Socialinė grupė - tai bendrų interesų, vertybių, elgsenos normų vienijama santykinai pastovi žmonių visuma. Socialinę grupę gali vienyti bendras buvimas erdvėje ir laike, veikla, ekonominiai, demografiniai, psichologiniai ir kiti požymiai.
Socialinės grupės nariai yra susiję tiesioginiais ar netiesioginiais socialiniais ryšiais. Socialinės grupės nariai standartizuotų sąveikos pavyzdžių pagrindu laikosi prisiimtų normų ir atlieka jiems priskirtus socialinius vaidmenis.
Socialinės klasės piramidė
Socialinės grupės skirstymas
Pagal tam tikrą požymį (požymius) išskirtos socialinės grupės vadinamos kategorijomis (pvz., miesto, kaimo gyventojai; vyrai, moterys; vaikai, paaugliai, jaunimas, brandaus, senyvo amžiaus žmonės; pensininkai; valstiečiai, darbininkai, tarnautojai; mokytojai, gydytojai, teisininkai).
Dažniausiai tokias socialines grupes skiria demografai, ekonomistai, statistikos specialistai. Formalios ar neformalios struktūros neturinti žmonių visuma kartais vadinama agregacija (pvz., žmonės, dalyvaujantys mitinge, stebintys krepšinio varžybas).
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Tokia agregacija tampa socialine grupe, jei susiformuoja sąveikos struktūra (pvz., krepšinio sirgaliai, susivieniję į klubą). Abipusiai vaidmenys ir ryšiai socialinės grupės narius įtraukia į socialines sąveikas.
Galima skirti pirmines ir antrines socialines grupes. Pirminės socialinės grupės (dažniausiai nedidelės) susiformuoja dėl individų tiesioginės sąveikos ir turi savo elgsenos normas. Šioms grupėms būdinga solidarumas.
Tai gali būti šeima, draugų grupės, darbo kolektyvai, komandos ir kita. Antrinės socialinės grupės yra didesnės, jų nariai nebūtinai bendrauja tiesiogiai. Tai gali būti politinės partijos, judėjimai, profesinės sąjungos, korporacijos, etninės grupės ir kita.
Pagal dydį galima skirti mažas ir dideles socialines grupes. Būdingiausios mažosios grupės yra šeima ir draugai, didžiosios - visuomenė, bendruomenė, politinė partija.
Dar skiriamos formaliosios grupės, neformaliosios grupės, interesų grupės, etaloninės grupės, lygiųjų, rango, statuso, profesinės, marginaliosios, įtakos ir kitos grupės. Socialinės grupės gali būti uždaros (pvz., masonai) ir santykinai atviros (pvz., draugai). Dviejų žmonių grupė kartais vadinama diada, trijų - triada.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
| Grupės tipas | Apibūdinimas | Pavyzdžiai |
|---|---|---|
| Pirminės | Nedidelės grupės, kuriose nariai bendrauja tiesiogiai, būdingas solidarumas. | Šeima, draugų grupės, darbo kolektyvai |
| Antrinės | Didelės grupės, kuriose nariai nebūtinai bendrauja tiesiogiai. | Politinės partijos, profesinės sąjungos, korporacijos |
| Formalios | Grupės, turinčios aiškią struktūrą ir taisykles. | Organizacijos, įmonės |
| Neformalios | Grupės, susikūrusios natūraliai, be oficialių taisyklių. | Draugų būreliai, interesų klubai |
Socialinė psichologija ir socialinės grupės
Socialinė psichologija - tai mokslo sritis, padedanti mums suprasti, kaip mūsų mintys, emocijos ir elgesys priklauso nuo kitų žmonių, visuomenės normų bei socialinių sąveikų. Ši disciplina, jungianti psichologijos ir sociologijos perspektyvas, tiria platų spektrą reiškinių - nuo asmenybės formavimosi iki tarpusavio santykių ir grupės dinamikos.
Dažnai net nesusimąstome, kokią įtaką socialinė aplinka daro mūsų kasdieniams sprendimams: nuo paprastų pasirinkimų, ką apsirengti ar ką valgyti, iki svarbių gyvenimo sprendimų, tokių kaip profesijos ar partnerio pasirinkimas.
Socialinė psichologija nagrinėja, kaip žmonės suvokia vieni kitus, kaip formuojasi nuostatos, stereotipai, kaip vyksta įtikinėjimas ir kaip grupės veikia individą. Socialinė psichologija analizuoja santykius ir sąveikas tarp žmonių.
Tai mokslas, kuris tyrinėja, kaip socialinės situacijos, kiti asmenys ir grupės daro įtaką mūsų mintims, emocijoms ir elgesiui. Paprasčiausiais žodžiais tariant, socialinė psichologija apibūdinama kaip mokslinis tyrimas, sutelkiantis dėmesį į socialines sąveikas, jų kilmę ir poveikį žmogui.
Pagrindiniai socialinės psichologijos konceptai:
- Socialinis poveikis: Kaip individų mintys, jausmai ir elgesys yra veikiami kitų žmonių. Tai apima konformizmą, paklusnumą, įtikinėjimą ir socialinę įtaką.
- Socialinė pažinimas: Kaip žmonės suvokia, interpretuoja ir prisimena informaciją apie socialinį pasaulį. Tai apima nuostatas, stereotipus, išankstinius nusistatymus ir socialinę atribuciją.
- Tarpasmeniniai santykiai: Kaip žmonės užmezga ir palaiko santykius su kitais. Tai apima patrauklumą, meilę, agresiją, altruizmą ir konfliktus.
- Grupės dinamika: Kaip žmonės elgiasi grupėse ir kaip grupės veikia individų elgesį. Tai apima lyderystę, bendradarbiavimą, konkurenciją, grupės sprendimų priėmimą ir grupės tarpusavio santykius.
Socialinė psichologija nagrinėja žmogaus elgesio ypatybes, kurios susiklosto, kai žmogus tampa tam tikros grupės nariu. Vienas pagrindinių socialinės psichologijos objektų - tai socialinis poveikis. Tai procesas, kurio metu vieno ar kelių žmonių elgesys, nuostatos ar įsitikinimai keičiasi dėl kitų žmonių įtakos.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Konformizmas reiškia asmens polinkį prisitaikyti prie grupės normų, net jei jos prieštarauja asmeninėms pažiūroms. Ši sritis apima įvairius socialinius reiškinius, tokius kaip grupinis elgesys, socialinė percepcija, agresija, prietarai, konformizmas, neverbalinis bendravimas ir lyderystė. Socialinių psichologų dėmesys dažniausiai krypsta į situacijas, su kuriomis žmonės susiduria kasdien ir kurių poveikio jie net nepastebi.
Grupės struktūra, tarpusavio santykiai ir siekiai gali stipriai paveikti individų sprendimus. Žmonės dažnai elgiasi drąsiau ar impulsyviau būdami grupėje nei vieni. Šis reiškinys vadinamas socialine skatinimo arba „minios efekto“ išraiška.
Socialinė psichologija nagrinėja, kaip formuojasi mūsų nuostatos - ilgalaikės mintys, emocijos ir elgesio tendencijos tam tikrų objektų ar reiškinių atžvilgiu. Įtikinėjimo teorijos, tokios kaip Elgesio pokyčių modelis ar Dvigubo apdorojimo teorija, parodo, kad žmonės gali būti paveikti per racionalius argumentus arba per emocinius, net nesąmoningus signalus. Socialinė tapatybės teorija teigia, kad mūsų savęs suvokimas iš dalies formuojasi per priklausymą tam tikroms grupėms.
Mes linkę vertinti pasaulį kategorijomis „mes“ ir „jie“. Nors dažnai manoma, kad sprendimus priimame remdamiesi logika, socialinė psichologija rodo, kad emocijos atlieka esminį vaidmenį. Jos padeda greitai įvertinti situaciją, bet tuo pačiu gali skatinti impulsyvias reakcijas. Pavyzdžiui, baimė gali paskatinti vengti rizikos, o džiaugsmas - priimti spontaniškus sprendimus.
Socialinė psichologija apima ne tik kitų žmonių, bet ir savo paties suvokimą ir vertinimą. Savęs, kaip subjekto, įsisąmoninimo rezultatas - Aš-Vaizdo formavimasis. Aš-Vaizdas yra tik dalis mūsų sąmonės - jis apima paties savęs suvokimą, bet neapima išorinio pasaulio suvokimo. Aš-Vaizdas - tai informacijos, emocinių vertinimų apie save visuma. Į Aš-Vaizdą įeina nauja informacija, nauji potyriai. Aš-Vaizdas gali būti įvairaus lankstumo lygio - kinta priklausomai nuo naujos informacijos. Atskirose kultūrose Aš supratimas yra skirtingas. Vakarų kultūroje Aš - individualus, unikalus.
Socialinės normos ir jų reikšmė
Socialinės normos funkcija - padėti atskirti, kas priklauso ir kas nepriklauso konkrečiai socialinei grupei. Elgdamasis taip, kaip grupė mano esant tinkama, individas parodo kitiems žmonėms (ir sau), kad jis priklauso grupei.
Socialinės normos vykdymas pagrįstas abipuse nauda ir valstybės ar visuomenės poveikio priemonėmis. Socialinės normos nėra universalios, jos nuolat kinta ir tam tikros kultūros, socialinės klasės ar socialinės grupės atstovams priimtinos tam tikromis aplinkybėmis.
Socialinės normos reguliuoja socialinę elgseną ir atlieka socialinės kontrolės (garantuoja socialinės normos laikymąsi) funkciją. Nesilaikantiems socialinių normų gali būti taikomos socialinės sankcijos, tai yra socialinių normų laikymąsi garantuoja kitų asmenų potenciali reakcija į jų nesilaikymą.
Socialinių normų esmę sudaro taisyklių galiojimo sąlygos, elgsenos būdas ir sankcijų numatoma poveikio už atitinkamą elgseną priemonė. Socialines normas kuria valstybė ar konkreti organizacija, siekdama įgyvendinti tos organizacijos, kolektyvo ar visos visuomenės savireguliaciją.
Visos socialinės normos kyla iš tam tikro autoriteto ir standartizuoja žmonių elgseną - nustato jų teisių ir pareigų santykį. Elgsenos standartizavimo tikslas - vienodo teisinio veiksmingumo priemonėmis apsaugoti visų žmonių teises ir garantuoti jų įgyvendinimą.
Socialinės normos reguliuoja socialinius santykius, leidžia suderinti priešingų požiūrių žmonių interesus, prisideda prie visuomenės kultūros ir sukuria sąlygas jai plėtotis, atlieka informavimo funkciją, leidžia žmonėms sužinoti, kokios elgsenos iš jų tikimasi.
Socialinės normos yra subjektyvaus pobūdžio, nes jų turinį veikia jų kūrėjų įvairios pozicijos. Socialinėje grupėje socialinės normos įsitvirtina dvejopai: jos užrašomos ir patvirtinamos oficialiai (įstatymais ir teisės kitais aktais) arba (dažniausiai) yra neformalios ir formuojasi pamažu (pavyzdžiui, socialinė norma yra viešajame transporte užleisti vietą vyresniems ar neįgaliems žmonėms).
Socialinių normų formavimasis aiškinamas biologinėmis priežastimis, žmonių sąveikos sisteminiu ir pažintiniu (kognityviniu) aspektais. Skiriama aprašomosios, arba elgsenos, ir nurodomosios, arba nuostatų, socialinės normos. Aprašomosios socialinės normos reiškia socialinei grupei būdingą įprastą elgseną tam tikromis aplinkybėmis.
Nurodomosios socialinės normos - tam tikrai kultūrai būdingas suvokimas, kas yra priimtina ir nepriimtina, socialinės grupės bendri įsitikinimai ir lūkesčiai dėl jos atstovų elgsenos įvairiomis aplinkybėmis, nerašytos taisyklės, nustatančios, ko negalima daryti ar kaip negalima elgtis.
Pagal atsiradimo ir taikymo pobūdį skiriama dorinės (dorovė, moralė), paprotinės (papročiai), korporatyvinės (korporatyvizmas), ekonominės, politinės, religinės, teisinės (susijusios su teisės normomis), ekologinės (reguliuoja santykius gamtos apsaugos srityje) socialinės normos.
Dorinės socialinės normos išreiškia žmonių požiūrį į dvasines kategorijas (gėrį, grožį, teisingumą, orumą ir kita), visuomenėje vyraujančias nuostatas. Paprotinės socialinės normos įsitvirtino jas dažnai taikant visuomenės praktikoje ir yra vienos seniausių ir konservatyviausių elgsenos reguliuotojų (pavyzdžiui, rankos paspaudimas), panašios į dorines socialinės normos.
Specifinių požymių įgijusios paprotinės socialinės normos tampa teisinėmis, jas gina valstybė (kartais pasitelkdama tam tikras prievartos formas). Korporatyvinės socialinės normos reguliuoja santykius įvairiose visuomeninėse, nevyriausybinėse organizacijose, judėjimuose, nustato jų narių elgsenos standartus, teises, pareigas ir atsakomybę, apibrėžia veiklos ir struktūrinius principus.
Šių socialinių normų dažniausiai laikomasi savanoriškai, nes tikima jų teisingumu. Tokios socialinės normos negali prieštarauti teisės ir doros normoms, todėl valstybė turi jas kontroliuoti. Ekonominės socialinės normos reguliuoja santykius ekonomikos srityje, yra susijusios su nuosavybės formų sąveika, gamyba, materialių gėrybių paskirstymu ir naudojimu.
Politinės socialinės normos reguliuoja socialinių grupių, tautų, piliečių, valstybės santykius, yra susijusios su kova dėl valdžios ir jos sprendimų įgyvendinimo, taip pat su tarptautiniais santykiais ir politinių sistemų kitomis grandimis. Tokios socialinių normų išraiškos formos - manifestai, politinės deklaracijos, politinių partijų ir politikų veikla.
Religinės socialinės normos - tai specifiniai apeiginiai (apeigos) veiksmai, reguliuojantys santykius religijos srityje. Religinio pobūdžio raštuose, kanonuose įtvirtinti tikinčiojo elgsenos standartai. Kai kuriose teokratinėse valstybėse vyraujanti religija įtvirtina ir teisinę tradiciją.
Socialinės psichologijos žinios gali būti itin naudingos tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime. Ji padeda suprasti, kaip kiti mus veikia, ir leidžia sąmoningiau reaguoti į socialinį spaudimą bei informaciją. Dažnai tai pasireiškia tuo, kad priimate sprendimą vien dėl to, jog „taip daro visi“.
Socialinė psichologija plačiai taikoma įvairiose srityse - rinkodaroje, politikoje, darbo vadyboje, švietime, net sveikatos srityje. Ji suteikia žinių apie tai, kaip veikia stereotipai, emocijos ir bendravimas tarp grupių. Augant technologijų įtakai ir informaciniam triukšmui, socialinės psichologijos principai tampa dar svarbesni. Jie padeda atpažinti, kaip socialinės medijos formuoja mūsų nuostatas, kaip algoritmai manipuliuoja mūsų emocijomis ir kaip išlaikyti kritinį mąstymą skaitmeniniame pasaulyje.
Socialinė psichologija taikoma įvairiose srityse:
- Bendravimo treniruotės: efektyvaus bendravimo įgūdžių ugdymas.
- Darbas grupėse: efektyvaus komandinio darbo organizavimas.
- Rinkotyra ir reklama: poveikio priemonių kūrimas ir analizė.
- Švietimas: mokymo metodų tobulinimas.
- Sveikata: artimų santykių įtaka sveikatai.
Asmenybė - tai asmens ypatybės, kurias jis įgyja gyvendamas, pastovi jų sistema, nusakanti asmens vietą žmonių bendrijoje. Asmenybei būdinga aktyvumas, kryptingumas ir giluminiai prasminiai procesai. Kryptingumą (troškimus, norus, ketinimus, poreikius, interesus, polinkius, motyvus, tikslus, vertybines nuostatas, pasaulėžiūrą ir įsitikinimus). Temperamentą. Charakterį. Sugebėjimus. Jausmus. Valią.
Žmogus tam tikru laiku ir tam tikroje aplinkoje elgiasi kaip kurios nors grupės narys, atlikdamas socialinį vaidmenį. Socialinis vaidmuo - tai tam tikras elgesio būdas, charakteringas kuriai nors apibrėžtai veiklos sričiai arba būsenai. Vaidmeninis bendravimas yra abipusis, svarbu, ar abi pusės suvokia ir priima viena kitos vaidmenis. Kuo ilgiau žmonės gyvena, tuo daugiau jie atlieka socialinių vaidmenų.
Žmogus skundžiasi, kad yra perkrautas vaidmenų, sunku juos tobulai suderinti. Dažnai vaidmenys trukdo, prieštarauja vieni kitiems. Taip yra dėl to, kad žmogus priklauso daugeliui grupių, keliančių skirtingus reikalavimus ir pripažįstančių skirtingas elgesio normas. Dėl šios priežasties kokio nors vaidmens atlikimas vienoje grupėje ima prieštarauti vaidmens atlikimui kitoje grupėje.
Socialinės psichologijos ištakos siekia antikos laikus. Platonas teigė, kad atskirą individą formuoja visuomenė, o Aristotelis žmogų vadino socialiniu gyvūnu. A. Comte laikomas pirmuoju mokslininku, ketinusiu išskirti atskirą socialinio mokslo sritį. 1908 m. pasirodė pirmosios knygos, kuriose pavartota sąvoka "socialinė psichologija". Po I Pasaulinio karo pereinama prie eksperimentinių darbų. Lietuvoje socialinės psichologijos užuomazgos atsiranda jau 19 a. viduryje. Tačiau tik 1939 m. J.