Rugsėjo 27 d. minima Lietuvos socialinių darbuotojų diena, svarbi data, skatinanti apmąstyti šios profesijos reikšmę ir iššūkius. Socialinis darbas - tai kasdienis iššūkis, reikalaujantis konstruktyvių išeičių paieškos įvairiose situacijose su klientais.
Socialinio darbo esmė ir iššūkiai
Socialinis darbuotojas sustiprina asmenų socialinį gyvenimą, metodiškai naudodamas konsultavimą, informavimą, tarpininkavimą, atstovavimą. Vienas didžiausių privalumų socialiniame darbe yra tvirtas ir pasitikėjimu grįstas ryšys su klientu, jo globėju ar artimuoju. Jei atrandi priėjimą prie savo kliento, tai tuomet ir džiuginančių rezultatų gali pasiekti.
Šiandien socialinis darbuotojas turi žymiai daugiau galimybių ir pasirinkimų. Globalėjant visuomenei ir nuolat kintant jos poreikiams, stebiu - kaip stipriai pasikeitęs socialinis darbas: darbas su prekybos žmonėmis aukomis, darbas su pabėgėliais ir prieglobstį gavusiais žmonėmis, darbas su specifines krizes patiriančiais asmenimis. Tačiau, jei tarp socialinio darbo atstovo ir kliento nėra tvirto abipusiu pasitikėjimu grįsto ryšio tuomet ir rezultatai nedžiugins.
Visuomenė kelia padidintus lūkesčius socialiniams darbuotojams bei laukia greitų rezultatų. Tuo pačiu nepagrįstai ir nepelnytai nuvertina pačią specialybę, jos poreikį ir specialistus. Tame matau paradoksą.
Klientų grupės ir jų galimybės
Šiai dienai mano klientų grupė yra suaugę proto ir kompleksinę negalią turintys asmenys. Daugumos žmonių nuomone, suaugę proto ir kompleksinę negalią turintys asmenys jau nieko savo gyvenime negali pasiekti, nieko išmokti, tačiau aš tokiai nuomonei visiškai nepritariu. Tikrai yra labai imlių ir kažką naujo išmokti norinčių klientų, pvz. yra tokių, kurie puikiai rūšiuoja šiukšles ir kitus dar pamoko. Taip pat yra, kurie moka į indaplovę sudėti nešvarius indus, bet koks įgytas naujas įgūdis neįgalaus asmens gyvenime yra labai naudingas, nes išmokęs kažką naujo, jis tampa mažiau priklausomas nuo darbuotojų, dažniausiu atveju klientams tai suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, savo jėgomis. Matydami teigiamą rezultatą galiausiai patys klientai tampa motyvuotais ir tikslo siekiančiais asmenimis.
Taip pat skaitykite: Kriterijai socialinei paramai šeimoms
Socialinio darbuotojo asmeninės savybės ir profesinis tobulėjimas
Esu dirbusi įvairiose sferose, tačiau visada jaučiau, kad esu labai jautri kitų žmonių nelaimėms bei nesėkmėms, visuomet stengdavausi padėti, kaip tik galėjau, skatinau, motyvavau. Niekada nesistengiau padaryti už patį žmogų tai, ką jis pats galėtų ir turėtų padaryti, tačiau ieškodavau būdų kaip jį paskatinti imtis vienų ar kitų veiksmų. Žinoma, pagyvenusiam ar sergančiam žmogui suteikdavau visokeriopą pagalbą. Kadangi jau nuo gimimo esu toks žmogus, tai nutariau, kad būtent socialinis darbas man labiausiai tiks. Pradėjau studijuoti ir dirbti pagal pasirinktą profesiją. Labai džiaugiuosi, kad atradau „savo vietą“ ir dirbu mylimą darbą.
Dirbti socialinį darbą - reiškia visą laiką tobulėti, taikyti naujausias žinias ir metodus aktualius sparčiai besikeičiančios visuomenės kontekste. Tai nuolatinis informacijos atnaujinimas teisinėje, socialinėje, medicininėje, ekonominėje srityje. Visada su dideliu nekantrumu laukiu progų susitikti su socialinio darbo studentais, kurių jaunatviškas maksimalizmas ir aukšti profesiniai siekiai įkvepia atnaujinti požiūrį į socialinį darbą.
Savo profesiniame kelyje įveikiau daug iššūkių ir sunkumų. Esu už mokymąsi visą gyvenimą, todėl žinau, kad dar daug visko turėsiu išmokti. Šiuo metu labiausiai domiuosi paslaugų bendruomenėje plėtra ir galimybė intelekto negalią turintiems žmonėms gyventi savarankiškai, gaunant asmeninio asistento pagalbą.
Socialinis darbuotojas yra savotiškas tarpininkas tarp žmogaus ir įstaigų bei organizacijų, bendruomenės veiklos įvairiose socialinėse srityse organizatorius. Jam būtina gerai žinoti žmogaus elgesį, valstybės socialinę politiką, poveikio ir pagalbos žmogui būdus, išmanyti teisę ir ekonomiką. Todėl jų studijų programos numato dalykus iš psichologijos, pedagogikos, ekonomikos, teisės, medicinos ir kitų studijų krypčių. Socialinis darbas palyginti su kitomis specialybėmis turi daugiausia tarpdalykinių kursų.
Manau logiškas klausimas, nes veikla, kurioje nesi patyręs - visada sukelia vidinį jaudulį. Be viso to, iš teorinio mokymosi lygmens, perėjau į praktinę darbo sritį. Įsivaizduojate? Nežinomybė gąsdino, jaudino, kartais kėlė siaubą. Bet ji, toji nežinomybė, nenugalėjo. Dabar praeities nežinomybė manęs negąsdina, tada, prieš 7 metus, buvusi nežinomybė yra mano patirtis, ji išmokė manęs nebijoti ateities nežinomybės, išmokė veikti, nepasiduoti, ji ta, kuri atveria galimybes, motyvuoja ieškoti sprendimų, semtis naujovių. Jos dėka, na, tos Mano Nežinomybės dėka, aš panorau tobulėti.
Taip pat skaitykite: Pažymos gavimo Lietuvoje gidas
Emocinis perdegimas ir jo prevencija
Sunkiausia socialiniame darbe yra perdegimas, gal net ne fizinis, tačiau emocinis. Kai tu perdegi emociškai ir tampi apatiškas darbui bei savo klientams, jie tai labai greitai pajaučia, savaime aišku, tokia darbuotojo būsena atsiliepia ir klientams. Todėl labai svarbu laiku save įsivertinti ir reikalui esant paprašyti pagalbos sau. Dažnu atveju socialiniai darbuotojai nelinkę prašyti pagalbos sau, nes yra įpratę pagalbą suteikti kitiems, labiau pažeidžiamiems asmenims.
Perdegimo sindromo man padeda išvengti savęs pažinimas, žinių gilinimas ir lavinimas, mokymasis nenusivilti dėl nesėkmių. Stengiuosi laikytis kokybiško dienos ritmo, rūpintis savimi, daug judėti, „nesinešti“ darbinių problemų į namus.
Kartais jaučiuosi labai pavargusi ir išsekusi, tuomet stengiuosi užsiimti meditacija, skaitau knygas bei ieškau internete psichologinius bei filosofinius straipsnius. Tai padeda man geriau suprasti save, savo esamą būseną, iškilusios problemos priežastį, keisti mąstymą, požiūrį į aplinkinį pasaulį ir save.
Socialinis darbas tai pokyčių profesija, veikla, kuri reikalauja iš žmogaus ne tik žinių ir kompetencijų, bet ir iniciatyvumo, kūrybiškumo, naujų idėjų generavimo. Aš esu Žmogus, kuris turi Laisvę. Laisvę Visur, Viskam, Visiems, Visada, Visame ir taip iki begalybės. Labai siekiu, kad žmonės, kuriems teikiu paslaugas išmoktų pajusti laisvę. Taip, būtent ,,išmoktų“, nes dauguma jų atėję iš aplinkos, kuri mokė juos būti bejėgiais, priklausomais nuo kitų, pasyviais savo gyvenimo stebėtojais.
Visuomenės lūkesčiai ir realybė
Pagrindinis visuomenės lūkestis iš socialinio darbo profesijos yra - ,,išgydyti“ socialines žmonių problemas. Tačiau, visuomenė keldama lūkesčius turi prisidėti prie jų įgyvendinimo, o ne ,,trukdyti“ pokyčių procesui. Pavyzdžiui, visuomenėje apie socialinį darbuotoją dažnai kalbama kaip apie ,,buities prižiūrėtoją ir tvarkytoją“, ,,maisto ruošėją“. Tokie pasisakymai suponuoja, kad dirbti socialiniu darbuotoju gali žmonės be išsilavinimo ir kompetencijos.
Taip pat skaitykite: Kriterijai socialinei paramai šeimoms
Nėra atskiriami du dalykai: socialinį darbą dirbantys, kurie gali turėti tik vidurinį išsilavinimą ir socialinis darbuotojas, kuris turi turėti aukštąjį socialinio darbo išsilavinimą ir nuolat tobulinti kvalifikaciją įvairiuose mokymuose, seminaruose, konferencijose, sekti ir susipažinti su įvairiais teisės aktų pakeitimais, domėtis kitų šalių vykdoma socialine politika (siekiant susipažinti su gerąją patirtimi ir paslaugas teikti naujausių žinių pagrindu), vykdyti prevencines veiklas, vykdyti atstovaujamąjį socialinį darbą (ang. Advocacy social work) siekiant klientų teisių įgyvendinimo arba reaguojant į jų teisių pažeidimus, paslaugų neprieinamumą.
Šiandien savo profesijos populiarinimu rūpinasi ir patys socialiniai darbuotojai, todėl visuomenė jau atpažįsta jiems priskiriamus veiklos laukus. Žinoma, pakilo ir visuomenės lūkesčiai socialiniams darbuotojams, manau, tai susiję su didėjančiu socialinių darbuotojų kompetencijų krepšeliu. Viena vertus, tai yra teisinga ir pagrįsta. Kita vertus, visuomenė tikėtųsi, kad socialiniai darbuotojai skubiai išspręstų sudėtingas ilgalaikes sistemines paslaugų gavėjo problemas, tuo tarpu kai paties socialinio darbuotojo ištekliai gana riboti, o motyvacija ir atsakomybė už savo paties gyvenimą tenka pačiam paslaugų gavėjui.
Taip pat visuomenėje, plačiai vartojama stigmatizuojanti ir diskriminuojanti kalba įvairių socialinio darbuotojo klientų apibūdinimui, t.y. kai socialiai pažeistiems asmenims pavadinti naudojami neigiamą prasmę turintys terminai ,,globotiniai“, ,,socialiai remtini“, ,,pašalpininkai“, o socialiniai darbuotojai - ,,kontrolės vykdytojai“, ,,vaikų atiminėtojai“ ,,pašalpų skyrėjai“.
Neigiamos sąvokos, kurios vartojamos kalbant apie socialiai pažeistus asmenis ir socialinius darbuotojus, atspindi neigiamą visuomenės požiūrį, bei kuria hierarchinius santykius tarp kliento ir specialisto, kuris šių santykių kontekste pasižymi galia ir statusu. Socialinis darbuotojas neretai yra baimės objektu, dėl ko yra sudėtinga kurti pasitikėjimu grįstą santykį.
Būtina stiprinti klientų pasitikėjimą socialiniu darbuotoju, akcentuojant, kad socialinis darbuotojas yra kliento / šeimos bendradarbis siekiant pokyčių, profesionalas, kuris vadovaujasi mokslinėmis žiniomis ir įstatymais - ir tai yra socialinių darbuotojų ir jų klientų lūkestis visuomenei. Kviečiu girdėti vieni kitus, mokytis vieni iš kitų, girdėti vieni kitų lūkesčius. Juk prasmę veikti, siekti pokyčių pajuntame tada, kai esame išgirsti, suprasti ir vertingi.
Socialinių darbuotojų padėjėjai
Lietuvai labai trūksta socialinių darbuotojų padėjėjų, ypač kvalifikuotų, patyrusių. Abiejų sričių atstovų trūksta dėl tų pačių priežasčių - dėl žemų atlyginimų ir darbo sąlygų. Socialinių darbuotojų padėjėjų oficialus atlyginimas yra arti minimalaus - iki 400 eurų „popieriuje“, jei jie kitų nepavaduoja ir kito darbo nedirba. Be to, šis darbas yra nepatrauklus dėl to, kad socialinių darbuotojų padėjėjai, jei jie dirba ne kokioje nors įstaigoje, net neturi darbo vietos. Jei dirba, tarkime, globos namuose, tai bent turi darbo spintelę, vietą ir pan. Tačiau socialinio darbuotojo padėjėjai teikia paslaugas ir namuose, socialinės rizikos šeimose.
Kitaip tariant, tu turi nuolat keisti darbo vietą. Jei esi lankomosios priežiūros darbuotojas, gausi aptarnauti septynis, aštuonis, gal net dešimt žmonių namuose. Ir privalai ten vykti nepaisydamas oro sąlygų, nepaisydamas to, ar slidu, ar lietus, ar šalta, ar karšta. Dėl to nėra patrauklu. Be to, tai nėra paprastas funkcijų atlikimas. Tai yra bendravimas su žmonėmis. Kai daromos atrankos, renkamasi, kad žmogus, kandidatuojantis į šį darbą, būtų patikimas, rekomenduojama, kad būtų įvadiniai mokymai, kurių metu socialinio darbuotojo padėjėjai supažindinami su senų žmonių charakteriu, ligų ypatybėmis, neįgalių žmonių elgsena, nes psichikos negalią turintys žmonės gali būti agresyvūs, ir pan.
Jų atlyginimai labai varijuoja. Yra ir 700 eurų „popieriuje“, ir 780 eurų. Čia jau priklauso nuo savivaldybės. Kai kuriose darbo priemonės suteikiamos, transporto išlaidos padengiamos, o kai kuriose darbuotojai pas žmones dviračiais važinėja net ir esant blogoms oro sąlygoms. Nors savivaldybės norintiems nuvykti pas atokiau kaimuose gyvenančius žmones turėtų arba skirti automobilius, arba apmokėti viešojo transporto bilietus.
Socialinių darbuotojų padėjėjams yra privalomas sveikatos patikrinimas, todėl savivaldybė privalo už jį sumokėti. Kaip ir skirti darbo priemones - gumines pirštines, prijuostes ir kt., nes padėjėjai dirba ir buities darbus - padeda seniems žmonėms valyti, namus tvarkyti ir pan. Tačiau ne visos skiria, nors privalo, o tai yra labai blogai. Taip pat ne visos savivaldybės vienodai elgiasi ir drausdamos darbuotojus nuo nelaimingų atsitikimų.
Vilniaus savivaldybė yra apdraudusi savo darbuotojus, nes, pavyzdžiui, dirbantieji su proto negalią turinčiais žmonėmis rizikuoja. Niekada negali žinoti, kada prieš tave pakels ranką ar kokį daiktą svies. Jis ir yra priskirtas prie pavojingų darbų. Dar norėčiau akcentuoti, kad jis reikalauja daug psichologinių jėgų. Tu tikrai turi mokėti sveikai sureaguoti į neadekvačius priekaištus, vagystes, skundus ir pan.
Aišku, būta ir mirčių. Pavyzdžiui, Kražiuose socialinio darbuotojo padėjėja buvo nužudyta. Tačiau atsitiktinai, ją nužudė ne klientas, o pas klientą buvęs žudikas. Pavyzdžiui, socialinių išmokų darbuotojai nelaikomi socialiniais darbuotojais, tačiau nuo agresyvių klientų labai dažnai nukenčia. O socialiniai darbuotojai daugiausiai išpuolių sulaukia, kai duoda kokį nors neigiamą atsakymą.
Socialinis darbuotojas yra profesija, kurią įgyti galima tik baigus mokslus arba universitete, arba kolegijoje. Tai yra aukštasis universitetinis arba koleginis išsilavinimas. Bakalauro diplomas yra būtinas, o jį gauti galima pasimokius 4 metus. Magistro diplomas nėra būtinas. O socialinio darbuotojo padėjėjams tėra reikalavimas turėti 12-os klasių išsilavinimą. Aišku, jei padėjėjas dirba socialinės globos įstaigose, jis turi būti baigęs 40-ies valandų trukmės įvadinius mokymosi kursus.
Tyrimai ir analizė
Remiantis teorine analize pristatoma kaip svarbu kokiomis vertybinėmis nuostatomis vadovaujasi socialinis darbuotojas ir tai siejama su socialinių paslaugų teikimo sėkmingumu. Straipsnyje siekiama pristatyti socialinių darbuotojų, dirbančių su socialinės rizikos šeimomis, šių darbuotojų įvardintus profesinės veiklos ypatumus teikiant socialines paslaugas socialinės rizikos šeimoms. Tikslas - pristatyti socialinių darbuotojų, dirbančių su socialinės rizikos šeimomis, įsivardinamus profesinės veiklos ypatumus.
Empiriniu tyrimu atkleista, kad socialiniai darbuotojai, dirbantys su socialinės rizikos šeimomis, teikdami socialines paslaugas šioms šeimoms svarbiausius profesinės veiklos ypatumus sieja su įvairiapusiškomis žiniomis, lankymusi šeimos namuose, empatiškumu ir noru padėti kitam, svarba sukurti glaudų ryšį su šeima, konsultavimo, tarpininkavimo, organizavimo gebėjimas.
Apklaustos pedagogės nuomone mokykloje vyraujanti reprodukcinės pedagogikos sistema, kuri yra grįsta žinių “kalimu” ir to “kalimo” kontrole, nėra paranki vaiko ugdymui. Tačiau kartu pabrėžė, kad, dirbdama su mokiniais prailgintoje grupėje, ji vis tik turėjo padėti vaikams “iškalti” tai, kas buvo užduota namų darbų, nes to reikalavo kiti mokytojai. Vaikams neišmokus, jie būtų gavę blogus pažymius. Kartu mokytoja mano, kad anaiptol ne visi mokytojai yra tos griežtos reprodukcinės pedagogikos šalininkai. Taigi, dirbant pedagoginį darbą neišvengiamai susiduri su sistemos rutina, kurios vienas arba viena nepakeisi. Savo ruoštu patirtis, įgytą dirbant su vaikais prailgintoje grupėje, rodo, kad vaikams, ypač tiems, kurie lieka prailgintoje grupėje, stinga “žmogiškos šilumos”. Mažesni vaikai iš šeimų, kuriose yra padidinta socialinė rizika, netgi nelabai norėdavo grįžti namo. Mokytojos žodžiais tariant, “mokykla jiems tarytum buvo antrieji namai”. Veiksmingas popamokinės veiklos organizavimas gali būti gera prevencijos priemonė. Mokytojos manymu, vieno to nemokėjimo priežasčių yra smurtas žiniasklaidoje. Vaikai iš šeim...
| Sritis | Problemos | Sprendimai |
|---|---|---|
| Socialinių darbuotojų padėjėjai | Žemi atlyginimai, blogos darbo sąlygos, pavojingumas | Atlyginimų didinimas, darbo sąlygų gerinimas, draudimas nuo nelaimingų atsitikimų |
| Visuomenės požiūris | Stigmatizuojanti kalba, neigiamas požiūris į klientus ir darbuotojus | Visuomenės švietimas, teigiamo požiūrio skatinimas |
| Kvalifikacija | Trūksta praktinių žinių, psichologinių įgūdžių | Kvalifikacijos kėlimo kursai, praktiniai užsiėmimai |
tags: #socialiai #remtini #darbuotojai