Šiandieninėje visuomenėje vis dažniau iškyla lygių teisių klausimas, o moterims yra varžomos galimybės užimti lygias pareigas ar užsiimti ta pačia veikla.
To pasekoje moterys siekdamos lygybės ir pripažinimo vis dažniau reikalauja ir kovoja dėl lygių teisių bei visuomeninio pripažinimo.
Šiems tikslams pasiekti bei susiformavusioms problemoms išspręsti atsirado feminizmas.
Nors iš tiesų feministės ir feministinis judėjimas nėra nusistatymas prieš vyrus, o tiesiog siekis lygių ir vienodų teisių abiem lytims įvairiuose kontekstuose tiek socialiniame, tiek politiniame, tiek ir ekonominiame.
Jau nuo pat senų laikų moterys kovojo už padėtį visuomenėje, nes nepritarė lyčių apribojimams, kurie kilo dėl skirstymo į „silpnąją ir stipriąją“ lytis.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Feministės siekė visuotinio pripažinimo ir lygybės, o tai paskatino kurtis įvairiems judėjimams, kurie padėjo išplėtoti lygybės sąvoką, kuri padėjo moterims dažniau užimti įvairius prieš tai nepasiekiamus postus tokiose srityse kaip politikos ar kariuomenės.
Nagrinėdami literatūrą pastebime, kad skirtingi autoriai atkreipia dėmesį į skirtingus feminizmo aspektus, pavyzdžiui V. Leonavičius didžiausią dėmesį skiria feminizmo, kaip judėjimo suvokimui ir jo kryptims.
K. Sleczka aptaria šiuolaikinio feminizmo visuomenines ideologijas bei koncepcijas.
J. B. Elshtain, kaip ir jau minėtas V. Leonavičius nagrinėja feminizmo teorijas.
Karlą Gruodis apžvelgia lyčių skirtumus.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Ir taip pat yra ir daugiau autorių, kurie nagrinėja įvairius feminizmo aspektus.
Feminizmas yra judėjimas, kuris daugiau siejamas su kovos formomis, siekiančiomis visuomeninių pokyčių (Zofijos J. Zdybickos, 2004).
Feminizmas - suprantamas kaip organizuoti moterų judėjimai, kurių, dažnai sakoma, esančios dvi bangos.
Pirmoji banga - tai moterų kova dėl balsavimo teisės <...> Antroji <...> keisti lyčių ir socialinius santykius (Karla Gruodis, 1995. psl.114).
Raida - laipsniškas kitimas, plėtotė, plėtra ( J. Leonavičius, 1993. psl.190).
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Lygybė - vienoda žmonių padėtis visuomenėje, vienas pagrindinių visuomeninės santvarkos idealų ( J. Leonavičius, 1993. psl. 118).
Lyčių sociologija - sociologijos sritis, tirianti vyro ir moteris socialinių vaidmenų diferenciacijos dėsningumus , darbo pasidalijimą, kultūrinius simbolius, socialinius, psichologinius vyriškumo ir moteriškumo stereotipus ir jų įtaką socialiniam elgesiui, visuomenės gyvenimui ( J. Leonavičius, 1993. psl. 118).
Lytis - biologinių skirtumų tarp vyrų ir moterų visuma ( J. Leonavičius, 1993. psl. 119).
Socialinis judėjimas - socialinių grupių ir bendrijų veikla, kuria siekiama įvairiomis priemonėmis pakeisti savo socialinį statusą ( J. Leonavičius, 1993. psl. 228).
Socialinės moterų problemos - moterų padėties ir jų vaidmens visuomenėje problemos ( J. Leonavičius, 1993. psl. 225).
Diferenciacija - skirtumas, vienodos visumos skaidymas, skirstymas į daugeriopas, skirtingas formas ir pakopas; skirtumų ryškėjimas, iškėlimas ( J. Leonavičius, 1993. psl.
Gyvename įvairiausiais saitais susietame globaliame pasaulyje, kurio būdingiausias bruožas yra ne tik kapitalo, bet ir individų masinis judėjimas.
Tai liudija ir koronoviruso „išnešiojimas“ po visą pasaulį, nes nereguliuojamas individų judėjimas jau yra įaugęs į jų kasdienybę.
Atrodo, kad realiai gyvename jau planetiniu mastu besiplečiančioje atviroje visuomenėje.
Tačiau vis dar daug ir dažnai diskutuojame dėl atvirosios ir pilietinės visuomenės sampratų, lyg jos būtų visiškos priešybės, lyg atviroji visuomenė būtų vertybiškai neutrali ar „sugedusi“.
Tokį požiūrį dažnai lemia ne tik rėmimasis skirtingomis ir kartais neįsisąmonintomis atvirosios visuomenės sampratomis, bet ir nepalankiai besiklostanti socialinių ryšių ir santykių praktika.
Iš tiesų egzistuoja bent dvi skirtingos atvirosios visuomenės sampratos, kurias XX a. pirmoje pusėje pasiūlė Henri Bergsonas (1932) ir Karlas Raimundas Poperis (1944).
Anot Povilo Aleksandravičiaus, Dviejuose moralės ir religijos šaltiniuose Bergsono siūloma „atvira visuomenė“ - tai tam tikra vidinių sąmonės aktų konsteliacija, dinamika, gyvenimas, lemiantis socialinių ryšių ir tvarkos įsišaknijimą būtyje, kurią prancūzų filosofas interpretuoja kaip fundamentalų (dievišką) gyvybinį polėkį.
Paprasčiau tariant, Bergsono „atvirosios visuomenės“ samprata grindžiama brolybės (bičiulystės) principu, kuriuo netikėjo K.
Jau po H. Bergsono išėjimo į nebūtį K. R. Poperis parašė savo kultinę monografiją „Atviroji visuomenė ir jos priešai“, kuri po kiekvieno naujo leidimo buvo nuolatos jo tobulinama.
Jis pagrįstai teigė, kad atviroji visuomenė yra tokia visuomenė, kurioje gyvenantys individai turi priimti asmeninius sprendimus, t. y. iš jų sprendimų turi susiformuoti individualios laisvės plėtimosi ir asmeninės atsakomybės ryšio socialinis vaidmuo.
Bet gali ir nesusiformuoti.
Kadangi po Antrojo pasaulinio karo K. H. Bergsono „atvirosios visuomenės“ sampratą Europa prisiminė pastaruoju metu, nes kurti Europos Sąjungą vis labiau trūksta „demoso“ - liaudies palaikymo.
Kadangi nėra tokio reiškinio kaip Europos tauta, tai neaišku ir tai, kaip „pažadinti“ Europos liaudį.
Iki šiol tik tautos sukurdavo savo valstybes.
Reti atvejai, kai valstybės valdžios institucijos, vieningai veikdamos, sukūrė tautas.
JAV yra klasikinis tokio atvejo pavyzdys.
Nors iš pradžių kurti ES pakako ES narių valstybių valdančiųjų elitų „kratijos“ (valdžios) pastangų, bet dabar jų vis labiau nepakanka.
Tai lemia ne tik dėl globalizacijos ir informacinių technologijų suaugimo aštrėjanti kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimo geopolitika, bet ir individų masinis judėjimas.
Šiame sudėtingame kontekste išryškėjo depersonalizuotos atvirosios visuomenės formavimosi tendencija, kurios raidą bent iš dalies skatino laikinas individų „išsilaisvinimas“ iš valstybinės kontrolės.
Tačiau informacijos sklaidos skaitmeninimas artimoje ateityje vėl įgalins valdžios institucijas totaliai kontroliuoti individų judėjimą.
Šiuolaikinė lietuvių tauta vis labiau tampa panaši į depersonifikuotą visuomenę, kurios esminiai požymiai - neribotas visuomenės atvirumo plėtimasis ir visuomenės narių susvetimėjimo didėjimas.
Šis atvirai visuomenei būdingas procesas keičia pačios visuomenės kaip sociokultūrinio reiškinio supratimą.
Anot K. R. Poperio, „dėl tos priežasties, kad atvira visuomenė yra praradusi organinį pobūdį, ji gali palaipsniui virstiabstrakčia visuomene.
Ji gali labai nutolti nuo konkrečios arba realios žmonių grupės ar tokių realių grupių sistemos.
Šį retai kada suvokiamą dalyką galima paaiškinti hiperbole.
Įsivaizduokime tokią visuomenę, kurioje žmonės beveik nesusitinka akis į akį, kurioje visus reikalus tvarko izoliuoti individai, bendraujantys laiškais arba telegramomis ir važinėjantys uždaruose automobiliuose.
Tokią pramanytą visuomenę galima būtų pavadinti visiškai abstrakčia arba nuasmeninta visuomene.“ (Atviroji visuomenė ir jos priešai, p. 180).
Nors Poperis netikėjo, kad tokia abstrakti visuomenė gali realiai susiformuoti, bet, deja, mūsų modernioji visuomenė jau daugeliu aspektų yra panaši į tą jo pramanytą visuomenę.
Vis aštriau jaučiame, kad Lietuvos visuomenei trūksta ne tik pilietiškumo, bet ir brolybės jausmo, kurį ypač giliai išgyvenome Sąjūdžio laikotarpiu.
Brolybės jausmo stoka riboja ne tik socialinį pasitikėjimą, bet ir trukdo suformuoti asmeninės atsakomybės socialinį vaidmenį.
tags: #socialiniu #judejimu #sampratos #kaita