Kovo 16 d. Lietuva mini Knygnešio dieną. Knygnešystė - XIX a. Lietuvos istorijos fenomenas, nukreiptas prieš carinės Rusijos vykdytą lietuviškos spaudos ir raidyno draudimo politiką, trukusią 40 metų, pasireiškęs lietuviškų leidinių spausdinimu užsienyje, daugiausiai tuometinėje Prūsijoje, Mažojoje Lietuvoje bei Amerikoje, nelegaliu gabenimu per sieną ir platinimu. Pasipriešinimą spaudos draudimui iš pradžių organizavo katalikų bažnyčios atstovai. Knygnešystė atsirado kaip pasipriešinimas caro valdžios veiklai, nukreiptai prieš Lietuvos katalikų bažnyčią, uždraudus lietuviškas maldaknyges ir diegiant provoslavybę.
Knygnešių reikšmė tautiniame judėjime
Šis kultūrinis sąjūdis, kurio dalyviai daugiausia buvo valstiečiai, ir kuris laikomas lietuvių tautinio sąjūdžio dalimi, padėjo pamatus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui 1918 m. ir išliko svarbiu tautinės savimonės išsaugojimui ligi šių dienų. Knygnešiai, spaudos platintojai nešė žmonėms kultūrą, šviesą - o tai iš esmės buvo naudinga ne vien mums, bet ir Rusijos valstybei, valdžiai.
Spaudos draudimas ir jo kontekstas
Nuslopinus 1863-1864 m. sukilimą Lietuvoje, 1865 m. rugsėjo 23 d. Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas išleido aplinkraštį Nr. 141, draudžiantį spausdinti lotyniškomis raidėmis, lietuvių ir žemaičių tarmėmis. Be to, caro valdžia naikino maldaknyges, baibijojo raidžių vartojimu ir siekė rusifikacijos.
Organizacijos ir platintojų tinklai
Pasipriešinimą spaudos draudimui organizavo įvairios slaptos draugijos ir tinklai. Pirmąją knygnešių organizaciją sukūrė pats vyskupas Motiejus Valančius jau 1867-1870 metais, organizavęs, finansavęs ir pirmųjų lietuviškų knygų leidybą užsienyje: religinės literatūros, taip pat savo labai populiarių beletristikos knygų ir politinių brošiūrų. Valančiaus organizacija aprūpino spauda Kauno guberniją.
Vėliau atsirado kiti spaudos platinimo centrai. Svarbiausi jų - Sudarge su kun. Martynu Sederevičiumi, Šilo Pavėžupio dvare su Vladu Putvinskiu, Povilu Višinskiu ir Morta Zauniūte, Seinų kunigų seminarijoje, Kauno kunigų seminarijoje, Kretingos vienuolyne. Daugelis jų, tiesa, smulkios, po 5-10 narių, bet buvo ir stambesnių - „Sietynas“ su 70 narių, Artojų sąjunga - iki 48 narių.
Taip pat skaitykite: Apie Knygnešius
Darbo organizacija: iš užsienio spaustuvės į kaimo rankas
Tipinis platinimo maršrutas reikšė: lietuviški leidiniai spausdinti tuometinėje Vokietijos teritorijoje - Tilžėje, Ragainėje, Bitėnuose, Priekulėje, Klaipėdoje. Rytų Prūsijoje 1864-1896 m. buvo išspausdinta daugiau nei 3 500 000 egzempliorių leidinių lietuvių kalba. Tvirtai supakuotus ryšulius - kiekvieną po du pūdus (32 kg) - atveždavo į pasienio smukles ar sandėlius. Kad galėtų per sieną pernešti daugiau spaudos, pasienyje pasisamdydavo tvirtų įgudusių vyrų.
Perneštą per sieną spaudą tinkamoje vietoje paslėpdavo (tarp malkų, šiene ir net mirusiųjų karstuose). Iš čia knygnešys ją išveždavo paslėpęs ir galiausiai knygas išskirstydavo kitiems platintojams. Šie būtinai užsiimdavo kokiu nors verslu ar amatu, nes iš spaudos perdavimo negalėjo išgyventi; dažnai buvo smulkių prekybininkų, zakristijonų, pamaldžių moterėlių ir vienuolių nariai.
Kovos sąnaudos: persekiojimai ir represijos
Nepažeidžiamumo nebuvo: knygnešiai, sulaikyti prie tuometinės Vokietijos-Rusijos sienos, caro žandarų buvo mušami, kankinami, o pastebėti ir nesustoję - šaudomi vietoje. Tarp nukentėjusių buvo maždaug 1000 žmonių: kaimiečių, kunigų, pasieniečių, darbininkų bei inteligentų, už spaudos platinimą buvo baudžiami kalėjimu ir tremtimi į Sibirą. 1891-1901 m. Rusijos pareigūnai konfiskavo daugiau nei 173 259 leidinių, o vėlesniais draudimo metais skaičius dar išaugo.
Žinomiausi knygnešiai ir organizatorių lyderiai
- Jurgis Bielinis - knygnešys, sukūręs lietuviškos spaudos nelegalaus platinimo tinklą, gimė 1846 m. kovo 16 d.; jo tinklas platino spaudą net iki JAV ir Rusijos gilumos.
- Vyskupas Motiejus Valančius - organizatorius ir rėmėjas, pirmasis parodė kelią į Prūsus, siuntė pinigus spaustuvei bei brošiūrų tekstus.
- Martynas Sederevičius - Sudargo klebonas, Sūduvos regiono spaudos platinimo vadovas.
- Vincas Šlekys - „Sietyno“ įkūrėjas, siekęs šviesti kaimo jaunimą ir platinti knygas.
- Petras Matulaitis - varpininkų veikėjas ir gydytojas, patyrė persekiojimus ir trėmimus.
Regioninės draugijos: „Sietynas“, Garšvių bendrovė ir kitos
1885-1904 m. veikė apie 25 organizacijos daugelyje apskričių. Garšvių bendrovė (Panevėžio aps.) egzistavo apie 10 metų, turėjo 9 narius ir 45 rėmėjus, platino švietėjišką literatūrą, periodiką, siuntė knygas net į Vilnių, Rygą, JAV. „Sietynas“ Marijampolės apskrityje (1894-1897) buvo stambiausia draugija - turėjo plačius užmojus, knygų sandėlį Marijampolėje, jos veikla pasiekė net Maskvą ir Peterburgą.
„Sietyną“ įkūrė Vincas Šlekys, jo įstatuose pagrindiniu tikslu paskelbė „šelpti lietuvystę“ - įkurti biblioteką, platinti knygas, rinkti tautosaką, taip pat laikytis blaivybės. Draugija veikė griežtos konspiracijos sąlygomis, tačiau valdžia atliko apie šimtą kratų ir suėmė daugelį įtariamųjų; bylos baigtis buvo griežtos administracinės sankcijos, trėmimai ir kalėjimai.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Kultūrinis poveikis ir ilgaamžiškumas
Ilgus metus persekioję tarsi didžiulio nusikaltimo šešėliai už slaptą spaudos platinimą pranyko. Tačiau tai, kas išliko, - lietuviškos knygos ir spauda - tapo šviesa, suvienijusia šalies žmones ir ugdžius politinę bei tautinę sąmonę. Knygnešystė leido valstiečiams ir paprastiems žmonėms įsitraukti į tautinį judėjimą, tapti politiškai ir kultūriškai susipratusiais.
Vietos atmintis: Motiejus Grybauskas ir Kietaviškės
Motiejus Grybauskas gimė ir gyveno Kietaviškių apylinkėje, Gilūšio kaime (1857 12 26 - 1928 04 24). Jis vienas visame kaime mokėjo skaityti ir rašyti ir kitus mokė. Sutvirtinimo sakramentą jam suteikė vysk. Motiejus Valančius Rumšiškėse. Jis buvo ryžtingas žmogus, pasišventęs knygnešys. Apsiskelbęs klajojančiu staliumi, įrankių dėžėje su dvigubu dugnu ir ubago terboje ant pečių nešiojo slaptą spaudą. Keliaudavo į Tilžę. Parneštą spaudą slėpė mažo vaiko lopšyje su dvigubu dugnu arba rūsyje.
Rūsys išmūrytas iš didžiulių akmenų, su slėptuvėmis už jų. Šis rūsys yra ir dabar, tik be viršaus, apsuptas gluosnių, su laipteliais į vidų. Karo metu jame buvo slėptuvė. Platinama spauda pasiekdavo ne vien savas apylinkes, bet patekdavo į Žaslius pas kleboną Kajatoną Čapaną, į Vievį, pas vaistininką Jurgį Milančių ir tolesnius rajonus.
Šio kilnaus žmogaus atminimas iki šiol gyvas Kietaviškių bei Pastrėvio apylinkėse. Kietaviškių 500-ajam jubiliejui 2004 m. buvo išdrožta skulptūra, kurioje iš vienos pusės įamžintas jubiliejus, o iš kitos pusės knygnešio Motiejaus Grybausko įvaizdis su krepšeliu spaudos ant pečių. Skulptūros autorė Vanda Umbrasienė. Jo atminimui 1936 m. balandžio 14 d. buvo uždėtas antkapis ir pastatytas paminklas, kuri ir šiandien tebestovi su užrašu: „Knygnešiui, lietuvybės žadintojui, pirmam Kietaviškių šaulių būrio šauliui. Ramybė tau garbingas lietuvi!“. Kerpes nuo paminklo Apolonija Grybauskienė nubraukė tik 1988 m.
Vietinis paveldas: muziejai ir atminimo renginiai
Kietaviškių mokykloje įkurtas kraštotyros muziejus, kurio sumanytoja yra kraštotyros būrelio vadovė Danutė Gudelienė. Jos dėka muziejuje vietą rado išlikę prosenelio knygnešio Motiejaus asmeniniai daiktai ir jo kūną gelbėjusi sermėgėlė. Ir labai įdomiai organizuojami trumpi supažindinimai lankytojams su įvairiais eksponatais bei Motiejaus Grybausko knygnešystės nuveiktu darbu.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Iš praeities į dabartį sugrįžtame skaitydami knygeles J. Kubilienės „Trakų krašto knygnešiai“, J. Laurinavičiaus „Platinę lietuvišką žodį“, „Ištikimi gimtajai kalbai“, kur labai įdomiai aprašyta „Šviesa iš dvigubo dugno“. Daug prisiminimų ilgai laikė gyvais anūkė Apolonija Grybauskienė, kuri surinko nemažai rašytinės medžiagos ir aktyviai dalyvavo renginiuose Kietaviškėse, Pastrėvyje, Elektrėnuose.
Knygnešių vaidmuo šiandien: atmintis ir UNESCO pripažinimas
Knygnešystė - ne tik lietuvių istorijai be galo svarbus, bet ir unikalus fenomenas - 2004 m. UNESCO ją pripažino kaip pasaulyje neturinčią atitikmenų. Knygnešių žygiai tvirtai įaugę į lietuvių sąmonę ir sulaukia naujų interpretacijų. Kasmet kovo 16-ąją pagerbiami knygnešiai, lietuvių kalbos draudimo metais platinę lietuviškas knygas, kai po 1863 m. sukilimo caro valdžia uždraudė leisti ir platinti knygas lietuvių kalba.
Per greitai teisti (lieti trumpą filmą)
Žmogiškos istorijos: atvejai ir pasakojimai
Daugelio knygnešių atsiminimai ir istorijos buvo išleistos 1926 m. knygoje „Knygnešys“. Dviejų knygnešių istorija apibūdina rizikingą kontrabandą: pora kontrabandininkų kirto sieną tarp Lietuvos ir Rytų Prūsijos, stūmėsi per Šešupę ir bėgo 10 mylių į platinimo centrą Pilviškiuose. Jie vėl grįžo į Prūsiją, kur pasislėpė keletą savaičių, kol nusprendė bėgti iš regiono.
Dažnai knygos ir maldaknygės buvo slepiamos keisčiausiose vietose: sūrio, kiaušinių ar duonos maišuose, įrankių dėžėse su dvigubu dugnu, arba slėptuvėse tarp malkų. Daugelis prisimena, kad knygnešiai kartais apsivilkdavo kaip elgetos ar naudodavosi kitomis gudrybėmis, kad apeitų pasieniečius.
Platinimo mastas ir skaičiai
Išties pernešimų, platintojų ir konfiskacijų skaičiai atskleidžia veiklos mastą: 1900-1902 m. caro valdžiai pavyko konfiskuoti net 56 tūkst. leidinių; daug metų vėliau konfiskacijų skaičiai dar didėjo. Rytų Prūsijoje per 1864-1896 m. išleista daugiau nei 3,5 mln. egzempliorių lietuviškos spaudos. Knygnešių tinklas buvo toks plačiai išvystytas, kad ilgainiui Lietuvoje neliko nei vieno miestelio ar bažnytkaimio, kur nebūtų galima įsigyti lietuviškos spaudos.
Istorinės pamokos ir šiuolaikinis paveldas
Knygnešystės istorija moko apie konspiraciją, pasiaukojimą ir bendruomeniškumą. Tai parodymas, kaip paprasti žmonės - valstiečiai, amatininkai, zakristijonai ir inteligentai - gali organizuotis ir išsaugoti kalbą bei kultūrą net didžiausio priespaudos metu. Knygnešių veikla parodė, kad praktiškas, konkretus darbas labiau ugdo tautinę sąmonę nei vien kalbos ar agitacija.
| Laikotarpis | Veiklos pobūdis | Rezultatas |
|---|---|---|
| 1865-1904 | Nelegalus spaudos leidimas užsienyje, kontrabanda per sieną, slaptas platinimas | Šimtai tūkstančių leidinių, išsaugota lietuvių kalba, stiprinta tautinė savimonė |
| 1885-1904 | Regioninių draugijų steigimas (Garšvės, Sietynas, Artojų sąjunga) | Platesnis platinimo tinklas, vietinė švietimo veikla |
| Po 1904 | Represijos, suėmimai, trėmimai | Judėjimas išliko, jėgos persiskirstė, centrai persikėlė |
Kaip aplankyti knygnešių vietas šiandien
Kas domisi ar nori, gali atvykti į Kietaviškių apylinkes, Gilūšio kaimą ir pavaikščioti vietomis, kuriomis vaikščiojo knygnešys, pabuvoti prie autentiškai išlikusio namo rūsio, kuriame buvo slepiama spauda, bei įkopti į Birutės kalną, kuriam pavadinimą išrinko pats knygnešys. Tokios vietos saugo gyvą atmintį ir leidžia pajusti praeities atmosferą.
Žaidimai ir kultūrinė produkcija taip pat prisideda prie atminties sklaidos: žaidime „Knygnešiai (Book Smugglers)“ pagrindinis veikėjas Kristijonas gabena knygas bei lietuviškus laikraščius, o užsieniečiai išbandę žaidimą dažnai susidomi Lietuvos istorija ir ima ieškoti papildomos informacijos.
tags: #socialine #grupe #knygnesiai