Socialinė etinė dilema: kas tai?

Socialinio darbo profesijos dilemiškumas jau seniai pripažįstamas, gana plačiai analizuojamas ir laikomas vienu svarbiausių šios profe sinės veiklos bruožų. Žinia, iš graikų kalbos kilusi sąvoka dilema reiškia problemą, alternatyvą, padėtį, reikalaujančią rinktis iš dviejų galimybių.

Etinių dilemų samprata

Etika - tai moralinių vertybių ir principų visuma, kuri padeda žmogui spręsti, kas yra teisinga, gera ar priimtina tam tikroje situacijoje. Etika skirstoma į istorinę, metaetiką (analizuoja etinius teiginius, jų prasmę, pagrįstumą logikos ir semantikos požiūriu), normatyvinę (analizuoja elgesio normas, taisykles) ir taikomąją (ją sudaro profesinės ir bendrosios taikomosios, t. y karo, šeimos, ekologinė etika, analizuojančios dorovės reiškinius specifinėmis sąlygomis).

Profesinė etika, kitaip nei bendroji moralė, yra specialiai pritaikyta konkrečios profesijos veiklai. Socialiniame darbe profesinė etika įgauna ypatingą reikšmę dėl kelių priežasčių. Visų pirma, socialinis darbuotojas veikia kliento asmeninio gyvenimo erdvėje - dažnai susiduria su privačia informacija, šeimos situacijomis, sveikatos duomenimis, emocinėmis problemomis.

Be to, socialinis darbas dažnai susijęs su sprendimų priėmimu, kuriuose ne visada yra vienas aiškus „teisingas“ kelias. Pavyzdžiui, IPD gali atsidurti situacijoje, kai paslaugų gavėjas atsisako gyvybiškai svarbios pagalbos, arba kai šeimos nariai daro spaudimą dėl paslaugų pobūdžio.

Etinė situacija - tai momentas ar aplinkybė, kai darbuotojas susiduria su vertybiniu pasirinkimu: turi nuspręsti, kuris veiksmas yra moraliai priimtinas ar teisingas, kai galimi keli skirtingi, bet vienas kitam prieštaraujantys sprendimo keliai.

Taip pat skaitykite: Socialinė etika: dilemų analizė

Pavyzdžiui, individualios priežiūros darbuotojas (IPD) prižiūri senyvo amžiaus asmenį, kuris griežtai atsisako vartoti paskirtus vaistus. IPD žino, kad šių vaistų nevartojimas gali sukelti rimtų pasekmių sveikatai. Tokiu atveju darbuotojas susiduria su dilema: ar paisyti kliento apsisprendimo laisvės, ar veikti jo gerovės vardu - galbūt net informuoti medikus ar artimuosius apie situaciją, taip pažeisdamas konfidencialumą.

Etinių situacijų analizė paprastai grindžiama tam tikru struktūruotu metodu. Kiekviena analizė padeda gilinti profesinį jautrumą, mąstymo aiškumą, savistabą ir gebėjimą veikti kompleksiškose situacijose. IPD, kaip kasdieninėje žmogaus aplinkoje veikiantis specialistas, yra nuolat arti tokių situacijų: kai reikia pasirinkti, ar informuoti apie galimą smurtą šeimoje; kai artimieji spaudžia keisti paslaugų pobūdį; kai klientas išreiškia nepageidavimą bendrauti su kitu darbuotoju dėl jo tautybės ar lyties. Todėl etinių situacijų analizė turi tapti nuolatine praktikos dalimi.

Etinis sprendimas - tai apgalvotas pasirinkimas, grindžiamas profesiniais etikos principais, moraliniais įsipareigojimais ir pagarba žmogui. Socialinio darbo srityje, ypač individualios priežiūros darbuotojo (IPD) veikloje, etiniai sprendimai dažnai tenka priimti greitai, realiose situacijose, kuriose susiduria skirtingi interesai, vertybės ir atsakomybės.

Socialinio darbo dilemos

Viena ryškiausių socialinio darbo profesijos dilemų yra kontrolės ir pagalbos funkcijos, kurias privalo atlikti socialinis darbuotojas. Problema ta, kad šios funkcijos viena kitai prieštarauja (socialinis darbuotojas tuo pačiu metu kontroliuoja klientą, t. y. atstovauja valstybės ir visuomenės normoms, ir padeda klientui, t. y. jam atstovauja, advokatauja). Vokiškai kalbančioje aplinkoje kontrolės ir pagalbosfunkcijos priešprieša nusakoma jau prigijusia sąvoka dvigubo mandato dilemos, kuri jau yra tapusi socialinio darbo praktikų žodyno ir profesinės savivokos dalimi.

Kita socialiniodarbo dilema (būdinga, žinoma, ne vien šiai profesijai, bet ir kitoms pagalbos profesijoms) yra balansavimas tarp artumo su klientu ir distancijos nuo jo.

Taip pat skaitykite: Etikos svarba dirbant su senjorais: dilemos

Etinių sprendimų priėmimo procesas

Etinių problemų kilimas ir jų analizės lygmenys:

• Individualus lygmuo.
• Organizacinis lygmuo.
• Asociatyvus lygmuo.
• Visuomenės lygmuo.
• Tarptautinis lygmuo.

Kiekviena etinė problema taip pat gali būti suvokiama ir analizuojama skirtinguose lygmenyse. Analizuojamos sprendimų tiesioginės ar netiesioginės pasekmės individams ir jų grupėms (jeigu jie ir nedalyvauja priimant sprendimus (pvz.

Kadangi verslas yra keleto socialinių sistemų dalis, įskaitant įvairias ekonomines, teisines ir politines institucijas, tai priimamo sprendimo etiškumas vertinamas per minėtų institucijų funkcionavimo prizmę. Analizuojamos atskiros tų sistemų dalys (pvz.

1. Pirmiausia būtina aiškiai suprasti, kas vyksta. Reikia objektyviai įvertinti visus žinomus faktus: kas įvyko, kas dalyvauja situacijoje, kokios aplinkybės lėmė iškilusią dilemą. Pavyzdys: Klientas atsisako leisti IPD padėti jam su asmens higiena, nors akivaizdžiai reikalinga pagalba dėl sveikatos būklės.

2. Reikia išsiaiškinti, kas bus paveiktas sprendimo - tiesiogiai ar netiesiogiai. Tai gali būti klientas, jo artimieji, kolegos, institucija ar pati bendruomenė. Pavyzdys: Klientas atsisako vaistų, bet šeimos nariai reikalauja juos primygtinai duoti.

Taip pat skaitykite: Dilemos svarba visuomenei

3. Šiame žingsnyje būtina įvardyti, kurie profesinės etikos kodekso principai yra susiję su situacija. Dažniausiai susiduria keli vienu metu - pvz., pagarba asmens apsisprendimui ir atsakomybė už jo gerovę.

4. Išnagrinėjus situaciją ir identifikavus vertybinius konfliktus, svarbu apžvelgti kelis galimus sprendimo būdus.

5. Pasirinkus vieną iš galimų veiksmų variantų, būtina aiškiai pagrįsti, kodėl būtent jis yra etiškai tinkamiausias.

6. Galiausiai reikia suplanuoti, kaip praktiškai įgyvendinsite pasirinkimą. Ką darysite konkrečiai? Su kuo reikia pasitarti? Kokias institucijas ar asmenis būtina informuoti? Kokius dokumentus reikia užpildyti?

7. Nors tai dažnai pamirštamas žingsnis, refleksija padeda augti profesiškai. Svarbu apgalvoti, kaip priimtas sprendimas paveikė klientą ir kitus dalyvius, ar buvo pasiektas siektas rezultatas, ar buvo išlaikyti etikos principai.

Etinio sprendimo priėmimo procesas nėra vien emocinis ar momentinis - tai apgalvotas, nuoseklus vertybinis darbas. Kiekvienas IPD, susidūręs su etine dilema, turi ne tik teisę, bet ir pareigą stabtelėti, įvertinti situaciją pagal profesinius standartus ir priimti sprendimą, kuris geriausiai užtikrina paslaugų gavėjo orumą, teises ir gerovę.

Etikos principai individualios priežiūros darbe

Individualios priežiūros darbuotojo (IPD) veikla grindžiama ne tik praktiniais įgūdžiais, bet ir tvirtais etiniais principais, kurie užtikrina kliento teisių, orumo ir saugumo apsaugą. Šie principai yra išdėstyti profesinės etikos kodekse - dokumente, kuris apibrėžia, kaip IPD turėtų elgtis įvairiose profesinėse situacijose.

• Pagarba asmeniui ir jo orumui: Tai reiškia, kad kiekvienas paslaugų gavėjas, nepriklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės, kilmės, religijos, lyties ar socialinės padėties, turi būti traktuojamas su pagarba ir orumu.
• Konfidencialumas: Tai reiškia visos su paslaugų gavėju susijusios informacijos apsaugą. IPD kasdienėje veikloje neišvengiamai susiduria su privačia informacija - apie asmens sveikatą, socialinę padėtį, šeimos situacijas, asmeninius išgyvenimus. Ši informacija negali būti perduodama kitiems asmenims be aiškaus teisinio ar profesinio pagrindo.
• Atsakomybė profesinėje veikloje: Tai reiškia įsipareigojimą sąmoningai ir profesionaliai atlikti savo pareigas. IPD atsakingas už kiekvieną savo veiksmą, sprendimą ar net neveikimą. Tai reiškia, kad negalima palikti kliento be pagalbos, negalima ignoruoti pažeidimo ar piktnaudžiavimo atvejo.
• Sąžiningumas: Tai principas, kuriuo vadovaujantis IPD priima visus sprendimus ir veikia kasdienėje praktikoje. Sąžiningumas reikalauja laikytis teisingumo, vengti šališkumo, nepasinaudoti savo padėtimi asmeninei naudai.

Šie etikos principai - pagarba, konfidencialumas, atsakomybė ir sąžiningumas - yra neatsiejami nuo kiekvieno IPD veiklos. Jie padeda kurti pasitikėjimu grįstą santykį su paslaugų gavėju, stiprina profesinį orumą, užtikrina veiklos kokybę ir prisideda prie visos socialinių paslaugų sistemos patikimumo.

Konfliktų tipai

Konfliktai gali būti vienašaliai ir dvišaliai. Vienašalis konfliktas - tai tokia situacija, kai nusiskundimų turi tik viena pusė. Skiriami du konfliktų tipai: asmeniniai ir struktūriniai. Asmeninis konfliktas yra susijęs su ypatingomis asmenybėmis ir ypatingu požiūriu į jas. Struktūrinis konfliktas yra bendresnio pobūdžio, jis būdingas tam tikromis aplinkybėmis konflikte dalyvaujančių žmonių grupėms.

Be abejo kiekvienas struktūrinis konfliktas privalo būti ir asmeninis, nes kitaip nebus ginčo eskalavimui reikalingos energijos. Struktūriniai ginčai nėra asmeniniai. Pavyzdžiui, verslo derybose gali iškilti ginčų ar nesusipratimų dėl kultūrinių skirtumų, kurie nesusiję su asmeninėmis derybose dalyvaujančių šalių savybėmis.

Konfliktų tipai organizacijoje:

• Interesų (naudos) konfliktai
• Teisingumo ir sąžiningumo konfliktai
• Bendravimo ir santykių organizacijoje konfliktai

Nors konflikte dalyvauja du ir daugiau žmonių, neretai pakanka vieno iš ju pastangų, kad konfliktas būtų išspręstas arba kad jis iš vis nekiltų. Požiūris ir ketinimai yra patys galingiausi žmogiškosios egzistencijos įrankiai. Nuo to, kaip suvokiama situacija arba norima ją suvokti, dažnai priklauso ir jos baigtis.

Ar norime konflikto? Dažnai būtent taip. Mes būname ant ko nors taip įtužę ir mums atrodo toks pagrystas reikalavimas, kad net saldu pagalvojus, jog galėsime “suremti ragus”, susikauti ir įveikti priešininką. Jei mūsų nuostata yra tokia, tai konfliktas neišvengiamas, nes mes jo tiesiog norime. Ir todėl atitinkamai elgiamės.

Tačiau jeigu nenorime priešiškumo arba siekiame bent jau jį sumažinti, tai turime sukurti tokią atmosferą, kurioje kitas žmogus jaustųsi saugus. Kitaip tariant, turime pripažinti, kad ir kitas žmogus gali turėti savo nuomonę, nepaisant to, ar ta nuomone jums priimtina, ar ne.

Nedera bijoti konflikto . Nesistenkite jo sušvelninti, žiūrekite į jį objektyviai kaip į kokią energijos, kurią galima panaudoti ir išsklaidyti, formą. Konfliktas pats savaime ar konfliktas dėl ko nors nėra neigiama patirtis . Priešįngai - jis gali būti ir pamokantis. Svarbiausia yra tai, kaip mes ketiname reaguoti į konfliktą, nes būtent ta reakcija leidžia nustatyti, ar jo rezultatai bus teigiami, ar neigiami.

Pastaruoju metu vis labiau pripažįstama, kad konfliktinė situacija gali turėti ne tik negatyvią, bet ir pozityvią reikšmę, nes kartais išryškindama opias susikaupusių problemų puses ir rasdama kompromisinius sprendimus, paremtus inovacija, skatina organizaciją efektyviau dirbti. Kartais net pačios organizacijos mėgina dirbtinai sukelti konfliktines situacijas atskirose padaliniuose, siekdamos gauti papildomos informacijos, kad galėtų numatyti galimas veiksmų alternatyvas.

Taigi svarbiausia yra tai, kaip reaguojama į konfliktą, kaip valdoma konfliktinė situacija ir kokiais būdais ji sprendžiama.

Konfliktų tipai:

• Vidinis asmenybės konfliktas
• Tarpasmeninis konfliktas
• Vidinis grupės konflikatas
• Tarpgrupinis konfliktas
• Vidinis organizacijos konfliktas
• Skirtingi atskirų padalinių tikslai

Kaip gali elgtis asmenys, atsidūrę konfliktinėje situacijoje?

• Stengtis išvengti konflikto.
• Griebtis jėgos metodų.
• Bandyti įeiti į kitos šalies padėtį.
• Ieškoti kompromisinio sprendimo.

Vadybininkams valdyti darbuotojų elgseną sudetingose konfliktinėse situacijose, reguliuoti santykius rasti išeiti iš vienos ar kitos situacijos padeda konfliktologija- speciali mokslo šaka, atsiradusi šiuolaikinėje vadyboje. Daug pagelbėti gali ir mažai konfliktiško elgesio technologijos taikymas.

Sąžiningumas ir teisingumas

Sąžiningumas ir teisingumas yra bendrosios moralės nuostatos, kurių dera paisyti priimant sprendimus. Minimumas ko reikalujama iš verslo žmonių - tai laikytis įstatymų ir sąžiningai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Žmonės versle elgiasi pagal savo ekonominius interesus, tačiau siekdami savo interesų, jie privalo paisyti moralės reikalavimų - būti teisingais, sąžiningais, patikimais.

JAV verslo specialistas B. C. Forbes sąžiningumą laiko kertiniu žmogaus charakterio bruožu. Sąžiningas žmogus mažiau linkęs į nusikalstamą ar nelegalų veikimą ir visada linkęs ginti teisingumą. Be to sąžiningumas, pasak B. C. divedentus ne tik doleriais, bet ir taiką bei ramybę sieloje“. Toks žmogus kelia aplinkinių pasitikėjimą. Taigi ir tuo, kuo jis užsiema verslu.

Pirkėjas turi tikėti pardavėju, skolintojas - skolininku, darbdavys - darbuotojo pasirengimu ir noru dorai atlikti jam pavestą darbą. Nesugebėjimas vadovautis šiais principais arba paklusti įstatymams, taisyklėms, griauna ne tik pasitikėjimą tarp žmonių, bet ir apsunkina tolesnius verslo santykius. Galiojančiu visuomenėje moralinių nuostatų - sąžiningumo ir teisingumo paisymas yra svarbi verslininko sekmės salyga. Pirmiausia todėl, kad verslo misija - tarnauti visuotiniam labui. O tai imanoma, jei priemonės ir būdai, kuriais bus pasiekti verslo rezultatai, nesikirs su visuomeneje egzistuojančiais etiniais standartais.

Bendravimas - tai informacijos perdavimas ir abipusis prasmės supratimas. Netikslus, ir netinkamas informacijos pateikimas (sąmoningas ar nesąmoningas) darbuotojams ir partneriams gali sukurti terpę nesusipratimams ir konfliktams atsirasti. Netiksli informacija, platinama firmos viduje gali dezinformuoti darbuotojus ir sukelti grėsmę firmos veiklai. Todėl verslo organizacija turi skatinti nepriekaištingus santykius pirmiausia firmos viduje: vykdyti įsipareigojimus darbuotojų atžvilgiu, ugdyti jų sąžiningumą ir iniciatyvumą.

Samdos kontrakto sudarymas tarp darbdavio ir darbuotojo įpareigoja abu laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Darbuotojui svarbu, kad būtų geras atlyginimas už darbą ir nustatyta aiški jo trukmė. Tai daryti įsipareigoja firma. Tačiau darbuotojo įsipareigojimai (pažadai gerai ir sąžiningai dirbti) yra labai neapibrėžti ir reikalauja praktinio patvirtinimo. Tai jis galės įrodyti tik ateityje. Pagal samdos sutartį darbuotojas sutinka dirbti tam tikrą laiką , eikvoti savo energiją ir tuo būdu sugrąžinti firmai išlaidas, kurias ji išleis jo atlyginimui. Darbdavys gi vadovaujasi savais principais, rūpindamasis ne tik pavienio darbuotojo, bet ir visos firmos interesais, ateitimi. Todėl jam nekyla abejonių, kad dėl firmos tikslų, jos gerovės, taip pat visų joje dirbančių gerovės darbuotojas gali būti panaudotas ir tokiems darbams, kurie sutartyje nenumatyti. Būtent čia ir iškyla ne tik teisinių, bet ir etinių klausimų . suderinti nėra paprasta.

Dažnai darbuotojas linkęs manyti, kad jo interesų turi būti labiausiai paisoma. O darbdavys jo interesų linkęs paisyti tiek, kiek tai padeda produktyvumo augimui: jam svarbu ir žmonės, ir mašinos, ir pagamintos prekės realizavimo reikalai. Dėl to ir kyla konfliktai. galimybę , būtina stengtis labai aiškiai ir tiksliai apibrėžti abiejų pusių teises ir interesus.

Kartais firmos interesai susiduria su kitų ekonominių grupių interesais. Pirma, tarp firmos ir darbuotojų, kurie nori įgyti didesnes teises naudotis sukurtomis gėrybėmis negu numatyta susitarimu, arba kai darbuotojų veiksmai nukrypsta nuo susitarimo su firma raidos ir dvasios. Antra, kai firmos darbuotojai yra kitų firmų konsultantai, tarybų nariai ir pan. Tokiu atveju iškyla informacijos iš firmos nutekėjimo pavojus. Juolab neaišku, kokius įsipareigojimus ir kam vykdo darbuotojas - savajai firmai ar kitai, kurioje dirba, tarkim, konsultantu. įdėmiai stebėti tokius atvejus, aptarti juos samdos sutartyse.

Išvados

Etinės dilemos socialiniame darbe yra neišvengiamos, tačiau tinkamas etinių principų taikymas ir situacijų analizė gali padėti priimti geriausius sprendimus, užtikrinančius kliento gerovę ir profesinį orumą.

tags: #socialine #etine #dilema #kas #tai