Socialinė apsauga yra visuotinai pripažinta žmogaus teisė, užtikrinanti elementarias socialines ir ekonomines pragyvenimo sąlygas. Ši koncepcija tapo ypač svarbi po Antrojo pasaulinio karo, kai žmogus buvo pripažintas ypatingu subjektu, reikalaujančiu didžiausio dėmesio. Realizuojant šią poziciją, buvo priimta daug tarptautinių dokumentų, įtvirtinančių socialines žmogaus teises, pavyzdžiui, Europos socialinė chartija (1966 m.).
Kas yra socialinė apsauga ir kodėl ji svarbi
Socialinė apsauga - tai priemonių, skirtų socialinių rizikų padariniams sušvelninti ar juos įveikti, visuma. Socialinę apsaugą dažniausiai įgyvendina valstybė ar savivaldybės dviem pagrindiniais būdais: socialiniu draudimu ir socialine parama. Socialinės apsaugos apibrėžimas yra sudėtingas ir traktuojamas skirtingai. Šio instituto problemomis domisi daugelio valstybių mokslininkai, tačiau ši tema vis dar nėra išsamiai išnagrinėta.
Socialinė apsauga galėtų būti apibrėžta kaip „įstatymais nustatyta socialinių, ekonominių priemonių sistema, užtikrinanti lėšų ir paslaugų teikimą tiems asmenims, kurie įstatymų numatytais atvejais dėl senatvės, negalios, mirties, ligos, motinystės (tėvystės), artimųjų globos, nedarbo, nepritekliaus ir kitų šeimos aplinkybių praranda pajamas, turi papildomų išlaidų arba negali pakankamai savęs arba savo šeimos aprūpinti iš darbo arba kitokių pajamų“. Socialinės apsaugos terminų žodyne socialinė apsauga apibrėžiama kaip visapusiška sistema, padedanti valstybei laiduoti gyventojų aprūpinimą ligos, sužalojimo, senatvės, nedarbo ir kitais atvejais, suteikti papildomas pajamas nustatytiems šeimos poreikiams tenkinti.
Socialinės apsaugos principai ir teisės reglamentavimas
Bendriausia prasme teisės principai yra teisės sistemos pamatinės nuostatos, kuriomis grindžiamas teisinis reguliavimas ir teisinė praktika. Vieni svarbiausių socialinės apsaugos principų yra asmens poreikių atspindėjimo principas, moters ir vyro lygybės principas, nediskriminavimo principas bei universalumo (visuotinumo) principas. Asmens poreikių atspindėjimo principas reiškia, kad socialinės apsaugos sistema skirta užtikrinti asmens apsaugą nuo socialinių rizikų ir tenkinti asmens socialinius poreikius.
Universalumo principas reiškia, kad negali būti suteikiama nepagrįstų privilegijų tam tikroms socialinėms grupėms; socialinio draudimo išmokos turi būti skiriamos pagal aiškias taisykles, kurios turi būti taikomos kuo didesnei asmens grupei. Nediskriminavimo principas reiškia, kad socialinės apsaugos sistemoje negalima diskriminacija dėl socialinės padėties. Moters ir vyro lygybės principas reiškia, kad turi būti užtikrintos lygios galimybės vyrams ir moterims dalyvauti socialinės apsaugos sistemoje ir gauti išmokas.
Taip pat skaitykite: Lietuvos socialinės problemos
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje teigiama, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Konstitucijos 52 straipsnyje nurodyta, kad „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais“.
Socialinės apsaugos modeliai
Socialinės apsaugos modeliai yra sukurti siekiant pašalinti skurdą ir kelti žmonių gyvenimo kokybę. Pagal Bismarko sistemą socialinis draudimas skirtas tik dirbantiems ir būtent samdomiems darbuotojams. Ši sistema užtikrina išmokas, kurių dydis ir mokėjimo trukmė priklauso nuo asmens darbo stažo ir nuo pajamų dydžio, gauto iki socialinės rizikos atsiradimo. Kontinentinės Europos socialinės apsaugos sistemose įtvirtinti universalumo, vieningumo ir solidarumo principai. Liberaliose socialinės apsaugos sistemose universalumo principas siejamas su rinkos principais, siekiant užtikrinti kuo platesnį asmens dalyvavimą darbo rinkoje.
Lietuvos socialinės apsaugos sistemos pagrindiniai bruožai yra tai, kad socialinio draudimo fondas atskirtas nuo valstybės biudžeto, didžioji pensijų sistemos dalis veikia remiantis einamosiomis išmokomis. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas nustato, kad valstybinis socialinis draudimas yra socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis visiškai ar iš dalies kompensuojamos apdraustiesiems asmenims ir jų šeimų nariams dėl draudiminių įvykių prarastos darbo pajamos arba apmokamos papildomos išlaidos.
Europos socialinė teisė ir jos įtaka Lietuvai
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, ji privalo derinti savo teisės aktus su ES teisės aktais, ypač socialinės apsaugos srityje. ES teisės aktai tiesiogiai veikia nacionalines socialinės apsaugos sistemas, todėl kyla problemų taikant ES teisę, ją vienodinant ir harmonizuojant narių teisę. Valstybės narės turi keisti savo teisines sistemas, siekdamos sklandaus ES teisės taikymo.
Vienas iš pagrindinių ES principų - laisvas asmenų judėjimas, užtikrina, kad darbuotojai galėtų judėti į tas valstybes, kuriose darbo lygis aukštas, neprarandant socialinių garantijų. Kadangi išspręsti šių problemų nacionalinės teisės priemonėmis negalima, buvo priimti privalomi valstybėms narėms dokumentai: Reglamentas dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbantiems asmenims bei jų šeimų nariams, persikeliantiems Bendrijoje, taip pat Reglamentas, nustatantis pirmojo reglamento įgyvendinimo tvarką. Šie reglamentai remiasi keliais pagrindiniais principais: bet kurios valstybės narės darbuotojui taikomi tik vienos valstybės teisės aktai; vienoje valstybėje narėje įgytos socialinės teisės išsaugomos bet kurioje kitoje valstybėje narėje; skiriant socialines išmokas, sumuojami visose valstybėse narėse įgyti socialinio draudimo ar gyvenimo laikotarpiai.
Taip pat skaitykite: Priklausomybės sprendimo būdai
Europos Sąjunga gali sustiprinti reikalavimus dėl imigravimo ir darbo Lietuvoje asmenims iš trečiųjų valstybių. Lietuva gali sėkmingai pasinaudoti Europos struktūrinių fondų, tarp jų ir Socialinio fondo lėšomis, skirtomis palengvinti darbuotojams įsidarbinti ir padidinti jų galimybes laisvai rinktis gyvenamąją ir darbo vietą Bendrijoje.
Pagrindinės socialinės rizikos
Socialinė rizika - tai įvykis, kurio atsiradimas nebūtinai priklauso nuo apdraustojo valios. Tai gali būti teigiami (vaiko gimimas) arba neigiami (mirtis, nelaimingas atsitikimas) įvykiai. Socialinė rizika yra tikėtini įvykiai, nuo kurių padarinių yra numatytos socialinės apsaugos priemonės.
-
Senatvė
Senatvė yra daugiausia paplitusi senatvės socialinė rizika. Senatvė skirstoma į ankstyvąją (60-64 metai), vidutinįjį (65-74 metai) ir giliąją senatvę (75 ir daugiau metų). Senatvės socialinė rizika remiasi prielaida, kad žmogus dėl senyvo amžiaus nebegali užsidirbti pakankamai lėšų. Socialinė apsauga teikia pajamų kompensavimą tiems, kurie pasiekia tam tikrą amžiaus ribą (senatvės pensija), arba tiems, kurie nutraukia profesinę veiklą sulaukę tam tikro amžiaus.
-
Nedarbingumas
Nedarbingumas - dalinis arba visiškas darbingo amžiaus asmens negalėjimas dirbti dėl ligos ar sužalojimo. Socialinė apsauga skirta kompensuoti pajamas sergant ar esant sužalojimui, t. y. suteikti pagalbą nedarbingumo atveju. Pradiniame etape parama dažnai vadinama ligos pašalpa, vėliau - neįgalumo pašalpa, kai tikimasi ilgalaikio darbingumo praradimo.
-
Nelaimingas atsitikimas darbe ir profesinis susirgimas
Profesinė rizika - tikimybė būti sužalotam dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba susirgti profesine liga. Nelaimingas atsitikimas darbe - tai darbuotojo sveikatos pagadinimas dėl trumpalaikio pavojingo darbo aplinkos poveikio arba neatsargumo, dėl kurio darbuotojas netenka darbingumo bent vienai dienai arba miršta. Profesinės ligos gali pasireikšti ir vėliau, todėl yra specialūs nustatymo mechanizmai.
Taip pat skaitykite: Kas yra šiuolaikinė slauga?
-
Nedarbas
Nedarbas - padėtis, kai asmuo ne savo noru neturi mokamo darbo ir, būdamas darbingas, negali jo rasti. Socialinės apsaugos sistemoje sukuriamos bedarbio pašalpos pagal draudimo ar paramos schemas. Pagrindinė sąlyga gauti pašalpą - nedarbas turi būti nesavanoriškas ir nepriklausyti nuo paties asmens pasirinkimo.
-
Motinystė
Motinystė išskiriama kaip atskira socialinė rizika, ji susijusi su specialia nedarbingumo forma ir poreikiu priežiūrai bei medicininei pagalbai. Tai apima nemokamą medicininę priežiūrą nėštumo ir motinystės metu bei specialias motinystės socialinio draudimo schemas.
-
Vaikų auginimas (šeima)
Vaikų auginimas reikalauja ypač išlaidų. Pagrindinis pašalpos vaikams tikslas yra kompensuoti dalį su vaikų auginimu susijusių išlaidų tėvams ar asmenims, kurie rūpinasi vaikais. Vaiko pašalpos sistemos užduotis - tam tikras horizontalus perskirstymas; išmokos dažnai nustatomos neatsižvelgiant į realias vaiko auginimo išlaidas ir gali būti periodinės arba vienkartinės.
-
Sveikatos priežiūra
Bendriausia prasme sveikatos priežiūra - tai ligonių gydymas, reabilitacija bei ligų profilaktika. Visais atvejais reikalinga sveikatos priežiūra, kad asmenys galėtų atgauti ir palaikyti sveikatą, sumažinti skausmą bei kitus negalavimus. Medicininis gydymas ir medikamentai turi būti prieinami kiekvienam, kuriam jų reikia, o daugumoje šalių egzistuoja mišri sveikatos apsaugos sistema - valstybinė ir privati.
-
Nepriteklius (skurdas)
Nepriteklius arba skurdas yra būsena, kai trūksta materialinių, kultūrinių bei socialinių išteklių net mažiausiam gyvenimo lygiui užtikrinti. Paramos schemos gali būti bendrosios arba pagal kategorijas; pastarosios skirtos garantuoti būtinas pragyvenimo lėšas asmenims, atsidūrusiems tam tikros socialinės rizikos zonose, taip pat specialiai paramai asmenims su fizine ir protine negalia.
-
Mirtis
Žmogaus mirtis gali būti pragyvenimo šaltinio netektis kitiems asmenims, todėl ji pripažįstama kaip socialinės rizikos veiksnys paliktiems išlaikytiniams. Mirties atvejais svarbios išmokos ir teisiniai sprendimai dėl palikimo, valstybinės paramos našliams ir kitoms su tuo susijusioms socialinėms garantijoms.
Socialinės apsaugos teisė ir institucijos Lietuvoje
Socialinės apsaugos sąvoka yra susijusi su kitomis siauresnėmis sąvokomis, tokiomis kaip socialinės apsaugos politika, socialinės apsaugos sistema, socialinės apsaugos teisės aktai ir tarptautinės socialinės apsaugos sutartys. Socialinės apsaugos politika - tai valstybės taikomos priemonės, kuriomis siekiama laiduoti paramą sergantiems, sužalotiems, pagyvenusiems bei neįgaliems asmenims, pavyzdžiui, leidžiant teisės aktus, kuriais darbuotojai bei darbdaviai įpareigojami apsidrausti nuo nedarbingumo bei darbo pajamų praradimo.
Lietuvos Respublikos valstybinis socialinis draudimas ir kiti teisės aktai nustato priemones, kuriomis visiškai ar iš dalies kompensuojamos apdraustiesiems asmenims prarastos darbo pajamos arba apmokamos papildomos išlaidos. Konstitucijoje įtvirtintos socialinės teisės ir Konstitucinio Teismo praktika priskiria socialiniam aprūpinimui konstitucinį vertybės statusą bei valstybei įpareigoja nustatyti pakankamas teisės įgyvendinimo priemones.
Institucinės priemonės ir paslaugos
- Socialinė parama - kompleksas priemonių, apimantis socialines paslaugas ir piniginę paramą.
- Socialinė priežiūra - asmeniui (šeimai) teikiama specialistų pagalba, apimanti socialinės įtraukties didinimą ir socialinių įgūdžių ugdymą.
- Grupinio gyvenimo namai - socialinės globos įstaiga, teikianti trumpalaikę ir (ar) ilgalaikę socialinę globą suaugusiems asmenims su negalia arba senyvo amžiaus asmenims.
- Metodinis kompleksinių paslaugų šeimai centras - teikia metodinę pagalbą organizuojant kompleksines paslaugas šeimai ir gerina jų kokybę.
- Supervizija - darbuotojų ir (ar) socialinių paslaugų įstaigų konsultavimas profesinių santykių klausimais, siekiant tobulinti darbuotojų profesinę kompetenciją.
Tarptautiniai dokumentai ir standartai
Svarbūs tarptautiniai dokumentai socialinės apsaugos srityje: Europos socialinė chartija; Europos socialinės apsaugos kodeksas ir jo Protokolas; Europos konvencija dėl migrantų darbininkų teisinio statuso, kuri skelbia lygybės tarp migrantų darbininkų ir vietos gyventojų principą bei garantuoja teisę į šeimos susijungimą. Antrosios kartos žmogaus teisės, įtvirtintos Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte (1966 m.), garantuoja teisę į darbą, maistą, būstą, sveikatos apsaugą ir socialinę apsaugą.
Praktiniai iššūkiai ir reformų poreikiai
Eurointegracijos ir demografinių pokyčių kontekste socialinės apsaugos sistemos susiduria su iššūkiais: reikalingas teisinis suderinimas su ES aktais, tinkamos paramos mechanizmų adaptacija migracijos sąlygoms, veiksmingos priemonės senstančiai visuomenei bei valstybės skolos ir ekonominių rodiklių įtaka socialinių išmokų tvarumui. Ilgalaikiai sprendimai pensijų sistemai, socialinių išmokų universalumo ir solidarumo principų išlaikymas bei tinkamas parama skurdžiams - esminės reformų kryptys.
Lentelė. Pirmumo sritys socialinės apsaugos reformoms
| Sritis | Problema | Galima priemonė |
|---|---|---|
| Pensijų tvarumas | Demografinis senėjimas ir didėjantis išmokų poreikis | Gradualus pensinio amžiaus kėlimas, mišrios finansavimo schemos |
| Bendros socialinės išmokos | Nevienodas prieinamumas ir privilegijos | Universalumo principo stiprinimas, tikslinis perskirstymas |
| Darbo rinkos integracija | Darbo migracija ir pritaikymas | ES fondų panaudojimas, aktyvios darbo rinkos politikos |
| Sveikatos apsauga | Prieinamumo ir kokybės užtikrinimas | Mišri paslaugų finansavimo sistema, prevencinės programos |
Socialinė apsauga, reguliuodama visuomeninius santykius, taiko tiek dispozityvinius, tiek imperatyvinius metodus. Jos tikslas - užtikrinti pragyvenimo stabilumą labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms ir paskirstyti pajamas taip, kad būtų užtikrinta bent minimali socialinė lygybė. Socialinės apsaugos teisinė bazė, tarptautiniai įsipareigojimai ir nacionalinės institucijos sudaro pagrindą veiksmingai apsaugai nuo socialinių rizikų.
tags: #siuolaikines #socialine #apsaugos #socialines #apsaugos #akte