Socialinis draudimas yra privalomas kiekvienam nuolatiniam Lietuvos Respublikos gyventojui, dirbančiam pagal darbo sutartį ar individualiai. Daliai piliečių draustis neprivaloma - tai besimokantis, studijuojantis jaunimas, laisvieji menininkai, bedarbiai, namų šeimininkės. Įmonės bei dirbantieji asmenys įmokas socialiniam draudimui dažnai vertina kaip jiems „uždėtą“ sunkią naštą, kadangi šios įmokos padidina darbo jėgos kainą, mažina dirbančiųjų pajamas.
Socialinio draudimo istorija ir principai Lietuvoje
Lietuvoje socialinis draudimas savo istoriją skaičiuoja nuo 1926 m. Valdyba buvo įsteigta prie Vidaus reikalų ministerijos. Ligonių kasos pradėtos steigti 1928 m. pabaigoje. Iki 1990 m. įnašai siekė nuo 2.4% iki 18% darbuotojo uždarbio, priklausomai, kokiai profesiniai sąjungai priklausė. Kūdikio gimimo pašalpa buvo mokama vienam iš tėvų, išdirbusiam įmonėje be pertraukos nemažiau kaip 3 mėn. Senatvinės pensijos amžius buvo 55 m. vyrams ir 50 m. moterims. 1994-1995 m. vyko pensijų reforma.
Socialinis draudimas sudaro didžiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima kone visus Lietuvos gyventojus, o daugiau nei ketvirtadalis gauna jo mokamas išmokas. Kuriant socialinio draudimo sistemą buvo siekiama pereiti nuo valstybės teikiamo „aprūpinimo” negalintiems dirbti ir neturintiems pastovių pajamų gyventojams prie jų įmokomis įgyjamų teisių į išmokas, numatytas įstatymo. Socialinis draudimas, kaip ir visa socialinė apsauga, remiasi fundamentaliais universalumo, solidarumo ir kitais principais. Socialinio draudimo sistema veikia einamojo finansavimo (pay-as-you-go) principu. Nuo 2004 m. sausio 1 d. nuo pat pradžių buvo siekiama, kad socialinio draudimo sistema būtų pakankamai savarankiška.
Tai pasireiškė socialinio draudimo biudžeto atskyrimu nuo valstybės biudžeto, taip pat projektuojant trišalę socialinio draudimo valdymo sistemą. Iki 1997 metų vidurio iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų buvo finansuojama dalis sveikatos draudimo išlaidų. Nuo 1997 m. nuo 1991 iki 1995 metų pradžios valstybiniu socialiniu draudimu buvo draudžiami asmenys, kurie dirbo pagal darbo sutartis ir savarankiškai. Priėmus naują Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą, nuo 1995 metų valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pradėta drausti ir valstybės karinių struktūrų darbuotojus. Nuo 1996 metų valstybės lėšomis pradėtos drausti motinos, auginančios vaikus nuo 1 iki 3 metų, ir būtinosios tarnybos kariai, o nuo 2000 metų valstybės lėšomis draudžiami tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai ir tik vienuolyne dirbantys vienuoliai bei vienas iš visiškos negalios invalido tėvų arba asmuo, nustatyta tvarka pripažintas visiškos negalios invalido globėju arba rūpintoju, slaugantis namuose visiškos negalios invalidą. Šiuo metu šie asmenys draudžiami tik valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai gauti.
Pagal mokėjimo laiką socialinio draudimo išmokos gali būti suskirstytos į trumpalaikes ir ilgalaikes. Taip pat per socialinio draudimo sistemą yra mokamos ir kitos išmokos. Išlaidas pensijoms bei pašalpoms lemia įstatymų apibrėžti socialinės apsaugos įsipareigojimai. Jie paprastai numato išmokų gavėjus, kvalifikacines sąlygas, kurias turi tenkinti šie asmenys, išmokos dydžio apskaičiavimo formulę ir tos išmokos didinimą vykstant infliacijai ir kylant gyvenimo lygiui. veiksniai skiriasi trumpalaikėms ir ilgalaikėms išmokoms. Šiuo metu pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus gali būti mokamos šios ilgalaikės išmokos: senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių pensijos, išankstinės senatvės pensijos, pensijos netekus maitintojo ir už ištarnautą laiką.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Trumpalaikės išmokos yra mokamos ribotą laiką, paprastai mažiau negu vienerius metus. Prie jų priskiriamos tokios pašalpos: ligos, motinystės, motinystės (tėvystės), nelaimingų atsitikimų darbe išmokos (nuo 2000 mm. sausio 1 d.) laidojimo ir transporto išlaidų kompensacijos (iki 2001 m. sausio 1 d.), reabilitacijos pašalpos (nuo 2005m. Trumpalaikėms pašalpoms finansuoti tinka einamojo finansavimo sistema. Jos esmė ta, kad išlaidos pašalpoms padengiamos iš tais pačiais metais gautų įmokų. Tik nenumatytiems atvejams gali būti laikomas nedidelis rezervas, skirtas kasmetiniams išlaidų pasikeitimams sušvelninti bei pastoviai įmokų normai palaikyti. Išlaidos trumpalaikėms pašalpoms priklauso nuo pašalpų gavėjų skaičiaus, pašalpų dydžio.
Ligos pašalpa
Ligos pašalpa yra mokama asmeniui, tapus laikinai nedarbingu dėl ligos, slaugančiam ligonį ar kitais įstatymo numatytais atvejais, siekiant kompensuoti jo prarastas darbo pajamas. Susirgus teisė į ligos pašalpą įgyjama nuo pirmosios darbo dienos be llaukimo periodo. Nuo 1995 metų už pirmąsias dvi kalendorines nedarbingumo dienas apmoka darbdavys, išskyrus slaugos atvejus, o už likusias - Valstybinio socialinio draudimo fondas iš savo biudžeto lėšų. Iki 2001 m. sausio 1 d. ligos pašalpa buvo mokama nuo pirmos nedarbingumo dienos 80 proc., o nuo trisdešimt pirmosios nedarbingumo dienos 100 proc. Nuo 2001 metų sausio 1 dienos, įsigaliojus Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymui, ligos pašalpa už pirmas dvi dienas negali būti mažesnė nei 80 proc. ir didesnė nei 100 proc. kompensuojamo darbo užmokesčio. Nuo trečiosios dienos ligos pašalpa sudaro 85 proc. kompensuojamo darbo užmokesčio. Didėjant skaičiui įmonių, dirbančių nepilnu pajėgumu bei išaiškėjant tam tikriems piktnaudžiavimo atvejams gaunant ligos pašalpas, buvo sustiprinta laikinojo nedarbingumo pažymėjimų išdavimo pagrįstumo kkontrolė. Be to, 2001 m. sausio 1 d. buvo įvestas draudimosi stažo reikalavimas ligos ir motinystės pašalpoms gauti.
Motinystės pašalpa
Nuo 1991 iki 1995 metų motinoms, auginančioms vaikus iki 1,5 metų, buvo mokama 1 minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžio vaiko priežiūros pašalpa. 1994 metais vidutinis metinis šios pašalpos dydis buvo 47,49 Lt, arba 14,6 proc., vvidutinio apdraustojo darbo užmokesčio. Nuo 1995 metų pertvarkant tiek pensijų, tiek valstybinio socialinio draudimo pašalpų sistemas draudiminiu principu pasikeitė ir vaiko priežiūros pašalpos mokėjimo dydis ir skyrimo tvarka. Sekant daugelio Europos šalių pavyzdžiu ir įgyvendinant vyrų ir moterų lygias galimybes, vaiko priežiūros pašalpa pradėta skirti vienam iš apdraustųjų vaiką auginančių tėvų. Taigi nuo 1995 metų vaiko priežiūros pašalpą įgijo teisę gauti ir vyrai. Taip buvo siekiama minimaliai sumažinti šeimos prarastas darbines pajamas, susietas su vaiko priežiūra, nes šeimai buvo suteikta teisė spręsti, kuris iš dirbančių tėvų prižiūrės vaiką iki jam sukaks vieneri metai. Nuo 1995 metų sutrumpėjo vaiko priežiūros pašalpos skyrimo laikotarpis iki 1 metų, bet padidėjo pačios pašalpos dydis. Pradėta mokėti pašalpa sudarė 60 proc. vidutinio apdraustojo darbo užmokesčio, bet ne mažiau kaip minimali mėnesio alga (iki 2001 m. sausio 1 d.), arba 1/3 vidutinių draudžiamųjų pajamų (nuo 2001 m. sausio 1 d.). Nuo 2004 m. kovo 1 d. nuo 2003 m. vasario mėnesio įsigaliojo Ligos ir motinystės socialinio draudimo nuostatos, pagal kurias moteriai, atleistai iš darbo nėštumo metu arba nėštumo ir gimdymo atostogų metu dėl įmonės, įstaigos, oorganizacijos likvidavimo ar bankroto ir turinčiai reikalingą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, mokama motinystės pašalpa. Taip pat nustatyta, kad vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjui, išleistam vaiko iki vienerių metų priežiūros atostogų bei gaunančiam motinystės (tėvystės) pašalpą, atleistam iš darbo dėl įmonės, įstaigos, organizacijos likvidavimo ar bankroto, motinystės (tėvystės) mokama pašalpa, bet ne ilgiau kaip iki įsidarbinimo. Nuo 2004 m.
Laidojimo pašalpa
Laidojimo pašalpa iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto buvo mokama nuo 1991 iki 2000 metų pabaigos. Šios pašalpos dydis sudarė 3 MGL už apdraustąjį asmenį. Mirus valstybinio socialinio draudimo pensiją gaunančiam asmeniui, jo artimiesiems buvo ir šiuo metu išmokama dviejų mėnesinių pensijų dydžio vienkartinė išmoka. Šioms pašalpoms kasmet vidutiniškai buvo skiriama 0,5-0,6 proc. valstybinio socialinio draudimo išlaidų. Nuo 2001 m. sausio 1 d. nuo 1991 metų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, pagal patvirtintą įmokų tarifą kai kurioms draudimo rūšims, surenka įmokas ir perveda jas į atskirus tam tikras išmokas administruojančius fondus. Pavyzdžiui, ttokios lėšos yra pervedamos į Užimtumo fondą, kuris išmoka bedarbio pašalpas ir finansuoja aktyvios darbo rinkos politikos programas.
1991-1997 metais iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto buvo mokamos kai kurios sveikatos draudimo išmokos: sanatorinio ir reabilitacinio gydymo, cukrinio diabeto kompensacijas bei kompensacijas už vaistus. Sveikatos draudimo išlaidos sparčiai didėjo: nuo 2,5 proc. 1992 metais iki 9,5 proc. 1996 metais. Nuo 1991 metų Valstybinio socialinio draudimo finansų pagrindą sudaro savarankiškas ir atskiras valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas. Metinio valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto projektą ir jo vykdymo metinę ataskaitą iki 1999 metų rengė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir tvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Pagrindinis ir lemiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamų šaltinis yra draudėjų ir apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokos. Jos sudaro apie 98 proc. visų pajamų. Darbdavio ir darbuotojo įmokos apskaičiuojamos kaip darbuotojui mokamo atlyginimo procentas. metų nesikeitė. Jo dydis buvo 31 proc. nuo apskaičiuoto darbo užmokesčio, iš kurio 30 proc. mokėjo darbdavys ir 1 proc. - darbuotojas. Nuo 2000 metų sausio 1 d. Seimas nustatė 34 proc. įmokų tarifą (31 proc. moka darbdavys, o 3 proc.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Socialinis draudimas dirbant užsienyje
Socialinį draudimą darbo užsienyje metu reguliuoja šalių susitarimai. Susitarimas dėl socialinio draudimo yra šalių susitarimas, nustatantis tarp tų šalių judančių asmenų teises į socialinę apsaugą ir susitarimą pasirašančių šalių atsakomybę dėl socialinio ddraudimo išmokų. Susitarimo tikslas yra užtikrinti nuolatinę socialinę apsaugą asmenims, vykstantiems iš vienos šalies į kitą, ir išvengti tokių situacijų, kurioms esant asmuo galėtų gauti dvigubas socialinio draudimo išmokas arba turėtų mokėti dvigubas socialinio draudimo įmokas. Europos Sąjungoje (ES) asmenų, judančių tarp šalių narių, socialinę apsaugą reguliuoja reglamentas 1408/71. Šio reglamento nuostatos yra taikomos ES šalyse, Europos ekonominėje erdvėje (EEE) ir Šveicarijoje.
ES šalys: Belgija, Ispanija, Nyderlandai, Airija, Didžioji Britanija, IItalija, Austrija, Graikija, Liuksemburgas, Portugalija, Prancūzija, Vokietija, Suomija, Švedija, Danija, Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Vengrija, Čekija, Slovėnija, Slovakija, Malta ir Kipras. Be to, Lietuva yra pasirašiusi dvišales socialinio draudimo sutartis su Baltarusija, Ukraina, Rusija ir Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Socialinio draudimo lygis ir mokamos išmokos nustatomos pagal nacionalinius konkrečios šalies įstatymus, tačiau susitarimai numato, kokiomis aplinkybėmis ir kokiu būdu nacionalinė teisė yra taikoma asmenims, kurie juda iš vienos šalies narės į kitą. Vienas iš pagrindinių susitarimų dėl socialinio draudimo ir ES reglamento principų yra vienodas požiūris į žmones.
Daugelyje šalių socialinio draudimo įstatymuose nustatytas kelerių metų laukimo laikotarpis - tokiu atveju socialinio draudimo išmokos yra mokamos tik jam pasibaigus. Beje, susitarimų dėl socialinio draudimo pagrindu gali būti atsižvelgta į kitoje šalyje susikaupusį draudimo llaikotarpį. Tokiu atveju teisė į išmokas taip pat gali būti įgyta darbo laikotarpių, kurie yra trumpesni už laukimo laikotarpį. Tačiau, pavyzdžiui, pensija bus skaičiuojama kiekvienoje šalyje atskirai, atsižvelgiant į toje šalyje turėtą draudimo laikotarpį. Į susitarimus taip pat įtrauktas vadinamasis eksportavimo principas - t.y. sukauptos išmokos yra be apribojimų mokamos visoms susitarimą dėl socialinio draudimo ar ES reglamentą pasirašiusioms šalims. Priklausanti išmoka negali būti anuliuota, sulaikyta ar sumažinta tik dėl to, kad jos gavėjas išvyksta iš išmokas garantuojančios šalies į kitą šalį.
Susitarimų dėl socialinio draudimo ir ES reglamento tikslas yra taip sutvarkyti reikalus, kad vienam asmeniui vienu metu būtų taikomi tik vienos šalies įstatymai. Todėl asmuo yra apdraudžiamas ir privalo mokėti socialinio draudimo įmokas tik vienoje šalyje vienu metu pagal toje šalyje galiojančią sistemą. Susitarimai dėl socialinio draudimo ir ES reglamentas nustato, kurios šalies įstatymai yra taikomi kiekvienu atveju asmeniui, vykstančiam iš vienos šalies į kitą. Jeigu šalys nėra pasirašiusios susitarimo dėl socialinio draudimo, abiejose šalyse yra taikomi nacionaliniai įstatymai. Tokiu atveju niekas neapsaugo nuo dvigubo apmokestinimo, ir abiejose šalyse galioja visi šių šalių taikomi apribojimai dėl teisių į socialinio draudimo išmokas. Dažniausiai atsitinka taip, kad įmokas reikia mokėti du kartus (bent jau iš dalies), tačiau gaunamos socialinio draudimo išmokos gali būti mažesnės.
ES reglamentas 1408/71 atitinka daugiašalį susitarimą dėl socialinio draudimo. Palyginus šį reglamentą su įprastiniais susitarimais dėl socialinio draudimo, jame yra kur kas daugiau detalių nuostatų. ES taisyklės yra viršvalstybiniai įstatymai, t.y. Kuri šalis mmokės socialinio draudimo išmokas darbo užsienyje metu, priklauso nuo to, ar ta kita šalis yra ES narė, susitarimą pasirašiusi šalis ar šalis, su kuria Lietuva nėra pasirašiusi susitarimo dėl socialinio draudimo. Paprastai užsienyje dirbančiam asmeniui yra taikomi toje užsienio šalyje galiojantys socialinio draudimo įstatymai. Tačiau ši taisyklė turi keletą išimčių, pavyzdžiui, išsiųsti darbuotojai, kuriems laikinojo darbo užsienyje metu gali likti galioti savos šalies socialinio draudimo įstatymai.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Išsiųstasis darbuotojas yra tas, kurį Lietuvoje esantis darbdavys išsiunčia laikinai padirbėti (1-5 metus) į kitą šalį. Jei darbuotojas yra siunčiamas į ES ar susitarimą pasirašiusią šalį, pažymėjimo dėl draudimo Lietuvos socialiniu draudimu (pavyzdžiui, E 101) darbdavys turėtų kreiptis į Lietuvos valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą („Sodra“). Pagrindinis socialinio draudimo susitarimų principas (ES/ EEE šalys ir dvišalės sutartys) yra tas, kad darbuotojas yra apdraustas valstybėje, kurioje dirba. Taigi darbuotojas gauna socialinio draudimo išmokas iš valstybės, kurioje dirbo. Darbuotojai, trumpam išsiųsti į užsienį, dažnai vis dar yra apdrausti tėvynėje. Išsiųstų darbuotojų draudimas skiriasi nuo įprasto draudimo. Darbuotojas ir jį lydintys šeimos nariai gali likti apdrausti Lietuvos socialiniu draudimu 1-5 metus priklausomai nuo pasirašyto susitarimo su valstybe.
Išsiųstam darbuotojui reikia pažymėjimo dėl draudimo Lietuvos socialiniu draudimu. Su pažymėjimu darbdavys ir darbuotojas yra atleisti nuo įmokų mokėjimo valstybei, kurioje darbuotojas dirba, taip išvengiant dvigubo įmokų mokėjimo. Taigi visos socialinio draudimo įmokos asmenins, apdraustiems socialiniu draudimu Lietuvoje, yra mokamos Lietuvai.
Lietuvos socialinio draudimo įmokų tarifai (nuo 2000 m. sausio 1 d.):
| Draudėjas | Įmokos tarifas |
|---|---|
| Darbdavys | 31% |
| Darbuotojas | 3% |
Pensijų sistemos reforma siejama su naujosios pensijų kaupimo sistemos įvedimu.
tags: #socialine #apsauga #motinystes #atveju #rasto #darbas