Socialinių paslaugų kokybė - tai ne priedas prie kasdienio darbo, o pagrindinis jo matas. Ji prasideda nuo pirmo darbuotojo žvilgsnio į žmogų, nuo bendravimo tono, nuo to, kaip jis reaguoja į kliento nuotaiką ar sveikatos būklę. Kokybė nėra tik ataskaitose aprašyti duomenys - tai realus poveikis žmogui.
Individualios priežiūros darbuotojas (IPD) savo veikloje kokybę įgyvendina per viską, ką daro: kaip padeda apsirengti, kaip užkalbina, kaip reaguoja į skundą, kaip pastebi emocijų pokytį ar pasikeitusį kvėpavimą. Jo veiksmai nėra „tik techniniai“ - jie formuoja žmogaus dieną, nuotaiką ir net savivertės pojūtį. Todėl labai svarbu, kad darbuotojas suprastų: kiekvienas jo veiksmas tampa socialinės paslaugos kokybės dalimi.
Kokybės standartų svarba
Tam, kad būtų užtikrinama ir palaikoma aukšta paslaugų kokybė, egzistuoja tam tikri standartai. Nė vienas standartas, joks planas ar metodika neveiks, jei žmogų pasieks šaltas, skubantis ar neįsiklausantis darbuotojas.
ISO 9001 standartas
ISO 9001 - tai tarptautinis kokybės vadybos standartas. Pavyzdžiui, individualios priežiūros darbuotojas, kuris kasdien padeda klientui atlikti kūno higieną, turi ne tik atlikti veiksmą, bet ir fiksuoti, kaip žmogus jautėsi, ar nebuvo odos pažeidimų, ar nepasikeitė nuotaika. Jei pastebi, kad žmogus pradėjo bijoti maudymosi arba dažniau nerimauja - tai yra svarbus kokybės signalas, kurį būtina užrašyti ir perduoti komandai. Šis veiksmas - pastebėjimas ir informavimas - yra konkretus ISO 9001 standarto taikymas praktikoje.
Kitas pavyzdys - priemonių naudojimas. ISO 9001 reikalauja, kad kiekvienas žingsnis būtų pagrįstas ir dokumentuotas: jei dezinfekuojama, turi būti aišku kuo, kaip dažnai, kokio stiprumo priemonėmis. Jei paslaugos suteikimas nukrypsta nuo plano - tai turi būti fiksuota. Tai nėra „biurokratija“, tai - kokybės garantija, kuri padeda sekti, kas vyksta, ir prireikus tobulinti procesą. Be to, šis standartas skatina nuolatinį tobulėjimą: darbuotojai turėtų reguliariai dalyvauti mokymuose, reflektuoti savo praktiką, kelti klausimus, dalintis pastebėjimais su kolegomis.
Taip pat skaitykite: Skuodo PSPC slaugos specialistai
Todėl ISO ir kiti standartai skatina:
- Grįžtamąjį ryšį: ar žmogus patenkintas pagalba?
- Situacijų stebėseną: ar keičiasi kliento būklė?
- Tikslius veiksmų aprašymus: kad kiekvienas kitas darbuotojas galėtų tęsti veiklą nuosekliai.
Kokybė taip pat apima komunikaciją. Ar IPD aiškiai pasakė žmogui, ką ruošiasi daryti? Ar pasiteiravo leidimo? Ar reagavo į nerimą? ISO 9001 standartas nėra „popierinis dokumentas“ - tai gyva, aiški struktūra, kuri padeda IPD dirbti geriau, tiksliau, pagarbiu ir nuosekliu būdu.
EQUASS standartas
EQUASS (European Quality in Social Services) yra specifinė kokybės užtikrinimo sistema, skirta būtent socialinių paslaugų sričiai. Ji nėra tik formalus patikrinimų ar įvertinimų mechanizmas - tai vertybinė sistema, kuri pabrėžia, kad kiekviena paslauga turi būti orientuota į žmogų: į jo pasirinkimą, jo savarankiškumą, jo galimybes augti, o svarbiausia - į jo teisę būti pilnaverčiu sprendimų dalyviu. EQUASS akcentuoja ne tik paslaugos „įvykdymą“, bet jos kokybinę esmę: ar paslauga turėjo tikrą, apčiuopiamą naudą žmogui? Ar ji buvo suteikta oriai, laiku, atsižvelgiant į kliento situaciją, emocinę būseną, norus?
IPD vaidmuo šioje sistemoje - esminis. Būtent IPD yra arčiausiai paslaugų gavėjo - jis kasdien bendrauja, padeda, pastebi smulkius, bet svarbius pokyčius, sukuria ar griauna pasitikėjimą.
EQUASS principai, kuriuos turi įgyvendinti IPD:
Taip pat skaitykite: Moraliniai aspektai slaugoje
- Žmogaus teisės ir pasirinkimas - IPD privalo gerbti kliento teisę spręsti, net jei tai atrodo nepatogu ar neefektyvu darbuotojui. Pavyzdžiui, jei klientas nori praustis ne ryte, o vakare - turi būti ieškoma galimybė prisitaikyti, o ne keisti žmogų.
- Įtraukimas ir dalyvavimas - IPD turi mokėti ne tik „padaryti“, bet ir įtraukti: paklausti kliento nuomonės, pasiūlyti rinktis tarp dviejų variantų, pasitarti dėl veiklos ar kasdienės tvarkos.
- Socialinė atsakomybė - tai ne tik organizacijos veiklos skaidrumas, bet ir kiekvieno darbuotojo atsakomybė saugoti kliento interesus, orumą ir gerovę. IPD turi būti jautrus net smulkiems ženklams - nerimui, nuovargiui, emocinei įtampai - ir reaguoti: kalbėtis, informuoti komandą, ieškoti sprendimų.
- Orientacija į rezultatus - EQUASS kalba ne apie kiekybę (kiek kartų buvo suteikta paslauga), bet apie kokybę: ar žmogus po paslaugos jautėsi geriau, ar tai pagerino jo gyvenimo kokybę, ar sustiprino jo pasitikėjimą savimi.
- Nuolatinis tobulėjimas - EQUASS ragina darbuotojus mokytis, ieškoti geresnių būdų, analizuoti, kas neveikia, dalintis patirtimi su kolegomis.
Įsivaizduokime, kad klientas kasdien valgo tą patį pusryčių patiekalą, nes „taip įprasta“. IPD, dirbdamas pagal EQUASS dvasią, paklaus: „Gal norėtumėt kartais ko nors kito?“ Net toks mažas pokytis - galimybė rinktis - tampa įgalinimo aktu. Klientas jaučiasi išgirstas, jo poreikis tampa svarbus, jis įtraukiamas į sprendimą.
EQUASS nėra tik kokybės žyma dokumente. Tai - gyva praktikos kultūra, kurioje svarbiausia tampa žmogus, o ne tvarkaraštis. IPD, gebantis ne tik atlikti užduotis, bet ir matyti žmogų, girdėti jo balsą, įtraukti jį į veiklą, kuria paslaugas, kurios gydo ne tik kūną, bet ir orumą.
Lietuvos socialinių paslaugų kokybės reikalavimai
Lietuvos socialinių paslaugų kokybės reikalavimai yra praktinė ir labai konkreti gairė, pagal kurią individualios priežiūros darbuotojas turi organizuoti savo kasdienį darbą. Šie reikalavimai nėra tik administraciniai dokumentai, skirti įstaigų vadovams ar audituotojams - jie tiesiogiai susiję su tuo, kaip darbuotojas bendrauja su žmogumi, kaip padeda, kaip stebi pokyčius, ir kaip kuria pasitikėjimą.
Svarbiausias šių reikalavimų principas - individualumo užtikrinimas. Tai reiškia, kad kiekvienas paslaugų gavėjas turi būti matomas kaip atskiras žmogus, o ne kaip „tipinis klientas“. Individualios priežiūros darbuotojas turi suprasti, kad nėra dviejų vienodų žmonių, net jei jų diagnozės ar amžius panašūs. Tai reikalauja gebėjimo klausyti, stebėti, būti lanksčiam - vienam žmogui reikia daugiau pokalbio, kitam - daugiau tylos; vienam svarbu pasirinkti, ką vilkėti, kitam - turėti griežtą rutiną.
Kitas svarbus kokybės aspektas - orumo išsaugojimas. Orumas čia nėra abstrakti sąvoka - tai labai konkretūs veiksmai: kaip kreipiamasi į žmogų, kaip paaiškinama, ką ruošiamasi daryti, ar prašoma leidimo, ar klausoma kliento nuomonės. Jeigu paslaugos teikiamos taip, kad žmogus jaučiasi valdomas, nesuprastas ar ignoruojamas - tai reiškia, kad paslauga jau yra nekokybiška, net jei techniniu požiūriu viskas padaryta „teisingai“.
Taip pat skaitykite: Kompetencijų tobulinimas slaugoje
Svarbi kokybės dalis yra ir savarankiškumo palaikymas. Dažnai kyla klaidingas įspūdis, kad kuo daugiau padarai už žmogų, tuo geriau. Tačiau socialinių paslaugų kokybės standartai pabrėžia priešingą dalyką - geras darbuotojas yra tas, kuris žino, kada atsitraukti. Jei žmogus gali pats išsivalyti dantis, susišukuoti, užsisegti marškinius - reikia leisti tai daryti, net jei tai užtrunka ilgiau. Tai ne tik lavina gebėjimus, bet ir stiprina pasitikėjimą savimi.
Ne mažiau svarbus yra saugumo aspektas. Ir tai - ne vien tik fizinė aplinka (nors ir ji labai svarbi: slidžios grindys, netvirtos kėdės, netinkama avalynė gali sukelti traumas), bet ir emocinis saugumas. Ar žmogus jaučiasi saugiai? Ar supranta, kas vyksta? Ar nėra spaudžiamas, verčiamas, ignoruojamas? Individualios priežiūros darbuotojas turi mokėti pastebėti ženklus, kai žmogus jaučiasi nejaukiai - kartais tai rodo ne žodžiai, bet kūno kalba, žvilgsnis, pasikeitęs elgesys.
Kokybės užtikrinimas taip pat reikalauja, kad paslaugos būtų prieinamos visiems - nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, religijos, kalbos, fizinių ar intelektinių gebėjimų. Tai reiškia, kad jei žmogus turi regėjimo sutrikimų, darbuotojas turi užtikrinti, kad aplinka būtų aiškiai sutvarkyta, kliūtys pašalintos, o daiktai - visada toje pačioje vietoje. Jei žmogus kalba kita kalba - reikia ieškoti, kaip su juo susikalbėti, net jei tai reikalauja papildomų pastangų.
Ir, žinoma, labai svarbu - konfidencialumas. Viskas, ką darbuotojas mato, girdi, žino apie žmogų - turi būti laikoma pagarboje. Apie žmogų nekalbama su kolegomis lyg apie daiktą, o jokie asmeniniai duomenys negali būti perduodami be reikalo. Tai yra ne tik teisės aktų, bet ir etikos klausimas.
Socialinių paslaugų kokybės standartai nėra lentelė ant sienos ar dokumentas aplanke - tai gyvenimas, darbas, santykis. Tai, kaip darbuotojas eina prie žmogaus, kaip reaguoja į jo silpnumą, kaip pasidžiaugia jo mažais pasiekimais, kaip sugeba išlikti žmogumi net sunkiausioje situacijoje.
Asmens poreikių vertinimas
Asmens poreikių vertinimas - tai ne tiesiog administracinė procedūra ar vienkartinė analizė, o ilgalaikis procesas, kuris reikalauja nuoseklumo, pastabumo, gebėjimo suprasti ne tik tai, kas pasakoma žodžiais, bet ir tai, kas išreiškiama per elgesį, gestus, emocijas.
Socialinis darbuotojas dažniausiai atlieka pradinį, struktūruotą poreikių vertinimą naudodamas specialias metodikas ar klausimynus. Jis siekia surinkti kuo išsamesnę informaciją apie asmens gebėjimus, apribojimus, socialinius ryšius, gyvenimo sąlygas, finansinę padėtį, savarankiškumo lygį ir pageidavimus. Tačiau šis vertinimas būtų tik fragmentiškas, jei jo neatnaujintų ir nepildytų tie darbuotojai, kurie su žmogumi praleidžia daugiausia laiko - o tai dažniausiai būna individualios priežiūros darbuotojai. Šis artumas suteikia IPD išskirtinę galimybę pastebėti pokyčius, kurie galėtų likti nepastebėti formaliame vertinime.
Pavyzdžiui, žmogus gali formaliai būti įvertintas kaip gebantis pavalgyti savarankiškai, tačiau IPD gali pastebėti, kad pastarosiomis dienomis jis valgo labai mažai, dažnai atsidūsta, nebaigia lėkštės ar paslepia maistą. Tai gali būti ženklas ne apie judėjimo sunkumus, bet apie emocinį diskomfortą, prislėgtą nuotaiką, galbūt net depresiją ar fizinį skausmą.
Vertinimas apima ne tik tai, ką žmogus negali padaryti, bet ir tai, ką jis gali - galbūt su pagalba, galbūt tik iš dalies, galbūt net ir ne kasdien. Tai reiškia, kad IPD turi mokytis atskirti, kada žmogui padėti, o kada skatinti veikti savarankiškai. Pavyzdžiui, jei klientas gali pats apsivilkti marškinius, bet jam sunku juos užsisegti - verta leisti jam atlikti tai, ką sugeba, o padėti tik ten, kur reikia.
Asmens poreikių vertinimas taip pat turi emocinį komponentą. IPD turi išmokti atpažinti ne tik akivaizdžius sunkumus (pavyzdžiui, žmogui sunku paeiti), bet ir nematomus signalus - dažnesnį tylėjimą, ašaras be priežasties, apatiją veikloms, kurios anksčiau teikė džiaugsmą. Tokie ženklai gali byloti apie emocinius sunkumus, praradimo jausmą, baimę dėl sveikatos ar net smurto šeimoje.
Visa ši veikla - nuo stebėjimo iki reagavimo - yra tikroji individualizuotos pagalbos esmė. Tai ne pagalba „pagal grafiką“, bet pagalba, atitinkanti konkretaus žmogaus būklę, nuotaiką, vertybes ir kasdienes galimybes. Asmens poreikių vertinimas yra pamatas, ant kurio statomas visas individualizuotas pagalbos procesas. IPD savo kasdiene veikla tą pamatą palaiko gyvą - ne leidžia jam sustingti į dokumentą stalčiuje, bet pripildo jį gyvenimo, emocijų, tikrų situacijų ir žmogiško santykio.
Vertinimas prasideda ne nuo klausimų sąrašo ar pažymėtų langelių formoje, bet nuo žmogaus pažinimo kaip unikalios, daugiasluoksnės būtybės. Tai reikalauja atsitraukti nuo vien tik funkcinių ar medicininių aspektų ir pažvelgti plačiau - į visą žmogaus gyvenimo kontekstą, jo patirtis, vertybes, asmenybę. Šis pažinimas apima ne tik tai, ką žmogus gali ar negali padaryti fiziškai, bet ir tai, kaip jis jaučiasi, kas jam suteikia džiaugsmo, ko jis bijo, kas jį ramina, su kuo jam svarbu palaikyti ryšį.
Vertinimas - tai domėjimasis, ne tik fiksavimas. Tai atviras pokalbis, jautrus stebėjimas, pagarbus buvimas šalia, kuriame atsiskleidžia žmogaus unikalumas.
Penkios asmens poreikių vertinimo sritys
Kuo giliau šios penkios sritys pažįstamos, tuo tiksliau galima parinkti pagalbos formas, kurios ne tik kompensuoja tai, ko žmogus negali, bet ir išryškina tai, ką jis dar gali. Vertinimas tampa prasmingu tuomet, kai per jį ne tik nustatome trūkumus, bet ir atrandame galimybes - augti, palaikyti, išlaikyti orumą, net kai žmogaus galimybės labai ribotos.
- Fizinė sritis: Apima viską, kas susiję su kūno funkcijomis - gebėjimu vaikščioti, sėdėti, maitintis, rengtis, naudotis tualetu, išlaikyti higieną. Tai pirmiausia matoma, apčiuopiama, tačiau svarbu neapsiriboti vien paviršiumi. Pavyzdžiui, žmogus gali fiziškai būti pajėgus pavalgyti, bet jei jį kankina nuolatinis drebulys ar skausmas, tai tampa iššūkiu.
- Emocinė sritis: Kalba apie vidinę žmogaus savijautą: jo nuotaiką, motyvaciją, nerimą, streso lygį, nusivylimą ar džiaugsmą. Kartais žmogus fiziškai pajėgus atlikti tam tikrus veiksmus, bet emociškai jaučiasi išsekęs ar beprasmis. Tokiais atvejais svarbu atpažinti emocinį poreikį ir neignoruoti ženklų, kurie rodo, kad žmogui trūksta palaikymo, supratimo ar tiesiog buvimo šalia.
- Socialinė sritis: Apima santykius su kitais - šeima, draugais, bendruomene. Ji atskleidžia, ar žmogus turi artimų ryšių, ar jaučiasi vienišas, ar gauna pakankamai dėmesio, ar turi galimybę bendrauti. Ši sritis itin svarbi vyresnio amžiaus žmonėms, nes socialinė izoliacija daro tiesioginę įtaką psichinei sveikatai ir netgi fizinei būklei.
- Pažintinė sritis: Susijusi su žmogaus gebėjimu mąstyti, orientuotis aplinkoje, prisiminti, suprasti kalbą, atlikti kasdienes užduotis. Svarbu atpažinti, ar žmogus orientuojasi laike, ar supranta, kur yra, ar gali sekti instrukcijas. Dėl pažintinių funkcijų silpnėjimo gali kilti sunkumų net ir paprasčiausiuose veiksmuose.
- Dvasinė sritis: Dažnai pamirštama, tačiau ji yra itin reikšminga. Tai žmogaus vertybės, įsitikinimai, tikėjimas, gyvenimo prasmės suvokimas. Kai žmogus netenka fizinių ar pažintinių gebėjimų, dvasinė sritis gali tapti tuo pagrindu, kuris palaiko jo savastį ir viltį.
Kai sudaromas individualus paslaugų planas, jis nėra tik formalus dokumentas ar užduočių sąrašas - tai gyvas veiksmų žemėlapis, kuris turi būti skaitomas ne pažodžiui, bet prasmiškai. Individualios priežiūros darbuotojas (IPD) privalo mokėti ne tik „skaityti“, kas plane parašyta, bet ir suprasti, ką tai reiškia konkrečiam žmogui, konkrečiomis sąlygomis, konkrečią dieną.
Plane įrašyta užduotis, pavyzdžiui, „padėti prausiantis ryte“, negali būti suprantama vien kaip techninis veiksmas - atvesti žmogų į vonią, padėti jam nusiprausti. Reikia įsigilinti, koks tai žmogus, kaip jis supranta švarą, ar jam priimtina būti liečiamam, ar jam svarbu privatumas, ar jis gali pasirinkti - kada ir kaip nori būti prausiamas. Vienam paslaugų gavėjui ryto prausimasis gali reikšti ramų ritualą su muzika ir šiltu rankšluosčiu, kitam - nerimą keliančią situaciją, kurios jis bijo, nes jaučia gėdą ar skausmą. Vienam - svarbu nusiprausti von...
Slaugos metodinė medžiaga
Šioje srityje yra parengta nemažai metodinės medžiagos, skirtos tiek specialistams, tiek pacientams ir jų artimiesiems. Štai keletas pavyzdžių:
- Metodinė medžiaga pirminės asmens sveikatos priežiūros specialistams ir dauginėmis ligomis sergantiems pacientams (Ida Liseckienė)
- Slaugytojo padėjėjo darbo pagrindai (Alina Vaškelytė, Marija Žeruolienė, Audronė Masaitienė, Vitalija Neverauskė, Povilas Šeštokas, Rūta Žigutienė)
- Bendruomenės sveikata ir gerovė (Aurelija Blaževičienė, Daina Krančiukaitė-Butylkinienė, Lina Spirgienė)
- Kaip gyventi sergant Parkinsono liga? (Viktorija Piščalkienė ir kt.)
- Chirurginė slauga (Viktorija Piščalkienė)
- Sergančiųjų širdies ir kraujagyslių ligomis slauga (Arvydas Šeškevičius)
- Nugaros smegenų pažeidimus patyrusių asmenų savarankiškumo skatinimas (World Health Organization)
- Slaugos ir asmens sveikatos priežiūros procedūros (R. Balciuniene ir kt.)
- Pagyvenusių žmonių sveikatos priežiūra (Gintautas Bagdonas ir kt.)
- Būtinoji medicinos pagalba ir intensyvioji slauga (Daiva Narvilienė)
- Pacientų mokymas stebėti ir valdyti ligą (Anne Lacroix, Jean-Phillipe Assal)
Šios ir kitos priemonės padeda užtikrinti kokybišką slaugą ir priežiūrą įvairiose situacijose.
Role of the Care Worker - CareTutor
Svarbu paminėti Higienos instituto parengtą metodinę medžiagą, kurioje išdėstytos naujausios rekomendacijos slaugos paslaugas namuose teikiantiems medicinos darbuotojams. Kauno miesto poliklinikos Pagalbos namuose tarnyboje dirba 32 specialistai: slaugytojai, slaugytojų padėjėjai, kineziterapeutai, ergoterapeutai, gydytojai, socialinis darbuotojas, medicinos psichologas, psichiatras.
Pasak J.Polikauskienės, jaučiamas didelis slaugos namuose paslaugų poreikis, kuris vis auga: visuomenė sensta, daugėja ligų, pasitaiko kad žmonės neturi artimųjų arba jie yra užsienyje. „Pacientams yra pateikiamas klausimynas, kurį įvertina šeimos gydytojas. Pacientui surinkus 20-33 balus, jam priklauso 52 paslaugos, iki 49 balų - 156, daugiau nei 50 balų - 365 paslaugos per kalendorinius metus. Viskas priklauso nuo paciento būklės, tačiau dažniausiai pasitaiko cukrinis diabetas, hipertoninė liga, taip pat turime daug perrišimų.
Kaip nurodoma Higienos instituto pateiktose rekomendacijose, prižiūrint sunkiai judančius pacientus, reikalingos specialios lovos, keltuvai. „Gulintiems pacientams dažniausiai priklauso ir individualios priežiūros specialisto paslauga. Tuomet mūsų darbuotojai atvykimą derina su jais ir bendromis jėgomis švarina pacientą. Vieni pajėgia patys padedami nueiti iki vonios. Kitus, naudojant specialias priemones, reikia maudyti lovoje. Ši paslauga užtrunka žymiai ilgiau, nes reikia nešioti vandenį, kai kada tenka vandenį ir pašildyti, ir atsinešti, nes ne visi pacientai gyvena butuose.
Pasak jos, dėl įvairių aplinkybių kartais sunku įgyvendinti visas rekomendacijas. J.Polikauskienė sako, kad tarnybos darbuotojai patiria įvairių nenumatytų iššūkių, kuriuos sunku prognozuoti: neapšviestos laiptinės, bendrabučiai, kuriuose tenka susidurti su asocialiais asmenimis, žiemą - sunkiai pravažiuojami sodų bendrijų keliai, automobilių pilni daugiabučių kiemai. „Tai nėra saugus darbas, sudėtingas. Tam reikia išskirtinių žmonių“, - sako ji.
„Per metus naujų darbuotojų neieškojome. Vadinasi, atėjo žmonės, kurie nori ir gali dirbti šį darbą. Toks darbuotojas turi būti ne tik fiziškai ir psichologiškai stiprus, bet ir tikrai mylėti žmogų, nes bus nemalonių situacijų - ir nešvaru, ir netvarkinga. Taip pat reikia nebijoti iššūkių dirbant vienam, nes paciento būklė gali pablogėti, reikia pačiam mokėti nustatyti, kokios pagalbos reikia papildomai.
Pasak jos, darbuotojai turi visas reikalingas priemones darbui: dėvi antbačius, pirštines, prijuostes, naudoja vienkartines rankų apsaugas, kaukes, dezinfekcinį skystį. Slaugos specialistai namuose teikia paslaugas, tačiau kartais pacientai ir jų artimieji turi didesnių lūkesčių. „Sužinoję, kad gaus slaugos paslaugas namuose, jie tikisi, jog specialistas atvyks ir bus tam tikrą laiką. Tačiau mes ateiname suteikti paslaugą, o ne išbūti 2-3 valandas ar pakeisti artimuosius. Su pacientais pagal poreikį būna ir bendrauja individualios priežiūros darbuotojai iš socialinio skyriaus.
Ji pastebi, jog kai kurių pacientų artimieji socialinio darbuotojo atsisako net tada, kai jis labai reikalingas ne tik dėl bendravimo, bet ir dėl fizinės pagalbos slaugytojams namuose. „Pavyzdžiui, moteris slaugo didelio svorio, nevaikštančią dukrą, kurią reikia švarinti ir vartyti. Socialinis darbuotojas jai priklauso, bet mama jo atsisako dėl finansinių priežasčių, sakydama, kad viskuo pasirūpins pati. Tačiau ji pati nėra tokios stiprios sveikatos ir iš tiesų negali tinkamai padėti“, - pastebi tarnybos vedėja.
Nors slaugos specialisto namuose darbas nelengvas, jame yra ir pliusų. Vienas didžiausių - didelis savarankiškumas. „Mūsų darbuotojas pats yra savo darbo organizatorius, planuojantis savo darbo dieną. Jis, matydamas, kokius turi paskyrimus, kokias turi suteikti paslaugas, pats sprendžia, pas kokį pacientą ir kada važiuos.