Šiandieniniame pasaulyje verslo etika stengiasi savaip susieti moralės koncepciją, atsakomybės suvokimą ir sprendimų priėmimą organizacijos viduje, formuoja įvairaus pobūdžio santykius tarp organizacijos iir visuomenės, pasirengia ir prisiima pareigas atsakyti už savo poelgių padarinius. Visa tai ir yra apibūdinama kaip socialinė ir moralinė atsakomybė.
Moralinė atsakomybė: esminiai aspektai
Moralinė atsakomybė - viena iš pagrindinių moralės sąvokų, nusakanti asmenybės santykį su jai keliamais moraliniais reikalavimais, laisvu apsisprendimu.
Moralinis prieštaravimas
Pats moralinio pasirinkimo aktas toks pat senas kaip ir visuomenės moralė. Moralinis prieštaravimas - tai situacija kurioje asmenybės moralinė sąmonė konstatuoja, kad vieno iš galimų poelgių pasirinkimas dėl tam tikros moralinės vertybės graiuna kitą svarbią asmenybei vertybę.
Dorovinis konfliktas
Todėl tikslinga skirti dorovinį konfliktą nuo tariamo normų konfliktiškumo ir į moralinio sprendimo kultūros klausimą žiūrėti, vadovaujantis vertybių, o ne principų prieštaros aspektu.
Moralinė atsakomybė verslo organizacijoje
Moralinė atsakomybė verslo organizacijoje gali būti tiek individuali, tiek kolektyvinė. Organizacijos veikla gali būti grindžiama vien tiesiogine veikla - pelno siekimu, veiklos plėtimu, įsitvirtinimu rinkoje ar pirmavimu prieš konkurentus.
Taip pat skaitykite: Etikos svarba dirbant su senjorais: dilemos
Kiekviena organizacija yra tarsi mažas visos visuomenės modelis, atspindintis jos siekius, vertybes ir tradicijas. Tad neišvengiamai reikia analizuoti iindivido, grupės narių moralines vertybes, atsakomybę vienų kitiems ir organizacijai kaip vienetui.
Organizaciniai procesai apima:
- sąmoningą, apgalvotą ir savo noru vykdyti tam tikrus reikalavimus ir spręsti jam iškilusius uždavinius;
- teisingai pasirinkti ir pasiekti tam tikrą rezultatą.
Į šią kategoriją įeina ir su tuo susiję teisumo ir kaltumo galimybės pritarti jo poelgiams ar juos pasmerkti, jo apdovanojimo ar nuobaudos klausimai.
Anot žinomo etiko A. Anzenbacherio „atsakomybė“ implikuoja „atsakymą“. Žmogaus poelgiams pritariame tuomet, kai matome, kad juos galime pateisinti protu, t.y. atsakingą už savo poelgius, vadinasi, tikėtis iš jo gauti protingą atsakymą į klausimą, kodėl jis pasielgė taip, o ne kitaip.
Todėl tenka gilintis į atskirų kategorijų moralinę atsakomybę: vadovo atsakomybę padaliniams, darbuotojų atsakomybę vadovui, darbuotojų tarpusavio atsakomybę, vadovo atsakomybę akcininkams ir pan.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
• atsakomybė organizacijos viduje turėtų būti sustiprinta sankcijomis.
Socialinė atsakomybė: platesnis kontekstas
Socialinė atsakomybė reiškia, kad organizacija turėtų būti atsakinga už kiekvieną savo veiksmą, kuris paveikia žmones, jų bendruomenes ir aplinką.
Jei organizacijos socialinis poveikis kai kuriems jos suinteresuotiesiems yra žalingas, arba jei ji nori panaudoti dalį savo fondų saugaus produkto gamybai, organizacija gali prarasti dalį savo pelno. Socialinė organizacijos atsakomynė išsamiai nagrinėjama daugumoje užsienio autorių leidinių.
Tačiau beveik visais atvejais „socialinės atsakomybės“ sąvoka suprantama ir kaip moralinė organizacijos atsakomybė. Tai, ką dauguma užsienio autorių vadina socialiai atsakinga organizacijos veikla, visų pirma yra organizacijos paklusimas visuotinai pripažįstamoms moralės maksimoms.
Socialinė organizacijos atsakomybė glaudžiai susisjusi su juridine. ji paprastai kyla kaip moralinės ir socialinės atsakimybės stoka. Vis dėlto socialinė atsakomybė nereiškia, kad organizacija privalo atsisakyti savo pirminių ekonominių tikslų. Taip pat nereiškia, kad socialiai atsakingos firmos negali būti pelningesnės už tas, kurios yra mažiau atsakingos. Socialinė atsakomybė reikalauja iš organizacijų suderinti gaunamą naudą iir tos naudos pasiekimo būdus.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Socialinės atsakomybės raida
Verslo socialinės atsakomybės koncepcija gimė 19 - 20 amžių sandūroje. paplito tarp amerikiečių inžinierių, kurie „didelio socialinės atsakomybės jausmo“ demonstravime matė būdą savo profesijos socialiniam prestižui kelti. Netrukus šią koncepciją pradėta sieti su verslu.
20 a. pradžioje amerikiečių verslo sluoksniuose plačiai paplito „tarnavimo“ kkoncepcija, pagal kurią be „pinigų darymo“ firmos privalo turėti ir kitus tikslus. Tačiau „Tarnavimo“ koncepcija pasirodė neilgalaikė.
Vėliau beveik du dešimtmečius įsigali „socialinės atsakomybės“ koncepcija. Šiuolaikiniam požiūriui į korporacijų ( verslo organizacijų) socialinę atsakomybę susiformuoti didelės įtakos turėjo amerikiečių ekonomisto G Boywen`o 1953 m. išleista knyga „Socialinė verslininko atsakomybė“.
Vadovų požiūris į socialinę atsakomybę
Kiti autoriai akcentuoja organizacijų vadovų požiūrio į socialinės atsakomybės kaitą. Tai svarbu, nes socialiai atsakingas elgesys daugiausia priklauso nuo organizacijai vadovaujančių asmenų moralinių nuostatų. Vienas iš svarbių vadovų keliamų reikalavimų yra socialinė atsakomybė.
Socialinės atsakomybės lygmenys
Daugeliu atžvilgiu socialinės atsakomybės sąvoka yra savotiškas tiltas tarp makro ir mikro lygmenysevpriimamų etinių sprendimų. Pagal ekonominę teorija sprendimus priimamus firmos lygmenyje įprasta laikyti mikro lygio sprendimais (mikroekonomika), tačiau verslo etikoje tikslinga juos analizuoti kaip esančius tam tikrame “tarpiniame” lygmenyje.
Ir priešingai: firmos sprendimai socialiniais klausimais, gali tam tikrais atvejais įtakoti ir pačios valstybės politiką. Dar daugaiu socialinės atsakomybės srityje dažnai pastebimas savotiškas „demonstravimo efektas“.
Kitaip tariant, kokia nors firma veikia labai oriai, sukurdama tam tiktą etinio elgesio tendenciją, kuria ilgainiui ima sekti ir kiti. Taigi yra pagrindo žiūrėti į korporatyvinę socialinę atsakomybę kaip į tiltą tarp makro ir mikro lygyje priimammų etinių sprendimų.
Vienas labiausiai diskutuojamų klausimų verslo etikoje yra klausimas ar verslo organizacijos yra moraliai atsakingi subjektai. Kitaip tariant, ar verslas turi dar kažko siekti, išskyrus pelno didinimą.? Ar verslas yra atsakingas prieš visuomenę , pavyzdžiui, už užimtumo, diskriminacijos šalinimą, aplinkos taršos mažinimą ir t.t.?
Socialinis jautrumas ir atsakomybė
Socialinis jautrumas reiškią organizacijos veiklą, apimančią tiek socialinį įsipareigojimą, tiek ir sociaslinę reakciją. Tai, kokiu lygiu socialinės atsakomybės lygiu organizacija veikia, daugiausia lemia organizacijos narių (ypač vadovų) etinės nuostatos bei organizacijos kultūra.
Argumentai už ir prieš socialinę atsakomybę
Ginčai apie verslo vaidmenį visuomenėje pagimdė daugybę prieštaringų argumentų, adresuotų socialiai atsakingam korporacijų elgesiui.
Argumentai už:
- Sukuriamos palankios verslui ilgalaikės perspektyvos. Socialiniai firmų veiksmai gerina vietinių bendruomenių gyvenimą ir mažina valstybės dalyvavimo būtinumą. Socialiai sėkmingoje visuomenėje ir verslui yra geresnės sąlygos.
- Visuomenės poreikių ir lūkesčių pasikeitimas. Socialiniai lūkesčiai susiję su verslu pradėjo keistis 20 a. šeštajame dešimtmetyje.
- Resursų turėjimas ir jų skyrimas sprendžiant socialines problemas.
- Moralinis įsipareigojimas vykdyti socialiai atsakingą veiklą. Kompanija yra visuomenės narys., todėl savo veiklą ir elgesį turėtų grįsti egzistuojančiom moralės normom. Kaip ir individualūs asmenys , taip ir kompanija turi veikti socialiai atsakingai ir tąja veikla stiprinti visuomenės moralumo pagrindus.
Argumentai prieš:
- Pelno maksimizacijos principo paneigimas. Dalies pelno lėšų nukreipimas socialinėms reikmėms mažintų pelno maksimizacimo principo veiksmingumą. Kompanija elgesi socialiai atsakingai sutelkdama dėmesį tik į ekonominius interesus ir palikdama socialines problemas spręsti valstybinėms įstaigoms ir tarnyboms, labdaros ir visuomeninėms organizacijoms.
- Įsitraukimo į socialinę sritį išlaidos. Lėšos, nukreiptos socialinėms reikmėms tenkinti, oganizacijai reiškia papildomas išlaidas.
- Nepakankamas atsiskaitomybės prieš visuomenės lygis. Kadangi valdytojų niekas nerenka, tai jie nėra betarpiškai atsakingi prieš plačiąją visuomenę. (Vadinasi, negalima iš jų reikalauti ir atsakomybės). Rinkos ekonomikos sistema gerai kontroliuoja ekonominius kompanijos rodiklius, tačiau labai prastai - socialinį įtrauktumą į visuomenės reikalus.
- Stygius gebėjimo spręsti socialines problemas. Bet kurios kompanijos personalas yra gerai pasirengęs veikti ekonomikos, rinkos ir technikos sferoje. Tačiau jis neturi patirties, įgalinančios jį užsiimti socialinių problemų sprendimu.
Požiūriai į socialinę atsakomybę
Pagal rinkos požiūrį, vartotojas visada užima naudingesnę poziciją tokioje visuomenėje, kur korporacijos vadovaujasi tik pelno didinimo principu laisvos rinkos sąlygomis. Šio požiūrio ssilpnumas tame, kad jis neapima socialinių problemų, kurias iš esmės pagimdo taip vadinamosios rinkos „nesėkmės“ ar rinkos pasekmės.
Vis didėjantys panašūs šalutiniai efektai ir jų pasekmės šiuolaikinėse industrinėse šalyse perša mintį, kad „nematomai rinkos rankai“, reikalinga pagalba. Kas ją galėtų suteikti? Valstybė? Stambių pramonės korporacijų sąjungos?
Pagal rinkos požiūrį, kai tik mes pavedame korporacijų veiklą reguliuoti kkam nors, išskyrus pačią rinką, tai mes atidarome ekonomiškai neefektyvaus biurokratinio valdymo Pandoros skrynią. Tokiu būdu norėdami išspręsti vieną problemą , sukuriame daugybę naujų.
Daugelis argumentų „už“ ir „prieš“ tokį požiūrį priklauso nuo konkretaus žmogaus supratimo apie vyriausybę jos galimybes, ir žmogiškąją prigimtį. Daugelis šio požiūrio šalininkų valstybinės struktūroms pripažįsta teisę prižiūrėti dalykinį verslo gyvenimą, nors ir puikiai supratanta, kad valstybinis reguliavimas niekada nėra tobulas. Tokio požiūrio naudai pateikiamas argumentas, kad įstatymas dažnai naudojamas kaip pagrindas priimant etinius sprendimus (t.y. įstatymas paskatina žmogų elgtis etiškai), nepaisant to, kad jis (įstatymas) nepritaikytas tokiems tikslams.
Valstybinio reguliavimo požiūrio trūkumai sietini su dideliais verslo valdymo sunkumais šiuolaikinėje valstybėje. Daugelyje pasaulio šalių administracinė teisė nėra taip išvystyta ir nuosekli kaip baudžiamoji. Todėl administracinės teisės panaudojimas reguliuojant verslo veiklą yra gan abejotinas.
Pirma, kiekviena šaka reikalauja specifinio priėjimo prie jos valdymo ir dėl to valstybinės struktūros priverstos pasitelkti ekspertus, dirbančius tose šakose. Tai veda į kritiškumo praradimą ir savęs aprūpinimą valdyme. Antra, dažnai į valstybės valdymo struktūras ateina žmonės, dirbę atskirose verslo šakose, o baigę valstybinio tarnautojo karjera vėl sugrįžta į verslą.
Nepaisant šių sunkumų, valstybinis reguliavimas pasirodė kai kuriuose verslo valdymo srityse efektyvus (ypač ginant vartojų teises).
1 lentelė. Argumentai už ir prieš socialinę atsakomybę
| Argumentai už | Argumentai prieš |
|---|---|
| Sukuriamos palankios verslui ilgalaikės perspektyvos | Pelno maksimizacijos principo paneigimas |
| Visuomenės poreikių ir lūkesčių pasikeitimas | Įsitraukimo į socialinę sritį išlaidos |
| Resursų turėjimas ir jų skyrimas sprendžiant socialines problemas | Nepakankamas atsiskaitomybės prieš visuomenės lygis |
| Moralinis įsipareigojimas vykdyti socialiai atsakingą veiklą | Stygius gebėjimo spręsti socialines problemas |