Šuns elgesys yra sudėtingas ir įvairialypis, apimantis platų emocijų spektrą nuo džiaugsmo iki baimės. Agresija, deja, gali būti viena iš šių emocijų išraiškų. Šunų agresija šeimininkui yra rimta problema, galinti kelti pavojų ne tik šeimininkui, bet ir visai šeimai bei aplinkiniams. Svarbu suprasti, kad agresija nėra tiesiog „blogas“ šuns charakteris, o dažnai - užslėpta emocija, streso, baimės ar net sveikatos problemų signalas.
Agresijos priežastys: nuo medicininių iki elgesio
Šunys gali tapti agresyvūs dėl įvairių priežasčių, todėl svarbu nustatyti tikslią agresijos šaltinį.
Medicininės priežastys
Pirmiausia, būtina pasitarti su veterinaru, kad būtų atmestos medicininės problemos, tokios kaip skausmas, neurologiniai sutrikimai ar kitos ligos, galinčios sukelti agresiją. Skausmas, sąnarių uždegimas, dantų problemos ar vidaus organų ligos gali padidinti šuns irzlumą ir skausmingumą, todėl jis gali reaguoti agresyviai.
Baimė ir nerimas
Dažnai šunų agresija kyla iš baimės. Trūkumai ankstyvo socializavimo, ankstesnė patirtis ar jausmas, kad grėsmė kyla vertingiems ištekliams, kaip pvz., ėdalui, guoliui ar žaislams, gali paskatinti agresyvų elgesį. Šuo, kuris buvo nuskriaustas vaikystėje, patyrė smurtą ar buvo izoliuotas nuo kitų gyvūnų, gali tapti agresyvus vien todėl, kad jaučiasi nesaugus.
Socializacijos stoka
Jeigu šuniukas neišmokytas būti tarp žmonių, kitų šunų, miesto triukšmo ar skirtingų situacijų, suaugęs jis gali reaguoti pykčiu į viską, kas jam atrodo nauja.
Taip pat skaitykite: Kaip užkirsti kelią smurtui prieš šunis
Auklėjimo klaidos
Agresiją gali sukelti netinkami šeimininko auklėjimo metodai. Fizinis smurtas, šauksmai, grandinių naudojimas arba per didelė izoliacija tik didina agresiją.
Instinktyvios priežastys
Teritorijos saugojimas, konkurencija dėl maisto ar žaislų. Kai kurie šunys tampa agresyvūs iš pavydo - ypač tada, kai šeimininkai namo parsineša naują augintinį arba net kūdikį.
Netinkami santykiai su šeimininku
Svarbiausia agresyvaus ar apsunkinančio šunų elgesio priežastis yra netinkamai pastatyti globėjo ir gyvūno santykiai. Jei tai pagrįsta dominavimu, fizinio pranašumo naudojimu ar net žmonių smurtu, šuo reaguos kasdienėse situacijose pagal pagrindinį, instinktyvų principą: kova ar bėgimas.
Agresijos formos ir įspėjamieji ženklai
Agresija gali pasireikšti skirtingais būdais:
- Urzgimas: Tai dažnas įspėjamasis signalas, rodantis, kad šuo jaučia nerimą ar baimę.
- Šiepiami dantys: Tai aiškus įspėjimas, kad šuo gali pulti.
- Šokimas ant žmogaus: Tai gali būti bandymas dominuoti arba išreikšti agresiją.
- Kandimas: Tai jau aktyvi agresijos forma, kelianti didelį pavojų.
- Kūno kalbos signalai: Įtemptas kūnas, ausys atkištos atgal, riesta uodega ar fiksuotas žvilgsnis - tai pirmi ženklai, kad šuo ruošiasi gintis ar pulti.
Pagalba agresyviam šuniui
Suvaldyti agresyvų šunį gali būti sudėtinga, tačiau įmanoma. Štai keletas žingsnių, kurių galite imtis:
Taip pat skaitykite: Teisinis ir socialinis psichologinio smurto aspektas
Profesionalo pagalba
Pirmas ir svarbiausias žingsnis - kreiptis į tinkamos kvalifikacijos elgesio specialistą arba dresuotoją, turintį patirties dirbant su agresyviais šunimis. Specialistas gali padėti nustatyti agresijos priežastį ir sudaryti individualų elgesio korekcijos planą. Taip pat reikėtų pasikonsultuoti su veterinaru, kad atmesti medicinines priežastis.
Saugumas
Norint suvaldyti agresyvų šunį, saugumas yra pirmiausia. Jei pastebite, kad jūsų šuo agresyviai reaguoja į kitus žmones ar gyvūnus viešose vietose, būtina jį laikyti už pavadėlio ir su antsnukiu. Kai kuriais atvejais, jei šuns negalima suvaldyti net ir su pavadėliu, geriausia būtų jo nesivesti į viešas vietas.
Ramybė ir nuoseklumas
Kai šuo pradeda rodyti agresiją prieš savo šeimininką, svarbu laikytis ramybės. Staigūs judesiai ar šaukimas gali pabloginti situaciją. Pašalinkite visus galimus dirgiklius ir taikykite nuoseklius mokymo metodus, kad padėtumėte šuniui suprasti, jog toks elgesys yra nepriimtinas.
Pozityvus skatinimas
Mokymui naudokite teigiamą skatinimą. Tai reiškia, kad šuo mokomas už gerą elgesį gaudamas pagyrimus, skanėstus ar žaislus. Bausti šunį už urzgimą ar kitą agresyvų elgesį nėra tinkama.
Aplinkos valdymas
Jei šuo rodo agresiją svečiams, prieš atidarant duris geriausia jį izoliuoti. Galima šunį patalpinti į kiemą, aptvarą ar saugią patalpą.
Taip pat skaitykite: Psichologinio smurto požymiai ir apibrėžimas
Socializacija
Svarbu šunį po truputį pratinti prie kitų gyvūnų, žmonių, naujų vietų. Svarbu, kad tai vyktų palaipsniui, be skubos, kad jis nepatirtų papildomo streso.
Dresūra namuose
Dresūra namuose yra vienas svarbiausių būdų padėti agresyviam šuniui, tačiau prieš tai būtina suprasti, kodėl agresija apskritai atsiranda.
Fizinė ir protinė veikla
Agresiją dažnai sustiprina nuobodulys, todėl pratimai, žaidimai, mąstymo užduotys yra labai naudingi. Šuo, kuris turi ką veikti, tampa ramesnis. Be to, labai padeda aplinkos praturtinimas - įvairūs žaislai, kramtukai, net paprasti kvapų žaidimai sode. Jie leidžia šuniui nukreipti energiją ir sumažinti įtampą.
Dienos režimas
Aiškus dienos režimas. Šunys jaučiasi saugiau, kai žino, kas jų laukia, ir tokiu būdu mažėja stresas, kuris dažnai virsta agresija.
Alternatyvūs veiksmai
Naudinga šunį mokyti alternatyvių veiksmų: pavyzdžiui, vietoj urzgimo jis mokomas atsisėsti ar nueiti į savo vietą. Tokie paprasti pratimai pakeičia jo reakciją į ramybę.
Vaistai
Kai kuriais atvejais veterinaras gali rekomenduoti medicininius metodus šunų agresijos gydymui.
Kaip saugiai bendrauti su gyvūnais 2 pamoka - Kinologija.lt
Prevencija: ankstyva socializacija ir tinkamas auklėjimas
Geriausias būdas kovoti su agresija yra jos prevencija.
Ankstyva socializacija
Svarbu pradėti socializuoti šuniuką nuo mažens, pratinti jį prie įvairių žmonių, gyvūnų, aplinkų ir situacijų.
Tinkamas auklėjimas
Mokykite šuniuką paklusnumo komandų, naudokite pozityvų skatinimą ir vengti fizinio smurto ar bauginimo.
Saugumo užtikrinimas
Suteikite šuniui saugią ir ramią aplinką, kurioje jis jaustųsi patogiai ir saugiai.
Atsakingas veislių pasirinkimas
Renkantis šunį, atsižvelkite į veislės temperamentą ir poreikius. Kai kurios veislės yra linkusios į agresiją, todėl svarbu pasirinkti veislę, atitinkančią jūsų gyvenimo būdą ir patirtį.
Tinkami santykiai su šunimi
Ugdydkite pasitikėjimu ir pagarba pagrįstus santykius su savo šunimi. Būkite nuoseklūs, kantrūs ir supratingi.
Agresija tarp namuose gyvenančių šunų
Kai kurie šunys agresyviai elgiasi su kitais namuose gyvenančiais šunimis.
Atskyrimas
Niekada nebandykite atskirti besikaunančių šunų rankomis, nes jums gali būti rimtai įkasta. Saugokitės sau patiems ir laikykitės atstumo.
Dėmesio atitraukimas
Jei kova nesiliauja, galite pabandyti sugadinti šunų dėmesį. Pavyzdžiui, galite nuspausti durų skambutį, užpilti ant jų vandens ar sukelti garsų triukšmą, pavyzdžiui, metaliniu puodu trinktelėti. Šios šoko akimirkos gali padėti nutraukti kovą.
Lyties ir amžiaus skirtumai
Jei planuojate laikyti du šunis, patartina pasirinkti kalę ir patiną, idealiai - skirtingų veislių ar tipų, ir su amžiaus skirtumu. Du to paties lyties ar vados šunys gali sukelti problemų dėl konkurencijos ir tarpusavio ginčų.
Agresija ir vaikai
Maži vaikai ir šunys daug kuo panašūs. Ir vieni, ir kiti smalsūs, judrūs, mėgsta žaisti. Ir už vienus, ir už kitus atsakome mes - suaugusieji.
Priežiūra
Niekada nepalikite vaiko ir šuns kartu be priežiūros.
Mažų veislių šunys
Labai mažų veislių šuniukai dažniausiai ne itin mėgsta vaikus. Ko gero, ne be pagrindo: šiems padarėliams grubesni žaidimai gali baigtis rimtomis traumomis. Todėl jei namie yra ir vaikas, ir miniatiūrinis šuniukas, saugoti reikia abu: vaiką nuo šuns, o šunį nuo vaiko.
Urzgimas
Urzgimas jums suteikia svarbią informaciją, kad padėtis darosi įtempta. Tuomet reikia nedelsiant atskirti vaiką ir šunį. Jei bausite gyvūną, jis liausis urzgęs ir tylomis kęs nemalonų mažojo žmogaus elgesį, kol trūks kantrybė. Tada be jokio perspėjimo paleis į darbą dantis. Ar jūs to norite?
Naujagimiai
Kitokia situacija gali susiklostyti, kai namie atsiranda naujagimis. Kartais augintinis nesupranta, kas tai per padaras, ir nusprendžia, kad tai kažkoks gyvūnas. Jei tai šuo, turintis stiprų medžioklės instinktą, jis gali pabandyti sudoroti kūdikį kaip grobį.
Smurtas šeimoje ir visuomenės požiūris
Smurto priežasčių reikėtų ieškoti pačiose šeimose, tiek aukos, tiek smurtautojo biologinėse šeimose. Aplinkoje, kurioje vienas užaugo smurtautoju, o kitas - tuo, kuris leidžiasi būti skriaudžiamas, kuris turi vadinamąjį žemą smurto pajutimo slenkstį. Toks asmuo mano, kad jei muša žiauriai, - tai smurtas, o jei duoda per galvą, pastumia, aprėkia, - tai nieko, smulkmena. Beje, panašiai mąsto ir didelė dalis visuomenės. Ji savo abejingumu taip pat kuria palankų klimatą smurtui šeimoje tarpti. Ir smurto kultūra yra labai paplitusi.
Smurtas yra plačiai paplitęs reiškinys, apimantis visus sluoksnius: nuo asocialių iki gerą darbą, gerą išsilavinimą turinčių asmenų. Tiesa, iki šiol nėra nacionalinio smurto šeimoje tyrimo. Galbūt jo vis dar nėra, nes bijome sužinoti tikrąjį šio reiškinio mastą. Kol kas naudojamės tik epizodiniais tyrimais, kitų pasaulio kultūrų statistika, vienas kito paklausiame. Svarbiausia apibrėžti tai, ką laikome smurtu, o ką - ne, kur braukiame brūkšnį.
Nukentėjusiosios kreipiasi, tačiau nesulaukia adekvataus atsako. Jei susergu plaučių uždegimu ir kreipiuosi į gydytoją, man duoda vaistų, ir liga dingsta. O kas paprastai sakoma moterims, patyrusioms smurtą: „Išsiskirk ir negyvenk.“
Labiausiai trūksta ne infrastruktūros, o mūsų visų suvokimo keitimosi ir kai kurių tarnybų rimto pasiryžimo su šia problema kovoti. Dabar juk dažnai sakoma: „Nėra parašyta“, „instrukcija man to neleidžia“. Tačiau labiausiai trūksta tinkamo visuomenės požiūrio. O kas yra visuomenė? Tai - mes visi.
Viena iš pagrindinių požiūrio į smurtą šeimoje ydų - tai netikusi privatumo ir viešumo samprata. Dažnai galima išgirsti sakant: „Nesikišk, tegu jiedu išsiaiškina.“ Tarsi viskas, kas vyksta šeimoje, yra šeimos reikalas. Paprastai manoma, kad problemų turėti yra normalu, tiesiog nemokama jų spręsti ir pan. Pasakysiu taip, kai viskas gerai, tai privatu. Kai atsiranda problema, - tai tampa vieša. Tai reikėtų pripažinti, apie tai turėtų būti kalbama ir sprendžiama.
Ką būtų galima konkrečiai padaryti, kad padėtis pasikeistų? Paimti ir nubausti vieną, antrą, trečią smurtautoją. Ketvirto nebus. Patikėkit. Kai eismo taisyklės pasikeičia, vairuotojai, tie patys vyrai, supranta, kad jei nusižengsiu, man tai kainuos labai daug. Kai nėra pavyzdžio, kai nėra nubaustųjų, suklesti nebaudžiamumo atmosfera. Kad būtų nubaustas, kad pradėtų kažkas judėti, žmogus turi labai stipriai nusikalsti. Paprastų žmonelių problemos ir nebelieka. Ir tos moterų, vaikų problemos, kas jos, palyginti su aukštomis vizijomis? Sugrius tos vizijos, jei bus nesveikas pagrindas. Juk valstybės, visuomenės pagrindas - ta pati šeima.
Žiniasklaidos vaidmuo
Norint geriau suprasti tokią padėtį, turėtų prisidėti ir žiniasklaida. Tačiau žiniasklaida yra verslas, kurio tikslas - išgyventi. Kartais siūlome, na, pabandome parašyti tokį straipsnį arba pateikiame kokią nors informaciją, tada mums atsakoma, jog tai yra socialinė reklama, kuri yra mokama. Susidaro toks įspūdis, kad apie smurtą šeimoje išvis nerašoma. Yra tik naratyvas, pagardintas dirginančiomis smulkmenomis. Istorijos pateikiamos, tačiau prie jų negrįžtama, jos iš tikrųjų tiesiog nerūpi. Užkabina skaitytoją, ir tiek.
Institucijų nuostatos ir pagalba aukoms
Pasitaiko ydingų nuostatų institucijose, pavyzdžiui, jei moteris kreipiasi daug kartų, skųsdamasi, kad jai grasina, reaguojama labai lėtai - 2-3 mėnesius. Kai moteris nušauna savo kankintoją, - pastaruoju metu buvo pora tokių atvejų, kai moterims grasino, bet buvo tinkamai nesureaguota, - tada visi sukrunta. Nes jei sakai, kad jis turi ginklą ir juo grasina, tai - nieko. Galvojama maždaug taip: „Ką ten ta moteriškė, nesupranta nieko, karščiuojasi.“ Na ir apskritai visos problemos - paties žmogaus.
2000-ieji metai. Laikinosios apribojimo priemonės. Šias priemones buvo galima sėkmingai taikyti milijonams smurto šeimoje atvejų. Be jokių problemų. Ir tai nėra baudžiamoji teisė, tai yra laikinas apribojimas iki galutinio teismo sprendimo. Net jei baudžiamoji byla ir nebus iškelta. Tai yra Civilinis kodeksas.
Tenka išgirsti, kad smurtautojo teisės į nuosavybę dažnai laikomos prioritetu aukos teisės atžvilgiu. Taip, tai vyraujantis požiūris teismuose. Nežinau, kodėl. Nuo senų laikų buvo įprasta turtą užrašyti vienam asmeniui, dažniausiai - vyrui. Tačiau tai nereiškia, kad tai jo vieno nuosavybė, tai yra ir šeimos nuosavybė. O dabar būna taip, jei smurtautojas paprašė, kad žmona grįžtų namo, teismas duoda 6 mėnesius susitaikyti. Apie kokį susitaikymą galima kalbėti? Išeina, kad teisėjas palaiko smurtautojo pusę. Nekalbant jau apie turtą.
Socialinis darbas su smurtautojais
Lietuvoje atliekamas socialinis darbas su smurtautojais, kurie taip pat yra savotiškos aukos. Prieš keletą metų parašėme smurtinio elgesio keitimo metodiką. Pasaulyje dominuoja metodika, kad psichologai 2-3 kartus per savaitę susitinka su tais smurtautojais, keletą valandų pasišneka ir išsiskirsto. Mes teigiame, kad jei šalia smurtautojo nebus darbuotojo, padedančio jam realizuoti mintis, kurių jam galbūt kyla tuose grupiniuose susitikimuose (įgyti naujas vairavimo teises, perkvalifikuoti, darbą padėtų surasti ir pan.), nieko nebus. Taigi sukūrėme tokią strategiją, pradėjome ją taikyti, teikti tarpininkavimo paslaugas. Norime išmokyti smurtautoją bent minimalios bendravimo kultūros. Ši praktika labai pasiteisino.
Smurto prevencija tapo ypač aktuali sunkmečio sąlygomis. Smurto prevencija yra skurdo prevencija. Vis dėlto skurdas yra viena iš smurto sąlygų. Kuo žmogui sunkiau išgyventi, tuo labiau jam reikia įvairios pagalbos, kad ir tų pačių minimalių socialinių įgūdžių.
Socialiniai darbuotojai turėtų būti arčiau teismų, kad galėtų jiems padėti priimti sprendimus. Nes neturime teisinio išsilavinimo, nėra ko ten vaikščioti. O juk galėtume pakomentuoti, pateikti savo požiūrį. Vakaruose reikšmingą įtaką teismų procesuose vaidina probacijos pareigūnai. Jie padeda teismams, kiek įmanoma, priimti adekvatesnę bausmę.
Bendradarbiavimas su policija
Su Vilniaus miesto policija labai gerai bendradarbiaujame. Jie padeda mums, mes padedame jiems. Jie žino, jog, radę sumuštą moterį ar išmestą ją į lauką su vaikais, gali atvežti pas mus. Apskritai bendradarbiavimas tarp institucijų yra labai geras dalykas. Tačiau didelės širdies kovojant su smurtu šeimoje neužtenka. Reikia padėti aukoms susivokti ir padėti priimti sprendimus. O kokį sprendimą jos priims, tai jau jų reikalas. Mes galime tik parodyti būdų, kuriais eidamos jos galėtų pasiekti norimą tikslą.
Stambulo konvencija ir situacija Lietuvoje
Konstituciniam Teismui konstatavus, kad Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (plačiau žinoma kaip Stambulo konvencija) pagrindiniam šalies įstatymui neprieštarauja, Seimo „tradicinių vertybių“ gynėjai ir toliau piktybiškai priešinasi šio tarptautinio dokumento ratifikavimui Lietuvoje.