Šiuolaikinės socialinės problemos Lietuvoje

Šiuolaikinis jaunimas susiduria su daugybe iššūkių, kurie atsiranda dėl sparčių socialinių, technologinių ir kultūrinių permainų. Socialinė nelygybė, priklausomybė nuo socialinių tinklų, emocinės problemos, patyčios bei savivertės krizės tapo kasdienio gyvenimo dalimi.

Nors Lietuva ir patiria tam tikrą gyvenimo kokybės augimą, socialinės problemos išlieka aktualios, o jų sprendimas reikalauja profesionalų pagalbos. Nepaisant gyvenimo patogumų, šiuolaikinės visuomenės iššūkiai, tokie kaip socialinė atskirtis, skurdas, smurtas ar psichologinės problemos, dažnai paliečia pažeidžiamiausius jos narius. Socialiniai darbuotojai šiandien tampa tvirtomis atramomis, padedančiomis žmonėms, kurie dėl įvairių priežasčių atsiduria socialinės atskirties zonoje.

Šiame straipsnyje aptariamos svarbiausios šiuolaikinės socialinės problemos Lietuvoje, analizuojamos jų priežastys bei galimi sprendimo būdai.

Socialinė atskirtis ir jos mažinimo galimybės

Smarkiai keičiantis visuomenės socialinei ir ekonominei padėčiai, didėjant nedarbui, emigracijai, ne kiekviena šeima susidoroja su pokyčiais, sėkmingai prisitaiko prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų ir įveikia krizines situacijas. Straipsnyje aptariamas vaikų socialinės atskirties reiškinys. Nagrinėjama vaikų socialinės atskirties samprata, gilinamasi į šio reiškinio priežastis ir socialinės rizikos veiksnius, darančius įtaką šeimoms bei jose augantiems vaikams. Aptariamos neformalaus ugdymo galimybės nevyriausybinėse organizacijoje, mažinant vaikų socialinę atskirtį.

Per pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje išaugo socialinių paslaugų poreikis. Pasirodžius naujoms socialinėms problemoms ir atsiradus naujiems iššūkiams, socialinių darbuotojų darbas tapo neatsiejama šiuolaikinės visuomenės dalimi. Socialiniai darbuotojai dirba su įvairiomis pažeidžiamomis grupėmis: vaikais, senjorais, šeimomis su vaikais, asmenimis su negalia ir kitais socialiai pažeidžiamais asmenimis.

Taip pat skaitykite: Priklausomybės sprendimo būdai

Socialinio darbuotojo darbas - tai daug daugiau nei tik pagalba. Tai profesija, reikalaujanti ne tik profesionalių žinių ir įgūdžių, bet ir didelės empatijos, atsakomybės ir norų suprasti žmogaus poreikius. Socialiniai darbuotojai turi gebėti atkurti pasitikėjimą savimi, skatinti savarankiškumą ir užtikrinti, kad žmonės jaustųsi oriai bei turėtų galimybę aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime.

Ypatingą dėmesį šiandien skiriame vaikų dienos centrams, kurie tapo viena iš pagrindinių socialinių paslaugų formų, užtikrinančių saugią ir globojančią aplinką vaikams iš pažeidžiamų šeimų. Socialiniai darbuotojai, teikdami pagalbą tokiems centrams, padeda kurti palankią terpę vaikams augti ir vystytis.

Socialiniai darbuotojai kasdien susiduria su sudėtingomis situacijomis ir iššūkiais. Nors tai nėra lengvas darbas, bet net ir mažais žingsniais pasiekiami didžiuliai pokyčiai. Socialinių darbuotojų darbas - tai daugiau nei paprasta profesija. Tai misija, kuriai reikalingas didelis atsidavimas ir užsidegimas. Tai tikėjimas žmonėmis, net tais, kurie praranda tikėjimą savimi.

Socialiniai darbuotojai, nesvarbu, ar tai būtų pagalba pažeidžiamoms šeimoms, ar vaikams dienos centruose, ar vyresnio amžiaus žmonėms, atlieka svarbų vaidmenį kuriant įtraukią ir teisingą visuomenę.

Socialinė pedagogika padeda jauniems žmonėms per įvairius metodus ir strategijas, siekdama stiprinti jų gebėjimus prisitaikyti, spręsti problemas ir išlaikyti sveikus socialinius santykius.

Taip pat skaitykite: Kas yra šiuolaikinė slauga?

1. Socialiniai pedagogai padeda jaunuoliams atpažinti savo jausmus, mokytis kalbėti apie problemas ir ieškoti tinkamų sprendimų.
2. Bendravimo, komandinio darbo, atsakomybės ir pagarbos įgūdžiai yra būtini sėkmingai integracijai į visuomenę.
3. Socialiniai pedagogai glaudžiai bendradarbiauja su tėvais ir bendruomenės institucijomis.
4. Socialinė pedagogika pabrėžia, kad svarbu užkirsti kelią problemoms jų ankstyvoje stadijoje.

Mokykloje socialinis pedagogas ne tik sprendžia konfliktus ar padeda vaikams, turintiems sunkumų, bet ir kuria visos bendruomenės gerovės kultūrą. Pagrindinis jo tikslas - skatinti mokymosi aplinką, kurioje kiekvienas jaustųsi priimtas ir saugus. Be to, socialinis pedagogas dažnai tampa tarpininku tarp mokyklos ir kitų institucijų, tokių kaip psichologai, vaiko teisių apsaugos tarnyba ar nevyriausybinės organizacijos.

Siekiant efektyvumo, socialiniai pedagogai taiko įvairius darbo metodus. Jie derina individualų konsultavimą su grupiniais užsiėmimais, socialiniais projektais ir kūrybinėmis veiklomis. Socialinė pedagogika neapsiriboja tik individualiu darbu - ji prisideda prie visos visuomenės gerovės. Stiprinant jaunuolių socialinius gebėjimus, mažėja nusikalstamumas, patyčios, priklausomybių mastai. Be to, socialinė pedagogika skatina solidarumo, pagarbos ir įtraukties vertybes.

Į socialinį pedagogą vertėtų kreiptis, kai vaikas ar paauglys patiria sunkumų mokykloje, turi bendravimo problemų, susiduria su patyčiomis arba emociniu nestabilumu. Norint tapti socialiniu pedagogu, būtina įgyti socialinės pedagogikos arba panašios krypties aukštąjį išsilavinimą.

Šiuolaikinė socialinė pedagogika vis labiau orientuojasi į technologijų panaudojimą ir įtraukius ugdymo metodus. Naudojamos skaitmeninės platformos, kurios leidžia palaikyti ryšį su jaunimu, organizuoti nuotolinius mokymus bei stebėti emocinę būseną.

Šeimos krizės ir jų įtaka vaikams

Šeima - pirmoji žmogaus ugdymo institucija. Ji ryškiai paženklina žmogaus brendimo laikotarpį, šeimoje įgyta patirtis atsiliepia visą gyvenimą. Tik šeimoje vyksta pilnavertė asmenybės socializacija. Šeimos gyvenimo organizatoriai ir ugdytojai yra tėvai. Kiekviena šeima susiduria su vienokia ar kitokia problema, bei pokyčiais, kurie pažeidžia šeimos socializacijos vientisumą. Dažnai problema, kuri apima dauguma visuomenės narių, jau galima būtų įvardinti socialine problema.

Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą

Socializacijos eigoje vyksta įvairūs pokyčiai šeimoje. Daug kas vertina šeimos pokyčius neigiamai ir mano, jog pokyčiai - šeimos krizės požymiai. Šeima išgyvena socialinę, ekonominę, demografinę krizę. Dabartinės šeimos gyvenimą trikdo smurtas, nedarbas, alkoholizmas. Didėja skyrybų skaičius, savižudžiu amžius jaunėja, auga skurdas, vedantis į benamystę. Iš socialinių problemų iškyla įvairios kitos neigiamos pasekmės, ypatingai veikiančios šeimas ir neleidžiančios pakankamai įsitvirtinti visuomeninėje plotmėje.

Pastaruoju metu sumažėjo santuokų, išaugo skyrybų skaičius. Skyrybos - tai krizė šeimos narių gyvenime. Skyrybos labai paveikia tolimesnį žmogaus gyvenimą, išmuša iš įprastinio, ramaus, nustovėjusio ritmo. Suyra dienotvarkė, įpročiai, griūva planai. Sutuoktiniai dažniausiai nepastebi kaip keičiasi jų jausmų pasaulis.

Šeima - svarbiausia vaikų auklėtoja, nes ji natūraliausiu būdu moko mylėti ir sutarti. Tiek vaikų, tiek ir jų tėvų gyvenimo pilnatvės pagrindas, emocinio saugumo vieta. Mažam vaikui tėvai yra pavyzdys - tėvų gyvenimo pavyzdys, jų pažiūros į santuoką, šeimą, jų elgesys vienas su kitu. Išgyventas motinos ir tėvo pavyzdys prisideda prie to, kad vėliau arba priimami, arba atmetami moters ar vyro uždaviniai šeimoje.

Tėvų skyrybos vaikams labai sunkus įvykis. Tėvai, kurie skiriasi, dažnai nepaaiškina vaikams tokio savo sprendimo priežasčių. Nesuprasdami, kodėl tėvai taip apsielgė, vaikai bando ieškoti šių priežasčių patys. Ir neretai mano esant jo paties kalte.

Daugelis vyrų ir moterų išsiskirdami suranda protingų ir humaniškų sprendimų. Jie neišsižada pagarbos vienas kitam ir toliau rūpinasi savo vaikais. Jų vaikai gerbia ir myli abu tėvus. Todėl svarbu, kad abu sutuoktiniai gerai apgalvotų savo veiksmus, suprastu, kad skyrybos ne visada geriausia išeitis.

Jaunosios kartos ugdymas - ypatinga visuomenės funkcija. Ją visų pirma vykdo tėvai, jie atsakingiausi už jaunosios kartos parengimą gyvenimui, o ypač už jo dorovingumą, vertybes, elgesį.

Asmenybę ugdo, jai žinių teikia visa aplinka - šeima, mokykla, gamta, masinės komunikacijos priemonės, taip pat ir religinės institucijos, visuomeninės organizacijos ir pan. Ugdymas mūsų dienomis yra labai reikšmingas.

Vaiko pradinis mokymosi etapas labai svarbus jaunojo žmogaus gyvenime. Nuo to, kaip ir kiek jis sužinos bei išmoks šiame etpe, priklauso jo tolesnė raida. Todėl ypač svarbus vaidmuo, rengiant vaiką sistemingam mokymui tenka darželio, o vėliau - pradinio mokslo organizavimui.

Atsižvelgdamas į tai, mokytojas stengiasi taip organizuoti didaktinį - auklėjamąjį procesą, kad mokiniui kuo įdomiau perteiktų mokymo programos apibrėžtą ugdymo turinį.

Pagrindiniai šiuolaikinės mokyklos uždaviniai yra vaikų kūrybinio mąstymo bei veiklos ugdymas. Tokia mokykla kelia mokytojui vis naujus reikalavimus. Juos įvykdyti gali tik mokytojas, nuolat keliantis savo kvalifikaciją, tobulinantis pedagoginę kompetenciją.

Tačiau mūsų šalies pedagogus rengiančios institucijos dar nepajėgia parengti kiekvieną mokytoją dabartinėmis sąlygomis dirbti efektyviai. Neretas atvėjis, kai jaunas pedagogas vyresniųjų kolegų sutinkamas nepalankiai, neretai net su preišiškumu, kaip pavojingas varžovas, konkurentas, besikesinantis į dar sovietmečiu nusistovėjusias bendravimo normas, principus, įsitvirtinusius autoritetus. Dėl šių priežasčių jaunasis specialistas sunkiai prisitaiko mokykloje, dažnai palūžta, nepajėgęs atsispirti vyresniųjų kolegų spaudimui, ir jį rengusių naujai dirbti institucijų pastangos būna nevaisingos.

Viena svarbiausių priežasčių, kodėl pedagogas nepakankamai parengtas efektyviai dirbti esamose sąlygosae yra psichologonių disciplinų studijų silpnas įprasminimas. Būsimasis pedagogas mokėsi dažniausiai tik dėstytojui, įskaitai , egzaminui, o nematė savęs, prasmės ir reikšmės savo darbe, būtyje.

Tyrimai rodo, kad daugelis įstojusiųjų į mokytojus rengiančias mokyklas jau iš pat pradžių nenusiteikę dirbti šio darbo, neturi pedagoginio kryptingumo, todėl psichologinėms, pedagoginėms disciplinoms jie neteikia didelės reikšmės ir jų studijos neturi tiesioginės motyvacijos.

Kad jaunas pedagogas būtų savarankiškas, ryžtyngas ir atkaklus, su tvirtomis įprasmintomis psichologinėmis žiniomis, reikia aukštos pedagoginės kvalifikacijos dėstytojų Deja, pedagoginės mokyklos tokiais pedagoginiais sugebėjimais apdovanotais dėstytojais dar pasidžiaugti negali. Dėl mažo atlyginimo konkurso dėstytojų vietoms užimti ptaktiškai nėra.

Lietuvos švietimo reforma grindžiama humanistinėmis idėjomis ir vertybėmis. Ugdantys kūrybiškumą pirmiausia turi suprasti, kas yra kūrybiškumas. Deja, mokyklose dar dažnai neteisingai suprantama ši sąvoka, ir kūrybiškumas siejamas su protingumu, pavyzdingu mokymusi, tvarkingumu ir pan.

Kūrybiškumo asmenybės matas yra sudėtingas:

1. Mąstymo lankstumas.
2. Mąstymo sklandumas.
3. Tai labai laisvas naujų idėjų kūrimas ir jų gausumas.
4. Jautrumas problemai.
5. Laki ir drąsi vaizduotė.
6. Intuicija.

Išsiaiškinę kūrybiškumo veiksnius, aptarsime kūrybiškumą mokykloje slopinančius faktorius:

1. Pagausėjus naujos informacijos, perkrauti mokymo planai mokyklas orientuoja į ״vaikščiojančių enciklopedijų״ ugdymą, o ne į kūrybiškos ir mąstančios asmenybės ugdymą.
2. Drausmės sureikšminimas.
3. Mokytojo neigiama reakcija į moksleivį ir jo kritiką. Jeigu mokytojas neturi kūrybinių sugebėjimų, tai jo pamokose gabus mokinys nerealizuoja savo galimybių. Toks mokytojas atiduoda pirmenybę tam psichologiniam tipui, kuriam priklauso pats. Jis griežtai reikalauja atsakyti į klausimus vienareikšmiškai, moko vaiką būti realistu. Mokytojas stengiasi „primesti” mokiniui savo sprendimus.
4. Draugų netoliarancija. Dažnai mokinių naujos, neįprastos, o kartais net keistos idėjos sukelia klasėje juoką ar pašaipą. Išjuoktas ir pažemintas mokinys užsisklendžia savyje, savo minčių ir idėjų pasaulyje.
5. Mokiniui nepasitikėjimas savimi, savikritiškumas, neigiamas savęs vertinimas, pvz., „aš nesugalvoju niekada nieko naujo”, bendravimas teikia daugiau nerimo negu pasitenkinimo, jo savijauta priklauso nuo kitų žmonių pritarimo arba atstūmimo. Toks mokinys nepajėgia drasiai reikšti savo minčių, lengvai pažeidžiamas, sunkiai susikaupia.
6. Grupėje du nesuderinami mokinių tipai. Žmonių, būnančių kartu, interesai neišvengiamai susiduria - kyla konfliktai. Kūrybiškas darbas neįmanomas grupėje, jei konflikte dalyvauja „aršių kovotojų” tipo mokiniai.
7. Per stipri išorinė motyvacija. Motyvacija priežastiniais ryšiais susieta su mokymosi rezultatais. Negabus nekūrybingas mokinys, turintis gerus pažymius, turi stiprią išorinę motyvaciją: jis mokosi, kad būtų gerai įvertintas. Kuo stipresnė mokinio išorinė motyvacija, tuo daugiau jis mokosi, „kala” ir nori geresnio įvertinimo, o pažinimą ir kūrybiškumą apriboja.
8. Baimė, nerimas, psichologinė įtampa - vieni iš pavojingiausių kūrybiškumo priešų. Jei mokinys bijo suklysti, pasakyti ne tą žodį ar mintį, būti už klaidas nubaustas, sukritikuotas, jis negali būti kūrybiškas, bandantis, ieškantis.
9. Per didelis tikslingumas, ilgalaikių ir tikslių planų kūrimas. Kai mokinys per ilgai susikaupia ties tam tikro tikslo įgyvendinimu, jo dėmesio centru tapusi problema pasidaro ypač reikšminga.
10. Negatyvi socialinė aplinka.

Tradicškai mokykla buvo kultūros centras ir turėjo daug įtakos bendruomenėje. Tačiuo pastaruoju metu greitos ekonomikos ir socialinės sferos permainos keičia visuomenės požiūrį ir neretai mokyklos vaidmuo sumažėja, o visuomenė savo iššūkius, ypač neigiamus, bando realizuoti mokykloje.

Lietuvoje jaunimo svaiginimasis įvairiomis medžiagomis - alkoholiu, cigaretėmis bei kitais narkotikais - įgauna pavojingą pobūdį. Socialinių epidemiologinių tyrimų duomenys per pastaruosius 15 metų rodo, kad auganti karta gana anksti išbando įvairius svaiginimosi būdus. Keičiasi požiūris į narkotinių medžiagų vartojimą. Bandoma aiškinti ir teigiamą narkotikų poveikį sergantiems sunkiomis ligomis. Didėja narkotikų pasiūla jaunimui jų pasilinksminimo vietose, diskotekose ir net mokyklose.

Labai svarbu žinoti, kiek šios probemos palietė mokyklą, kokios jų plitimo tendencijos, kaip organizuoti prevencinę veiklą ir apsaugoti ar bent sumažinti visuomenės neigiamą poveikį mokyklai, kaip ugdyti moksleivių atsparumą neigiamiems reiškiniams ir sveiką gyvenimo stilių.

Kaip nėra vienos priežasties, dėl ko moksleiviai ima bandyti ar net vartoti įvairias narkotines medžiagas, taip nėra ir vieno būdo, kuris apsaugotų juos nuo pražūtingo poelgio. Taigi, neiškarto galime pasakyti, kaip įveikti šias problemas.

Aplausų rezultatai rodo, kad dauguma 15 - 18 metų moksleivių bent kartą per savo gyvenimą yra bandę rūkyti. Tyrimais įrodyta glaudus ryšys tarp rūkymo ir mokymosi pažangumo, moksleivių pomėgių, televizoriaus ar videofilmų žiūrėjimo trukmės bei alkoholio vartojimo.

Blaivybe tarp 15 - 19 metų moksleivių taip pat nėra populiari. Tik maža dalis yra nevartoję jokių alkoholinių gėrimų. Daugelis moksleivių mano, kad vartodami alkoholinius gėrimus gali pakenkti savo sveikatai ar turėti nemalonumų su policija, padaryti ką nors, dėl ko tektų gailėtis. Bet labiausiai sau tinkančius atvejus įvardija kaip: būčiau draugiškesnis ir atviresnis, pajausčiau atsipalaidavimą, užmirščiau savo problemas ar turėčiau daugybę malonumų.

Vis daugiau moksleivių pradeda vartoti norkotikus, dažnai nesuprasdami kiek rizikuoja pakenkti sau (fiziškai ir kitaip). Tarptautinė patirtis rodo, kad narkotinių medžiadų vartojimo prevencija - tai ne tik žinių ir informacijos suteikimas bei higieninių nuostatų ugdymas. Prevencijos metodai privalo formuoti gyvenimo įgudžius, tokius kaip gebėjimas bendrauti, valdyti konfliktus ir stresus, gebėjimas racionaliai apsispręsti, reikalui esant pasakyti „ne” , suvokti atsakomybę už poelgius.

Šiendien labai svarbu ugdyti socialinius į gūdžius: gebėjimą atsispirti bendraamžių spaudimui, tinkamai vertinti reklamą, kai kuriuos suaugusiųjų veiksmus. Prevencijos efektyvumą didina įvairios, vietose vykdomos prevencijos programos (projektai), formuojančios bendruosius kultūrinius, socialinius įgūdžius ir nuostatas. Programų efektyvumą didinančių moksleivių dalyvavimas tiek organizuojant programos striuktūrą, tiek įgyvendinant ją.

Švietimo kaitą būtina planuoti bent dešimtmečiui į priekį, bet neaišku, kas Lietuvoje galėtų tokią funkciją atlikti. Švietimo ir mokslo ministerija yra ir, be abejonės, liks tik operatyvaus vadovavimo švietimui žinyba vien dėl priklausomybės nuo politinio gyvenimo peripetijų.

Kuriant Lietuvos mokyklos viziją, derėtų atskirti, ką gali valstybė ir kuo turi pasirūpinti patys visuomenės nariai (mokiniai, jų tėvai, studentai ir kt.). Nors jau kelius šimtmečius propaguojama idėja, jog švietimu pertvarkoma visuomenė, vis aiškesnis tokio teiginio utopiškas pobūdis.

Stresas šiuolaikinėje visuomenėje

Tačiau stresas nėra tik blogis, neretai jis skatina veikti ir judėti į priekį. Stresas kelia pavojų tada, kai jis užsitęsia ir kaupiasi. Stresą sukelia daugybė priežasčių: santuokiniai ir teisiniai veiksniai, tėvystė, tarpasmeniniai ryšiai, darbas ir gyvenimo sąlygos, finansai, asmens vystymasis (paauglystė, menopauzė ir pan.), fizinės ligos ir sužeidimai, santykiai šeimoje. Stresą išduoda daugybė požymių. „Mes kiekvienas patiriame stresą, tačiau vieni gerą, motyvuojantį efektyviau dirbti, kiti - keliantį nervinę įtampą ar net rimtą grėsmę sveikatai. Stresas paprastai kyla, kai nebesugebame kontroliuoti situacijos.

Stresą gali sukelti tokios situacijos kaip šeimą užklupusios ligos, darbo praradimas, santykių griuvimas, finansinės problemos ir pan. Stresas turi savybę kauptis - kitas stresas nelauks eilėje, kol pasibaigs pirmasis.

Reprezentatyvi gyventojų apklausa atskleidė, kad 9 iš 10 gyventojų Lietuvoje pastaraisiais metais jautė neigiamus streso simptomus. Daugiausiai su stresu apklaustieji siejo suprastėjusią nuotaiką ir jos svyravimus (85 proc.), padidėjusį nervingumą ir irzlumą (74 proc.), kas trečias gyventojas įvardijo nusilpusį imunitetą. Tik 8 proc. Vilniaus gyventojų pastaraisiais metais nejuto streso simptomų. Tuo metu rajonų centruose ir kitose nedidelėse gyvenvietėse jokių streso simptomų nejautė atitinkamai 18 ir 23 proc.

V.Budrys pastebėjo, kad Lietuvoje stresą dažniau patiria moterys nei vyrai. Jos dažniausiai skundžiasi miego sutrikimais ir galvos skausmu. Daugiausiai streso išgyvena 20-50 metų gyventojai. Iki 45 proc.

Apklausa taip pat buvo siekta išsiaiškinti, kokiais būdais gyventojai kovoja su stresu. Net penktadalis gyventojų stresą malšina alkoholiu - tokia tendencija ryškesnė mažuose miestuose bei kaimuose. Tokie efektyvūs kovos su stresu būdai kaip sportas, magnio preparatų vartojimas, meditacija - lieka nuošalyje. Iš rezultatyvių sprendimų išsiskyrė tik dėmesio mėgstamai veiklai skyrimas.

Europos psichoterapijos asociacijos prezidentas, Lietuvos psichoterapijos draugijos prezidentas doc. Eugenijus Laurinaitis įspėja: „Laiku nesuvaldytas ir nuolatiniu tampantis stresas gali sukelti rimtų ligų. Nusilpsta ne tik psichika, bet ir imunitetas, biocheminiai organizmo procesai, todėl išauga tikimybė susirgti širdies, skrandžio ir kitomis ligomis. Atsiranda sunkumų bendraujant, su stresu nesusitvarkantis žmogus yra linkęs atsiskirti, įnikti į svaigalus“.

„Įtampos nualinti žmonės dažnai vengia problemomis dalintis su artimaisiais, tačiau būtent bendravimas gali padėti rasti išeitį. E.Laurinaitis pažymėjo, kad streso nejaučia tik lavonas. Teoriškai streso būsenoje žmogus turi galimybę rinktis iš dviejų reagavimo būdų: kovoti arba bėgti nuo pavojaus. Tačiau mūsų socialiniame gyvenime viskas sudėtingiau - mūsų mūsų kultūra liepia emocijas ne išlieti, o jas sutvardyti.

„Anksčiau viena geriausių streso išliejimo formų buvo skalbimas. Jis apgailestavo, kad alkoholis kaimo vietovėse yra kone vienintelė streso malšinimo priemonė. Miestiečiai dažniau renkasi sportą ar kitokią fizinę veiklą. Kaupiamas stresas ilgainiui išlenda vadinamųjų psichosomatinių ligų pavidalu. Yra įvardyta septyniolika simptomų, su kuriais pacientai ateina į poliklinikas. Tačiau 82 proc. atvejų atlikus medicininius tyrimus nerandama jokios kūno patologijos.

„Epidemiologiniai tyrimai parodė, kad tarp europiečių yra iki 30 proc. žmonių, turinčių sutrikimų dėl streso.

tags: #siuolaikines #socialines #problemos