Slaugos profesijos ištakos Lietuvoje žinomos tik apytikriai - slauga mūsų šalyje pirmiausia buvo mėgėjiška veikla ir tarnystė. Įvairiais istorijos tarpsniais slauga ir medicinos mokslas plėtojosi kartu. Ilgainiui slauga išsirutuliojo į profesinę veiklą ir galiausiai tapo savarankiška profesija.
Seniausios slaugos formos: priešistorė ir ikikrikščioniškas laikotarpis
Maždaug 4-5 a. po Kr. Lietuvoje gyveno sėslios gentys. Medicinos pagalbą teikė vaidilos ir vaidilutės. Gydė žolėmis, antpilais, tepalais, užkerėjimais, amuletais. Mokėjo gydyti žaizdas, lūžius, išnirimus, trepanuodavo kaukoles. Šeimoje ligonių slaugymu pirmiausia rūpindavosi mama. Prigimtinis mamos rūpinimasis vaiku gali būti traktuojamas kaip būsimosios slaugymo užuomazgos. Į pagalbą būdavo kviečiami žyniai, burtininkai, kurie gydė užkalbėjimais, amuletais, varydavo piktąsias dvasias.
Bažnytinės institucijos ir špitolės: slaugos sistema su krikščionybe
Like in the entire Europe, the development of medicine and nursing in Lithuania was closely related to the Church and monks. Various religious orders such as Franciscans, Dominicans and others settled down in Lithuania during the times of Mindaugas, the Grand Duke of Lithuania, and established schools and hospitals at their monasteries. Prie bažnyčių pradėjo steigtis prieglaudų tipo įstaigos - špitolės. Pirmoji špitolė Lietuvoje buvo įkurta Vilniuje 1514 metais (kituose šaltiniuose 1518 m.). Jos steigėjas medicinos daktaras Martynas Dušnickis (iš Dušnikų). Savo ir suaukotomis lėšomis Gedimino aikštėje pietinėje dalyje pastatė namą, kuriame įkūrė špitolę. Joje buvo 10 lovų, turėjo savo vaistinę, virtuvę, koplyčią ir patalpas aptarnaujančiam personalui.
Vėliau buvo atidaryta ir daugiau špitolių - Kaune 1519 m. 12 lovų, 1536 m. 70 lovų Švč. Trejybės špitolė Vilniuje, 1635 m. špitolė psichiniams ligoniams Vilniuje. 1709 m. atidaryta Šv. Roko špitolė, kurios steigėjas buvo Jonas Jarolavičius. Šioje špitolėje buvo 40 lovų, o pats špitolės įsteigėjas kartu su 7 padėjėjais rinkdavo gatvėje vargšus ir ligonius bei patalpindavo į savo špitolę. 1723 m. įkurta Šv. Jokūbo špitolė, vėliau tapusi pirmąja ligonine Lietuvoje.
Špitolėmis naudodavosi tik beturčiai, pagyvenę, neįgalūs žmonės ir ligoniai. Deja, žmonės čia buvo laikomi gan prastomis sąlygomis. Špitolėse būdavo ankšta, nuolat grėsė gaisro pavojus, žmonės būdavo prastai maitinami, ligoniai su ašaromis skųsdavosi apie patiriamas skriaudas. Jei pirmųjų špitolių vadovais buvo medicinos daktarai, vėliau špitolėms vadovavo dvasininkai, be medicininio išsilavinimo ir be jokio supratimo apie gydymą bei mediciną. Jie labiau mėgo taikyti įvairias religines apeigas, kurios tik paskatindavo dar labiau plisti pavojingom infekcijom.
Taip pat skaitykite: Šiuolaikinė slauga Lietuvoje
Medicinos fakultetas, gimdymo skyriai ir ankstyvosios mokyklos
For more than two hundred years monks such as Dominicans, Piarists, Jesuits carried out a wide-scale educational program establishing colleges in Vilnius, Hrodna, Nyasvizh, Pašiaušė. Jesuits fostered higher education. It was by their efforts high school that the Jesuit Academy of Vilnius and the Faculty of Medicine were founded, in 1579, and 1571 respectively. In 1779, a university-type medical school was established in Hrodna. Gydytojų parengimas, ligoninių tvarkymas, medicinos pagalbos teikimas pagerėjo, kai buvo įkurtas medicinos fakultetas Vilniaus universitete 1781 m. bei 1805 m.
Prof. N. Renje Vilniuje prie Šv. Roko ligoninės įsteigė pirmąjį Lietuvoje gimdymo skyrių su 10 lovų bei pirmąją akušerių mokyklą. Mokslas trukdavo iki 1,5 metų. The first known nursing schools in Lithuania were established in the late 18th century. These included the midwifery school in Vilnius (1775-1842) and midwifery classes in Hrodna. 1865 m. Vilniuje įkurta felčerių mokykla.
Raudonasis Kryžius ir gailestingosios seserys
The founding of the Red Cross Society in 1876 was an important event in the history of the development of nursing in Lithuania. 1876 metais Lietuvoje įkuriama Raudonojo Kryžiaus draugija, kurios veikloje vienas iš uždavinių buvo gailestingųjų seserų, slaugų ir sanitarių seserų rengimas. 1888 metais Vilniuje įsteigtas Raudonojo Kryžiaus draugijos gailestingųjų seserų skyrius, kuris po dviejų metų buvo reorganizuotas į gailestingųjų seserų organizaciją. Šios organizacijos svarbiausias tikslas buvo prižiūrėti sužeistuosius armijoje, karo ligoninėse. Taikos metu ši organizacija rūpinosi slaugytojų rengimo kursų organizavimu.
1919 m. pradėjusioje veikti Raudonojo Kryžiaus ligoninėje dirbo tik 2 gydytojai ir 5 gailestingosios seserys. Tuo metu ligoninėje buvo 120 lovų. 1920 m. pradžioje trumpi, tik 3 mėn. gailestingųjų seserų kursai veikė prie Karo ligoninės. Tačiau tokia gailestingųjų seserų parengimo trukmė buvo nepakankama. Nuo 1921 m. gailestingųjų seserų mokslas prailgintas iki 1 metų, o nuo 1924 m. - iki 2 metų. 1932 m. kursai išaugo į Gailestingųjų seserų mokyklą, kurioje mokymas truko 2 metus. Kandidatės privalėjo turėti 6 gimnazijos klasių išsilavinimą.
1921 metais įkurta Lietuvos gailestingųjų seserų sąjunga (LGSS), jos pirmininke išrinkta gailestingoji sesuo Aleksandravičiūtė. 1938 metais pradėtas leisti žurnalas „Gailestingoji sesuo“, kurio leidimas buvo nutrauktas 1940 metais. Lietuvos gailestingosios seserys buvo veiklios, aktyvios, dalyvavo pasauliniuose kongresuose, užmezgė tarptautinių kontaktų. Gailestingoji sesuo V. Monkutė ir K. Vitkauskaitė turėjo galimybę mokytis Florence Nightingale seserų kursuose Londone.
Taip pat skaitykite: Skuodo PSPC slaugos specialistai
Sovietmetis ir medicinos seserų rengimas
Po gailestingųjų seserų rengimo, 40 metų Lietuvoje buvo rengiamos medicinos seserys. 1958-1959 m. pradėtos rengti pirmosios medicinos seserys (priimtos 67 moksleivės). 1-oji medicinos seserų laida buvo išleista 1960 m. birželio 30 d. Kauno medicinos mokykloje. Medicinos seseris Lietuvoje rengė 6 medicinos mokyklos: Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Utenos ir Vilniaus. Šios studijos buvo labai medikalizuotos, nukreiptos tik į ligų gydymą, vaistų skyrimą, jų veikimą, gydytojo paskyrimų atlikimą, pagalbą gydytojui. Visiškai nebuvo profesinio savarankiškumo.
Atgimimas, universitetinės studijos ir slaugos švietimo reforma
1990 m. atgavus mūsų šaliai nepriklausomybę, atsirado visos galimybės demokratiniais principais keisti šalies politiką, ekonomiką, švietimą bei sveikatos priežiūros sistemą. Atsirado universitetinių slaugos studijų poreikis, kuris ugdytų holistinį požiūrį į pacientą, sveikatos išsaugojimą bei ligų prevenciją. 1990 m. Kauno Medicinos Akademija (KMA) atsižvelgdama į Gailestingųjų seserų draugijos prašymą kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją prašydami pradėti ruošti medicinos seseris su aukštuoju išsilavinimu. 1990 m. rugsėjo 1 d. buvo priimti pirmieji studentai - 50 medicinos seserų.
Universitete buvo įdiegta trijų pakopų slaugos studijų programa - slaugos bakalauro, slaugos magistro bei slaugos doktoranto kvalifikaciniai laipsniai. Tai pirmasis Lietuvos universitetas, įkūręs Slaugos fakultetą, kurio dekanu antrą kartą išrinktas prof. A. Šeškevičius. Nuo 1997 m. Lietuvoje brendo būtinybė pakeisti medicinos sesers, medicinos felčerio studijų programas ir šių specialistų pareigybes. Visos šalies mastu vyko apklausos, buvo intensyviai analizuojami tarptautiniai dokumentai, slaugytojų rengimo programos neatitiko Europos Tarybos direktyvų reikalavimų.
1999 m. medicinos seserys, vaikų įstaigų medicinos seserys ir medicinos felčeriai buvo pervardijami bendrosios praktikos slaugytojais. Aukštesniosios medicinos mokyklos tapo kolegijomis, o jose buvo įkurti Podiplominių studijų centrai ir sudaryta galimybė slaugos specialistams studijuoti pagal individualias - išlyginamąsias programas. Taigi nuo 1997 m. visose šešiose aukštesniosiose medicinos mokyklose pradėtos rengti bendrosios praktikos slaugytojai. O nuo 2000 m. slaugytojai rengiami tik aukštosiose mokyklose - kolegijose bei universitetuose.
Profesinių organizacijų įtaka: LSSO ir slaugytojų judėjimas
Lietuvos slaugos specialistų organizacija (LSSO) įkurta 1992 m. gruodžio 19 d. Vilniuje vykusiame I-ąjame Lietuvos slaugos specialistų Kongrese. Organizacijos ekspertai pradėjo analizuoti slaugos situaciją šalyje ir plėtoti veiklą siekiant pertvarkyti slaugos profesiją, gerinti slaugytojų darbo sąlygas bei atstovauti specialistų interesus šalyje ir tarptautiniu lygiu.
Taip pat skaitykite: Moraliniai aspektai slaugoje
1993-1994 m. įgyvendintas LSSO ir Danijos slaugytojų organizacijos organizacinis projektas padėjo organizacijai sustiprėti. 1994 m. LSSO buvo priimta į Tarptautinę slaugytojų tarybą. 1995 m. ji tapo profesine sąjunga. 1996 m. LSSO tapo Nuolatinio Europos Sąjungos slaugos komiteto nare.
1995-1999 m. laikotarpiu išplėsta organizacijos struktūra - įkurti regioniniai skyriai. LSSO inicijavo Slaugytojo profesinės etikos kodeksą, Bendruomenės slaugos projektą ir aktyviai dalyvavo rengiant medicinos normas - standartus: Bendrosios praktikos slaugytojo, Vyriausiojo ir vyresniojo slaugytojo, Bendruomenės slaugytojo, Psichikos sveikatos slaugytojo, Anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojo, Vaikų slaugytojo, Akušerio medicinos normas.
LSSO vykdė tyrimus ir išleido leidinius: Slaugos specialistų atliekamų procedūrų metodikas bei Slaugytojų darbo krūvių nustatymo metodikas (2000 m.). Organizacijos veikla apėmė derybas dėl kolektyvinių sutarčių, darbo sąlygų gerinimą, slaugytojų kvalifikacijos tobulinimą ir socialinį dialogą su valdžia bei darbdaviais.
XXI amžiaus iššūkiai ir uždaviniai
Vykdant sveikatos priežiūros reformą Lietuvoje, kinta visuomenės požiūris į slaugą ir slaugytoją. Iš slaugytojo reikalaujama naujų žinių, sugebėjimo savarankiškai veikti, atsakyti už savo sprendimus ir jų įgyvendinimą. Reformos metu iškilo nauji profesiniai uždaviniai, keitėsi slaugytojo vaidmuo ir funkcijos. Derama profesinė kvalifikacija - pažangos sąlyga.
Slaugytojas vertina paciento sveikatą ir nustato problemas bendraudamas su pacientu, kitais sveikatos priežiūros komandos specialistais, stebėdamas pacientą, vertindamas tyrimų rezultatus. Nustatęs paciento slaugos diagnozes, slaugytojas planuoja paciento slaugą pagal prioritetus, siekdamas kuo geresnės paciento sveikatos ir gyvenimo kokybės. Šiuolaikinis slaugytojas taiko slaugos procesą kaip problemų sprendimo metodą ir savo veiklą išsamiai aprašo slaugos istorijoje - dokumente, lygiai taip pat svarbiame kaip gydytojo rašoma paciento ligos istorija.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, slaugytojų išsilavinimas, slaugos kokybė, savarankiškumas, mokslas atsiliko nuo tarptautinių standartų. Buvo reikalinga reforma. Reforma slaugos srityje gana sunkiai skynėsi kelią tiek slaugytojų, tiek gydytojų ir visuomenės sąmonėje. Galima pasidžiaugti, kad pradėtoji reforma tęsiasi: tobulinamos slaugytojų rengimo studijų programos universitetuose ir kolegijose, gerėja slaugytojų parengimas, vystomas slaugos mokslas, gerėja slaugos kokybė.
Kalinys atskleidė tai, ką bandė nuslėpti: iš kokių indų valgo „bachūrai“, „gaidžiai“ ir „ožiai“
Slaugos praktikos reglamentavimas ir socialinė apsauga
Vienas pagrindinių slaugytojų veiklą reglamentuojančių įstatymų, kurio atsiradimo ir patvirtinimo aktyviai siekė LSSO - Slaugos praktikos įstatymas (2001 m.) ir su juo susiję poįstatyminiai teisės aktai. 2017 m. su Sveikatos apsaugos ministerija pasirašyta Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (LNSS) šakos kolektyvinė sutartis užtikrino palankesnes darbo sąlygas medicinos darbuotojams dėl darbo laiko trukmės, atostogų ir kitų socialinių garantijų.
Per ekonominius sunkmečius slaugytojams teko ginti savo darbo vietas, derybų keliu siekti teisingo apmokėjimo už darbą, saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų užtikrinimo. LSSO iniciatyvos ir kolektyvinės derybos padėjo formuoti socialinio dialogo praktiką sveikatos sektoriuje.
Šiuolaikinės slaugos koncepcijos ir praktika
Svariausios šiuolaikinės slaugos koncepcijos orientuojasi į holistinį požiūrį į pacientą, sveikatos išsaugojimą bei ligų prevenciją. Šiuolaikinis slaugytojas kritiškai vertina praktinę veiklą, kas skatina plėtoti įrodymais pagrįstą praktiką kaip pagrindinę priemonę efektyviam slaugos rezultatui pasiekti. Priimdamas sprendimus paciento priežiūroje jis turi vadovautis pažangia praktika ir moksliniais tyrimais.
Slaugytojų švietimas dabar apima ne tik klinikinius gebėjimus, bet ir diagnostikos, bendravimo, etikos, vadybos bei epidemiologijos žinias. Slaugos mokslas vystomas universitetuose; dėstoma slaugos istorija ir etika, medicinos humanitariniai pagrindai, o specialybės studentams pristatomos medicinos istorijos integralios temos.
Praktinis pavyzdys: slaugos situacija klinikoje
Birželio 11 dieną į Klaipėdos universitetinės ligoninės Kardiologijos skyrių buvo paguldyta Klaipėdos miesto gyventoja 84 metų ponia Genovaitė Šauklienė. Moteris skundėsi stipriu skausmu krūtinės srityje. Skausmas vis stiprėjo, atsirado pykinimas, silpnumas ir pusiausviros sutrikimas. Skausmas atslūgsta išgėrus Nitroglicerino tabletę. Ji yra našlė ir gyvena vieno kambario bute. Dukra gyvena tame pačiame name tik kitoje laiptinėje, tad dukra kasdien užeina pas ponią Genovaitę. Genovaitė iš namų išeina retai, dažniausiai iki parduotuves ar iki draugės gyvenančios netoliese. Jos laisvalaikis nėra užimtas, dažniausiai ji žiūri televizorių arba mezga. Genovaitės organizmas sensta, todėl išryškėjo senatviniai pasikeitimai.
| Asmens duomenys | Slaugos problema | Planuotos priemonės |
|---|---|---|
| 84 m., našlė, mažai socialinių ryšių | Krūtinės skausmas, pusiausvyros sutrikimas, gyvensenos rizika | Monitoravimas kardiologijos skyriuje, medikamentinė terapija, socialinė pagalba, šeimos įtraukimas |
Ateities perspektyvos
Visose knygos ir mokslinių darbų apžvalgose bei dokumentuose akcentuojama poreikis tęsti reformą slaugos srityje, tobulinti studijų programas, stiprinti profesinį savarankiškumą ir slaugos mokslą. Sėkmingai išlaikiusios egzaminus absolventės gaudavo pažymėjimą, liudijantį apie gailestingosios sesers kvalifikacijos suteikimą; analogiškai šiandien siekiama aiškių kompetencijų ir sertifikavimo mechanizmų, atitinkančių Europos standartus.
Leidiniai ir istoriniai šaltiniai parodo, kaip slauga iš savanoriškos neformalios veiklos tapo savarankiška ir mokslo žiniomis grįsta profesija. Leidinio patrauklumą didina išskirtinės nuotraukos, autentiškai perteikiančios konkretaus laikotarpio realijas ir dvasią. LSSO veda slaugą ir slaugytojus į rytdieną. Kokia ji bus - priklauso nuo slaugytojų noro, valios, solidarumo, vienybės ir bendro darbo organizacijos sudėtyje.