Žmogus yra ne tik biologinė, bet ir socialinė būtybė, o žmogus negali pakelti neveikimo, savęs nereiškimo. Jis vystosi, kinta priklausomai nuo gamtinių, geografinių, klimatinių, socialinių, kultūrinių sąlygų visumos.
Socialinė aplinka veikia individą per įvairias institucijas (vaikų darželį, mokyklą ir t.t.) arba tiesiogiai, kryptingai (kai jį tikslingai formuoja kiti žmonės) arba stichiškai. Prisitaikydamas prie aplinkos, žmogus kartu pritaiko aplinką prie savo poreikių. Šios vystymosi aplinkybės verčia individą tapti asmenybe - individo savitumu, pastovių jo savybių (įgimtų ir įgytų) sistema, nusakančia jo vietą kurioje nors bendrijoje.
Toks aplinkos sąlygojamas socialinis asmenybės vystimasis, tapimas visuomeniniu žmogumi vadinamas socializacija. Lemiamą vaidmenį tame procese atlieka mikro ir makro aplinka, tarp kurių ribos yra santykinės. Mikroaplinką mes suprantame kaip artimiausią žmonių bendriją, pavyzdžiui, šeima, mokykla, draugai. Makroaplinka - tai tolimesni socialiniai dariniai, pavyzdžiui, miestas, regionas, valstybė.
Veikiant mikro - makro aplinkai (per žmogaus sąveikos su aplinka procesą) individas įgyja socialinį pažinimą, normų, vaidmenų supratimą ir vertinimą, praktinės veiklos įgūdžių, įpročių bei vertybinių orientacijų sistemą. Nors socializacija vyksta visą gyvenimą, tačiau ji ypač svarbi neintegruotai į visuomenės gyvenimą, t. y. įsitikinimai), vystosi gebėjimai, pažintiniai ir vertinamieji įgūdžiai; kai formuojasi socialinio elgesio pagrindai; kai vaikas siekia saviraiškos; kai laisvai reiškiasi kūrybiškumas.
Todėl šiame darbe daugiau aptarsiu kai kurių formalių ir neformalių visuomeninių ugdymo sistemų, makro ir mikro aplinkos poveikį vaikui ir paaugliui aspektus. Ypač pabrėžiamas šeimos vaidmuo veikiant vaiko socialinį išsivystymą. Šeima - svarbiausias visuomeninis vienetas, ”atvira socialinė institucija, jautri įvairiems išoriniams poveikiams” (J. Vaitkevičius).
Taip pat skaitykite: Kas gali globoti vaikus?
Yra du pagrindiniai socializavimo šeimoje būdai: iškeliant prieštaravimus, kaip vystymosi, pažangos sąlyga ir bendravimo keliu, pabrėžiant kaip vaikas turi elgtis, kad jo veiksmai būtų panašūs į suaugusiojo veiksmus, elgesį ir pan. Tačiau šeima, kurioje būtų taikomas vienas kuris nors socializavimo modelis, pasak J. Vaitkevičiaus, vargu ar yra.
Vaiko auklėjimas šeimoje yra tik maža dalis aktyvaus proceso. Kaip elgiamasi su vaiku, didele dalimi nulemia tėvų asmenybės savybės, kurios savo ruožtu lemia labiau ar mažiau išreikštą auklėjimo stilių. Nuo auklėjimo stiliaus didele dalimi priklauso, ar besivystanti asmenybė sėkmingai įsitrauks į visuomenę, ar jos veikla bus asociali.
Kaip teigia Vilniaus pedagoginio universiteto Psichologijos katedros vedėjas Arvydas Liepuonis “Švietimo naujovėse” (1999’ 5), 1970 metais Vokietijoje bovo tirti nusikaltėliai - domėtasi auklėjimo stiliaus įtaka delinkventiniam elgesiui. “Tyrimų duomenimis, dviem trečdaliais atvejų šeimos atmosfera buvo sutrikusi. Paminėtina motinos ir tėvo asmenybės nesubalansuotumas, tėvo šaltumas. Motinos auklėjimo stilius, formuojantis asocialumo pradus, buvo nenuoseklus, o tėvo - autoritarinis”.
Galima teigti, kad vaikas mokosi, sekdamas tėvų pavyzdžiu, kaip elgtis visuomenėje ir išsiugdyti pusiausvyrą tarp egoizmo ir altruizmo. Ką vaikas įsisavina šeimoje, kaip tai veikia jo jausmus, kokius jis mato santykius tarp suaugusiųjų, kaip jie pasiekia savo arba nusileidžia, pirmiausia atsižvelgdami į savo interesus arba atsisakydami jų kitų labui; ar jie tik kalba, ar taip pat ir elgiasi, - visa tai augdamas vaikas suvokia (pradžioje nesąmoningai) ir pagal tai vysto savo paties socialinio elgesio paveikslą.
Jis kaupia patyrimą, kokie poelgiai pageidautini ir girtini, kokie nepageidautini ir, dažniausiai, po jų seka nemalonumai, todėl geriau jų atsisakyti. kaip tinka visuomenėje, bet iš tiesų vaikysis savo interesų. sutinkamas vis dažniau, kadangi žmogaus vertės masteliu tampa profesinė sėkmė bei socialinis prestižas.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie "Šeimos Pulsas"
Ikimokyklinio amžiaus vaiko išorinis pasaulis paprastai neperžengia šeimos ribų. Todėl tėvai yra svarbiausi vaiko socializavimo veiksniai. Mokykliniame amžiuje, plečiantis vaikų santykiams, pirmiausia su bendraamžiais, didėjant jų savarankiškumui, didėja jų įtaka tėvams. Ir atvirkščiai, tėvų įtaka vaikams mažėja, tuo pačiu mažėja juos skyrusi atkarpa. Antra vertus, vaikų vystymasis priklauso ne vien nuo tėvų pastangų. Vaikas gimsta kaip iš anksto užprogramuota savarankiška būtybė.
Jis tik tam tikru mastu gali būti aktyvus ir sugerti į save aplinkos įspūdžius bei informacijas. Į visus dirginimus jis reaguoja individualiai, ir nuo pat pradžių valdo savo veiksmus, priklausančius nuo jo asmenybės. Bet tie polinkiai dar būna nesubrendę: jie vystosi vaikystėje ir jaunystėje kartu su augančiu kūnu. kultūros plėtra.
Pedagogų, medikų, psichologų šiandien tvirtinama, jog ankstyvoji vaikystė - ypač svarbus žmogaus vystymosi etapas. Todėl ikimokyklinio amžiaus vaikams ugdyti skiriamas didelis dėmesys: plečiamas ikimokyklinio ugdymo institucijų tinklas, reformuojamos ugdymo programos. Darželiuose siekiama ne tik lavinti vaikų sensomotoriką, kalbą, bet ir integruoti juos į visuomenę plačiąja to žodžio prasme. Pamaž keičiasi ir požiūris į vaiką. Jis - ne auklėjimo objektas, o bręstanti asmenybė. Tačiau dar pasitaiko ir tokių dalykų: darželinukų grupės perpildytos, autokratiškais metodais vaikas muštruojamas kaip kareivėlis, neatsižvelgiama į jo besivystančią asmenybę.
Vaikų darželio lankymas trejų - šešerių metų vaikui reiškia savarankišką gyvenimo periodą. Vaiko vystymasis šeimoje lieka pagrindu, kur tėvai negali ir neturi būti pakeičiami. Tuo pačiu metu vaiko dvasiniam bei protiniam vystymuisi reikia ir kitų palyginimo ir mokymosi galimybių, galimybės pažinti didesnės bendruomenės taisykles. Šito jis stokoja šiuolaikinėje šeimoje, dažnai auginančioje tik vieną vaiką.
Šeima ir vaikų darželis neturėtų būti viena virš kitos dominuojančios sistemos - jų sąveika būtina visapusiškam vaiko ugdymui. Paaugus vaikui, pradėjus jam eiti į mokyklą, keičiasi jo socialinė padėtis, keičiasi ir santykiai su tėvais: didžiausiu autoritetu tampa mokytojas ir svarbiausias informacijos šaltinis - mokykla.
Taip pat skaitykite: Nervų sistemos ir psichikos vystymasis
Socializacija ugdymo procese reiškia visą auklėjimą (siaurąja prasme): pasaulėžiūros formavimąsi, patriotinį, dorovinį, drausminį, estetinį auklėjimą, mokinių organizacijų veiklą. Plačiąja prasme socializacija - visas bendrojo lavinimo ir profesinio mokymo, asmenybės formavimo procesas, rengiant individą savarankiškai gyventi visuomenėje. Siekiant įgyvendinti šį tikslą mokymo procesas kinta: integruojamos programos, į ugdymo procesą pradėta žiūrėti kaip į kompleksinį mokymą, adaptuojamos programos mokiniams su specialiaisiais poreikiais, keičiasi vertinimo sistema ir kt.
Tačiau tokiems pokyčiams, mano manymu, dar nėra pakankamai pasirengę pedagogai, dalykų programos per sunkios, ne visada atsižvelgiama į mokinių gebėjimus. Mokykla nepajėgi įgyvendinti šią paskirtį tenkindamasi vien mokymo procesu. Jai šį tikslą padeda įgyvendinti papildomo ugdymo sistema., apimanti būrelių, studijų veiklą, bei mokyklos renginius.
Remiantis E. Eriksono psichosocialinės raidos teorija, vaikas šiame amžiaus tarpsnyje pergyvena sugebėjimo atlikti ir menkavertiškumo krizę. Norėdama sėkmingai įveikti šią krizę mokykla privalo sudaryti sąlygas kiekvienam vaikui patirti sėkmę. Jeigu pradinėje mokykloje mokymo procesas ir papildomas ugdymas bus suprantami ir vertinami kaip du lygiaverčiai, vienas kitą papildantys ugdymo elementai, kiekvienas vaikas galės pasireikšti ir bus įvertintas ne tik dalykinėje-pamokinėje veikloje, bet ir kitose mokyklos gyvenimo srityse, kurios gali būti įvardijamos kaip papildomas ugdymas.
Pagal L. Kolhberg teoriją, šiam amžiaus tarpsniui būdinga stereotipinė pritarimo siekianti orientacija, bei stereotipiniai gero ir blogo asmens įvaizdžiai (pagal E. Šiandieninėje mokykloje, mano manymu, dar labai gaji nuomonė: “geras vaikas - tas, kuris gerai mokosi”. Nors mokyklos dokumentuose ir deklaruojamos asmenybės ugdymo aspektas, tačiau dažniausiai yra absoliutinama žinių reikšmė. Remiantis R. Šteinerio teorija, esminė vaiko dvasios varomoji jėga -jausmai.
Todėl papildomo ugdymo turinio pagrindu pradinėje mokykloje turėtų būti estetinė bei meninė kultūra. Paauglystės amžiuje, iš esmės keičiantis mokinio visuomeninei pozicijai, atsiranda prieštaravimas tarp senųjų mokymosi formų ir naujų poreikių bei uždavinių, svarbiausiu bruožu tampa pasąmoninis savęs įtvirtinimo siekimas, savirealizacija.
Jie arba stengiasi įtvirtinti savo socialinį statusą tarp asocialių bendraamžių, arba užsisklendžia, pasidaro abejingi mokyklos gyvenimui. Kad garantuotum kuo sėkmingesnę moksleivio socializaciją, reikia sudaryti jam sąlygas gyventi aktyvų socialinį gyvenimą: išbandyti savo jėgas keliose saviraiškos srityse. Reikia padėti kiekvienam moksleiviui susirasti savo vietą mokykloje, kad jis jaustųsi reikalingas ir saugus. Tuo tikslu pradėtos rengti įv. Moksleivio teigiamai socializacijai labai svarbi mokytojo pagalba.
Mokytojo požiūris į savo mokinius. Jis turi būti grindžiamas pagarba vaikui ir abipusiu pasitikėjimu. Mokytojas turi visapusiškai padėti mokiniui, žinoti jo pomėgius ir elgesį šeimoje, klasėje, draugų aplinkoje. Tiesiogiai bendraujant ir stebint galima išvengti mokinių tarpusavio priešiškumo ir nesveiko rungtyniavimo apraiškų, ieškoti tarpusavio pagarba grindžiamų bendravimo būdų.
Būtina tėvų pagalba, mokytojų ir tėvų glaudus bendradarbiavimas. Ilgą laiką vyravusi nuomonė, kad tėvai auklėja, o mokytojai moko, ne visai teisinga. Tėvus ir mokytojus jungia vienas ir tas pats vaikas - auganti ir bręstanti asmenybė. tvirtesnis, o vaikai aktyvesni, stropesni ir atsakingesni.
Tačiau galima teigti, kad dažniausiai tėvų ir pedagogų bendravimas ir bendradarbiavimas apsiriboja vien tradiciniais moksleivių tėvų susirinkimais, kuriuose kalbama apie moksleivių pažangumą, netinkamą elgesį; tėvų abejingumą, kad per mažai domisi savo vaikų interesais. Moksleivių tėvai tokių susirinkimų metu dažniausiai girdi kaltinimus, ir nieko - apie vaikų asmenybę, jų poreikius. Todėl nenuostabu, kad tėvai į susirinkimus nebeina.
Pedagogai užuot kartu su tėvais ieškoję negatyvaus mokinio elgesio priežasčių, kaltę suverčia šeimai. Knygoje “ Efektyvus mokyklos valdymas” rašoma: “Tėvams ir mokytojams daug lengviau kartu negu atskirai išspręsti problemas. Bendradarbiavimas turėtų būt lygiavertis: turėtų būti tariamasi dėl tikslų, keičiamasi informacija, ir kartu aptariami nuveikti darbai.
Kalbant apie skautiškos ugdymo sistemos, kaip vienos iš visuomeninių organizacijų, efektyvumą galima pasiremti JAV skautų organizacijos (Boy Scouts of America) statistikos tyrimais, kurie teigia, kad daugiau nei 50 % JAV kongreso narių yra buvę skautais. Dar ryškesni skirtumai yra tarp pirmaujančių JAV aukštųjų mokyklos studentų. Tačiau dėl nepakankamo valstybės dėmesio švietimui, Lietuvoje mažėja užmokyklinių įstaigų.
Ne visos šeimos išgali leisti savo vaikus į mokamus būrelius, kolektyvus, studijas. Gausėja mokinių, leidžiančių laisvalaikį tarp asocialių bendraamžių, nenorinčių lankyti mokyklos, linkusių nusikalsti viešajai tvarkai vaikų ir paauglių. Čia mokyklai ir šeimai į pagalbą turėtų ateiti socialiniai darbuotojai, globos ir rūpybos institucijos, internatinės mokyklos.
Taigi, visos formalios ugdymo sistemos (šeima, darželis, mokykla, užmokyklinės ugdymo įstaigos, mokleivių organizacijos ir kt.), siekdamos bendro tikslo, turi palaikyti glaudžius ryšius tarpusavyje, nes sociokultūrinė aplinka kompleksiškai veikia visą žmogų, ypač vaikystėje. Vaikų tarpusavio santykiai tokiose grupėse būna be galo skirtingi. Tam įtakos turi šeima, kur nuolat vyrauja skirtingi atstumai tarp suaugusiųjų ir vaikų.
Tai pat ir specifiniai santykiai tarp brolių ir seserų, kurie priklauso nuo amžiaus skirtumo. Ir pagaliau seka daugiausia lyties pagrindu sudaryto žaidimo bei interesų grupės, į kurias vaikai susivienija, pasiekę maždaug mokyklinį amžių. Tokios grupės turi savo ritualus, sprendimų priėmimo procedūras, grupines elgesio normas bei vertybes.
Tokioje grupėje gali geriau vystytis abipusis supratimas ir kooperacija, negu šeimoje. Į draugo kritiką dažnai greičiau reaguojama, nei į tėvų priekaištus. Grupės nariai tampa modeliu, pagal kurį jie išmoksta (ir ne visada teigiamų) grupės normų. Tokiu būdu didėja socialinė kompetencija, vaikas tampa labiau pasitikintis savimi ir mažiau priklausomas nuo suaugusiųjų artimų žmonių vertinimo.
Be to, ryšiai su bendraamžiais gali būti savotiška apsauga nuo įvairių stresų. Tačiau vaiko santykiai su bendraamžiais gali lemti ir vaiko agresyvaus elgesio raidą. grupes įpinti į formalių grupių veiklą” (J. Vaitkevičius). Mokytojai tokias grupeles ir jų lyderius turėtų valdyti pasitelkdami sociometrinį metodą.
Dabartinis gyvenamas metas vadinamas informacijos amžiumi. Tuo norima pasakyti, kad televizija, radijas, kinas, žurnalai, laikraščiai, knygos reklama ir kompiuteriai yra ypatingai svarbūs mūsų kasdieniniame gyvenime. Tačiau informavimo, komunikacijos priemonėmis ne tik perduodama informacija - jos veikia viešąją nuomonę, formuoja žmogaus sk...
Socialinis darbas: teoriniai aspektai
Bendriausia prasme socialinis darbas reiškia visuomeninę veiklą, kurios tikslas - dėl ekonominių, sveikatos, asmeninių ir kitų priežasčių socialinėje atskirtyje atsidūrusiems asmenims padėti savarankiškai ir visavertiškai gyventi visuomenėje. Socialinės pagalbos problemą žmonės sprendė visais laikais ir visose kultūrose, bet skyrėsi problemos sprendimo būdai atsižvelgiant į visuomenės sandarą, religiją, kultūrą, vyraujančias laikotarpio idėjas.
Viduriniais amžiais Europoje pagalbos formas daugiausia lėmė religinė motyvacija. 21 a. pradžioje Azijos valstybėse (Kinijoje, Indijoje, Japonijoje ir kitur) pagalbos būdus t. p. lemia kultūra ir religija, todėl Rytų pasaulyje Vakarams būdingo socialinio darbo apraiškų nėra daug.
Profesionalus socialinis darbas yra šiuolaikiškų Vakarų visuomenių pagalbos būdas, ėmęs formuotis 19 a. Socialinis darbas kaip profesinės veiklos sritis galėjo atsirasti šiuolaikinėje funkcinės diferenciacijos visuomenėje, kurioje visuomenės gyvenimo įvairias funkcijas įgyvendina atitinkamos sistemos - ekonomikos, politikos, švietimo, teisės, sveikatos, socialinės apsaugos.
Tokių visuomenių socialinės pagalbos problema dažniausiai sprendžiama įsteigiant pirminę, bendrąją, individų socialinę apsaugą (organizuojamą per socialinį draudimą, skirtą apsaugoti individus nuo dažniausiai pasitaikančių rizikų - nedarbo, ligos, senatvės, motinystės, skurdo ir kita) ir inicijuojant antrinę, specializuotą, socialinę apsaugą - socialinį darbą (tai yra individualizuotą komunikacinio pobūdžio pagalbą asmenims, kurių gyvenimo problemoms spręsti nepakanka materialios paramos).
Tik pirminės socialinės apsaugos atsiradimas (materiali valstybės pagalba individams) leido plėtotis socialinio darbo sričiai ir susitelkti prie esminės jos funkcijos - pagalbos individams gyventi savarankiškai ir visavertiškai. Profesionalaus socialinio darbo pradžia dažniausiai tapatinama su pirmųjų socialinio darbo mokyklų atsiradimu (1898 Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1899 Nyderlanduose, 1908 Vokietijoje).
21 a. pradžioje paplitusios universitetinės socialinio darbo studijos (daugiausia Jungtinėse Amerikos Valstijose, Švedijoje, Suomijoje; pvz., 2000 Jungtinių Amerikos Valstijų universitetuose buvo socialinio darbo doktorantūros 65 studijų programos). Socialinis darbas susiformavo kaip akademinė disciplina ir plačiai pripažinta, diferencijuota praktika.
Lietuvoje profesionalus socialinis darbas ėmė formuotis 1990 atkūrus nepriklausomybę. Socialinio darbo vėlyvą raidą labiausiai lėmė 19-20 a. politiniai pokyčiai, t. p. kultūriniai veiksniai - maža demokratijos patirtis, pilietinės visuomenės nebuvimas, silpna ekonomika. Tarpukariu nebuvo profesionalių socialinių darbuotojų, o socialinę pagalbą fragmentiškai teikė labdaringų organizacijų savanoriai.
Nuo 1990 ėmus naikinti aprūpinimo sovietinę sistemą išryškėjo profesionalios socialinės pagalbos poreikis, todėl 1990-2000 socialinis darbas plėtojosi labai sparčiai. Buvo kuriama socialinių paslaugų sistema, pertvarkomos globos įstaigos, steigiamos socialinio darbo organizacijos, savivaldybėse ir seniūnijose įvesti socialinių darbuotojų etatai, aukštosiose mokyklose pradėta rengti socialinio darbo specialistus, buvo perkvalifikuojami kitų sričių specialistai.
21 a. pradžioje socialinis darbas vis aiškiau identifikuojamas kaip profesinė praktika ir akademinė disciplina, bet, palyginti su Vakarų visuomenėmis, kiek mažiau išplėtotas, skatinamas ir vertinamas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos iniciatyva nuo 2004 kasmet rugsėjo 27 dieną (ši data parinkta atsižvelgus į tai, kad 1993 rugsėjo mėnesį įvyko pirmasis Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos suvažiavimas.
tags: #seimos #sistemos #funkcionavimas #socialinis #darbas