Žarnyno nepraeinamumas - tai virškinimo trakto turinio natūralaus slinkimo sutrikimas, sukeliantis sunkius patologinius virškinimo trakto ir viso organizmo pokyčius. Pažeidimas gali būti bet kurioje žarnyno dalyje: tiek plonojoje tiek storojoje žarnoje, susidarant kliūčiai virškinimo turiniui natūraliam slinkimui.
Palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugos teikiamos vadovaujantis LR sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-393.
Palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugos teikimo bendrosios indikacijos:
- po gydymo ir slaugos paciento namuose, kai ambulatorinė pagalba neefektyvi;
- po gydymo stacionare, teikiančiame aukštesnio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kai reikia palaikomojo gydymo ir slaugos:
- užsitęsusių ligų ir būklių atvejais, kai nereikia aktyvaus stacionarinio gydymo ir kontraindikuotina medicininė reabilitacija;
- po galvos smegenų operacijų ar kitų susirgimų, kai negalima ankstyva medicininė reabilitacija;
- kai dėl objektyvių priežasčių pacientui netaikytinas radikalus gydymas.
Indikacijos pagal diagnozuotas ligas ar būkles (pagal TLK-10-AM):
- Piktybiniai ir gerybiniai navikai (C00-C96, D10-D36), kai esant toliau išvardytiems simptomams taikomas simptominis gydymas:
- žarnų nepraeinamumas, kai yra suformuota dirbtinė išangė;
- karščiavimas (dėl neoplastinės intoksikacijos);
- skausminis sindromas, kai reikalinga nuolatinė narkotikų terapija;
- kacheksija;
- rijimo sutrikimai;
- progresuojantys neurologiniai simptomai dėl metastazių.
- Nervų sistemos ligos:
- centrinės nervų sistemos uždegiminių ligų (G00-G09) padariniai ar būklės po jų, esant pusiausvyros ir judesių sutrikimų;
- sisteminės atrofijos, pirmiausia paveikiančios centrinę nervų sistemą (G10-G13);
- degeneracinės nervų sistemos ligos (G30-G32);
- ekstrapiramidiniai ir judesių sutrikimai (G20-G26);
- demielinizuojamosios nervų sistemos ligos (G35-G37);
- polineuropatijos ir kiti periferinės nervų sistemos sutrikimai (G60-G64);
- cerebrinis paralyžius ir kiti paralyžiniai sindromai (G80-G83);
- mikrocefalija ir hidrocefalija (Q02, Q03, G91);
- įvairios kilmės lėtinės encefalopatijos (G31.2, G92, G93.8, I67.4);
- kitos nugaros smegenų ligos (G95) ir kiti nervų sistemos pakitimai (G99.0-G99.2);
- liekamieji cerebrovaskulinių ligų padariniai po galvos ir nugaros smegenų kraujotakos sutrikimų (F01.2, I67.2, I67.8 (esant lėtinei smegenų išemijai), I69);
- mioneuralinės jungties ir raumenų ligos (G70-G71), esant aiškių požymių;
- būklės po cerebrovaskulinių (smegenų kraujagyslių) ligų ((I60-I65);
- vegetacinė būklė;
- būklės po sunkių galvos smegenų traumų (S06.1-S06.9);
- būklės po nervų ir nugaros smegenų sužalojimo šiose stuburo srityse:
- kaklo (S14);
- krūtinės ląstos (S24);
- pilvo, nugaros apatinės dalies, dubens (S34).
- Širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, esant II-IV NYHA funkcinės klasės širdies nepakankamumui (I50), išskyrus ūmines būkles.
- Kvėpavimo organų ligos, esant lėtiniam kvėpavimo nepakankamumui (J96.1).
- Lėtinės kepenų ligos, esant lėtinio kepenų nepakankamumo B-C funkcinei klasei pagal Child-Pugh arba esant daugiau kaip 10 balų pagal MELD (K72.1).
- Lėtinės virškinamojo trakto ligos, lydimos organų funkcijų sutrikimų (K59, K66.0, K66.8, K91.1-91.5).
- Lėtinės inkstų ligos, esant lėtiniam inkstų nepakankamumui (III, IV laipsnio inkstų funkcijos sutrikimas, IV-V stadija) (N18.4, N18.5).
- Komplikuotas cukrinis diabetas, kitos endokrininės sistemos ligos, esant III laipsnio funkcijos sutrikimui, kai nereikia stacionarinio aktyvaus gydymo (E10.41-E10.49, E.10.5, E10.61, E10.62, E10.69, E10.71, E10.73, E11.41-E11.49, E11.5, E11.61, E11.62, E11.65, E11.69, E11.71-E11.73, E13.41-E13.49, E13.5, E13.61, E13.62, E13.69, E13.71, E13.73, E14.41-E14.49, E14.5, E14.61, E14.62, E14.69, E14.71, E14.73, E40-E46, E63, E85).
- Jungiamojo audinio ir raumenų bei skeleto ligos, esant III laipsnio funkcijos sutrikimui (M05.8, M05.9, M06.4, M06.8, M06.9, M07-M12, M14-M17, M19, M24.5-M24.9, M32-M36, M41-M42, M43.5-M43.9, M45-M47, M60-M62, M80, M84).
- Įvairios etiologijos pragulos, trofinės opos (E 10.73, E11.73, E13.73, I83.0, I83.2, L89, L97, L98.4).
- Būklės po netrauminės galūnės (-ių) amputacijos (Z89).
- Būklės po juosmeninės stuburo dalies ir dubens lūžių bei po galūnių ar kitų kūno sričių sužalojimų (S32, S68, S72, S78, S88, S98).
- Sužalojimų, apsinuodijimų ir kitų išorinių poveikių padariniai (T90-T98).
- Išplitusi ir nepatikslinta aterosklerozė (I70.9).
Žarnyno Nepraeinamumo Priežastys
Žarnyno sugebėjimas prisitaikyti prie įvairios funkcinės apkrovos labai priklauso nuo judėjimo laisvumo. Žarnyno nepraeinamumo priežastys skirstomos į:
Taip pat skaitykite: Lietuvos slaugos įstaigų higiena
- Sąlygojančios.
- Galinčios iššaukti.
Sąlygojančios priežastys:
- Sąaugos - pati dažniausia žarnyno nepraeinamumo priežastis.
- Navikai (žarnos spindyje ar už jo).
- Išvaržos. Dažniausiai žarna įstringa, esant šlauninei išvaržai moterims ir kirkšninei vyrams. Bet klinikinė praktika rodo, jog pavojingiausias yra bambinės ir pooperacinės išvaržos įstrigimas, nes šios išvaržos būdingesnės apkūnioms moterims, iki žarnos įstrigimo jos paprastai būna neatsistatančios, dažnai įstringa storoji žarna.
- Angos, plyšiai tarp organų, pasaitų.
- Žarnos spindžio susiaurėjimas. Galimos įvairios tiek įgimtos, tiek įgytos striktūros ir stenozės.
Galinčios iššaukti:
- trauma.
- stimuliacija vaistais.
Dažniausia žarnyno nepraeinamumo priežastis yra sąaugos. Sąaugiminis nepraeinamumas sudaro nuo 64 proc. iki 79 proc. visų plonosios žarnos nepraeinamumo formų. Tyrimai parodė, kad 93 proc. ligonių po intraabdominalinių operacijų susidaro sąaugos. Naujos operacijos vėl tampa sąaugų, o tuo pačiu ir žarnyno nepraeinamumo priežastimi.
Kita dažna žarnyno nepraeinamumo priežastis yra navikai. Per pastaruosius metus onkologinių ligų skaičius Lietuvoje padidėjo. Virškinimo trakto vėžys sudaro 25 proc. visų navikų, o gaubtinės žarnos vėžys - 19 proc. virškinimo trakto vėžių. Storosios žarnos vėžys užima 3 - 4 vietą tarp visų onkologinių ligų.
Plonosios žarnos obstrukcija (PŽO) | Rizikos veiksniai, priežastys, požymiai ir simptomai, diagnozė, gydymas
Žarnyno Nepraeinamumo Simptomai
Skausmas dažniausiai yra difuzinis, jo tikslią vietą sunku nustatyti, tarp priepuolių ligonis gali net nejausti skausmo. Skausmo priepuoliai susiję su žarnyno peristaltine banga, o tarpai tarp priepuolių priklauso nuo kliūties aukščio - kuo kliūtis aukščiau, tuo dažnesni priepuoliai. Dalinis plonosios žarnos nepraeinamumas dažniau sukelia priepuolinį skausmą. Nuolatinis skausmas yra būdingesnis visiškam, ypač storosios žarnos nepraeinamumui. Svarbus požymis yra pilvo skausmo pobūdžio pokytis.
Taip pat skaitykite: Apie Viktorijos Piscalkienės "Chirurginę Slaugą"
Vėmimas prasideda anksti ir būdingesnis plonosios žarnos nepraeinamumui. Daugkartinis vėmimas dažniau būna plonosios žarnos visiško nepraeinamumo atvejais. Esant storosios žarnos nepraeinamumui, dažnesnis vienkartinis vėmimas arba jo visai nebūna.
Dažnai nustatoma organizmo dehidracijos požymių - sausos gleivinės, padažnėjęs pulsas.
Auskultuojant gali būti aptinkama suaktyvėjusi žarnų peristaltika, liesiems žmonėms matoma pilvo paviršiuje. Jei peristaltika silpna ar jos nėra, tai nurodo visišką nepraeinamumą.
Praktiškai visiems ligoniams, kai tiriama, ar yra ūminis žarnyno nepraeinamumas, daroma apžvalginė pilvo rentgenograma sėdint arba stovint arba dviejų krypčių rentgenogramos gulint. Plonosios žarnos nepraeinamumui būdinga: skysčio ir dujų santykis skrandyje, „Kloiberio dubenėliai“ plonosios žarnos projekcijoje, žarnų arkos, dujų kiekis storojoje žarnoje. Įtarus storosios žarnos nepraeinamumą, iki operacijos reikia nustatyti tikslią kliūties vietą ir priežastį.
Laboratoriniai tyrimai atliekami siekiant įvertinti:
Taip pat skaitykite: Specialiosios chirurginės procedūros
- Vandens ir elektrolitų balansą.
- Šarmų ir rūgščių pusiausvyrą.
- Seruminio baltymo kiekį.
Prasidėjus intoksikacijai, antriniam peritonitui, vystosi uždegiminė reakcija, kurią parodo leukocitozė, šarmų ir rūgščių pusiausvyros sutrikimas. Tai visiško žarnyno nepraeinamumo požymiai. Esant plonosios žarnos nepraeinamumui, skysčio netektis didesnė, už elektrolitų netektį, todėl kraujyje dažniau randama hiperkalemija, hipernatremija. Šlapalo kiekis kraujyje yra vienas reikšmingiausių homeostazę parodančių simptomų.
Indikacija operaciniam žarnyno nepraeinamumo gydymui yra gresianti ar įtariama žarnos nekrozė.
Žarnyno nepraeinamumo schema
Žarnyno Nepraeinamumo Gydymas
Žarnyno nepraeinamumo gydymo tikslai:
- Žarnyno turinio pašalinimas ir žarnyno dekompresija.
- Kliūties pašalinimas.
- Žarnyno funkcijos atstatymas.
Svarbu laiku gydyti ligas galinčias sukelti žarnyno nepraeinamumą (pilvo išvaržas, navikus, tulžies pūslės akmenligę, helmintozes ir kt.). Kadangi sąauginis žarnyno nepraeinamumas yra vyraujantis svarbu prieš bet kokią pilvo ertmės operaciją chirurgui pasirinkti optimaliausią gydymo taktiką.
Maitinimas Per Zondą
Jeigu numatoma, kad zondą skrandyje arba plonosiose žarnose reikės laikyti ilgiau, reikia jį įkišti pro nosį. Prieš maitinimą ir po maitinimo zondą reikia išplauti šiltu virintu vandeniu arba 0,9 proc. Pro zondą dideliu švirkštu ne greičiau kaip per 15-20 min. Jeigu reikia pro zondą supilti vaistų, juos prieš tai reikia visiškai ištirpinti, o po to nuplautis 0,9 proc.
Reikia registruoti kada ir kiek maisto ir (arba) skysčių buvo duota pacientui ir 8 val. Jeigu pro zondą skiriasi skrandžio turinys, reikia reguliariai, laikantis aseptikos ir antiseptikos taisyklių, ištuštinti jo surinkimo talpą, po kiekvieno ištuštinimo reikia užrašyti laiką ir išpiltą kiekį, o 8 val. valyti burnos ertmę, pvz., 0,05 proc.
Maitinimas per zondą
Storosios Žarnos Vėžys: Rizikos Veiksniai ir Prevencija
Remiantis statistikos duomenimis, kolorektalinis vėžys - vienas iš penkių dažniausių onkologinių susirgimų Lietuvoje. Nors žarnyno vėžys klastingas tuo, jog ilgą laiką nerodo jokių simptomų, yra žinoma, kad jo išsivystymui įtakos turi mūsų gyvenimo būdas, o laiku ėmęsi prevencinių veiksnių galime išvengti jo diagnozės.
Riziką didina nejudrus gyvenimo būdas. Storosios ir tiesiosios žarnos, arba kolorektinis, vėžys labiausiai paplitęs išsivysčiusiose, stabilios ekonomikos šalyse. Tokia kaina mokama už spartų technologijų vystymąsi, kai, gerėjant gyvenimo kokybei, žmonės mažiau juda. Vadinasi, atsiranda didesnis pavojus nutukti. Mažas fizinis aktyvumas ir nutukimas - vieni svarbiausių storosios žarnos vėžio atsiradimo rizikos veiksnių.
Lietuvoje storosios žarnos vėžys užima trečią vietą tarp onkologinių ligų, o tarp mirčių nuo vėžio jis yra antras pagal dažnumą. Nacionalinio vėžio instituto vėžio registro duomenimis, pastaraisiais metais Lietuvoje diagnozuojama daugiau nei 1400 storosios žarnos vėžio atvejų kasmet. Nepaisant baugių skaičių, storosios žarnos vėžio diagnozė nereiškia mirties nuosprendžio. Kuo anksčiau nustatoma ši onkologinė liga, tuo didesni šansai ją įveikti.
Pagrindiniai storojo žarnyno vėžio rizikos veiksniai:
- Maitinimosi įpročiai. Raudonos mėsos (jautienos, kiaulienos, avienos), ypač paruoštos aukštoje temperatūroje, gyvulinės kilmės riebalų perteklius maiste, augalinės kilmės skaidulų turtingo maisto trūkumas - visa tai neigiamai veikia žarnyno būklę ir skatina jame vystytis patologinius procesus.
- Žalingi įpročiai. Rūkymas ir piktnaudžiavimas alkoholiu labai nualina organizmą. Jei žmogus jau turi polinkį sirgti onkologine liga, žalingi įpročiai gali išprovokuoti vėžį.
- Paveldimumas - dar vienas rizikos veiksnys. Jei kam nors iš artimų giminaičių buvo nustatytas storosios žarnos vėžys, reikia būtinai reguliariai profilaktiškai tikrintis, nes genetinis paveldimumas gerokai padidina piktybinių auglių susidarymo riziką.
- Amžius. Liga gali prasidėti sulaukus bet kokio amžiaus, bet įprastai storosios žarnos vėžys diagnozuojamas pacientams, vyresniems nei 50 metų. Dažnumo piką liga pasiekia tarp 60-75 metų pacientų.
Ankstyva Diagnostika ir Kolonoskopija
Storosios žarnos vėžys klastingas todėl, kad ankstyvosiose stadijose praktiškai nejuntamas. Nepaisant to, į kai kuriuos pojūčius reikėtų atkreipti dėmesį. Nerimą keliantys signalai turėtų būti tuštinimosi įpročių pokyčiai: vidurių užkietėjimas arba viduriavimas, trunkantis ilgiau negu kelias dienas, pilvo pūtimas, apgaulingas noras tuštintis, nevisiško pasituštinimo jausmas. Jei išmatose pasirodo kraujo, skaisčiai ar tamsiai raudono, būtina tirti žarnyną, nes kraujas gali būti ir piktybinio naviko ar priešvėžinės ligos požymis.
Kraujavimas iš tiesiosios žarnos - visada grėsmingas signalas. Nors dažniausia kraujavimo priežastis yra padidėję vidiniai hemorojiniai mazgai, pasirodžius netgi nedideliam kraujo kiekiui, būtina ištirti storąją žarną, nes kraujuoti gali ir dėl storosios žarnos vėžio, todėl visiems žmonėms, ypač vyresniems nei 50 metų, turintiems tokio pobūdžio nusiskundimų, reikėtų atlikti storojo žarnyno tyrimą - kolonoskopiją.
Storosios žarnos vėžiui progresuojant, būdingas bendras savijautos pablogėjimas: silpnumas, prastas apetitas, liesėjimas ir ilgalaikiai arba raižantys pilvo skausmai. Išsivysto anemija, pasireiškianti odos blyškumu, žarnyno nepraeinamumas, skysčių kaupimasis pilvo ertmėje.
Ankstyvos stadijos storosios žarnos vėžys ar dažniausia priešvėžinė liga adenominiai polipai dažnai nejuntami, todėl norint juos nustatyti, reikia dalyvauti ankstyvo storosios žarnos vėžio nustatymo programoje. Šios programos tikslas - sumažinti mirtingumą kuo anksčiau nustatant ikivėžines ligas ir storosios žarnos vėžį.
Programoje gali dalyvauti kiekvienas, sulaukęs 50 metų amžiaus. Norint pasitikrinti, patariama kreiptis į savo šeimos gydytoją, kuris pirmiausia paskirtų slapto kraujavimo išmatose tyrimą. Šis tyrimas skiriamas profilaktiškai nepriklausomai nuo to, ar žmogus jaučia kokius nors simptomus.
Jei tyrimo rezultatas teigiamas ir išmatose aptinkama kraujo, atliekamai tolesni tyrimai diagnozei patikslinti. Tokiu atveju žmogui rekomenduojama atlikti kolonoskopijos tyrimą, kurio metu storoji žarna specialiu prietaisu, endoskopu apžiūria iš vidaus.
Kolonoskopija
Kolonoskopijos atliekamos taikant nejautrą. Tyrimo metu pacientas yra tarsi užmigdomas ir nejaučia ne tik skausmo, bet ir jokio diskomforto.
Uždegiminės Žarnų Ligos
Sergančiųjų uždegiminėmis žarnų ligomis amžius Lietuvoje jaunėja. Manoma, kad Lietuvoje apie 10 proc. šios ligos atvejų sudaro vaikai. Pastaraisiais metais vykdomi moksliniai tyrimai sukaupė daug naujų duomenų ne tik apie genetinių, bet ir aplinkos veiksnių įtaką šioms ligoms atsirasti ir vystytis.
Šių susirgimų dažnis ypač pakito pastaraisiais dešimtmečiais pradėjus keistis, modernėti žmonių gyvenimo būdui, mitybai, higienai. Epidemiologinių studijų rezultatai rodo, kad sergančiųjų uždegiminėmis žarnyno ligomis ypač padaugėjo industrinėse Vakarų šalyse, kur visuomenė gyvena nuolat dirbtinai švarinamoje aplinkoje. Tad šiuo atveju svarbiausia laikytis sveikos gyvensenos ir sveikos mitybos principų.
Mityba ligos paūmėjimų ir ramybės laikotarpiais, po operacijos skiriasi. Šiuos skirtumus išsamiai galima aptarti su gastroenterologu ir dietologu.
Uždegiminės žarnų ligos - lėtinės autoimuninės virškinamojo trakto ligos. Šios ligos dar vadinamos idiopatinėmis uždegiminėmis žarnų ligomis, nes iki šiol nėra visiškai aiškios šių ligų priežastys ir išsivystymo mechanizmai. Šių ligų grupei priskiriamos dvi: opinis kolitas ir Krono liga, kurios diagnozuojamos remiantis klinikinių, radiologinių, endoskopijos ir histologijos tyrimų duomenimis.
Opinis kolitas - lėtinis storosios žarnos uždegimas, kuriam būdingas paviršinių gleivinės opų atsiradimas.
Pagrindiniai šioms ligoms būdingi aktyvaus uždegimo simptomai: lėtinis viduriavimas, tuštinimasis su krauju, pilvo skausmai, karščiavimas, sąnarių skausmai, svorio kritimas. Simptomų intensyvumas gali varijuoti nuo lengvo iki sunkaus laipsnio.
Ligos progresavimas priklauso nuo ligos eigos, sunkumo formos, gydymo veiksmingumo. Negydant liga progresuoja, gali išsivystyti įvairių komplikacijų (toksinis žarnos išsiplėtimas, masyvus kraujavimas, žarnų nepraeinamumas, žarnos perforacija, fistulių, pūlinių formavimasis, sepsis), kurios gali sukelti priešlaikinę mirtį. Opinis kolitas yra storosios žarnos vėžio rizikos veiksnys.
tags: #slauga #esant #zarnyno #nepraeinamumui