Išgirdę kalbas apie socialinę klasę, kastą ar luomą, dažnai pagalvojame, kad tai jau pasenęs skirstymas, egzistavęs prieš keletą šimtmečių, tačiau net ir XXI amžiuje socialinės klasės yra svarbios. Visuomenė apibrėžiama kaip socialinių ryšių tarp organizuotų grupių visuma. Mes visi be išlygų esam socialinės būtybės, todėl esame priklausomi nuo visuomenės tam, kad gyventume kaip žmonės.
Tai bendras žmogiškos sąlygos aspektas. Kitas aspektas: specifinės grupės žmonių, gyvenančių kartu tam tikrais būdais - tai skirtingos visuomenės. Šiuolaikinės visuomenės dažnai vadinamos klasių visuomenėmis, suteikiant “klasės” sąvokai platesnę negu marksizme prasmę ir išskiriant žymiai daugiau klasių pagal įvairius kriterijus.
Žodis “hierarchija” kilęs iš lotynų kalbos žodžio “hierarchia”, o šis savo ruožtu iš graikų kalbos žodžio “hierarkhes”, kuris reiškia “didysis šventikas”, “kunigas”. Taigi, akivaizdu, kad jo kilmė bažnytinė. Nepaisant to, šiuolaikinių socialinių mokslų kontekste terminas “hierarchija” neturi jokių užuominų į religiją.
Socialinės hierarchijos piramidė
Socialinės ir kultūrinės antropologijos enciklopedijoje “hierarchija” apibrėžiama kaip “individų, socialinių klasių ar grupių, klasifikuojamų nuo aukštos iki žemos jų padėties visuomenėje, sistema”. Tuo tarpu L. Dumont siūlo labiau specifinį hierarchijos apibrėžimą, apibūdinamas holistiniu apimančiojo bei apimtojo santykiu. Anot L. Dumont, hierarchija yra “valdžios kopėčios, kuriose žemesnieji laipteliai tvarkinga seka yra apsupti aukštesniųjų laiptelių”. Galima sakyti, kad jis perfrazuoja Trumpojo Oksfordo žodyno apibrėžimą (“asmenų ar daiktų grupė, pagal padėtį ar klasę esanti viena aukščiau už kitą”). Klasių hierarchijos ištakų reiktų ieškoti vadystėse ir didelio žmogaus” visuomenėse. Tačiau tobuliausios klasinės sistemos atsirado valstybinėse visuomenėse. Kiekviena valstybės visuomenė turi bent dvi hierarchiškai tvarkingas klases - valdovus bei valdomuosius.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Ten, kur klasių yra daugiau nei dvi, jos nebūtinai visos viena kitos atžvilgiu yra hierarchiškai išsidėsčiusios. Hierarchinis statusas yra mažai svarbus, kai jis negrindžiamas ekonomine-politine situacija. Išskirta iš religinio konteksto, hierarchija gali būti naudojama rangui apibūdinti, kur visuomenės sluoksniai yra vertinami santykyje su visuma. Tada hierarchija įgauna specialią formą, kuri šiuolaikinėje sociologijoje ir antropologijoje vadinama socialine stratifikacija.
Socialinė stratifikacija
Stratifikacija - tai žmonių pasiskirstymas į sluoksnius arba grupes, išsidėsčiusias vertikaliai viena kitos atžvilgiu. Tai “bet kurios socialinės grupės padėtis visuomenės pozicijų hierarchijoje pagal valdžios, nuosavybės, socialinio įvertinimo ir/arba psichinio-psichologinio pasitenkinimo nelygybę”. Akivaizdu, jog žmonių užimama padėtis visuomenėje yra nevienoda: vieni yra aukščiau, kiti žemiau. Pavyzdžiui, galime kalbėti apie skirtumą tarp darbininkų, dirbančių fizinį ir protinį darbą; tuo tarpu šeimos narių stratifikavimas skambėtų tikrai neįprastai. Kaip teigia R. A. Rothman knygoje “Nelygybė ir stratifikacija”, “socialinė stratifikacija turi daug formų, kurios skirtingose vietose ir skirtingu istoriniu laikotarpiu yra skirtingos, tačiau yra trys labiausiai žinomos formos - vergų, kastų bei klasių sistemos”.
Jei sociologijos klasikas K. Marksas išskiria dvi pagrindines klases: 1) darbininkus, arba proletariatas, kurie uždirba pinigus parduodami savo darbo jėgą, bei gauna atlyginimą už darbo laiką, ir 2) kapitalistus, arba buržuaziją, kurie pelno pinigus pridedamąja darbo verte, nusavindami ją iš gerovę kuriančių darbininkų, tai šiuolaikinėje visuomenėje yra kur kas daugiau klasių ar socialinių grupių.
Knygoje “Socialinis struktūrinimasis ir jo pažinimas” pateikiamas socialinės struktūros atspindys, remiantis respondentų naudojamais terminais:
- “Elitas”: tai pirmiausia intelektualusis elitas.
- “Neapibrėžta” prekiautojų grupė: labai besiskiriantys tarpusavyje.
Pagrindiniai visuomenės skirstymo kriterijai yra profesija ir pajamos. Profesijos reikšmė, kaip sprendžiame iš tyrimo, išreiškiama pagal profesijų prestižo sampratą (“mokytojas dirba mažiau nei statybininkas, bet jo padėtis yra aukštesnė, nei darbininko”). O jei kalbėsime apie pajamas, tai kas turi pinigų - tas jaučiasi aukščiau kitų, nes “jeigu neturi pinigų, vadinasi, esi niekas”.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Klasių sistemos: atviros ir uždaros
Klases sąlyginai galime skirstyti į uždaras ir atviras sistemas. Atvirųjų klasių sistemoje žmonės gali judėti aukštyn ir žemyn, nėra jokių formalių ar ideologinių kliūčių žmonėms judėti - kilti ar kristi. Tavo priklausymas klasei šiuo atveju visiškai nesusijęs su tuo, kokiai klasei priklauso Tavo tėvai. Tiesiog viskas priklauso nuo Tavo pastangų ir sugebėjimų. Tai idealus klasės tipas, geriausiai matomas Vakarų šalių demokratinėse sistemose.
“Visos demokratinių industrinių klasių sistemos yra atviresnės nei žemdirbyste užsiimančios visuomenės, kadangi urbanizacija ir industrinė transformacija padidina socialinio mobilumo galimybes”, teigia R. A. Rothman savo knygoje “Nelygybė ir stratifikacija: rasė, klasė ir lytis”. Pavyzdžiui, ankstyvoje industrializacijos stadijoje, perėjus nuo žemdirbystės prie pramoninės gamybos, kaimo darbininkai, taip pat ir smulkiųjų ūkių savininkai gali pereiti į miestiečių darbininkų klasę. To pasekoje daugeliui neturtingų kaimo darbininkų pagerėja darbo sąlygos, pakyla užmokestis.
Uždarosios sistemos - tos, kurių padėtis stratifikacinėje sistemoje yra paveldėta ir nekintanti. Sudaromos įvairios kliūtys, įtvirtintos įstatymu, papročiu ar sociokultūrinėmis idėjomis bei tikėjimu. To pasekoje praktiškai nėra galimybių pereiti į aukštesniąją klasę; išimtis galėtų būti nebent “pranašiųjų vaikai”, kaip teigia R. A. Rothman. Uždarosios sistemos populiariausios stabiliose žemdirbystės visuomenėse, kur industrializacijos procesas nėra pageidaujamas.
Indijos kastų sistema
Kastos
Pačia bendriausia prasme kastos apibūdinamos kaip hierarchiškai tvarkingos endogaminės grupės, kuriose narystė yra paveldima ir pastovi. Kastos turi daug panašumų su uždaromis sistemomis bei etninėmis grupėmis. Indijos kastos yra klasikinis kastų visuomenės pavyzdys. Kastų identitetas, visų pirma, atsiskleidžia per religiją, - kastų hierarchija yra induizmo - daugumos indų religijos - neatskiriama dalis. Anot M. Harris, “Indijoje yra religinis įsitikinimas, kad žmonės nėra visi dvasiškai lygūs ir kad dievai nustatė grupių hierarchiją”.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Minėtą hierarchiją sudaro keturios pagrindinės būties pakopos - varnos, kurios savo ruožtu yra nustatomos pagal kilmės taisyklę, tai yra, vaikų varna atitinka tėvų varną ir nesikeičia visą gyvenimą. L. Dumont išskiria tris esminius kastų sistemos bruožus, kurie, būtina pabrėžti, yra paremti religinėmis švarumo sampratomis:
- kastų hierarchija, kuri teoriškai remiasi santykiniu švaros laipsniu. Patys švariausi yra brahmanai.
- suteršimas yra užkrečiamas, todėl kasta turi apriboti santykius su žemesniaisiais, jei nori išlaikyti savo statusą.
Reikia pabrėžti ir tai, jog M. Harris išskiria du priešingus požiūrius į indusų kastų sistemą. Jei laikysimės vakarietiško požiūrio, atitinkančio eminį aukščiausio rango kastos požiūrį į žemesniuosius, tai kiekviena kasta ir subkasta turi paveldimą profesiją; kitaip sakant, jų identitetas išreiškiamas per profesiją. Išryškėja darbo pasidalijimas: žemesnės kastos teikia paslaugas aukštesniosioms; savo ruožtu pastarosios žino, jog neapsieis be žemesniųjų kastų, todėl ir nesielgia su jomis neteisingai. Kitas požiūris - iš apačios į viršų - Indijos kastų sistemą daro sunkiai atskiriamą nuo kitų rūšių hierarchinių grupių, tokių kaip klasės ar etninės grupės.
J. Mencher teigia, jog “žemiausios kastos nėra patenkintos savo padėtimi gyvenime ir nemano, kad su jomis tinkamai elgiasi aukštesnės kastos” ir “vietiniai džatisai nenuilstamai bando pasigerinti oficialią padėtį”, teigia Carrol. Taigi, kova, per kurią atsiskleidžia identitetas, egzistuoja ne tik tarp klasių (apie tai kalbėsime truputį vėliau), bet ir tarp kastų, beje, kaip ir darbo pasidalijimas. Reikia pasakyti ir tai, jog apibūdinimai kastų arba klasių terminais gali būti naudingi tiriant sudėtingų stratifkuotų visuomenių stuktūras, tačiau jie pakankamai retai charakterizuoja visas svarbias socialinės organizacijos dimensijas, rastas tokiose visuomenėse.
Klasės: grupės ir kategorijos
Anot Berreman, “klasė yra kultūros aspektas, kuriame yra ryškūs skirtumai tarp eminių ir etinių pažiūrų”. R. Jenkins savo knygoje ‘Socialinis identitetas” apibrėžia du klasių tipus: grupę ir kategoriją. Pastaroji - tai klasė, kurios pobūdį ir sudėtį apsprendžia asmuo, apibūdinantis tą kategoriją. Kategorija skiriasi nuo grupės tuo, kad joje nėra ryšių tarp kategorijos narių. Tuo tarpu, grupė - tai klasė, kurios nariai supranta savo klasės savitumą ir veikia vieningai. Taigi, grupė atitinka eminį, kategorija - etinį požiūrį.
Reikia pabrėžti ir tai, jog grupė yra “reali” socialiniu požiūriu. Grupės nariai save atpažįsta ir žino, kad yra tos grupės nariai; kitaip tariant, jie žino, jog tai grupei priklauso, bei yra pripažįstami kitų šios grupės narių. Kategorijai būdinga tai, kad jos nariai gali nežinoti apie savo kolektyvinį identifikavimą. Be to, socialinė kategorija paprastai nėra paslaptis jos nariams.
K. Marx, išskirdamas “klasę klasėje” bei “klasę klasei”, jis teigė, kad darbininkai savo panašia situacija, panašiais interesais priklauso “class in itself” kategorijai. Tačiau, pagal jį, minėti interesai gali būti realizuojami tada, kai darbininkai susijungia į “class for itself” bei suvokia, kokie yra jų interesai. Tai “K. Marx reiškia darbininkų klasės kaip kolektyvinio istorinio veikėjo iškilimą”. Grupės identifikavimosi procesas skatina, o tuo pačiu ir yra skatinamas klasių kovos. Šio modelio ištobulinimas sąlygoja tai, jog klasių kova negali “tik įvykti” kaip tarpklasinio interesų konflikto pasekmė; ji turi būti sukelta arba sukurta.
R. Jenkins tai paaiškina, kad “grupės gali save identifikuoti, kadangi kiti (žmonės) jas suskirsto į kategorijas”. Esmė tame, kad “class in itself” nebuvo tol, kol nebuvo suvokti ir identifikuoti jos bendri interesai. Kategorinis darbininkų klasės kaip “class in itself” su padėtimi bei bendrais interesais sukūrimas - iš vienos pusės, socialistų ir kitų aktyvistų, kita vertus, kaip “pavojingos klasės”, kapitalistų ir valstybės - buvo būtina, nors ir nepakankama sąlyga “class in itself” atsiradimui, taigi, ir darbininkų klasės politikai (jei ne revoliucijai). Prieš darbininkų klasei pradedant veikti kaip klasei, dirbantieji turėjo pripažinti, kad ji - arba jie - yra klasė. Tokiu pripažinimu darbininkų klasė buvo sukurta kaip politiškai efektyvi grupė.
Klasių konfliktas
Nors šiame referate daugiau akcentuoju į šiuolaikinę visuomenę, kalbant apie klasių konfliktus, negalime apeiti K. Marx, kadangi klasių konflikto teorija formavosi pastarojo darbų pagrindu. K. Marx klasių konfliktą vadina klasių kova, teigdamas, jog tai sudaro pačią visuomenės esmę. Klasių kova -tai “kova tarp klasių, kurių interesai nesuderinami arba prieštarauja vieni kitiems.” Klasių kovą galima apibūdinti ir kaip konfliktą tarp klasių, žvelgiant iš komunistinės perspektyvos. Klasių konfliktas iškyla todėl, kad žmonės pasiskirstę į skirtingas klases pagal jų padėtį ekonominėje sistemoje.
K. Marksas pabrėžia ir tai, kad abi klasės - kapitalistai ir samdomi darbininkai - neturi bendrų vertybių, be to, kapitalistai siekia viešpatauti ir išnaudoti darbininkus, todėl šios dvi klasės nuolat konfliktuoja. K. Marx manė, kad klasių kova yra daugelio politinių konfliktų šaltinis. Jis pranašavo, kad išnaudojama klasė sukils, ir revoliucija pakeis visuomenę. Pagal K. Marx teoriją, klasių konfliktas yra varomoji istorijos jėga.
Marksizmas moksliškai paaiškino klasių kovą kaip į antagonistines klases susiskaldžiusios visuomenės vystymosi varomąją jėgą, parodė, kad klasinė darbininkų klasės kova būtinai veda į socialistinę revoliuciją ir proletariato diktatūrą, kurios tikslas - panaikinti bet kurias klases ir sukurti beklasę komunistinę visuomenę. Šiandien žmonės, išgirdę žodžių junginį “klasių kova’’, paprastai atsigręžia į K. Marx apibrėžimą, įsivaizduodami vargšo darbininko kovą dėl geresnio darbo užmokesčio, pragyvenimo bei darbo sąlygų. Galima sakyti, jog K. Marx klasių konflikto teorija gali būti pritaikoma šiandien. Istorija gali pasikartoti, jei vėl ekonomika patirtų nuosmūkį.
Ar klasių kova lemia istoriją marksistinėje mintyje?
Galia
Kaip teigia R. Jenkins knygoje “Pierre Bourdieu”, P. Bourdieu laiko galią natūralia jėga - yra “jėgos laukai” - kurie krenta iš viršaus į apačią ir prieš kuriuos yra tik simbolinė pasipriešinimo galimybė, kuri pasmerkiama galutinei nesėkmei.
P. Bourdieu išskiria įteisinimą - esamo galios resursų paskirstymo ir susiklosčiusios socialinės struktūros traktavimą lyg savaime suprantamų. Resursų kontrolė įgyvendinama kuriant socialinį tinklą: tiesioginius santykius su nedaug žmonių, netiesioginius su kuo daugiau žmonių. Į šiuos santykius žmonės įsijungia per socializaciją šeimoje, mokykloje, klubuose ir kitoje elitinėje aplinkoje, kur jie bendrauja su panašios padėties ir pasiekimų žmonėmis. Šie žmonės dėl savo dominuojančios padėties turi geresnį priėjimą prie ekonominių (geriau apmokamą darbą), kultūrinių (geresnis išsilavinimas), socialinių (labiau panaudojamų kontaktų ir informacijos) galios resursų. Tai didina jų įtaką ir lemia vadovaujančių postų ekonomikoje ar politikoje užėmimą, kas leidžia kontroliuoti ne tik savo, bet ir kitų žmonių galios resursus, išsaugojant savo socialinę padėtį.
Išsilavinimo sistemą P. Bourdieu nurodo kaip vieną iš įteisinimo ir stratifikacijos išsaugojimo sferų. Ši sistema ne tik nesumažina nelygybės tarp tų, kurie ateina iš šeimų su skirtingu socialiniu pagrindu ir kultūriniu lygiu, bet tarnauja reprodukcijai ir šios nelygybės legitimacijai. Čia apjungiami ekonominis, socialinis, kultūrinis bei simbolinis kapitalai, kuris (t.y. simbolinis) galios resursų legitimacijai, anot P. Bourdieu, turi didžiausią reikšmę. Veikėjai, kovoję už savo interesus, už savo vertybių hierarchijos primetimą turi tokią galią, kuri yra proporcinga jų simboliniam kapitalui, tai yra tam pripažinimui, kurį jie gauna iš grupės.
Socialinė hierarchija organizacijose
Organizuodami kolektyvinius veiksmus bendriems organizacijos tikslams pasiekti individai negali išvengti hierarchinės struktūros. Socialinė hierarchija sudaroma pagal griežtai reglamentuotą pavaldumą ir priklausomybę, daugiapakopės organizacinės struktūros grandys eina nuo viršaus į apačią. Aukštesnės grandys kontroliuoja žemesnes. Kuo grandis aukštesnė, tuo siauresnė (ribotesnė) jos socialinė sudėtis, todėl hierarchinė struktūra yra piramidės formos. Hierarchinei struktūrai būdinga valdymo, vienvaldystės, lyderiavimo centralizacija.
Socialinė stratifikacija lingvistiniu aspektu
Terminas „socialinė stratifikacija“ yra sudėtinis. Pirmasis žodis, socialinė, kilęs iš lotyniško žodžio socialis, reiškiančio „susijęs su visuomene“ arba „bendruomeninis“. Antrasis žodis, stratifikacija, kilęs iš lotyniško žodžio stratum, kuris reiškia „sluoksnis“. Žodis „stratifikacija“ remiasi šiuo pagrindiniu terminu, o priesaga -cija nurodo procesą arba veiksmą. Tai rodo, kad stratifikacija susijusi su įvairių socialinių sluoksnių (ar klasių) formavimu ar paskirstymu visuomenėje.
Lietuvių kalboje „socialinė stratifikacija“ yra sudėtinis daiktavardis, kurio struktūroje susijungia du atskiri žodžiai. Pirmasis žodis yra būdvardis, nusakantis, kad procesas ar reiškinys yra susijęs su visuomene, o antrasis žodis - daiktavardis, kuris nurodo patį procesą, susijusį su socialinių sluoksnių išsidėstymu ir hierarchija.
Kalbinėje analizėje šis terminas turi svarbų semantinį ir morfologinį aspektą. Žodis stratifikacija nurodo procesą, kuris susijęs su hierarchija arba sluoksniavimu. Tai atspindi kalbos gebėjimą sukurti sudėtinius žodžius, kurie gali apibūdinti sudėtingas socialines ir kultūrines struktūras. Terminas „socialinė stratifikacija“ liudija apie lietuvių kalbos gebėjimą prisitaikyti prie globalių mokslinių terminų ir suteikti jiems tikslius atitikmenis, kurie išlaiko originalių žodžių reikšmę ir tuo pačiu atspindi kalbos struktūros savitumą.
Tyrimai su pelėmis
Naujas tyrimas pelėse rodo, kad pralaimėjimas socialiniuose konfliktuose daro daugiau nei skaudina savimeilę: jis pertaiso sprendimų priėmimo grandines smegenyse ir padeda nulemti socialinį statusą. Okinavos mokslo ir technologijų institute (OIST) dirbusi komanda tyrė, kaip ankstesnės pergalės ar pralaimėjimai veikia gyvūno vietą socialinėje hierarchijoje ir jo vėlesnius sprendimus.
„Gali būti viliojanti manyti, kad socialinį rangą lemia vien tik fizinės savybės, pavyzdžiui, dydis“, - sakė bendraautorius dr. Jeffrey Wickens. „Tačiau mūsų duomenys rodo, kad ankstesnė patirtis vaidina centrinį vaidmenį. Socialinės hierarchijos tyrimas akcentuoja, kad elgesys susidaro ne vien tik pagal įgimtus bruožus - aukštesnį vaidmenį dažnai lemia ir pritaikytos strategijos bei ankstesni laimėjimai ar pralaimėjimai.
Norėdami kiekybiškai įvertinti dominavimą, mokslininkai taikė vamzdelio (tube test) testą: du gyvūnai įeina į siaurą vamzdelį iš priešingų pusių, ir dominantesnis individas priverčia kitą atbuline eiga išeiti. Kartodami šiuos susidūrimus kelias dienas, tyrėjai galėjo sudaryti stabilų laimėtojų ir pralaimėtojų reitingą narve. Perskirstyti susidūrimai sukėlė greitus pokyčius. Kai kurios anksčiau dominuojančios pelės neteko statuso, tuo tarpu anksčiau paklusnios pelės pakilo rangais. Grįžus gyvūnams į pradinius narvus, perskirstymas paliko matomus pasikeitimus socialinėje padėtyje. Šis bandymas taip pat iliustruoja, kaip akivaizdžiai tinkamai parinktas eksperimentinis dizainas gali atskleisti socialinės plastikos ypatumus.
Naudodami smegenų aktyvumo įrašus ir taikydami tikslingas manipuliacijas, tyrėjai susiejo vadinamąjį pralaimėtojo efektą su konkrečia neuronu grupe. Cholinerginių interneuronų aktyvumas - modulacinio tipo ląstelių užpakaliniame striatume - stipriai koreliavo su tuo, kad pralaimėtojai vėlesniuose susidūrimų etapuose linkę priimti paklusnes pozicijas.
Tyrimas, publikuotas žurnale iScience, papildė augantį literatūros lauką apie socialinę plastiką - kaip socialiniai vaidmenys keičiasi reaguojant į patirtį - ir apie elgesio lankstumo nervinį pagrindą. Ateities darbai galėtų tirti, ar panašūs cholinerginiai mechanizmai veikia pateles, ar skiriasi skirtingose amžiaus grupėse, arba kaip reagavimo į farmakologines ar elgesio intervencijas dinamika.
tags: #socialine #hierarchija #kas #tai