgais, poilsio zona ir sensorinis kambarys. Bus įrengtos papildomos 16 vietų senyvo amžiaus asmenims (įgyvendinus projektą vietų skaičius padidės iki 40).
Socialinis būstas ir bendruomenės vaidmuo
Socialinis būstas tampa priimtinesnis. Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) Socialinės apsaugos projektų skyriaus vadovė Vaida Lisauskienė pabrėžia, jog vykstantys pokyčiai labai svarbūs pirmiausia dėl to, kad stengiamasi kurti kompleksinių socialinių paslaugų sistemą, kuri sudarytų priimtinas ir orias sąlygas bei galimybes kiekvienam, kuriam reikalinga tokia pagalba, ją gauti pirmiausia bendruomenėje, o tik po to institucijose.
Norint pasiekti visų socialinių grupių integraciją svarbu, kad pati bendruomenė suvoktų, kad jos vaidmuo šiame procese yra svariausias, o sukurta infrastruktūra, pavyzdžiui, socialiniai būstai, tėra įrankis tikslui pasiekti.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
V. Lisauskienė, jau ne vienerius metus dirbanti su socialinio būsto fondo plėtros projektais, pastebi, kad savivaldybių darbuotojams sekasi skleisti žinią, jog socialinio būsto gyventojas - nebūtinai žalingų priklausomybių turintis bedarbis. Tai gali būti jo ne vienerius metus laukiantys neįgalieji, jaunos šeimos ar našlaičiai.
Žinoma, vien kokybiškesnis socialinis būstas visų problemų neišspręs. Svarbios tiek prieinamos socialinės paslaugos, tiek būstas, tiek vietos bendruomenių įsitraukimas.
Institucinės globos pertvarka ir vaikų integracija
Kita žinia, kurią pastaruoju metu ėmėsi skleisti savivaldybės - siekiama, jog globos namuose ne vienerius metus praleidę vaikai kartu su globėjais augtų nupirktuose namuose ar butuose, taip sukuriant maksimaliai šeimoms artimą aplinką.
Anot V. Lisauskienės, su gyventojų neigiamu požiūriu ar pasipriešinimu vis dar tenka susidurti bendruomenėse apgyvendinant vaikus iš globos namų. „Nors ir kaip būtų gaila, požiūris, kad vaikai iš globos namų yra patys blogiausi kaimynai, kokie tik gali būti, itin gajus.
Institucinės globos pertvarkos tikslas, kad vaikai gyventų visuomenėje: grįžtų namo į daugiabutį ar namą, o ne globos namus.“
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Kad gyventojai nenorėtų gyventi šalia socialiai pažeidžiamiausiųjų parodė ir prieš kelerius metus CPVA atliktas tyrimas: vienas iš trijų Lietuvos daugiabučių gyventojų nenorėjo, kad jo kaimynystėje būtų įrengti socialiniai būstai.
Pasitaiko atvejų, kuomet individualių namų kvartale įsigijus namą bendruomeniniams vaikų globos namams, gyventojai negali su tuo susitaikyti. Savo praktikoje V. Lisauskienė pasakojo susidūrusi su atvejais, kuomet apie būsimą kaimynystę sužinoję individualiųjų namų kvartalo gyventojai darė viską, kad vaikai nebūtų atkelti.
Taip vaikai, kuriems norima sukurti geresnis gyvenimo sąlygas ir užtikrinti galimybę tapti pilnaverte visuomenės dalimi, iš anksto pasmerkiami ir nustumiami į paraštes.
Sėkmės pavyzdžiai regionuose
Pokyčių drąsiai imasi ne tik didmiesčiai, bet ir regionai, kurie jau turi savo sėkmės istorijų. Panevėžio rajono savivaldybė - viena tų, kuri sėkmingai kalbasi su savo gyventojais ir įgyvendino jau ne vieną itin svarbų socialinių paslaugų infrastruktūros projektą.
Pirmiausia - Upytės kaime buvęs apleistas administracinis pastatas paverstas šiuolaikišku daugiabučiu, kuriame įrengti aštuoni butai. Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Investicijų ir užsienio ryšių vyr. specialistė Irena Stankevičienė patvirtino - socialinių būstų trūkumas Panevėžio rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, opi problema.
Dar vienas projektas, kuriuo savivaldybė didžiuojasi, ir kurių Lietuvoje kol kas vos keli, tai specialiai nupirkti du individualieji namai. Abiejuose apsigyveno po aštuonis vaikus, kuriais rūpinasi socialiniai darbuotojai.
Vaikai patys ruošia maistą, turi privačią erdvę, kiemą - sukurta aplinka primena įprastą šeimose. „Kiek tenka girdėti iš socialinių darbuotojų, jie labai džiaugiasi pokyčiais, vaikai irgi, nes gyvena nedidelėmis grupėmis, gali integruotis į bendruomenę, lankytis būrelius, gyvena kaip vaikai su tėvais. Mes taip pat turime dienos centrus, veikia vaikus globojančios šeimynos, budintys globėjai“, - pasakojo I. Stankevičienė.
Be šių projektų galima paminėti ir tai, jog Panevėžio rajone neseniai iškilmingai atidaryti rekonstruoti Gustonių socialinės globos namai. Nauradų kaime veikiantys senyvo amžiaus žmonių globos namai pasikeitė neatpažįstamai: globotiniams įrengti ir naujais baldais apstatyti vienviečiai ir dviviečiai kambariai, poilsio erdvės, šiuolaikiška įranga ir baldais aprūpinta virtuvė bei valgomasis.
Socialinė infrastruktūra ir NT plėtra
Socialinės infrastruktūros sukūrimas arba plėtra galėtų pasitarnauti mezgant dialogą tarp gyventojų ir statytojų, tačiau neretai lėšos socialinei infrastruktūrai atsiranda NT plėtotojų sutaupymų eilutėje.
Iki šiol tik nuo statytojų geranoriškumo arba savivaldybės uolumo priklausė, kokių „patogumų“ sulauks naujakuriai. Saulius BUDINAS. Klaipėdos m. Su NT plėtotojais Klaipėdos miesto savivaldybė pasirašo infrastruktūros plėtojimo sutartis, kuriose numatoma, kokiu būdu statytojai galėtų prisidėti prie infrastruktūros sukūrimo ar plėtros.
Jei, pavyzdžiui, deriname prekybos centrų projektus, prašome, kad automobilių stovėjimo aikštelėse būtų įrengtos elektromobilių įkrovos stotelės. Vystytojai prisideda noriai, bent jau pastaruoju metu geranoriškumo netrūksta, todėl nejaučiame jokios įtampos.
Vystytojai, ilgesnį laiką vystydami konkrečią teritoriją, stengiasi klientams pasiūlyti patrauklią kvartalo viziją ir ją įgyvendinti - įrengti didesnę vaikų žaidimų aikštelę, darželį, galbūt netgi jį administruoti.
Sostinėje visi NT plėtotojai savivaldybei teikia paramą socialinės ir inžinerinės infrastruktūros plėtrai. Parama šiuo metu sudaro 4,35 euro už kvadratinį metrą statomo ploto.
Logiška, kad surinktos lėšos turėtų būti panaudotos statytojo vystomoje teritorijoje (kvartale) ar seniūnijoje. Kol kas savivaldybė pati sprendžia, kur investuoti surinktas lėšas. Žinoma, tie 4,35 euro už kvadratinį metrą ploto yra labai maža suma.
Įstatyminiai sprendimai ir planavimo reikšmė
Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas. Šio įstatymo koncepcija buvo pradėta rengti dar 2009-aisiais, nesyk svarstyta, keista, visgi tikimasi, kad šįmet įstatymas bus priimtas šios kadencijos Seimo.
Vienas iš pagrindinių akcentų infrastruktūros įstatyme - ne tik miestų plėtros, prioritetinių zonų „išsigryninimas“, bet ir kompensavimo mechanizmas. Pasak R. Brandišauskienės, suprantama, kad statytojui, atėjusiam į naują teritoriją, net ir prioritetinę, įrengti infrastruktūrą - nemenkas iššūkis.
Tokiu būdu naujuose, geros kokybės pastatuose būtų įrengtos patalpos, reikalingos bendruomenėms. Tokia praktika paplitusi JAV. Manau, kad mes ir Lietuvoje pamėginsime įtvirtinti panašų modelį.
Jei NT vystytojai ar patys kvartalo gyventojai įrengia infrastruktūrą, pavyzdžiui, nutiesia kelią, tinklus, kol kas patirtų nuostolių jiems niekas nekompensuoja. Įstatymo tikslas - kompensuoti išlaidas infrastruktūrai.
Plėtra, kokybė ir iššūkiai
Racionalus infrasrtruktūros plėtros planavimas, anot M. Narmonto, yra būdas infrastruktūros įrengimo naštą paskirstyti tolygiai ir svarbiausia - nusistatyti aiškias taisykles.
„Gera infrastruktūra tikrai nereiškia daug infrastruktūros, nes jos perteklius irgi daro žalą. Infrastruktūra kaip tik turi būti optimali, kokybiška ir gerai suplanuota bei įgyvendinta. Ji turi tarnauti žmonėms.“
Chaotiškos miestų plėtros padariniai matyti ne tik kiekviename miesto centimetre, jie „įlenda“ į privačių namų kiemus ir kiekvieno miesto gyventojo piniginę. Neracionali statyba neretai paliečia patį statytoją, nusprendusį įsikurti toli nuo miesto ir numoti ranka į infrastruktūrą.
Ilgainiui pradeda trūkti ir kitokios infrastruktūros - darželis už keliasdešimt kilometrų, mokykla ne ką arčiau, o kas rytą važiuodamas iki miesto automobilyje su visais toli įsikūrusiais stovi spūstyse.
Kaimynystės baimės ir mitai apie nekilnojamojo turto vertę
V. Lisauskienės akimis, socialiai pažeidžiamiausiųjų kaimynystei priešinamasi dėl vienos pagrindinės priežasties - klaidingai manoma, kad, šalia įsikūrus vaikams iš globos namų, žmonėms su protine negalia, nukris nekilnojamojo turto vertė.
Tačiau tokia baimė nėra pagrįsta. Kartais, panorus įsigyti sklypą ar namą, kuriame ateityje įsikurtų vaikai iš globos namų ar žmonės su protine negalia, jį tiesiog atsisakoma parduoti savivaldybėms, motyvuojant nenoru pakenkti kaimynams.
Projektai taip ir lieka dūlėti stalčiuose, nes tiesiog nėra galimybės įsigyti reikiamo turto.
Miesto plėtros poveikis ir socialinės paslaugos
Vyriausiasis Kauno architektas Nerijus Valkevičius tikino, kad miestų išskydimo problema aktuali šalia miesto esančioms priemiestinėms teritorijoms. Kadangi tenka didesnė našta mieste gyvenantiems mokesčių mokėtojams.
Priemiesčių gyventojams tenka didesnės išlaidos, nes reikalinga vykti automobiliu apsipirkti, praleisti laisvalaikį, vaikus nuvežti į darželius, mokyklas, patiems vykti į darbus - mieste. Nes šalia nėra vaikų darželių, mokyklų, darbo vietų, tiek prekybos centrų, laisvalaikio ar gydymo įstaigų.
Miesto savivaldybė tampa įkaitu ir priversta įrenginėti brangiai kainuojančią infrastruktūrą, kuria daugiausiai naudojasi priemiestinių vietovių gyventojai. Tai ne tik inžinerinė infrastruktūra: keliai, vandentiekio, nuotekų tinklai, bet ir socialinė infrastruktūra: švietimo, sveikatos įstaigos ir kt.
Kaip spręsti: bendradarbiavimas ir funkcionalumas
Socialinės infrastruktūros plėtra ir efektyvus funkcionavimas, prieinamumas gyventojams yra vienas svarbiausių veiksnių, gerinančių gyvenimo lygį ir kokybę. Socialinė infrastruktūra sudaro sąlygas žmonių sveikatai, kūrybiniam ir darbo potencialui išsaugoti ir pagerinti, fiziškai ir intelektualiai išsivysčiusiems, socialiai aktyviems žmonėms ugdyti.
Infrastruktūros Planavimo Svarba. Strategijos atkeliavo ir iki miestų plėtros, analizės - kokia kryptimi vystyti miestą, kokie gyventojų poreikiai yra šiandien ir kokie bus po 20 metų.
Racionalus planavimas ir aiškios taisyklės padėtų užtikrinti sinergiją, kai, pavyzdžiui, statomi du objektai vienas šalia kito ir jie galėtų bendrinti infrastruktūrą, o ne kiekvienas tiesti savo vamzdį.
Gyvūnai miestuose ir socialinė infrastruktūra
Jeigu bendruomenė suvokia savo vaidmenį, ji gali integruoti naujus gyventojus ir jų augintinius į kasdienį gyvenimą. Jei veikia darželis, mokykla ar kitas visuomeninis objektas, ta teritorija bus kur kas patrauklesnė.
Savivaldybės infrastruktūrą kuria pačios arba paprašo statytojų prisidėti. Vilniuje lėšos renkamos kaip parama, savanoriškas prisidėjimas, bet praktiškai tai yra prievartinis mokestis, kurio nemokant stringa statybų leidimų išdavimas.
Statytojai, ilgesnį laiką vystydami konkrečią teritoriją, stengiasi klientams pasiūlyti patrauklią kvartalo viziją ir ją įgyvendinti - įrengti didesnę vaikų žaidimų aikštelę, darželį, galbūt netgi jį administruoti. Tokiu būdu kuriama aplinka, kurioje lengviau gyventi su augintiniais: yra žaidimų aikštelės, takai pasivaikščiojimams, viešos erdvės, kur šeimos gali leisti laiką kartu su gyvūnais.
Tačiau tam reikia aiškių taisyklių ir kokybiškos zonų planavimo, kad gyvūnų vedimas, jų priežiūra ir viešųjų erdvių naudojimas būtų saugus ir patogus visiems gyventojams.
Santa Fė bendruomenė pasisako dėl siūlymo bausti žmones, laikančius gyvūnus gatvių skiriamosiose zonose.
Praktiniai instrumentai ir siūlymai
Vienas iš galimų sprendimų - įrengti daugiafunkčius visuomeninius pastatus, kurie galėtų taikytis prie demografinės situacijos pokyčių: mokykla gali virsti dienos centru ar vyresnių žmonių užimtumo centru.
tags: #socialine #infrastruktura #augintiniai